2020 12 10

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kun. A. Jakštas ir V. Pietaris – bičiuliai, mąstę apie Lietuvos perkėlimą į Argentiną

Kun. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Iškiliais jubiliejais pažymėtų nueinančių metų panoramoje blyksi dar dvi ryškių asmenybių sukaktys.

Prieš 160 metų, 1860 m. rugpjūčio 27 d., Aukštaičių krašto Pagirio parapijos Kuronių kaime karališkųjų (laisvųjų) valstiečių šeimoje gimė Aleksandras Dambrauskas (1860–1938) – būsimasis prelatas, Adomo Jakšto slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas, publicistas teologas, mokslininkas.

Tuo laiku suvalkietis, būsimasis gydytojas, pirmojo lietuviško istorinio nuotykinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris (1850–1902) jau buvo Marijampolės apskrities mokyklos moksleivis. Apvaizdos buvo surėdyta jiems Rusijos, Novgorodo gubernijos Ustiužnos mieste susitikti, 13 metų artimai bičiuliautis, tapti draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbiais, būti Tautinio atgimimo sąjūdžio aktyviais dalyviais.

Jono Basanavičiaus žvaigždė

1889-ųjų birželis. Pirmąsias kunigystės metines Aleksandras Dambrauskas pasitiko Ustiužnioje. „Spraunikas“ (valdininkas) negalėjo atsistebėti, kad valdžia vien tik už kvietimą Panevėžio gimnazistus melstis savoj katalikų bažnyčioj, ne cerkvėje, kunigą smarkiai nubaudė – penkeriems metams ištrėmė į atkampų Rusijos miestelį. Padėjęs parašą, kad iš Ustiužnios niekur be žinios neišvažiuos ir sužinojęs, jog kas mėnesį gaus po 6 rublius „pasibijos“ (paramos), kun. Aleksandras nepažįstamame miestelyje susirūpinęs ėmė dairytis pastogės. Ir staiga girdi dailia lietuviška kalba sakant: „Tegul bus pagarbintas…“

„Vincas Pietaris“, – prisistatė pasisveikinęs žmogus. „Kresnas, apskritaveidis, sveikai raudonas, vidutinio ūgio jis padarė man labai malonaus įspūdžio. Nuo šio pirmo pasimatymo pasijutom sau artimi, lyg tartum kažkiek metų būtumėm kits kitą pažinę“, – prisimins kun. A. Dambrauskas.

Klausantis Ustiužnoje sutikto tėvynainio gyvenimo istorijos, kun. Aleksandrui širdį paglostė žinia, jog suvalkietis V. Pietaris, kaip ir jis, iš pradžių buvo pasirinkęs matematikos studijas ir, jas sėkmingai baigęs, 1873 m. perėjo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Čia, susitikus kraštietį Joną Basanavičių, užsimezgė nuoširdi, į pirmuosius aušrininkus atvedusi bičiulystė. Apie pirmąjį jų pašnekesio vakarą kunigas taip pasakojo: „Ilgai mudu, likę du vienu, užsisėdėjome mano vargingam, gelsvu popierium išmuštame kambarėlyje. Mušė ir dvyliktą, ir pirmą valandą nakties, o mudu dar vis kuždenomės. Ne sykį po tų gadynių tas gelsvas kambarėlis matė mudu, besikalbančiu arba besėdinčiu ir taip beniūniuojančiu tolimoje šalyje dainas lietuviškos dirvos… Metai lėkė, mudu brendome. Ranka į ranką, širdis į širdį ėjom ilgą amžių mudu…“

Gavęs gydytojo diplomą, Vincas Pietaris pradėjo dirbti Novgorodo srities Demiansko apskrities gydytoju. O jo bičiulis J. Basanavičius, su kuriuo „susižinodavo“ laiškais, priverstas įsikurti Bulgarijoje, ruošė dirvą „Aušrai“. 1883 m. paštu gavęs pirmąjį „Aušros“ numerį, pakiliai nusiteikęs V. Pietaris garsiai perskaitė Basanavičiaus prakalboje pareikštą linkėjimą: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia.“ Svečiuojantis kun. Aleksandrui, tą pačią mintį abu kartu plėtojo toliau.

Dr. Jonas Basanavičius. Lietuvos nacionalinio muziejaus / Wikipedia.org nuotrauka

1884 m. ketvirtajame „Aušros“ numeryje, skyrelyje „Knygos apie Lietuvą“, J. Basanavičius išspausdino V. Pietario parengtą A. Kirkoro knygos apie Lietuvą kritišką recenziją. Kažin ar apie tai pasakodamas pašnekovas pastebėjęs kun. Aleksandro akyse šokinėjančias liepsneles. Mat tame pačiame J. Basanavičiaus redaguotos „Aušros“ numeryje jis, Petrapilio dvasinės akademijos studentas, debiutavo kaip poetas vertėjas Vladislavo Sorokomlės eilėraščiu „Giesmė prasčiokėlio, nemokančio rašyti“. Tada pirmą kartą A. Dambrauskas pasirašė vėliau prigijusiu Adomo Jakšto slapyvardžiu, kilusiu iš tėviškėje tekėjusio Jakščipio (Jakštupio) upelio pavadinimo. Pirmieji literatūriniai bandymai „Aušroje“ vėliau subrandino A. Jakšto poezijos rinkinius „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties mąstymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911).

Tas vakaras lyg krištolas, kalbantis apie patekėjusią Jono Basanavičiaus tautinio atgimimo idealų žvaigždę, ilgai išliko kun. A. Dambrausko-Jakšto atmintyje. Tik dešimtmetis prabėgs, ir J. Basanavičius 1907 m. parašys jam laišką, paskui juos suves Lietuvos mokslo žmonių būrimo draugėn reikalai. 1922 m. ir daktaras J. Basanavičius, ir prelatas A. Dambrauskas taps įkurto Lietuvos universiteto garbės profesoriais, o 1923 m. gegužę Kaune visi aušrininkai kartu minės 40-ąsias pirmojo „Aušros“ numerio pasirodymo metines.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pietario fantazijų projektai

„Ryšys, kurs mus vienijo, buvo iš didesnės dalies lietuvystė. Pasakos iš praeities mūsų tautos, svajonės apie jos šios dieninius reikalus ir jos likimą – buvo tai kasdieninė tema mūsų pasikalbėjimų, ne kartą – karštų disputų“, – taip dr. Jonas Basanavičius yra kalbėjęs apie draugystę su Vincu Pietariu. Ta pati „lietuvystės“ tema vyravo ir daktaro Vinco vakariniuose pokalbiuose su kun. Aleksandru. Laužydamas galvą, kaip ir pačiam, ir visai Lietuvai nuo carų letenos išsivaduoti, Pietaris kūrė net fantastinius projektus.

Vieną vakarą kun. Aleksandrui jis pareiškė: kad lietuviai visai nežūtų, juos reikia iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo žydus išvedęs iš Egipto ir taip juos išgelbėjęs: „Šią savo idėją Pietaris išdėjo man taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo, – rašė A. Jakštas. – Jei jau kitos išeities nėra, kaip tik išvesti, tai ir veskim. Bet kur? Čia aš atsiminiau skaitęs kitą kart apie antvyskupą Zaleskį, lietuvį, kad jis, būdamas Apaštališkojo Sosto delegatu Indijoms, lankęs Ceilono salą ir galėjęs su vietos gyventojais susišnekėti lietuviškai. Jei taip yra, tai ceiloniečiai būsią gal mūsų tolimi giminiečiai, taigi lietuviams sugyventi su jais nebūsią sunku…“

Vincas Pietaris. Wikipedia.org nuotrauka

Kažin? Tada gal tiktų Madagaskaras? Sala didžiulė, gamta ir klimatas – ne blogesni už Ceilono. „Ne“, – pagalvojęs nukirto Pietaris, primindamas, jog caras Aleksandras III sudarė aljansą su prancūzais. Šie, būdami Madagaskaro valdovai, aišku, lietuvių nepalaikys. Nieko gero nenutarus, tą vakarą kun. Aleksandrui, šypsnį tramdant, su šeimininku teko mandagiai atsisveikinti.

O kitą kartą jau tarpduryje pamatė švytintį daktaro Vinco veidą. Vadinasi, būsimai Lietuvai rado naują žemę. Argentina. Žmonių palyginti mažai, neapgyventų plotų daugybė, klimatas visai toks pat kaip Lietuvoj, javai sėjami tie patys… Belieka tik pasiųsti lietuvį delegatą, kuris, nuvažiavęs Argentinon, parinktų tinkamiausią lietuviams vietą ir susitartų su vietos valdžia dėl pasirinktos srities perdavimo. „Pietaris taip buvo persiėmęs tuo Argentinos projektu, kad net norėjo lietuvių delegato Argentinon misiją pats prisiimti, – rašė Jakštas. – Iš Peterburgo net ispanišką-rusišką žodyną parsisiuntė. Bet po kiek laiko, šalčiau pagalvojęs, atlyžo.“

Sykį, po vieno ilgesnio pašnekesio apie lietuvių išgelbėjimą nuo rusifikacijos pavojaus, Pietaris paslaptingai prabilo: „Ar žinai, ką? Lietuviams išvaduoti labai daug padėtų povandeninis laivas. Jo konstrukcijos principas yra neabejotinas, aš esu jį matematiškai ištyręs. Turėdami tokį laivą, lietuviai galėtų nugramzdinti visą rusų laivyną ir tuo įbauginti patį carą…“ Su atlaidžiu šypsniu prisiminęs visais atžvilgiais šviesaus žmogaus fantastinius projektus, A. Dambrauskas-Jakštas pastebi: „Mat žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti bent išsvajotomis galimybėmis.“

„Už matematiškąsias tiesas aukštesnės yra tiesos ir tikėjimo paslaptys“

Žingsniuodamas į Ustiužnos centrinę aikštę, kur turtingo pirklio name gyveno Pietariai, kun. Aleksandras visada nešdavosi knygą arba kelias. Dažniausiai būdavo daktaro Vinco skolinti matematikos veikalai. Apie matematiką jiedu, anot Vaižganto, kalbėdavosi „skonėdamiesi“. Ypač nagrinėdami kun. Dambrausko rašomą Varšuvos lenkų laikraštyje spausdintos Falbo teorijos apie kosminį pasaulio ratavimą kritiką. „Matematiški tyrinėjimai padeda suprasti, jog už matematiškąsias tiesas daug aukštesnės yra doros tiesos ir tikėjimo paslaptys“, – komentarą šia tema atsiuntė ir pavyskupis Antanas Baranauskas.

Žemaičių kunigų seminarijoje tarp prof. kun. Baranausko ir klieriko Dambrausko užsimezgęs ryšys stiprėjo, susirašinėjant ir gvildenant rūpimas matematikos temas. 1891 m. iš Kauno į Ustiužną atskriejus vysk. Baranausko laiškui, kun. Aleksandras tikėjosi išsamaus atsakymo į klausimą, kodėl jis, „Anykščių šilelio“ autorius, domisi pirminių skaičių ieškojimu, bet perskaitė tokias, susimąstyti privertusias, mintis: „Ne matematikoje glūdi kunigo pašaukimo tikslai ir uždaviniai. Visame Dievo apreiškime nėra nė vienos matematinės formulės. Užsiimu, kad nedykinėčiau ir kad lavinčiau protą… Taisyklės ir dėsniai skaičiuose mane traukia savęsp, juose matau amžinų nesulaužomų tiesų spindulius.“

Penkerius metus A. Dambrausko-Jakšto kunigiškas pašaukimas skleidėsi Ustiužnoje, matant tokį V. Pietario Dievo Apvaizdos ir teisybės supratimą, „kokio ne pas kiekvieną dvasiškąjį rašytoją berasi. Šiuo atžvilgiu yra ko pasimokyti ir kunigui“.

Namas Ustužnoje (Rusija), kuriame gyveno ir mirė Vincas Pietaris. Wikipedia.org nuotrauka

„…Su ašaromis prašiau šv. Dievo tarnų užtarti mane prieš Viešpatį. O gal jie ir permaldaus Visagalį. O jeigu ne, tai aš tik viena galiu pasakyti, kad Dievas teisingas yra savo darbuose ir dar didelio gailestingumo, – iš tremties į Kauną sugrįžusiam kun. A. Dambrauskui plaukė Vinco Pietario laiškai. – Jis žino mūs darbus ir baudžia, kaip tėvas, ir bausdamas veda keliais, kurių mes nesuprantame. Mano padėjimas ne vieną jauną lietuvį gal persergės nuo klaidų, kurias aš dariau, tegu kuo plačiausiai žino, tegul mano padėjimas eina mūsų brolių naudai ir laimei…“

Kitur nusižemindamas Pietaris kaltina pats save, rašydamas: „Mano bedugnė mano rankomis iš pusės iškasta. Na, ir tai tiek to! Ką Dievas duoda, viską reikia priimti, ir laba ir pikta, ypač jeigu randi pats save kaltu.“ Kad ir nemažai gero padaręs, Pietaris nesijaučia turįs kokių nuopelnų. Todėl vienoje vietoje ironiškai pats apie save rašo: „Jeigu Viešpats už nuopelnus dalytų dovanas, tai man liktų nebent tuščia Dievo dovanų skrynia…“

Kun. Aleksandrui ypač buvo suprantamas Pietario reikštas lietuvio artimo meilės požiūris vienam į kitą: „Lietuvių tiek nedaug, tad nereikią žiūrėti, kad šis ar tas lietuvis šiandien yra „brudas“, nes ryt poryt jis gali pasitaisyti ir tapti naudinga mūsų tautai jėga. Taip nusistatęs, jis buvo griežtas partijų peštynių priešininkas.“

Rankraščiai šventiniame pyrage

Vakarais su malonumu klausydamas Vinco Pietario gyvų pasakojimų, kuriuos papuošdavo senoviniais, negirdėtais žodžiais, kun. Aleksandras stebėjosi, kaip tas žmogus, jau tiek metų nuo Lietuvos nutolęs, taip viską atsimena ir taip dailiai moka kiekvieną dalyką išdėstyti. Todėl kartą atsisveikindamas jam tarė: „Labai ačiū už visus tuos įdomius dalykus. Tamsta dailiai juos papasakojai, aš mielai jų klausiaus. Bet kas iš to? Aš ne istorikas, mano atmintis trumpa. Nei aš jų surašyti, nei atminti netesėsiu… O tuo tarpu tie dalykai taip įdomūs, kad būtų tikrai gaila, jei jie, pasilikę nesurašyti, dingtų. Ar žinai, ką? Pabandyk visa tai fiksuoti plunksna. Mokėdamas taip dailiai pasakoti, sugebėsi ir surašyti…“

Kun. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tokį pasiūlymą lengvai priėmęs Pietaris vėliau pradėjo būgštauti, sakydamas, kad nė vienos savo „ranka parašytos eilutės negalįs leisti užsieniuosna, nes, rašto paslapčiai aikštėn išėjus, nukentėtų ne tik jis, bet ir jo šeimyna, ko jis leisti neturįs teisės“. Tada A. Jakštas pasisiūlė jo kūrybą perrašinėti pats, originalą grąžinti autoriui, o siųsti nuorašus, pasirašytus slapyvardžiu. V. Pietaris su šituo sutiko, tik manė, jog rankraščius siųsti reikia ne iš Ustiužnos, o iš tolimesnių miestų – Rybinsko, Jaroslavlio.

Ir nuo tos susitarimo valandos prasidėjo jų literatūrinis bendradarbiavimas: kunigas perrašęs ir ištaisęs rašybą „Raugalų Raugalą“, „Spargučio žiedą“, „Vincą Zanavyką“, „Du žydu draugu“, siųsdavo „Apžvalgai“, „Tėvynės sargui“, kartais – „Varpui“. Iš Lietuvos gavęs tuos leidinius, atnešdavo autoriui. „Perskaitęs nudžiugdavo, pamatęs, kad jo darbas niekais nenuėjo, kad yra skaitomas, kad ir slapta, įvairiuose Lietuvos kampuose, – atsiminimuose rašė A. Jakštas. – Jam buvo aišku, kad toji laisvoji, carizmo necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia joje tautinį susipratimą. Taigi tos kontrabandos pagavęs, Pietaris vėl imdavosi plunksnos ir rašydavo naujų vaizdelių ir pasakojimų, kurie man vėl tekdavo perrašinėti.“

Ir vėl abu braudavosi į tautos istorijos tankmę, ieškodami šaknų, tapatybės, norėdami pajusti lietuvių dvasią, charakterį. A. Dambrausko-Jakšto tremties laikui pasibaigus, toliau rūpintis savo kūrinių siuntinėjimu redakcijoms reikėjo pačiam V. Pietariui. Kaip prisiminė jo duktė Antanina, kai kada „rankraštis būdavo rūpestingai įpakuojamas ir įdedamas į baltos duonos kepaliuko vidų arba į šventinį pyragą ir buvo siunčiamas kaip skanėstų siuntinėlis į Kauną A. Dambrauskui“, kuris rankraščius persiųsdavo toliau.

Artėjant prie „Algimanto“

„Be medicinos, visi kiti Pietario pamėgimai (literatūra, matematika, dailė) buvo drauge ir mano pamėgimai, taigi ir nenuostabu, kad linkom vienas į kitą. Šnekų niekados nepritrūkdavo. Turėdamas tokį draugą, nė nepajutau, kaip mano penkerių metų ištrėmimas pasibaigė“, – prisimena A. Dambrauskas-Jakštas. 1894 m. gegužę iš tremties grįžęs kunigas kurį laiką dirbo Kaune vietinio kalėjimo kapelionu, Šv. Gertrūdos bažnyčios administratoriumi. 1898–1900 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje, vėliau apie dvejus metus buvo vyskupo M. Paliulionio sekretorius. Ir visą šį laikotarpį jautė iš Ustiužnios ataidinčius jautrios širdies dūžius: „Aš pirkinėdavau naujai pasirodžiusius lenkų veikalus apie Lietuvą ir, peržiūrėjęs, siuntinėdavau Pietariui.“

Pirkis.lt nuotrauka

O Kauną pasiekdavo daktaro Vinco perskaitytų veikalų komentarai, kiekvieną klaidą ar netiesą apie Lietuvą jis išgyvendavo, lyg ji būtų patį asmeniškai palietusi: „Vokiečių raštuose mes perdėm randame vieną užmanymą: papiešti kuo bjauriausią lietuvių paveikslą.“ Laiške A. Jakštui nurodo, kad, skaitydamas P. Dusburgiečio kroniką, piktinęsis – ir ten istorija iškraipyta: „…mūsų praeitis guli nedirbta pūdymu. Tiesa, kitataučiai bandė ja naudotis. Bet taip ją iškraipė, jog pavertė nieku. Dyvai, jog tarp lietuvių nesiranda toks, kuris norėtų pasinaudoti gimtąja praeitimi. Tegul per nepratimą rašyti ir sykį ir antrą nepasisektų, bet jau trečią kartą rašant, vis tik rastųs vietų ir labai gerų.“

1900-ųjų vasarą, važinėdamas po Ustiužnos apskritį, Pietaris mintyse pradėjo kurti būsimo istorinio lietuvių romano vaizdus. Apie tai rugpjūtį laiške Jakštui praneša atsargiai, iš tolo tarsi apie trečią asmenį: „Viens mano pažįstamų rašė man apie jo sumanytą apysaką iš Algimanto laikų, padavė ir pirmos dalies įtalpą [turinį]. Tendencija ten gal ir rastųs…“ Ką į tai atsakė „Jo Mylysta“ gerasis draugas kun. Aleksandras-Adomas Jakštas? Pietario perdėtas lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus talento pagyras stengiasi bent kiek atšaldyti, autoriaus „Potopą“ („Tvaną“) smerkia, kaip veikalą lietuvystei juodinti ir, norėdamas savo bičiulį daktarą Vincą paskatinti, akcentuoja: „Lietuviška istoriška apysaka, kad ir su mažesniu talentu, bet lietuvių dvasioje parašyta, bus šimtą kartų lietuviams naudingesnė už visus Senkevičiaus „Kmicicus ir Podbipiętas“…

Taip padrąsintas Pietaris ir ėmė rašyti savo „Algimantą“, kaip matome, visai neblogai savo uždavinį įvykdė. Štai ką liudija apie pirmąjį lietuvių istorinį romaną XX a. pabaigoje ištarti literatūros kritiko Petro Bražėno žodžiai: „Algimantas“ – ne tik V. Pietario, bet ir pačios epochos kūrinys, paminklas, pastatytas ties vienu iš staigių tautos istorinio keli posūkių.“