Kun. A. Damickas – apie Lietuvą, dvasinį karą ir krikščionybės išskirtinumą

Pirmą kartą gyvenime apsilankęs Lietuvoje, JAV ortodoksų kunigas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje pristatė savo naujausią knygą „Kas yra Evangelija?“ Paprastu stiliumi parašyta (ir kun. Gintaro Sungailos smagiai išversta) knyga labai verta dėmesio, atskleidžianti Jėzaus misiją: jis į žemę atėjo tam, kad sugriautų demonų viešpatiją, atleistų žmonėms nuodėmes ir nugalėtų pačią mirtį. Tačiau viso renginio metu jautėsi, kad knyga kun. Damickui čia yra antroje vietoje. Pirmoje – nuoširdus džiaugsmas būti Lietuvoje su savo pusbroliais.

Barzdotojo ortodokso giminės šaknys – lietuviškos. Jo proseneliai kadaise išvyko iš Lietuvos ir susipažino Jungtinėse Valstijose. Tėvas Andrew gilinosi į savo šeimos istoriją, taip užgimė svajonė vieną dieną aplankyti savo protėvių gimtinę. Toji svajonė išsipildė, ir ją kunigas šias kelias savaites įgyvendino su kaupu: lankė įvairias šalies vietas, ortodoksų ir katalikų šventoves ir atradimais dalijasi savo feisbuko paskyroje. Užsienio auditorija apie Lietuvą sužinos dar daugiau, kadangi savo tinklalaidėmis JAV ir kitose šalyse išgarsėjęs A. Damickas įrašinėja audiodokumentiką.

Dvasininkui bendravimas su lietuviais toks svarbus, kad jis netgi išsiverčia lietuviškus komentarus feisbuke ir į juos angliškai atsako. Žinau, kad su „Google vertėjo“ pagalba jis skaitys ir šį interviu. Tad siunčiu geriausių linkėjimų, t. Andrew!

Feisbuke įvyko ir pirmoji pašnekovo artimesnė pažintis su Lietuva: dvasininkas ėmė susirašinėti su kun. Gintaru Sungaila, tarp jų iškart užsimezgė virtuali – o paskui ir gyva – bičiulystė. Kaip susėdus pokalbiui prie lauko staliuko pasakoja kun. Damickas, juos abu vienija troškimas skelbti Dievo Žodį: „Nuo pat mažens Evangelija man yra labai brangi. O kai tapau ortodoksu, supratau, kad Evangelijai noriu paskirti visą savo gyvenimą.“

Taip paskyrė, kad net jo vyriausiosios dukters vardas yra… Evangelia. Vardas, įprastas šiandienėje Graikijoje, retas Amerikoje, ką jau kalbėti apie Lietuvą. „Kviečiu ir lietuvius parinkti savo dukroms tokį vardą. Tegu per mergaičių vardus visoje Lietuvoje bus skelbiama Evangelija“, – šypsosi t. Andrew.

Pokalbis su dvasininku – apie brangią Lietuvą ir visiems krikščionims svarbias temas, kurias „užkabina“ kunigo knyga.

Savo knygoje rašėte: „Mano džiaugsmas pasieks pilnatvę, kai, prabėgus trims kartoms nuo prosenelio, beveik po šimtmečio, galėsiu nuvykti pas jus ir įkvėpti to paties oro, kuriuo kvėpavo jis.“ Tad kokie Jūsų įspūdžiai pirmąkart besilankant čia, Lietuvoje? Kurie momentai labiausiai palietė?

Pirmiausia Lietuva yra labai graži šalis. Manau, kad kol kas mane labiausiai palietė, kai su dukra nuėjau pagerbti Aušros Vartų Dievo Motinos. Ten būdamas verkiau. Tai buvo pribloškianti patirtis.

Trijų Vilniaus šventųjų kankinių pagerbimas Šventosios Dvasios vienuolyne man taip pat buvo gili patirtis. Vakar lankėmės Klaipėdoje ir Kuršių nerijoje. Jaučiausi tartum būdamas pasaulio krašte, užburtoje vietoje.

Bet taip pat mane pribloškė vieningumo kultūra Lietuvoje. Amerikiečiai labai susiskaldę ir išsibarstę. Sunku rasti vienybę mano šalyje.

Taip pat atradau, kad tos draugystės, kurias buvau užmezgęs internetu, yra tikros draugystės – ir jos šiandien, čia būnant, stiprėja.

Ar jau lankėtės Kudirkos Naumiestyje, savo prosenelio gimtinėje?

Dar ne. Planuoju kitą savaitę (pokalbis įvyko rugpjūčio 19 d. – red.). Man pavyko sužinoti, kad miestelio kapinėse ilsisi mano giminaičiai. Labai laukiu to momento, kai galėsiu atsistoti prie kapų, pasimelsti už tų žmonių sielas ir kelioms minutėms atkurti ryšį su vieta, kur jie kadaise vaikščiojo.

Jūs jau ilgą laiką domėjotės savo lietuviškomis šaknimis, gyvendamas JAV. Matėme Jūsų feisbuko profilyje Kryžių kalną ir kitus lietuviškus vaizdus. Tad ką Jums reiškia lankymasis Lietuvoje?

Visą gyvenimą sakiau, kad esu etninis lietuvis. Bet, kai mano proseneliai atvyko į Ameriką, jie mano seneliui neperdavė lietuvių kalbos, kultūros ar patiekalų receptų – nieko. Per vieną kartą viskas buvo nukirsta. Netgi pavardė pasikeitė: ji buvo Domeika, o dabar mano giminės pusė yra Damick [tarti: Dęmik – red.].

Man Lietuva, ypač, kai buvau jaunas, tebuvo idėja. Vėliau, kai augau, su šeima dažnai kraustydavomės iš vienos vietos į kitą – netgi Amerikoje mūsų šeima neturi gimtojo miesto. Todėl tas ryšio troškimas man augo, metams bėgant. Vienas iš klausimų, kuriais pradėjau domėtis – kokie mano giminės ryšiai su Lietuva? Man nebuvo perduota beveik jokia giminės istorija, turėjau pradėti jos ieškoti pats.

Peržiūrėjau gausybę valdiškų dokumentų, kurių, laimei, šiandien galima rasti internete. Ir atradau, kad mano prosenelis Antanas 1905 m. atvyko į Ameriką, prieš tai kurį laiką pagyvenęs Škotijoje su savo broliu Juozu. O mano prosenelė Olga Ameriką pasiekė keleriais metais anksčiau, ji buvo iš Kauno. Gyvendami Lietuvoje jie vienas apie kitą nieko nežinojo, susitiko jau Amerikoje. Atradau, kur jie gyveno. Netgi vienas iš mano prosenelio brolių iš Lietuvos atvyko į tą patį miestą Masačiusetso valstijoje – taigi, pasirodo, turiu daugiau tolimų giminaičių Amerikoje, negu įsivaizdavau. Mano giminė labai suskaidyta, ryšiai nutrūkę. Ir tai tęsėsi per kartų kartas.

Kaip krikščionis ortodoksas, sužinojau apie Ortodoksų Bažnyčios istoriją Lietuvoje. Mano prosenelis buvo katalikas, o prosenelė – liuteronė, kilusi iš vokiečių ir lietuvių šeimos. Jos mergautinė pavardė buvo Biland.

Tai padvigubino mano troškimą susisiekti su Lietuva. Apie atvykimą pradėjau svarstyti prieš dvejus metus. Sąlygas tam suteikė tai, kad dirbu ortodoksų žiniasklaidoje, ir atsivėrė galimybė darbinei kelionei – Lietuvoje kalbinti žmones, įrašyti medžiagą tinklalaidžių dokumentikai, ką dabar ir darau.

Be abejo, pandemija viską sujaukė. Bet, kai visi suvaržymai ėmė laisvėti, pradėjome dėliotis rimtesnius planus. Tiesą sakant, planavome atvykti dar šių metų birželį – bet dieną prieš skrydį susirgau COVID… Tad turėjome viską atšaukti ir perplanuoti. Bet štai, dabar esu čia.

Šis atvykimas man yra viso gyvenimo svajonės išsipildymas. Svajonės, kuri prasidėjo nuo visai mažytės sėklos, bet laikui bėgant augo. Savo šeimai pasakojau viską, ką žinau apie Lietuvą, dalinuosi savo įspūdžiai ir būdamas čia. Jie labai susidomėję ir susižavėję visa tai girdėdami. Ypač džiaugiuosi, kad kartu atvyko ir mano dukra – tai jau yra tiesioginis ryšys tarp kartų. Tai didžiulė dovana.

Galbūt keliausit į krepšinio rungtynes?

[Juokiasi] Nieko nežinau apie tai…

Šįvakar Vilniuje Lietuva žais draugiškas rungtynes su Nyderlandų komanda. Kun. Gintarai, galėtum nuvesti…

[Kai po interviu primygtinai kviečiau nuvykti į areną pasižiūrėti, kaip lietuviai palaiko savo antrosios religijos atstovus, t. Andrew prisipažino, kad yra „socialinis sirgalius“ – sportą per televizorių pasižiūri tik tada, jei pakviečia draugai. O šiaip krepšiniu nesidomi.]

Kai rugpjūčio 16 dieną įvyko Jūsų knygos pristatymas, matėme labai gražų ekumenizmo ženklą: Jūs, krikščionis ortodoksas, kalbėjote Reformatų bažnyčioje, į renginį susirinko tiek katalikų, tiek evangelikų ir ortodoksų.

Kita vertus, atrodo liūdna, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupija Jūsų renginiui neskyrė patalpų. Jūs, be abejo, žinote visą tą istoriją dėl kunigo Gintaro ir kitų kelių ortodoksų dvasininkų Lietuvoje?

Taip. Kai planavome kelionę į Lietuvą, ši istorija dar nebuvo įvykusi. O kai apie tai sužinojau, pasidarė šiek tiek nejauku: ką man dabar daryti? Tačiau nusprendžiau: vis tiek vykstu, toji situacija yra ne mano reikalas – ir esu pasirengęs būti draugu visiems.

Aš labai trumpai susitikau su metropolitu Inokentijumi ir vyskupu Amvrosijumi. Tai buvo geras susitikimas, labai džiaugiuosi, kad jis įvyko. Esu pakviestas kaip kunigas kartu su jais švęsti dieviškąją liturgiją Šventosios Dvasios vienuolyne šį sekmadienį. Planuoju pats paimti interviu iš vyskupo Amvrosijaus.

Apie minėtą atvejį [dėl nušalintų kunigų]?

Ne, tiesiog bendrai apie ortodoksiją Lietuvoje. Kaip sakiau, tai ne mano reikalas. Ortodoksų Bažnyčios dalis, kuriai priklausau, yra Antiochijos patriarchatas. Tai yra atskirai veikianti Bažnyčia, tad būtų netinkama man viešai komentuoti. O ir mano vyskupas tuo nesidžiaugtų (šypsosi).

Nors iš pradžių žadėjo, Lietuvos stačiatikių arkivyskupija Jums nesuteikė ne tik vietos renginiui, bet nedavė net ir nakvynės vietos. Neliūdna dėl to?

Na, manau, sudėtinga tai, kad daugelis susitarimų įvyko dar prieš mūsų aptariamą situaciją arkivyskupijoje. Dėl to komunikacija nebuvo sklandi. Po minėtų įvykių nusprendžiau šią problemą išspręsti pats. Mes išsinuomojome kitas patalpas čia, Vilniuje, kurios mums puikiai tinka. Viskas labai patogu, esu laimingas čia apsistojęs.

Pakalbėkime apie Jūsų naujausią knygą „Kas yra Evangelija?“ Pagrindinė jos žinia – Jėzus Kristus atėjo į žemę tam, kad nugalėtų pasaulį užvaldžiusius demonus. Tą jis ir padarė.

Man ypač įsiminė viena Jūsų mintis, išsakyta Reformatų bažnyčioje: kai susiduriame su tokiu baisiu dalyku kaip karas Ukrainoje, tai mums yra galimybė pagalvoti ne tik apie karus tarp valstybių, Rusijos agresiją prieš Ukrainą – bet ir apie dvasinį karą, kuris yra kur kas senesnis, nei egzistuoja žmonija.

Apaštalas Jonas viename iš savo laiškų sako: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad sugriautų velnio darbus“ (1 Jn 3, 8). Velnio darbai – tai visas blogis, visos nuodėmės, kurios tik egzistuoja pasaulyje. Ir tai, žinoma, įtraukia ir karo žiaurumus.

Krikščionims tai atveria platesnį vaizdą – kad yra kur kas didesnė istorija, ir visi esame jos dalimi. Esu studijavęs daug istorijos: karai ateina ir praeina, žmonės miršta ir kenčia. Tai niekada nėra gerai. Amerikoje sakome: „Karas yra pragaras.“ Ir tai tiesa. Karas yra pragariškas dalykas. Bet visi mes ir savo kasdieniame gyvenime patiriame kančios, įtampos, konfliktų – net jei ir nenukenčiame nuo karo. Visa tai yra demoniška veikla pasaulyje. O žmonės su ja bendradarbiauja.

Kai nuodėmė atėjo į pasaulį, ji tai padarė per žmones – bet naudojant demonišką energiją, kuri mus sunaikina, nes mes nesukurti būti nuodėmingieji. Dievas mūsų tokių nesukūrė. Štai kodėl tai naikina, žaloja ne tik kitus, bet ir mus pačius.

[Pergalė prieš demonus] nėra vienintelis požiūrio aspektas, kaip suprasti Kristaus darbus, jų yra daugybė. Tačiau, sakyčiau, tai yra „Didžioji istorija“, ypač jeigu vartojame terminą „εὐαγγέλιον“ (evangelion), ką mes vadiname Evangelija, Gerąja Naujiena. Graikų kalboje šis žodis pasirinktas, nes graikų ir romėnų pasaulyje jis turėjo pirminę versiją, kuri reiškė pergalės skelbimą. Ir todėl krikščioniui kyla klausimas: pergalė prieš ką? Tai nėra metafizinė idėja, tai – konkretūs priešai. Štai pagrindinė tema, apie kurią kalbu knygoje. Tai itin svarbu mums suprasti, ypač, kai atsiduriame karo ar bet kurio konflikto šešėlyje.

Amerikoje mes patiriame daugybę konfliktų – karo pas mus nėra, bet tikrai yra riaušių, politinių įtampų, kurios sustiprėjo per pastaruosius kelerius metus…

… ir kultūrinių karų.

Būtent. Net, kai mes bandome daryti geriausia, ką galime jų akivaizdoje, turime stengtis būti tų karų neįtraukti – nes suprantam, kad tai tėra kur kas platesnio karo išraiška. Ir kad čia turime atlikti daugiau mūsų „karo veiksmų“, skelbdami Gerąją Naujieną, stengdamiesi mūsų bičiulius laimėti Kristui, gelbėdami juos nuo dvasinių būtybių, kurios bando tam užkirsti kelią. Kiekvienas žmogus turi galimybę būti mano broliu. Mano užduotis – ne įveikti juos kaip priešus, bet laimėti juos kaip brolius.

Nežinau, kaip Amerikoje, bet Lietuvoje – kalbu konkrečiai apie Katalikų Bažnyčią – kartais galima pastebėti kraštutinumų, kalbant apie demonus ir angelus. Manau, kad dažnas Bažnyčioje pakrikštytas žmogus sakytų, kad tos dvasinės būtybės neturi reikšmės jo tikėjimui – o gal net apskritai jomis netiki. Kita vertus, kartais katalikai, prisiklausę įtakingų egzorcistų, pradeda baimingai demonus matyti visur – „Hario Poterio“ knygose, „Pokemonuose“ ir kur tik papuola. Koks turėtų būti sveikas krikščioniškas požiūris į angelų ir demonų egzistavimą?

Neišmanau katalikų liturginės tradicijos, tačiau ortodoksiškojoje apie dvasinę kovą kalbama dažnai – ypač per pamaldas, skirtas kankinių atminimui. Šiemet parašiau straipsnį, kuriame tyrinėjau giesmes, skirtas trims šventiesiems Vilniaus kankiniams. Jose yra daugybė nuorodų į jų pergalę prieš demonus.

Prisiminkime jų istoriją: jie atsidūrė LDK kunigaikščio Algirdo grįžimo į pagonybę akivaizdoje. Tai nebuvo situacija „Algirdas prieš šiuos krikščionis“. Žiūrint iš dvasinės pusės, tai buvo kova su demonais, kuriuos pagonys garbino kaip dievus. Taigi tai buvo karas tarp jų ir Dievo, ir jame dalyvavo ir angelai bei šventieji.

Krikščioniui ortodoksui sveikas supratimas apie tai, ką tai reiškia, kyla iš mūsų patirties Bažnyčios liturgijoje, mūsų asmeninių maldų ir to, kas kalbama Šventajame Rašte. Tai nėra prietaringas demonų matymas už kiekvieno kampo, nes angelai ir demonai taip nesirodo. Angelai ir demonai yra, galėtume sakyti, didžiuliai kosminiai intelektai. Tai yra labiau iškreipta galia negu už medžio betykantis kipšas – nors tradiciškai jie taip vaizduojami folklore ir mitologijoje, nes šitaip juos lengviau suvokti.

Tačiau už to esanti dvasinė realybė tokia, kad pasaulis yra pilnas dvasinių būtybių. Tai nereiškia, kad turime būti apsėsti ir įsibauginę – jei visur pilna demoniško buvimo, pilna ir angeliško. Taip pat visur yra ir šventųjų artumas. Dėl to ir lankome tam tikras šventoves, kad susitiktume su jais. O pagrindinis kelias, kuriuo krikščionys įsitraukia į dvasinę kovą, – tai vietoj velnio darbų darymo mes turime daryti savo Dangiškojo Tėvo darbus. O kaip tai atlikti? Vykdyti įsakymus, kuriuos randame Šventajame Rašte. Tada vis labiau tampame panašūs į Kristų, vis labiau tampame, kaip Raštas sako, Dievo sūnumis.

Jei elgiamės priešingai, tampame tais, kuriuos Kristus kaltina esant velnio vaikus – nes jie daro jo darbus. Tad, jeigu darome mūsų tikrojo Tėvo darbus, tampame tokie, kaip Jis.

Taigi sveikas požiūris – tai nebūti apsėstiems per didelio militaristinio ar visur priešus matančio požiūrio, bet greičiau matymas, kad visi normalūs tikros, pasišventusios krikščionybės įpročiai tampa įtraukti į dvasinę kovą, mes tampame Kristaus pergalės prieš jo priešus dalyviais. Ir pamažu tampame vis panašesni į Jį. Toks ortodoksiškas supratimas, kaip tai veikia.

Manyčiau, katalikybė mąsto panašiai. Prieš Vatikano II susirinkimą kiekvienų šv. Mišių pabaigoje kunigas perskaitydavo maldą šv. arkangelui Mykolui [kurioje prašome užtarimo: „Gink mus kovoje ir saugok nuo velnio niekšybės ir žabangų“]. Popiežius Pranciškus tikinčiuosius kviečia prisiminti šį užtarėją.

Tačiau, Jūsų manymu, kaip reiktų šiuolaikiniam pasauliui tinkamai pasakoti apie Kristaus pergalę prieš demonus – kitiems krikščionims ar netikintiesiems? Kaip iš to nepadaryti parodijos ir, kita vertus, neįbauginti žmonių?

Kitiems krikščionims pradėčiau kalbėti nurodydamas į Šventąjį Raštą. Į dangiškas būtybes, kurios buvo klusnios Dievui, ir į nupuolusias, kurios prieš Jį sukilo. Visuose Raštuose pasikartoja šis siužetas, kuris ypatingai išreiškiamas per senovės Izraelio susidūrimą su Artimųjų Rytų pagonybe, taip pat – per krikščionybės susidūrimą su graikų pagonybe Viduržemio jūros regione.

Jie buvo suprasti kaip tų, kurie Dievui klusnūs, susidūrimai su dvasiomis, kurios nuo Jo nusigręžė. Visi pranašai ir apaštalai pagonių dievus laikė realiomis dvasinėmis būtybėmis, kurios, krikščionišku suvokimu, yra demonai.

Gan radikalus požiūris!

Bet jis yra visur Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, psalmėse sakoma, kad tautų dievai yra demonai. Hebrajiškoje psalmių versijoje teigiama, kad tautų dievai yra beverčiai – kas abiem atvejais yra įžeidimas.

Kai skaitome paskutinę Šventojo Rašto knygą – Apreiškimą Jonui, – matome dangiško karo vaizdinį ir šv. Mykolą, nubloškiantį slibiną iš dangaus. Tai dalis „laikų pabaigos“. Pačioje pradžioje matome, kaip demonas gundo Adomą ir Ievą. Nuo to laiko per visą istoriją demonai nuolat žmogų smukdo į kančią ir vargą. Tačiau pabaigoje skaitome, kad demonai galiausiai nukaunami.

Šventasis Raštas taip pat kalba, kad ateis laikas, kai bus sunaikintas paskutinis priešas – mirtis. Kone kiekvienoje senovės kultūroje mirtis nėra vien tik sąvoka, bet ir konkretaus dievo vardas. Graikų k. Thanatos reiškia mirtį, bet tai taip pat ir vieną iš dievų; Hadas yra ir mitinis požemių pasaulis, ir dievo vardas; Šiaurės mitologijoje randame mirties deivę Helą; Semitų Šeolas buvo ne tik pomirtinė būsena, bet ir dievas. Numirti – reiškia būti šio dievo valdžioje.

Kai gyvatė išvejama iš Rojaus sodo, Dievas jai sako: „Ėsi žemės dulkė.“ Dulkės yra tai, iš ko padarytas Adomas ir į ką jis pavirs, kai numirs. Taigi gyvatė, ėdanti dulkes, reiškia, kad ji ryja mirtį. Štai kodėl krikščioniškoje ikonografijoje mirtis, arba požemių pasaulis, vaizduojama kaip gyvatė milžiniškais nasrais. Ji ryja mirtį, nes tai ir pasakyta Pradžios knygos 3 skyriuje.

Taigi bet kuriam krikščioniui galima parodyti Šventąjį Raštą – nes visų denominacijų krikščionys jį gerbia. Net nereikia jokių kitų šaltinių. Toji dvasinė kova tęsiasi per visą Bibliją.

Tikras „Žiedų valdovas!“

(juokiasi) Taip, „Žiedų valdovo“ siužetas panašus! Skaitydami [„Žiedų valdovo“ priešistorę] „Silmariljoną“, pradžioje sužinome apie vieną puolusį „angelą“ Melkorą, o „Žiedų valdovo“ pabaigoje nugalimas demonas, Melkoro tarnas Sauronas.

O kaip kalbėti netikinčiajam, kuriam Šventasis Raštas neįdomus? Pateikčiau visiškai kitokį požiūrį. Abiem atvejais imčiau klausinėti apie tą žmogų, kad suprasčiau, kaip jis mato pasaulį. Nes daugelis žmonių, kurie savęs nelaiko krikščionimis, vis tiek turi dvasinį tikėjimą. Jie gali tikėti, kad yra dvasios ar kažkokia aukštesnė Jėga. Taigi pasidomėčiau, ką jis apie tai mano.

Bet jeigu žmogus būtų radikalus ateistas – kas labai reta, bet pasitaiko – jo paklausčiau, kaip jis supranta blogį. Kokia yra blogio priežastis? Kokia to žmogaus patirtis? Ar argumentai, kurių jis turi, yra pakankami, kad tai paaiškintų? O gal pasaulis yra tiesiog absurdas, kaip sako filosofai materialistai? Nes nėra jokios Prasmės – tik daug prasmių, kurias susikuriame patys.

Mano patirtis, bendraujant su žmonėmis iš amerikietiškos kultūros, tokia: daug žmonių patiria susiskaldymą, ir to akivaizdoje išaugo tikėjimas, kad egzistuoja demoniškos jėgos. Dauguma žmonių, kurie iki šiol buvo formaliai netikintys, dabar atveria bažnyčių duris, kad užduotų klausimų, kas gi čia vyksta. Kartais sakau žmonėms – neturiu laiko eiti pas ateistus, kad juos įtikinčiau, nes jau dabar esu labai užimtas dėl žmonių, kurie ateina pas mane, kad kažkiek suprastų, kas yra dvasinis pasaulis.

Neturiu tobulo supratimo, nesu nei pranašas, nei apaštalas. Bet esu mokytojas, ir tai yra šito mano pašaukimo dalis.

Tai, kaip suprantu, ateistui sakytumėt: „Prisimink visą blogį, kurį esi patyręs savo gyvenime. Žinok, kad šis blogis nėra absoliutus, nėra nenugalimas. Jėzus Kristus tą blogį jau nugalėjo.“ Panašiai?

Taip. Pačioje pradžioje, kai buvo skelbiamas Kristus, apaštalų žinia buvo tokia: jūs išgelbėti iš tamsiųjų dievų viešpatavimo šiame pasaulyje. Pagonys puikiai suprato, kas turėta omenyje, nes paprastam pagoniui jo gyvenimas ir religija nebuvo geri. Geras gyvenimas laukdavo tik tų, kurie būdavo pačiame visuomenės viršuje, „apdovanotieji“. Daugumoje pagonybės atšakų vyravo supratimas, kad į dievų lygį gali būti iškelta tik saujelė išrinktųjų – imperatoriai, galbūt vienas kitas senatorius. Jie galėjo tapti dievais.

Tuo metu štai ką sako Jėzus: „Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 36). Tai reiškia, kad galimybė būti pakeltam iki angelų, iki (kaip sako Raštas) dievų – ne puolusių, o paklusnių dievų – yra suteikiama kiekvienam žemėje esančiam žmogui. Tai absoliučiai kitokia žinia, negu ta, kurią siūlo pagonybė. Ir tai visai kas kita, negu kalba pasaulis: kad, suprask, toks jau gyvenimas, tik saujelė žmonių gali būti tikrai sėkmingi ir t. t.

Bet net ir didžiausi istorijoje imperatoriai dabar jau mirę. Jų valdžia baigėsi. O krikščionišku supratimu, amžinasis gyvenimas yra tas pakėlimas. Prisiminkime Dievo pažadą Abraomui, kad jo palikuonys bus kaip žvaigždės – o žvaigždės bibliniame supratime reiškia angeliškas būtybes.

Galim prisiminti ir tai, kad senovės pagonių dievai buvo gan bjaurūs vyrukai…

Taip, jie buvo patys blogiausi. Išties siaubingi. Kai kurie save pristatydavo kaip galintys ką nors padaryti dėl žmonių: aš galiu atnešti lietų, aš duosiu gerą derlių, aš suteiksiu pergalę mūšyje… Biblinė polemika prieš pagonybę neteigė, kad tie dievai neegzistuoja. Ne, jie egzistuoja, bet jie yra silpni, jie neduos to, ką žada.

Klasikinis to pavyzdys yra pranašas Elijas, besirungiantis su dievo Baalo pranašais, kurie bando prišaukti griaustinį. Tačiau Baalas jiems neatsako. O kai to meldžia Elijas, Dievas jam atsiliepia. Ir Elijas parodo, kas iš tiesų valdo griaustinį ir lietų – tik pats aukščiausiasis Dievas.

Kodėl I amžiuje Evangeliją daugiau už kitus priėmė moterys ir vergai? Nes jie anuo laiku gyvendavo pačiame socialinės santvarkos dugne. Ir štai Geroji Naujiena jiems atvėrė galimybė būti pakeltiems aukščiau už bet kokį imperatorių, apie kuriuos jie tik buvo girdėję.

Turiu keletą, sakykim, labiau teorinių klausimų apie angelus ir demonus. Labai sunku suprasti, kas gi konkrečiai įvyko tame dvasinių būtybių mūšyje, kuris aprašomas Apreiškimo knygoje – ir po kurio nugalėti demonai buvo nublokšti į žemę. Mes prieš savo akis matome „Žiedų valdovą“, senovinius mūšius su kardais ir skydais. Tačiau labai sunku įsivaizduoti karą tarp dvasių. Ir tai kelia įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar buvo įmanoma demonų pergalė tame kare. Tad kaip tai įsivaizduoti?

Krikščioniškame mene (ir, tiesą sakant, visame Šventajame Rašte) pateikiami vaizdiniai, kuriuos žmonės jau pažinojo – kardai, ietys, lankai… Šiais laikais tai veikiausiai būtų šaunamieji ginklai, artilerija ir naikintuvai.

Bet mes nežinome, ką reiškia būti angelais. Nežinome, kaip tas konfliktas atrodo jų „akimis“. Mes galime tik kalbėti per vaizdinius, kad prisiliestume prie realybės, kurios nesuprantame. Bet to pakanka, kad darytume tai, ką mums reikia daryti. Šventasis Raštas ir krikščioniškoji tradicija šią temą pristato ne iš teorinės, o iš praktinės pusės. Praktinės mums. Jeigu kardo įvaizdis žmogui veikia, tai jį ir reikia naudoti.

Klausėte, ar demonai galėjo laimėti. Tokios galimybės niekada nebuvo, Šventasis Raštas apie tai labai aiškiai sako. Pagoniškoji mitologija dažnai kalba apie kokį nors aukščiausią dievą, kuris, tiesa, nėra visagalis. Jis nėra visko kūrėjas. Ir net nėra pats pirmasis aukščiausiasis dievas. Jis toks tampa, kai nugali savo pirmtaką. Pagonių mituose skaitome, kad tie dievai turi kariauti tarpusavyje. Tai labai sudėtinga, vieni laimi, kiti pralaimi.

Tuo metu Šventajame Rašte pats aukščiausiasis Dievas niekada nesikauna su dievais ar angelais. Jis jiems tiesiog įsakinėja. Pavyzdžiui, kai Jėzui miegant valtyje pakyla audra ir apaštalai labai išsigąsta, jis pabudęs įsako: „Nutilk, nusiramink!“ Ir staiga viskas baigiasi. Anų laikų žmonės tikėjo, kad vėją ir bangas sukelia dvasinės būtybės. Tad apaštalai priblokšti, kad Jėzus gali joms tiesiog įsakyti. Jam nereikia susikauti, ištarti burtažodžio ar atlikti ritualo – jis tiesiog įsako. Šventajame Rašte yra daugybė vietų, kai Dievas įsako, ir kas nors įvyksta.

Galėtume klausti – o kodėl Dievas nespragteli pirštais ir vienu akimirksniu nesunaikina viso pasaulio blogio? Krikščioniškoje tradicijoje yra sąvoka, vadinama „kairiąja Dievo ranka“. Ji reiškia, jog demonams, net jei jie daro, ko trokšta (mus žaloja, veda į maištą), Dievas leidžia veikti, kad atgailautume. Jis leidžia jiems tai daryti, kad mes pasiektume pilnatvę.

Geras pavyzdys yra šv. Paulius, kuris rašo, kad jam „duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų…“ (2 Kor 12, 7). Graikų kalboje tas „pasiuntinys“ vadinamas Ἄγγελος (Angelos) taigi – šėtono angelu. Jis sako, jog jam atsiųstas demonas, kad jį pultų! Kodėl tai įvyksta? Ar Paulius šitaip už ką nors baudžiamas? Jis tris kartus meldė Dievo, kad atitolintų tą demoną. Bet Dievas atsakė: „Gana tau mano malonės.“ To reikia, kad Paulius taptų dar labiau tobulas negu buvo iki tol. Kad, susidūrus su demoniškomis jėgomis, stiprėtų jo atgaila ir šventumas.

Apreiškime Jonui regime vadinamuosius Apokalipsės raitelius: karą, marą, badą. Šios būtybės iš tikrųjų yra senovės pagonių dievų vardai. Jeigu skaitome atidžiai, matome, kad Dievas leidžia šiems dievams-demonams būti išleistiems į pasaulį. Kodėl Jis tai daro? Kad atneštų galutinę, didžiąją atgailą. Kad gausybė žmonių galėtų būti išgelbėti.

Tiesa ta, kad žmonės nėra linkę atgailauti, kol neprasideda kančia. Kai gyvenu gerai – kam man atgailauti? Viskas juk gerai. Štai kodėl blogis ir toliau veikia pasaulyje. Bet tai baigsis! Ir Kritus galiausiai padės tašką. Lemiamas mūšis jau yra laimėtas, nes Kristus prisikėlė iš numirusiųjų. O šiuo metu, kaip sako amerikiečiai, jis iššluoja šiukšles. Blogio armija traukiasi, o Dievo armija ją vejasi, kad galutinai sutriuškintų. Tai mes išgyvename šiuo metu. Anot Šventojo Rašto, dabar yra laikas, kai Kristus viešpatauja tarp savo priešų, kol galų gale visa bus paklota jam po kojomis. Tai tebesitęsianti mūsų patirtis.

Kalbant apie atgailą – savo knygoje rašote, kad po nuopuolio atsiradusi mirtis žmonijai yra Dievo dovana. Duoda tam, kad žmogus galėtų atgailauti.

Tai sudėtinga tema, ir ne visi ją supranta. Bet Pradžios knygos 3 skyriuje matome, kad po to, kai Adomas ir Ieva sulaužė vieną vienintelį įsakymą, Dievas jiems pasakė, jog blogis nuo šiol juos persekios amžinai. Tada Jis žmonėms pagamino drabužius iš odos (A. Rubšio vertime: „iš kailių“ – red.). Bažnyčios Tėvai tai pirmiausia suprato kaip mirtingumą, kurį pirmieji žmonės pradėjo patirti. Tai nereiškia, kad tada jie pirmąkart įgavo fizinius kūnus – ne, jie tokie jau buvo sukurti. Bet jų fiziniai kūnai pasikeitė – kažkokiu būdu, kurį mums sunku suprasti, nes nėra nuorodų, kaip žmogus atrodė iki tol. Mes pažįstame tik šį savo mirtingą kūną, kokį turime dabar.

Vienas iš Bažnyčios Tėvų, šv. Antanas Damaskietis, didis VIII a. mokytojas, katechetas ir giesmių autorius, kalbėdavo apie angelus ir demonus. Jis sakė, kad jie negali atgailauti, nes neturi mirtingų kūnų. Iš to galime suprasti, jog atgaila susijusi su mirties pajauta ir kad ji leidžia žmogui iš pagrindų keistis padedant Dievo malonei. Tad mirtis yra Dievo dovana žmonijai, ne bausmė. Kad turėtume galimybę apsivalyti nuo blogio ir sugrįžti pas Dievą.

Kodėl Dievas neleidžia atgailauti demonams, kodėl jiems nedavė mirtingų kūnų? Mes nežinome. Bet, kaip rašoma Laiške žydams, Dievui rūpi ne angelai, o Abraomo palikuonys, tai reiškia – ištikimieji. Nes Abraomas yra visų ištikimųjų tėvas.

Nežinome, kodėl demonams nesuteikta galimybė atgailauti, aš nesuprantu Dievo proto. Bet aš žinau, ką Jis sako. Ir Jis sako būtent tai.

Kaip Jau minėjote, bibliniu požiūriu, visi pagonių dievai iš tikrųjų yra demonai. Įdomus Šventojo Rašto epizodas, kai po Babelio bokšto griūties, angelai buvo Dievo paskirti saugoti atskiras žemės tautas. Kai kurios iš jų pradėjo garbinti savo angelus, o šiems tai patiko. Taip jie tapo dievais-demonais.

Šiandien dalis krikščionių dalyvauja tarpreliginiame dialoge su budizmo, induizmo ir kitų religijų atstovais. Jūsų manymu, kaip išvis įmanoma turėti tokį dialogą – jeigu, vadovaujantis Biblija, tos visos kitos religijos tiesiog garbina demonus?

Tai daugiausia priklauso nuo to, su kuo kalbamės ir kokiame kontekste. Vienas iš šiam klausimų tinkamų kontekstų galėtų būti scena, kai apaštalas Paulius lankosi Atėnuose ir ateina į Areopagą. Jis kalbasi su pagonių filosofais ir jiems sako: „Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’.“ Pagonys tą aukurą skyrė dvasiai, kurios nepažįsta – bet bandė užsitikrinti, kad ir ji būtų laiminga. Taigi jie aukojo aukas nežinomam dievui.

Šv. Paulius tai mato ir sako: „Atėjau skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.“ Tai, kaip jis apibūdina šį nežinomą Dievą, labai skiriasi nuo bet kurio pagonių dievo. Pavyzdžiui, apaštalas sako, kad tas Dievas yra dangaus ir žemės kūrėjas. Visko kūrėjas. Joks pagonių dievas net nebandė pretenduoti į tokį titulą. Taigi šv. Paulius kalba apie tai, ką pagonys supranta, jis tai gerbia. Ir kartu tą sampratą išplečia, kad atskleistų apreiškimą, kas yra Jėzus Kristus, Tėvas ir Šventoji Dvasia.

Jeigu kalbėčiau su induistu, mano pirmi žodžiai tikrai nebūtų: „Jeigu garbini Šivą, tu garbini demoną.“ Aš tikiu, kad taip ir yra – kad Šiva, Krišna ar Ganeša yra pagoniškos demoniškos religijos. Bet, kol žmogus pirmiausia nepatirs Kristaus grožio, meilės ir gailestingumo – jie nenorės palikti dabartinės savo būklės.

Man, krikščioniui, tarpreliginio dialogo tikslas yra kurti santykius, kad parodyčiau, kas yra Kristus. Ir prisiminti Paulių, kuris žinojo, jog graikai garbina demonus, tačiau tų žmonių nelaikė savo priešais. Priešai yra demonai. O žmones jis laikė savo potencialiais broliais ir seserimis, kad jie taip pat galėtų būti Kristaus šeimoje.

Mūsų tikslas – išgelbėti asmenį ir, jei jis tam pasiruošęs, padėti jam pradėti kritiškai žiūrėti į savo religinę sistemą. Jei nepasiruošęs – ieškoti kitų kelių, kaip atskleisti Kristaus grožį, kad tas žmogus jį pamiltų. Kaip sako Šventasis Raštas, turime būti gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.

Kas nors galėtų sakyti: koks netolerantiškas požiūris.

Manau, kad kiekvienas požiūris, kuris sako „tai yra tiesa, o kitur tos tiesos nėra“, jau gali tapti netolerantiškas. Realybė tokia, kad pasaulio religijų mokymai daugybėje svarbių aspektų nedera vieni su kitais. Taigi arba visos religijos yra klaidingos, arba kažkurie yra teisūs, o kažkurie – klysta. Tai, ką induistas bando pasiekti savo asketiškumu, jogos praktikavimu, labai skiriasi nuo to, ką mėgina pasiekti krikščionis. Negalime apsimesti, jog visos religijos vienodos. Manau, kad tie, kurie taip teigia, turėtų labiau pasigilinti.

Atsakyti į klausimą „Kas yra Evangelija“, ko gero, neįmanoma, jei nebūsime bent kiek susipažinę su Senuoju Testamentu. Tačiau neretai sunku pradėti skaityti Bibliją. Taip, jos pati pradžia labai graži, sukuriamas pasaulis. Bet, skaitant toliau, susiduri su karais, nusikaltimais, kraujomaiša ir panašiais dalykais. Kai kurias Biblijos vietas taip sunku skaityti ir suprasti! Kokie būtų Jūsų patarimai, kaip pradėti skaityti Šventąjį Raštą ir į ką labiausiai atkreipti dėmesį?

Tai sunkus klausimas (šypsosi). Bet pabandysiu atsakyti, kaip tik galiu.

Taip, sutinku, kad daugybė Biblijos vietų yra sudėtingos, nes sunku suprasti, kas yra sakoma. Netgi šv. Petras yra sakęs, jog jam sunku suprasti, ką kalba šv. Paulius! Taigi, ši realybė atsispindi ir Šventajame Rašte.

Kai kurias vietas sunku skaityti, nes jose matome didelį blogį – karus, žudynes, kraujomaišą, prievartavimus ir kitus baisius dalykus. Tačiau taip Raštas parodo, kad visa žmogiškoji patirtis yra susijusi su Dievo misija pasaulyje. Dievas neateina į pasaulį, kuriame viskas puiku, lengva ir patogu. Ir Šventasis Raštas tai atspindi. Kai jame skaitau apie tamsą, man atsiveria galimybė tai susieti su tamsa mano gyvenime. Taigi tai vienas iš būdų, kaip suprasti Raštą. Žinoma, tai sudėtinga. Bet labai prasminga.

Kalbant apie skaitymą, žmonėms rekomenduočiau pradėti nuo Pradžios knygos. Dauguma teksto joje yra pasakojimai, tad juos lengviau suprasti ir priimti. Taip pat skaitykite Evangeliją pagal Luką, kurios stilius labai pasakojamasis. Lukas buvo istorikas, tad ir čia pasakoja istoriją. Taip pat jis deda stiprų akcentą į moterų ir kitų įvairiausių žmonių vaidmenį Kristaus misijoje. Tad daugybė žmonių, atsivertę Evangeliją, vienoje ar kitoje istorijoje atpažins save.

Kad suprastume daugiau apie Šventąjį Raštą, mums reikės pagalbos. Tu negali tiesiog paduoti studentams šios knygos ir pasakyti: „Dabar ją visą perskaitykit, vėliau bus testas.“ Ji parašyta ne tam. Raštai visada buvo rašomi garbinimo kontekste. Jie būdavo garsiai skaitomi per pamaldas. Liturginėse Bažnyčiose tai tęsiasi ir šiandien, tiesą sakant, visos Bažnyčios skaito Dievo žodį per pamaldas. O tikintieji klausosi pamokslų – Šventojo Rašto aiškinimo. Jei pamokslas geras – jis padeda suprasti, jei blogas – nepadeda… Būna daug blogų pamokslų. Bet yra ir daugybė gerų.

Vienas iš labiausiai mane žavinčių dalykų ortodoksų tradicijoje – kaip joje susijungia Šventasis Raštas, garbinimas ir Bažnyčios Tėvų raštai. Šioje tradicijoje atsiranda įvaizdžiai, kuriuos pradedame suprasti. Vienus dalykus suprantame būdami vaikai, kitus – kai jau paaugame. Vaikams galime neskubėti skaityti tamsių Šventojo Rašto vietų; palaukime, kol jie paaugs. Nes tik tada jie savo gyvenimo patirtis galės susieti su Šventojo Rašto istorijomis.

Bet manau, kad pats svarbiausias dalykas yra skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti. Kalbėti apie Šventąjį Raštą su kitais žmonėmis, gauti palydėjimą iš savo ganytojų bei gerų mokytojų (nes yra ir blogų mokytojų), kad geriau suprastume, kas parašyta. Ir niekada nepasiduoti. Manau, tai mano svarbiausia žinutė visiems krikščionims.

Kai skaitau Bibliją, ypač Senąjį Testamentą, būnu kone šokiruotas, koks kantrus ir ištikimas žmonėms yra Dievas. Juk Biblijoje žmonės dažnai būna tokie kvaili, netobuli ir neištikimi. Bet Dievas be galo kantrus.

Jis visada eina iš paskos, kad mus susigrąžintų. Bet iš Šventojo Rašto žinome, kad Jo kantrybė vieną dieną baigsis. Tai dar neįvyko, bet galiausiai įvyks. Tad Išganymo diena yra šiandien. Dabar yra laikas atsakyti į Dievo kvietimą. Negalime sakyti: „Neskubėkim, nes Dievas vis tiek kantrus.“ Šventajame Rašte matome, kad tam tikroms tautoms ir asmenims Jo kantrybė baigiasi. Jis joms siunčia teisingumą, kurio tikslas – atstatyti tvarką.

Invazijos, okupacijos, deportacijos… Šiuos dalykus mūsų gyvenime Dievas gali atsiųsti ir per nedoras tautas. Kai Asirija užkariavo šiaurinę Izraelio karalystę, Dievas nesakė, kad asirai yra teisūs, šventi žmonės. Tikrai ne! Tačiau Dievas siunčia nusidėjėlius, kad Jo žmonės turėtų galimybę atsiversti.

Dievo kantrybė užsibaigs. Ir tada ateis Paskutinysis Teismas, galutinis atsiskaitymas, kada, pasak Šventojo Rašto, kiekvienas bus teisiamas pagal savo darbus.

Tai skamba prasmingai, kai matai, kas dedasi Ukrainoje. Ir Paskutiniojo teismo bei pragaro realybė pradeda atrodyti labai rimta.

Taip yra todėl, jog žmogaus sielai neįmanoma manyti, kad Dievas neatsakytų į blogį. Mes turime gilią nuojautą, kad Dievas atsakys. Tuos, kurie yra suspausti ir naikinami, Dievas apgins. Tai viena iš Šventojo Rašo žinių. O tiems, kurie naikina ir skriaudžia kitus, Dievas įvykdys teisingumą. Viskas bus sustatyta į vietas.

Kai susiduriu su blogiu savo gyvenime, suprantu, kad ne man teisti kitus – tuo pasirūpins Dievas. Klausimas man yra šis: kaip šią patirtį galiu paversti savo atgailai? Ir ką Dievas nori per tai man pasakyti? Toks mąstymas nepateisina kitų žmonių daromo blogio. Bet tai reiškia, kad viskas vyksta Dievo valioje dėl manęs.

Niekada nesakyčiau, kad vieną ar kitą karą sukėlė žmonės, kuriuos Dievas atsiuntė. Ne man tai spręsti, nesu pranašas. Bet kenčiančio žmogaus paklausčiau: „Kaip tu tai panaudoji savo šventumui?“ Tai mums yra galimybė, net jei to nejaučiame. Prisiminkime šventuosius – dauguma jų neteisingai kentėjo. Dauguma. Bet dėl savo kantrybės, ištikimybės ir meilės jie švytėjo kaip žvaigždės.