2020 11 13

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kun. A. Peškaitis, OFM: išrinktosios valdžios nuostatos dėl bendrojo gėrio kelia nerimą

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1–4).

Kaip matome, ši Naujojo Testamento laiško ištrauka, tradiciškai priskiriama apaštalui Pauliui, ragina melstis už žemiškąją valdžią. Šiuos žodžius pastaruoju metu tikintiesiems primena vienuolis pranciškonas, kunigas Arūnas Peškaitis, OFM, – ir sako, kad už naująją, dešiniųjų, valdžią Lietuvoje taip pat reikės maldos. Ir nemažai.

Valdančiąją koaliciją sudarančios Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, nors susitarė dėl prioritetinių darbų, vis dar derasi dėl postų Vyriausybėje – tačiau jau dabar aišku, kad tokios liberalios valdžios Lietuvoje dar nėra buvę. Ir jos nuostatos kun. A. Peškaičiui kelia nerimą.

„Suprantu, kad į naująjį Seimą išrinkti įvairūs žmonės. Bet greičiausiai prireiks pilietinių iniciatyvų, kurios reaguos į valdžios sprendimus“, – svarsto pašnekovas.

Pokalbis su dvasininku – apie silpnųjų apsaugą, bendrojo gėrio sampratą ir liberalizmo bei krikščionybės santykį.

Išrinkus naująją valdžią, tikintieji reagavo įvairiai. Jūs pats feisbuko draugus kvietėte budėti ir melstis. Be abejo, tą daryti visada dera krikščioniui – bet kodėl būtent šiuo metu atsirado toks paraginimas?

Iš tikrųjų krikščioniui visada dera budėti ir melstis turbūt kiekvieną dieną. Melstis už valdžias mus ragina Šventasis Raštas.

Kodėl reikia melstis būtent šiuo metu? Todėl, kad visos trys valdančiųjų partijų (ar jų sąrašų) lyderės, kalbėdamos labai jautriomis temomis, iš esmės išreiškia vieną ir tą pačią liberalią nuostatą į gyvybės apsaugą, šeimos sampratą ir (bent jau dvi iš jų) į psichoaktyvių medžiagų legalizavimą. Šie trys dalykai man sukėlė nerimą.

Ką turite omenyje? Pradėkim nuo gyvybės apsaugos.

Yra konkrečių pavyzdžių. Gerbiama Ingrida Šimonytė, spalio 2 d. duodama interviu DELFI TV, pasakė, kad abortai turi būti absoliučiai laisvas moters pasirinkimas. Tą ji yra pasakiusi ne vieną kartą. Apie tokį laisvą pasirinkimą yra kalbėjusios ir kitos dvi partijų lyderės.

Dėl lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo ir legalizavimo daugiau ar mažiau viskas aišku. O kaip dėl Jūsų minėtos šeimos sampratos?

Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė daugybėje savo interviu sakė, kad turi būti pagaliau įteisinta homoseksualių asmenų santuoka. Ingrida Šimonytė tame pačiame DELFI TV atitarė, kad šeima yra tai, ką patys žmonės laiko šeima. Tos pačios nuostatos laikosi ir Liberalų sąjūdžio vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Taigi, visos trys partijų lyderės apie šiuos klausimus praktiškai kalba unisonu.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos lyderiai pasirašė susitarimą dėl koalicijos formavimo ir prioritetinių darbų. Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Kalbant apie politiką dėl abortų – ir iki šiol Lietuvoje abortai buvo leidžiami, tad naujoji valdžia šiuo požiūriu nieko naujo neįneša.

Bet ir neįneša nieko gero. Jeigu mes pasižiūrėsime į Lietuvos vyskupų kreipimąsi prieš rinkimus, matysime, kad, nors laiškas ir lakoniškas, jame labai aiškiai akcentuotos krikščioniškos vertybės, kuriomis reiktų remtis renkant Seimą – tai gailestingumas, silpnesniųjų apsauga, ir pan., o ypač išskirta šeimos samprata, aplinkos apsauga ir absoliuti gyvybės apsauga.

Taip, Lietuvoje abortai labai laisvai leidžiami. Netgi ne vienoje Europos Sąjungos šalyje šiuo požiūriu nėra tiek daug laisvės, kiek pas mus. Manau, jog tai yra labai didelė problema. Iki šiol nieko nepadaryta, kad toji gyvybė būtų apsaugota – o dabar naujoji valdžia aiškiai sako, jog nieko ir nebus daroma. Nes abortai yra visiškai laisvas apsisprendimas.

Vis dėlto norėčiau nekorektiškai pakartoti krikščionybės poziciją: abortas yra žudymas. „Bernardinuose“ publikuotas puikus Holgerio Lahayne tekstas apie tai, kaip į mūsų sąžines turėtų kreiptis tie negimę kūdikiai.

Kai man žmonės sako, jog abortas yra moters pasirinkimo dalykas, bet reikia daryti viską, kad ji apsispręstų gimdyti – atvirai kalbant, man toks požiūris tolygus pasakymui: „Tai gal įsteikim kilerių institutą, kur būtų galima užsakyti žmogžudystes?“ Juk žmogaus laisvas pasirinkimas – kažko nekęsti… Aišku, jis turėtų lankyti įvairias psichoterapines konsultacijas, bet vis tiek – užsakome žmogžudystę, ir viskas.

Ir tai net nebūtų taip baisu, kaip negimusios gyvybės žudymas. Tą aš sakau labai apgalvojęs, nes negimęs asmuo niekam nenusikaltęs, jis negali apsiginti. Aišku, gali būti nepatogu ją nešiojančiai mamai. Tai tada padėkim tai mamai. Tokiai moteriai privalo būti teikiama ir psichoterapinė, ir socialinė pagalba. Bet savo įstatymais ir nuostatomis nepaskatinkime žmogaus eiti vadinamuoju lengviausiu (nors iš tiesų – sunkiausiu) keliu.

Abortas – labai drastiškas sprendimas, ir girdėti, kad tai „laisvas pasirinkimas“, man yra skaudu.

Vilniaus Krizinio nėštumo centras. „Magnificat vaikams“ nuotrauka

Be abejo, abortas yra didžiulė nuodėmė, dėl to niekas nesiginčija. Kita vertus, turime, mano manymu, labai gerą Krizinio nėštumo centro pavyzdį – savanorės ten atlieka labai svarbų darbą, padeda moterims (ir šeimoms), kurioms nėštumas buvo nelauktas ar net sunkus įvykis.

Galėtume sakyti, kad šio centro darbo principas atliepia į tą „laisvą pasirinkimą“ – savanorės stengiasi dėl moterų, jas ramina, kviečia rinktis vaikelį, o ne abortą, suteikia reikalingos informacijos, įvairiais būdais padeda joms ir po gimdymo. Bet jeigu moteris vis dėlto apsisprendžia darytis abortą ir palieka Krizinio nėštumo centrą – niekas iš paskos neseka ir nestabdo. Kitaip sakant, padeda, bet ar gimdyti, ar ne – palieka spręsti pačioms moterims.

Ką noriu pasakyti – kad nuostata dėl „laisvo pasirinkimo“ nebūtinai užkerta kelią pagalbai moterims ir jų artimiesiems, tų pačių krizinio nėštumo centrų vystymui.

Neužkerta kelio, bet ir nepadeda tokia nuostata. Krizinio nėštumo centras neturi jokių įgaliojimų trukdyti pasirinkti abortą, ši viešoji įstaiga gali bandyti įtikinti rinktis gyvybę, gali suteikti dvasinę, psichologinę konsultaciją. Tai yra labai didelis darbas. Bet valstybė šiuo požiūriu nedaro nieko.

Jeigu manęs klaustumėt, aš būčiau už tai, kad moteris neturėtų galimybės darytis aborto. Ji galėtų konsultuotis dėl pagalbos, suprantu, kad būna įvairių sunkių atvejų. Žinoma, yra ir kelios išimtys, kada abortas galimas – pavyzdžiui, kai vaisiaus nešiojimas kelia pavojų moters gyvybei. Čia jau visai kitas dalykas. Valstybė negali reikalauti aukos iš moters – kad ji numirtų, o kūdikis išgyventų.

O kaip dėl išprievartavimo atvejų?

Ne. Aš nemanau, jog yra pateisinamų priežasčių nekaltą vaiką nužudyti, kad ir kaip jis būtų pradėtas. Suprantu, kad išprievartautai moteriai yra labai sunku. Bet tokiu atveju padėkim jai! Juk yra galimybių iškart po gimdymo kūdikį atiduoti į gyvybės langelį, ir jį vėliau išaugins, ne nužudys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tai, kaip suprantu, iš naujosios valdžios nesitikite konkrečių žingsnių dėl negimusios gyvybės apsaugos – ir pagalbos toms moterims, kurios svarsto dėl aborto?

Aš manau, kad pagalbos jos sulauks tik iš visuomeninių ir bažnytinių organizacijų. Bet ne iš pačios valstybės.

Man kelia nerimą ir daugelis kitų dalykų. Pavyzdžiui, valdančiųjų lyderės kalba apie mokesčių mažinimą. Man kyla klausimas: o kaip bus su silpnesniųjų socialiniu įgalinimu? Kaip dėl subsidiarumo principo? Vėlgi I. Šimonytė pasakė, kad baigiasi pašalpų, dovanų laikai. Gerai, aš suprantu, jog turi būti ekonominė logika. Bet ką jos tas sakinys reiškia? Ar tai, kad silpnesnieji bus palikti?..

Dėl to mano raginimas budėti, melstis susijęs ir su tokiais – atjautos, gailestingumo – klausimais, apie ką rašė ir Lietuvos vyskupai.

Neseniai pasirodė interviu su Vilniaus politikos analizės instituto direktore Virginija Būdiene. Būdama rimta analitikė, ji svarsto: atėjusios į valdžią partijos labai daug dėmesio skirs švietimui, kalba apie (autorės nuomone, nerealius) procentus iš valstybės biudžeto – ir kartu partijų lyderės mini mokesčių mažinimą. Autorė kelia klausimą – iš kur tada bus pinigai imami švietimui? Kaip bus su kultūra ar socialine silpnųjų apsauga? Juk silpna yra ne tik negimusi gyvybė – yra ir senų, neįgalių žmonių. Daug klausimų kyla. Man, kaip krikščioniui ir kunigui, tikrai atrodo, kad turime melstis už valdžią. Ir kartu budėti – žiūrėti, kokie veiksmai realiai atliekami.

Suprantu, kad į naująjį Seimą išrinkta įvairių žmonių – ir turbūt nebus taip lengva priimti tuos drastiškus sprendimus (šypsosi). Bet greičiausiai prireiks pilietinių iniciatyvų, kurios reaguos į valdžios sprendimus.

Nenoriu nieko prognozuoti – tiesiog dabartinė situacija man kelia susirūpinimą. Ir ne dėl to, kad į valdžią ateina viena ar kita partija, bet dėl nuostatų, kurios galbūt visuomenei tampa priimtinos. Šv. Jonas Paulius II jas yra pavadinęs „mirties kultūra“.

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt

Bet pagalvokim – kiek Lietuvoje yra praktikuojančių katalikų, kurie paiso Bažnyčios mokymo ir reguliariai lanko pamaldas?

Anot sociologų, tokių žmonių yra 8–10 procentų.

Tai va. Kai toks mažas skaičius, galbūt naivu tikėtis, jog išsirinksime valdžią, kurioje bus užtektinai praktikuojančių katalikų – ir kad tos valdžios leidžiami įstatymai visada atitiks Bažnyčios mokymą…

Palaukit, aš nė žodžio nesakiau apie katalikus politikus. Ir nekalbu apie įstatymus, palankius krikščionims – kalbu apie bendrąjį gėrį. Ir jį aš suprantu Bažnyčios mokymo šviesoje. Kaip gėrį kiekvienam asmeniui. Tai yra Bažnyčios socialinio mokymo principai – solidarumas, subsidiarumas, bendrasis gėris.

Visa tai visiškai nėra vien katalikų reikalas. Yra daugybė žmonių, kurie, nebūdami katalikais, tuos principus supranta ir už juos kovoja. Tiesą sakant, čia nesvarbu, kiek visuomenėje yra katalikų.

Įdomiausia tai, kad sociologinės apklausos rodo, jog Bažnyčia Lietuvoje visada išlieka tarp labiausiai pasitikėjimą keliančių institucijų. Bažnyčia iš tiesų lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, būna šalia ribinėse, egzistencinėse situacijose. Gal dėl to šis pasitikėjimas ir toliau išliks. Bet kartu ateina ideologija, kuri sako: „Gyvenkime kaip norime.“ Tad čia, mano manymu, didesnį vaidmenį turi vaidinti mūsų apeliacija į sveiką protą. Į logiškumą – o ne į konkrečios religinės bendruomenės norus.

Visiškai nekalbu apie kažkokią „naudą“ Bažnyčiai, net nenoriu apie tai kalbėti. Nauda, pragmatizmas būtų labai negerai. Mąstymas, kad ateis valdžia, kuri bus mums palanki ir apipils dovanomis.

Kiti to labai norėtų.

Na taip, yra tokių katalikų (juokiasi). Dar kartą bandau kalbėti apie bendrąjį gėrį – ir kiek jo galima pasiekti. Ir išsakau, kas man kelia nerimą.

O kas teikia vilties? Juk negali viskas būti tik blogai.

Kaip jau minėjau, teikia vilties tai, kad naujajame Seime bus labai įvairių žmonių – net ir tose laimėjusiose partijose. Manau, kad nemaža dalis jų, net to ir neįvardindami, vis dėlto kažkiek suvokia apie bendrąjį gėrį ir stengiasi jo siekti. Tad tikiuosi, kad tos bendrajam gėriui prieštaraujančios nuostatos Seime taip lengvai nebus priimtos.

Gediminas Jaunius. Gretos Skaraitienės / Fotobanko nuotrauka

Šitomis temomis prieš rinkimus buvo nemažai ginčų, tekstų ir diskusijų. Net ir katalikais save vadinantys piliečiai nesutarė (ir iki šiol nesutaria) dėl abortų, šeimos ar socialinės politikos. Štai Laisvės partijos buvęs kandidatas į Seimą Gediminas Jaunius sureagavo į mano kolegos Augmino tekstą „Bernardinuose“ – ir taip pat į Jūsų komentarą feisbuke apie tai, kad terminas „evangelinis liberalumas“ yra „visiškas oksimoronas“.

Atsakydamas į tai, G. Jaunius parašė atvirą laišką, kuriame teigia, jog Jūs sakote, kad „tik krikščioniškoji demokratija gali išgelbėti pasaulį“. Pacituosiu ir ilgesnę laiško ištrauką, kurioje autorius mėgina paaiškinti, kodėl liberalizmas ir krikščionybė tarpusavyje nesikerta: „Pagrindinį evangelinio liberalumo skirtumą nuo krikščioniškos demokratijos regiu štai kokį: evangeliniai liberalai neturi siekio visą visuomenę priversti gyventi vadovaujantis krikščioniška morale ir etika. Krikščionių misija yra patraukti žmones prie Kristaus, o ne pavergti krikščionybei. Skirtis paprasta ir aiški: patrauklus pavyzdys arba draudimais grįsta moralė.“

G. Jaunius taip pat rašo, kad liberalizmas apskritai kilęs iš krikščioniškosios tradicijos, netgi iš viduramžių mąstytojo šv. Tomo Akviniečio. O laisva valia valstybėje, asmens apsisprendimo teisė – tai būtent krikščionybės nuopelnas.

Man atrodo keistas pats žanras, kai į mano asmeninę reakciją, feisbuko įrašą atsakoma viešu laišku. Bet galiu atsakyti.

Pirmiausia aš nežinau, iš kur ponas Gediminas ištraukė tezę, jog krikščionys demokratai nori uždėti apynasrius visai visuomenei, kad ji gyventų pagal krikščionišką moralę. Krikščioniškoji demokratija pasisako už bendražmogiškus principus, už dalykus, kurie visiems mums bendri. Dabartiniai kraštutiniai liberalai dažniausiai to nepripažįsta. Teigiama, kad egzistuoja tiesiog kiekvieno žmogaus pasirinkimai – ir tarp mūsų nėra nieko bendro.

Kad klasikinis liberalizmas gimė krikščioniškoje terpėje – be jokios abejonės, čia aš visiškai sutinku. Tačiau ką noriu pasakyti – kad į terminą „krikščionis liberalas“ šiandien galime įdėti bet kokią prasmę. Pateisinti bet kurią poziciją. Dėl to man tai ir skamba kaip oksimoronas. Kadangi liberalizmas šiandien labai nutolęs nuo savo šaknų.

Tame atvirame G. Jauniaus laiške man įdomiausia ne teorinė dalis (apie Tomą Akvinietį ir panašius dalykus mes su autoriumi galėtume diskutuoti jau kitose auditorijose). Kas yra keisčiausia – minėdamas Augmino Petronio tekstą, G. Jaunius rašo, kad žurnalistika neturi teisės kištis į politiką, kad esą šitaip siekiama paveikti rinkimus ir kad dėl šito teksto jis kreipsis į valstybės institucijas. Kai visa tai skaičiau, man susidarė įspūdis, kad G. Jaunius reikalauja cenzūros. Ir tada kyla nerimas – ar čia jo asmeninė, ar visos Laisvės partijos pozicija? Pati partija niekaip nesureagavo į tą atvirą laišką. Įdomu, ar patys liberaliausi liberalai – Laisvės partija – tikrai nori laisvės tik tam tikrų pažiūrų žmonėms? Aš nežinau.

Na, iš institucijų negavom jokio laiško. Tai gal tuo viskas ir baigsis. Bet man iškart kyla klausimas – jau paskutinis: ar sutinkate su mintimi, kad praktikuojantis krikščionis gali eiti į Seimą tiek būdamas socialdemokratas, tiek liberalas, krikdemas, konservatorius ar bet kokios kitos politinės jėgos atstovas? Nes juk ir dabar Lietuvoje kone kiekvienoje partijoje yra tokių žmonių. Ir kiekvienas suras savų argumentų už buvimą vienoje ar kitoje partijoje.

Sunkus klausimas. Galiu pasakyti tik savo asmeninę nuomonę. Manau, jog praktikuojančio krikščionio neturėtų būti partijoje (nesvarbu, kad ir kaip ji pasivadintų), kurios programoje (tą noriu pabrėžti) aiškiai įvardytos žmogiškam orumui ir bendrajam gėriui prieštaraujančios nuostatos. O tokios iškart prieštarauja ir krikščionybei bei Bažnyčios mokymui. Tad man asmeniškai tokį scenarijų sunku įsivaizduoti.