Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kun. A. Kesilis būsimiems kunigams: „Pirmiausia išmokite būti savimi“

Kun. Arūnas Kesilis. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Tekstas originaliu pavadinimu „Interviu apie kunigo misiją parapijoje“ perpublikuojamas iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinio „Teesie“ (Nr. 87)

Kunigas ARŪNAS KESILIS – Sužionių ir Nemenčinės parapijų klebonas, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėstantis misiologiją. Kaip jis pats mato kunigo vietą parapijoje – ir kokia yra jo misija? Apie tai pašnekovą kalbina IV kurso klierikas Titas Misevičius.

Kunige Arūnai, džiaugiamės, kad sutikote pasidalinti mintimis apie kunigišką tarnystę. Galbūt šį interviu skaitys žmonės, kurie Jūsų nepažįsta. Kaip save pristatytumėte?

Galima parašyti biografiją, tačiau to nereikia, nes ją pateikiau jums paskaitų pradžioje… Popiežius Benediktas XVI 2005 m. balandžio 19 d., po išrinkimo į Romos vyskupo tarnystę, Šv. Petro bazilikos balkone pasakė labai prasmingus žodžius. Jie skamba maždaug taip: „Po didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties brangūs kardinolai išrinko mane – paprastą Kristaus vynuogyno darbininką – Romos vyskupą.“

Tai labai prasminga mintis, kurioje atsispindi kuklumas ir paprastumas, kad išrinktasis popiežius yra vynuogyno darbininkas. Save apibūdinčiau irgi taip pat: esu paprastas Kristaus vynuogyno darbininkas, kuris šiuo metu yra Viešpaties per Bažnyčią pasiųstas į Sužionių ir Nemenčinės bendruomenes.

Sužionių Šv. Felikso Valua bažnyčia. Wikipedia.org nuotrauka

Esate ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytojas, dėstote misiologiją. Kaip manote, kokia yra šiandieninio kunigo misija parapijoje? Kiekvienas kunigas turi viziją, svajonę. Kokia yra Jūsų?

Čia ir yra bėda… Kiekvienas kunigas Lietuvoje, deja, turi savo viziją. Kai po jo ateina naujas, nieko neranda arba randa buvusio kunigo adoracijos būrelį, kuris gali vadintis įvairiai. Bėda, nes kunigai turi įgyvendinti savo misiją. Kunigo misija yra šventinti. Šią misiją reikia suprasti plačiąja prasme, nes ji apima visą kunigo veiklą ir gyvenimą – vesti tikinčiuosius, o pirmiausia save prie Kristaus. Toks kunigo misijos paaiškinimas yra teoriškas. Na, o praktiškai būna visko.

Parapijose yra gerų grupių, kurios meldžiasi, yra brandžios, auga, tačiau pasitaiko ir tokių, kurios atmeta naujai atėjusį kunigą, neretai kyla intrigų. Vis dėlto mes turime prisiminti, kad yra trys kunigams svarbūs dokumentai: popiežiaus Pauliaus VI „Sacerdotalis caelibatus“, šv. Jono Pauliaus II apaštalinis paraginimas „Pastores dabo vobis“ ir Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas. Jų mes negalime užmiršti palikdami istorijai. Šiandien jaučiamas dokumentų dekadansas.

Ryšys su žmonėmis ir jų poreikių atjautimas mums, kunigams, yra daug svarbesnis negu dokumentų sausa raidė. Jų tikrai neignoruodamas, atvirkščiai, jais vadovaudamasis popiežius Pranciškus mus, kunigus, ragina vis dėlto pirmiausia įsiklausyti į žmonių poreikius.

Ką Jums reiškia būti kunigu, kaip sielų žveju? Kaip kasdienybėje žvejojate sielas?

Galiu pasakyti, kad šiek tiek esu kritiškas tuo klausimu. Tuoj paaiškinsiu, kodėl taip sakau ir kodėl Kristus ėmėsi tokios alegorijos apie sielų žvejybą.

Pats žvejojimo veiksmas yra plaukiančios žuvies pagavimas ir pritraukimas prie savęs, jos panaudojimas savo reikmėms, o geriausiu atveju paleidimas į akvariumą. Ši alegorija apie žvejybą savotiška ir pritaikyta žmonėms, kurie buvo Kristaus amžininkai ir, jam mokant, tapo apaštalais. Aš puikiai suprantu Kristaus situaciją. Jei Petras būtų kaip Paulius, kuris ausdavo medžiagą palapinėms, jam Kristus būtų pasakęs: „Nuo šiol ausi dievišką medžiagą.“ Bet vis dėlto Petras buvo žvejys.

Šiandien interpretuojame taip: žmogus, tapęs žveju, yra užsiangažavęs. Jėzus šią ištarmę sakė mokiniams pagal jų darbą. Kristus liepė entuziastingai skelbti Evangeliją taip, kaip jie žvejojo žuvis prieš būdami pašaukti į apaštalų būtį. Mano atliekamoje šventinimo tarnystėje reikia kantrybės ir paprastumo – sulaukti žmonių, kurie ateina, o tuo pat metu ir pačiam išeiti iš zakristijos į mokyklą, lankyti šeimas. Žinoma, žvejo metafora tinka, bet šiandien Jėzus man sako kitaip: „Taip įsakinėk ir mokyk! Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu“ (1 Tim 4,11–12).

Kun. Arūnas Kesilis. Trakubaznycia.lt nuotrauka

Būdami seminarijoje mes įsivaizduojame, koks turi būti klebonas. O ar Jūs, kai studijavote seminarijoje, turėjote tą viziją?

Mokiausi Kauno kunigų seminarijoje 1992–1998 metais. Tuomet dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Pirmąjį nusipirkau prieš diakonatą, padariau sau dovaną. Ot, baisi plyta buvo… Nebuvo ir kompiuterių. Tiesą pasakius, buvo kažkokie, bet tikrai ne nešiojami. Tuomet Kauno kunigų seminarijoje mokėsi apie šimtas klierikų, ir turėjome tik tris kompiuterius. Buvo ir visai kita atmosfera.

Kai studijavau seminarijoje, buvo ką tik pasibaigęs Atgimimo laikotarpis, išlindome iš pogrindžio. Prieš tai parapijose buvę kunigai negalėjo aktyviai darbuotis sielovados srityje. Mano kartos jaunuoliai buvo tie, kurie turėjo vienaip ar kitaip pradėti šį darbą. Tapome savotiškais reformatoriais. Mokydamasis seminarijoje bandžiau įsivaizduoti, kur būsiu ir ką darysiu, bet tai buvo tik pamąstymai iš fantastikos srities. Šiandien jūs puikiai suprantate parapijose esančią situaciją, nes ten atliekate praktikas, matote daug skirtingų metodų, kuriuos naudoja kunigai.

Ar pavyksta pasiekti užsibrėžtus tikslus?

Jei ir turiu užsibrėžtų tikslų, stengiuosi, kad jie būtų maži, trumpalaikiai ir konkretūs. Pirmas svarbus momentas – greitai besikeičianti visuomenė. Ji yra labai skubanti ir užimta (net ir kaime). Antras momentas – aš niekada nesu tikras dėl rytojaus. Turiu septynerių metų kadenciją parapijoje. Jai pasibaigus, galiu būti iškeltas. Tolimi tikslai neturės prasmės, jei nebus įgyvendinti.

Paskutinis momentas – žinau savo galimybių ribas. Mes visi (taip pat ir aš) turime problemą – apžioti daugiau, negu galime. Stengiuosi įsivardinti, ką galiu padaryti ir ko negaliu, jeigu negaliu suorganizuoti sporto varžybų savo parapijoje, to ir nepadarysiu… Darau, ką galiu.

Gal turite išgyvenimų, kuriuos prisiminęs patiriate džiaugsmą?

Džiaugsmai yra nuolatiniai. Vienas iš džiaugsmų – šventimų priėmimas – tikras euforijos momentas kunigo gyvenime (tačiau tuo pačiu metu reikia daugybę dalykų suorganizuoti, turėti daug rūpesčių). Kunigiški džiaugsmai yra pastovūs: Dievas siunčia žmones, kurie kartais padėkoja už pamokslus, už išpažintį ar šv. Mišias. Žmonės paliečia širdį, nes per juos prakalba pats Viešpats. Tas pats ir su Eucharistijos šventimu…

Būna svarbių momentų, kurie nustelbia visą kasdienybę. Kartais sutinki žmones, kuriuos ruošei Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui (o juk šie įvykiai vyko prieš 20–25 metus). Maži džiaugsmai palaiko, nes tai yra iš Viešpaties trykštanti gyvybė.

Kaip manote, kokių savybių reikia turėti, kad būtum klebonu?

Yra daugybė: empatija, draugiškumas, jautrumas, kantrybė, parodyta visiems ir visada. Daug galima vardinti, bet, manau, pagrindinis dalykas yra būti laimingam, kad esi kunigas, esi įsitikinęs savo pašaukimu. O kiti dalykai prilimpa arba ne. Vieni kunigai turi geresnių, o kiti prastesnių charakterio savybių. Nors aštrūs kunigai stipriai pasisako, bet kartais žmonės juos myli, nes mėgsta griežtesnį žodį.

Yra skirtingų žmonių, kuriems reikia skirtingų kunigų. Svarbiausia būti patenkintam tuo, kas esi. Tas pajautimas teikia laimę tau ir aplinkiniams, pas kuriuos esi siųstas.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. Wikipedia.org nuotrauka

Ko palinkėtumėte mums, besiruošiantiems kunigystei?

Pirmiausia būkite atviri sau. Labai aiškiai sau atsakykite į kylančius klausimus, pasitelkite tam visas įmanomas priemones. Linkiu ir raginu būti nuoširdžius ir sąžiningus su savimi. Jei seminarijoje išmoksite būti sąžiningi su savimi, tai vėliau kunigiškas (o gal ir šeimyninis) gyvenimas bus daug sodresnis, pilnesnis ir turtingesnis. Bet pirmiausia išmokite būti savimi.

Jo Eminencija Audrys Juozas Bačkis, atvykęs į Lietuvą ir susipažinęs su visuomene, pastebėjo, kad didžioji dalis kunigų, klierikų ir kitų žmonių gyvena skirtingomis nuotaikomis. Tuomet Eminencija sakė: „Vienaip mąstoma, kitaip sakoma, trečiaip veikiama.“ Norisi palinkėti: būkite sąžiningi ir sąžinės kultūrą puoselėkite.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien