Kun. A. Ferrari OFM Conv.: „Bažnyčia keičiasi, apsivalo, vis labiau tampa savimi“

Ne vienas katalikas kupinas nerimo, baimės nežinios ir visiško naujumo akivaizdoje. Katalikų žiniasklaidos darbuotojai vieni pirmųjų patiria šio permainų proceso smūgius. Klausia savęs, kaip išgyventi šiuo sudėtingu laikotarpiu: išlaikyti pagarbą sau, savo sąžinei ir tinkamai pasitarnauti bendruomenei. Paprastų atsakymų nėra, o klausimai verčia gilintis.

Šįkart pasigilinti į šias problemas pakvietėme į pokalbį Lietuvoje gerai žinomą italą, katalikų moralės teologą, psichologą, pranciškoną konventualą AMEDEO FERRARI. Kunigas ne vien dėsto etiką ir antropologiją, bet ir palydi besiruošiančius šeimai jaunuolius, susituokusiųjų poras. Jau daugelį metų atvyksta į mūsų šalį vesti rekolekcijų pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms, kunigams ir pasauliečiams.

Bažnyčia vis dar sutrikusi

„Socialines ir bažnytines institucijas blaško permainų vėjas, ir jos nežino, ko imtis, kaip įsitraukti į permainų dinamiką, kad ji būtų veiksminga“, – sako kun. A. Ferrari. Jis neneigia nei epochų kaitos atnešamų iššūkių, nei naujų galimybių. Kunigo manymu, į pokyčius reikia įsigilinti, drąsiai įveikti naujovių ir aktyvių veiksmų baimę. Deja, kur kas patraukliau atrodo tęsti tai, ką visada darėme, puoselėdami jaukią saugumo iliuziją. Tačiau siekiant permainų, pasak italo teologo, būtina permąstyti nusistovėjusius ekonominius, kultūrinius ir socialinius modelius, kad būtų atkurta pagrindinė žmogaus asmens ir visuomenės bendrojo gėrio vertė.

Tie patys sunkumai slegia tiek visuotinę, tiek atskiras vietos Bažnyčias: vyskupijas ir parapijas. „Nors Vatikano II susirinkimas davė stiprų impulsą atnaujinti bažnytinį gyvenimą, dabar Bažnyčia susiduria su daugybe kitų iššūkių: mažėja ne vien tikinčiųjų skaičius, bet ir jų pasitikėjimas kunigais, vyskupais bei parapijose dirbančiais pasauliečiais dėl piktnaudžiavimo atvejų. Dėl pandemijos daugybė žmonių nustojo dalyvauti liturgijoje, katechezėse ir pastoraciniuose susitikimuose: nežinia, nuo ko pradėti, siekiant vėl paskatinti pastoracinį procesą“, – teigia kun. A. Ferrari.

Pašnekovas atkreipia dėmesį į ne kartą popiežiaus Pranciškaus išsakytus žodžius, jog pokyčiai reikalauja atsiversti visais lygmenimis – kultūriniu, socialiniu, bažnytiniu, pradedant nuo naujos Bažnyčios vizijos. Vatikano II susirinkimas kalba apie apverstą piramidę, Trejybės suburtą Dievo tautą. Bažnyčią, kurios tapatybė yra bendrystė, o misija – vienybė, kad pasaulis įtikėtų.

Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje.

Pasak teologo, keičiasi ir būdas, kaip esame bendruomenė: ante omnia, – kaip rašoma Pirmajame Petro laiške, – pirmiau už hierarchinius santykius iškeliama abipusės meilės svarba. Pavyzdžiui, įvairūs tikinčiųjų sambūriai ir judėjimai deda pastangas, kad į pirmą vietą iškiltų ne tik bendrystė, bet ir bendra atsakomybė, bendras sprendimų priėmimas ir t. t., siekiant įgyvendinti tris pagrindinius sinodališkumo žodžius: bendrystė, įsitraukimas, misija.

„Man tai – ženklas, kad Bažnyčia juda savo tikrosios, Susirinkimo pasiūlytos, tapatybės link, apsivalo ir transformuojasi, vadovaujama popiežiaus Pranciškaus, kuris ją stumia iš avidės, kad pasiektų pasaulio paribius, o evangelizacijos metodu pasirenka ne tiek tiesų skelbimą, kiek dialogą su pasauliu, su kitomis religijomis ir Bažnyčiomis, – tvirtina kun. A. Ferrari. – Krikščionybė išsilaisvina iš religijos statuso ir tampa apreiškimu, kaip buvo pradžioje.“

Realistiškai vertindamas Bažnyčios nueitą kelią, kun. A. Ferrari pripažįsta, kad vis dar egzistuoja grėsmė, jog pokyčius gali sustabdyti ar jiems pasipriešinti tie, kurie jų nenori. „Tačiau stiprėja mano pasitikėjimas, paremtas ne žmogišku problemų sprendimu, bet įsitikinimu, kad Dvasia, kaip ir kitais sunkiais laikais, ir toliau vadovaus Bažnyčiai, vykdančiai savo misiją pasaulyje“, – teigia jis.

Pasauliečių vieta

Asmens balsas įgyja vis daugiau svorio įvairiose terpėse, taip pat ir Bažnyčioje. Daugiau ar mažiau aktyvūs tikintieji vis dažniau išreiškia poreikį, kad į juos būtų  žiūrima rimtai, kad būtų įsiklausoma ir atsižvelgiama į jų požiūrį, organizuojant, pavyzdžiui, praktinį bendruomenės gyvenimą ar atstovavimą plačiau visuomenėje.

„Gal išties pribrendo metas aiškiau atsakyti sau, kas yra pasaulietis Bažnyčioje, kokia yra jo tapatybė, – samprotauja kunigas. – Įvairiose krikščionių bendruomenėse pasauliečiams kyla poreikis žinoti, koks yra jų vaidmuo bei funkcija.“ Tačiau, pasak teologo, pirmiau nei funkcijas kur kas svarbiau yra apibrėžti ir pripažinti tikrąją krikščionio pasauliečio tapatybę. Enciklikoje „Cristifideles laici“ (1988 m.) patikslinama, kad pasauliečiai yra tikintieji, krikštu sujungti su Kristumi, ir priklauso Dievo tautai, jie savitu būdu yra tapę Kristaus kunigiškos, pranašiškos ir karališkos tarnystės dalyviais, vykdą visų krikščionių misiją, Bažnyčioje ir pasaulyje įnešdami savąją dalį [plg. 15].

Tikrasis klausimas nėra, ar išsakyti savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo ganytojo nuomonės, bet rasti tinkamą laiką ir būdų, kurie skatintų ir kiltų iš artimo meilės, o ne iš kitų jausmų.

Popiežius Pranciškus Lotynų Amerikos komisijai pabrėžė: „Prisiminkite, kad visi į Bažnyčią įžengiame kaip pasauliečiai. Pirmasis sakramentas, kuris visam laikui užantspauduoja mūsų tapatybę ir kuriuo visada turėtume didžiuotis, yra krikštas. (…) Niekas nebuvo pakrikštytas kunigu ar vyskupu.“

Pranciškus nebijo priminti ganytojams, kad jie turi pripažinti ir vertinti pasauliečių kompetenciją ir įsipareigojimą: „Ne ganytojo užduotis nurodinėti pasauliečiams, ką jie turi daryti ir sakyti, nes jie patys tai žino daugiau ir geriau už mus. Ne ganytojas nustato, ką tikintieji turi kalbėti įvairiose srityse“, – sakė jis.

Velionis popiežius emeritas Benediktas XVI „Katalikų akcijai“ sakė: „Pasauliečiai neturi būti laikomi kunigų bendradarbiais. Iš tikrųjų jiems tenka ypatingas ir nepakeičiamas vaidmuo: jie yra žmonės, realiai atsakingi už Bažnyčios buvimą ir veikimą.“ Be to, cituodamas „Lumen gentium“, popiežius patvirtino, kad pasauliečių ir ganytojų santykių pobūdį geriausiai apibūdina žodis „šeima“, pabrėždamas, jog iš to galima tikėtis daug naudos Bažnyčiai.

Benediktas XVI savo kalbą baigė rekomendacija pasauliečiams nepaliaujant rimtai ir kasdien ugdytis, vis labiau tobulinti savo specifinio pašaukimo aspektus, nes yra pašaukti būti drąsiais ir patikimais liudytojais visose visuomenės gyvenimo srityse, kad Evangelija būtų šviesa, teikianti vilties probleminėse situacijose.

Sąžinės laisvė

Kaip matome, popiežiai iš pasauliečių tikisi aktyvaus ir atsakingo įsitraukimo į bendruomenės gyvenimą, pripažindami jiems net tam tikrą savarankiškumą. Tai atveria sąžinės laisvės temą. Tenka sutikti, kad Katalikų Bažnyčia yra didelė sąžinės laisvės gynėja. Tai galėtų stebinti prašalaičius, girdėjusius apie mokslininkų ar kitaminčių teologų persekiojimą ir cenzūrą, tačiau Bažnyčios mokymas visada išsaugojo ir gynė asmeninės sąžinės viršenybę.

„Tai neturėtų stebinti: pagarba sąžinei yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, pripažintų Žmogaus Teisių Chartijoje, – tęsia pokalbį kun. A. Ferrari. – Antrojo ir trečiojo tūkstantmečio sandūroje kilusi etikos ir moralės krizė atvėrė kelią reliatyvizmui, abejingumui, tiesos fragmentacijai, padėjo pamatus subjektyvizmui ir pareigos jausmo anuliavimui. Šiuolaikinėje kultūroje vis labiau stiprėja poreikis atsigręžti į sąžinės vertę.“  

Ar egzistuoja sąlygos, kai asmuo gali nuspręsti vadovautis savo sąžine, o ne teisėtų valdžios institucijų nurodymais? „Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“, – rašoma Vatikano II susirinkimo dokumente (GS, 16).

Neužtenka vien skųstis ar kritikuoti, verčiau bendruomenių vadovams pasiūlyti galimą bendradarbiavimo kelią, visiems prieinamų praktinių priemonių.

„Bažnyčia negali būti aukščiau už žmogaus sąžinę. Pripažindama žmogaus asmens orumą kaip svarbiausią vertybę, ji jaučiasi tarnaujanti sąžinei, siūlo kelius ir priemones moralinei sąžinei ugdyti, padeda atpažinti tą vidinį, paties Dievo įrašytą, įstatymą, kuriam žmogus privalo paklusti ir kuris ragina mylėti, daryti gera ir vengti blogo“ (GS, 16).

„Sąžinė nėra tiesos šaltinis, ji gali klysti, todėl kiekvieno žmogaus moralinė pareiga ją formuoti. Moralinė sąžinė, atsižvelgdama į žmogaus širdyje glūdinčią tiesą, lieka vienintelis žmogaus veiksmų ir pasirinkimų teisėjas.“ Katalikų Bažnyčios katekizme nr. 1782 rašoma: „Žmogus turi teisę elgtis laisvai, pagal sąžinę ir asmeniškai apsispręsti moralinėje srityje. Žmogus negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę.“

Kaip teigia teologas, tokios pagarbos reikia laikytis net tada, kai pasirinkimai neatitinka Bažnyčios nurodymų. „Nėra jokių ypatingų sąlygų vadovautis savo sąžine, išskyrus rekomendaciją atsižvelgti ne į savąjį psichologinį ego ar superego, bet į tiesą, vertybes ir Bažnyčios nurodymus, prisiimant atsakomybę už savo sprendimus“, – tvirtina kun. A. Ferrari.

Socialinių tinklų pinklės

Gyvename socialinių tinklų amžiuje, kuris, deja, kelia naujų iššūkių. Bendraujant virtualiai nelieka vietos vienam svarbiausių žmogiškos komunikacijos bruožų – empatijai. Kita vertus, pasitaiko, kad, pavyzdžiui, kunigas išsako asmenines pažiūras, kurios ne visada atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą. Jos gali būti politinės (pvz., kad bendrojo gėrio visuomenėje siekis nėra krikščioniškas principas) arba liturginės (pvz., kad neleistina priimti Komuniją į rankas) ar pan. Yra asmenų, kurie daro išties didelę įtaką daugeliui žmonių, puoselėjančių jam kritišką pagarbą. Kyla klausimas – kaip išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp pagarbos, empatijos ir teisėtos kritikos? Ar tarp krikščionių praktikuojamas broliškas pataisymas yra ir pasauliečiui tenkanti pareiga?

„Broliškas pataisymas krikščionių bendruomenėje ne tik įmanomas ir pageidautinas, bet dėl sinodinės bendros atsakomybės dvasios jis gali būti privalomas“, – įsitikinęs kun. A. Ferrari. Iš tiesų visi krikščionys yra atsakingi už bendruomenės gerovę, jai kylančius pavojus, galimus nesusipratimus ir sunkumus santykiuose su ganytojais. Jau pirmosiose krikščionių bendruomenėse broliškas pataisymas buvo įprasta praktika.

Daugelis žmonių informuojasi ir formuoja savo nuomonę socialiniuose tinkluose, kur vyrauja supaprastinimo ir supriešinimo logika.

„Tikrasis klausimas nėra, ar išsakyti savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo ganytojo nuomonės, bet rasti tinkamą laiką ir būdų, kurie skatintų ir kiltų iš artimo meilės, o ne iš kitų jausmų ar žmogiškų samprotavimų, galinčių pabloginti situaciją ir sukelti dar didesnę sumaištį“, – teigia teologas. Benediktas XVI kvietė tikinčiuosius kurti abipusės meilės santykius, kad taptų įmanoma išsakyti tiesą, bet su meile, nes tiesa be meilės nebėra tiesa, kaip ir meilė be tiesos nėra tikra meilė.

Vatikano II konstitucijoje apie Bažnyčią rašoma: „Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę. Prireikus tai tebūnie daroma panaudojant Bažnyčios tam tikslui įsteigtas institucijas, visuomet vadovaujantis tiesakalbiškumu, drąsa ir apdairumu, rodant pagarbą ir meilę tiems, kurie savo šventomis pareigomis atstovauja Kristui“ (GS, 37).

Ir dar: „Įšventintieji ganytojai savo ruožtu tepripažįsta ir teskatina pasauliečių orumą bei atsakomybę Bažnyčioje, noriai tesinaudoja jų apdairiu patarimu, su pasitikėjimu tepatiki jiems Bažnyčios labui tarnaujančias pareigas ir tepalieka veikimo laisvę bei lauką, netgi teskatina savanoriškai imtis darbų.“

Poliarizacija visuomenėje ir Bažnyčioje

Kartais katalikai pasauliečiai skundžiasi, kad Bažnyčios viduje trūksta rimtų diskusijų, prieš vyskupams oficialiai pasisakant svarbiais socialiniais klausimais. Tokios temos kaip homoseksualių asmenų sąjungos arba tradicinės šeimos gynimas sukelia visuomenės ir pačios bendruomenės poliarizaciją. Kaip žinome, „Šeimos maršas“ netrukus atsiskleidė tesąs vien priedanga pavojingai ideologinei dienotvarkei įgyvendinti, kaip nuogąstavo kai kurie balsai. Tačiau jame iš pradžių dalyvavo ne vienas kunigas, vyskupas ir daug pasauliečių, nepaisydami įspėjimų. Kaip šiuo atveju būtų galima elgtis laikantis sinodo dvasios ir prisidedant prie poliarizacijos mažinimo?

Kun. A. Ferrari įsitikinęs, jog katalikų pasauliečių skundas yra teisėtas ir naudingas, siekiant, kad ir vietinėse Bažnyčiose, vyskupijose bei parapijose prasidėtų Vatikano II susirinkimo inicijuotas pastoracinis ir dvasinis teologinis pokytis. Jį stipriai ir ryžtingai patikslino popiežiaus Pranciškaus kvietimas visai Bažnyčiai patirti, ką reiškia sinodališkumas. Šiam tikslui, anot teologo, neužtenka vien skųstis ar kritikuoti, verčiau bendruomenių vadovams reikėtų pasiūlyti galimą bendradarbiavimo kelią, visiems prieinamų praktinių priemonių. Norint visais Bažnyčios lygmenimis pajusti bendrą atsakomybę, būtina atsiverti bendrystės dvasingumui, kuris įgalina klausytis vienam kito ir bendrai priimti sprendimus.

Pavyzdžiui, būtų galima pasiūlyti ganytojams kartu apmąstyti konstituciją „Lumen gentium“, kurioje atsiskleidžia tokia Bažnyčia, kokią Šventoji Dvasia ją numatė trečiojo tūkstantmečio žmonėms. Arba kartu su vyskupu, kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais gilintis į šv. Jono Pauliaus II visai Bažnyčiai skirtą laišką „Novo millennio ineunte“, kuriame kalbama apie bendrystės dvasingumą ir kaip juo gyventi, idant taptume bendrystės Bažnyčia.

Trečioji galimybė – drauge apmąstyti popiežiaus Pranciškaus Sinodo atidarymo proga (2021 m. spalio 9 d.) pasakytus žodžius, kuriais jis pabrėžė, kodėl Bažnyčia turi būti sinodinė. Jis minėjo vienybės dovaną ir atvirumą Dvasios balsui. Popiežius pabrėžė, kad sinodinė kelionė yra ne tik dar viena religinė praktika šalia kitų, bet ir įsiklausymas į Šventąją Dvasią: „Sinode mes ne tik klausomės vieni kitų kaip bet kuriame kitame susirinkime. Jo pagrindas yra tikėjimo aktas, tikėjimas Šventosios Dvasios veikimu kiekviename dalyvių, nes kiekvienas iš jų per krikštą ir sutvirtinimą yra gavęs patepimą Dvasios, kuri, saugodama Bažnyčią nuo sustabarėjusio vienodumo, sukuria įvairovę.“

Sakoma, kad Sinodas gali tapti epochiniu įvykiu, galinčiu pakeisti Bažnyčios veidą, nauja pradžia, gravitaciniu tašku, jis kviečia visą žmoniją praplėsti savo akiratį, atsiverti dialogui su skirtingų rasių, kultūrų ir religijų asmenimis.

Katalikas ir žurnalistas?

Katalikams žurnalistams šiuo atveju tenka itin sunki užduotis. Vienas svarbiausių žiniasklaidos ramsčių yra objektyvumas, nešališkumas, nepriklausomybė nuo grupinių interesų. Jie įsipareigoja perteikti tikrovę, vadovaudamiesi pagarbos asmeniui, atvirumo kitokiai nuomonei ir bendrojo gėrio ieškojimo dialogu principais, tačiau neretai susiduria su atviros diskusijos bendruomenėje baime. Ar tikrai didelė nuodėmė kalbėti viešai žiniasklaidoje, jei nepritari ar iki galo nesupranti, pavyzdžiui, tam tikrų popiežiaus pasisakymų ar veiksmų? Kokios yra ribos, kurių reikėtų nepamiršti ir neperžengti?

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas žurnalistams, sakė: „Jūsų misija – paaiškinti pasaulį, padaryti jį ne tokį drumstą, kad jame gyvenantys žmonės mažiau bijotų ir į kitus žvelgtų sąmoningiau, su didesniu pasitikėjimu.“ Tai nelengva ir rizikinga misija, siekiant, kad žinia ne gniuždytų, o sugebėtume ją įprasminti. Klausykitės, gilinkitės, pasakokite, – ragino popiežius žurnalistus. – Klausymasis visada neatsiejamas nuo matymo, buvimo ten. Tai reiškia, kad reikia pabėgti nuo nuolatinio buvimo internete, socialinėje žiniasklaidoje. Gerai žurnalistikai reikia laiko.“

„Deja, daugelis žmonių formuoja savo nuomonę socialiniuose tinkluose, – sakė popiežius, – kur vyrauja supaprastinimo ir supriešinimo logika. Svarbiausias geros žurnalistikos indėlis yra nuodugnus tyrimas (…). Tikrovė yra puikus priešnuodis nuo daugelio ligų. Tikrovė, tai, kas vyksta, žmonių gyvenimai ir liudijimai yra tai, apie ką verta pasakoti.“

Tęsdamas svarstymus apie žurnalistikos iššūkius, kun. A. Ferrari pabrėžia, jog svarbu ne tik žinoti ribas, kurių nevalia peržengti, bet ir nuolat tikrinti savo motyvų pagrįstumą, siekti, kad jie atitiktų tikėjimą ir asmenines vertybes, pasverti galimas pasekmes, atsižvelgti į auditoriją, į kurią kreipiamės.

„Nėra jokios priežasties jaustis kaltam dėl to, kad manote kitaip“, – sako kunigas ir primena įvykį, kai Sinodo pabaigoje popiežius Pranciškus pakvietė pasisakyti kardinolą, kuris buvo pareiškęs, jog nekalbės iš pagarbos popiežiui. Pranciškus jam padėkojo.

„Nėra jokios nuodėmės kalbėti atvirai, jei atsižvelgiama į anksčiau išdėstytas sąlygas, ypač į galimas savo pareiškimų pasekmes. Jei abejojate, prieš paskelbdami, jūsų manymu, kontroversišką nuomonę, pasitarkite su ekspertais“, – pokalbį užbaigia kun. A. Ferrari.

Kaip sako filosofai, klausimai yra vertingesni nei atsakymai, nes jie skatina toliau ieškoti, geriau suprasti ir daugiau pamatyti. O tikrovė, mūsų gyvenimas yra sudėtingi. Tad lai užsidega nuolat budinti raudona lemputė mūsų sąžinėje, kai kas nors sakys, kad rado paprastą ir galutinį atsakymą.