Kun. A. Saulaitis SJ: didžiausia čiabuvių dovana mums būtų bendruomeniškumas

Tėve Antanai, kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su Amerikos čiabuviais, jų kultūra?

Mūsų šeima atsidūrė Jungtinėse Valstijose, kai buvau beveik dešimties. Tuo metu domėjausi viskuo, kas susiję su indėnais. Dar septintoje ir aštuntoje klasėje skaičiau mūsų miestelio istoriją, man rūpėjo, kokie indėnai čia gyveno, kur gyveno. Paaiškėjo, kad mūsų apylinkėse jie tik žvejodavo ir medžiodavo, bet neturėjo savo sodybų. Tik sužinojau, kur jie medžiodami suvarydavo stirnas. Ta vieta buvo matyti iš mūsų namų.

Pirmoji mano sutikta indėnė buvo ištekėjusi už lietuvio, abu buvo lietuvių parapijos parapijiečiai. Jie atveždavo savo sūnelį į lietuvišką vaikų darželį, kur mūsų mama dirbo mokytoja. Man ta indėnė atrodė labai graži.

Jos vyras Jonas Tomkus jai sakydavo: „Tu esi indėnė, turi kovoti už indėnų teises.“ Visa tai vyko dar šeštajame dešimtmetyje. Jie susipažino Jungtinių Valstijų vakaruose. Jonas ten tarnavo kariuomenėje, susidraugavo su indėnais, medžiodavo su jais miškuose. Tos indėnės močiutė, matydama jį kaip tikrą lietuvį, baltą kaip varškė, lakstantį po miškus, praminė jį Baltuoju Ereliu. Jonas Baltasis Erelis Tomkus, užsidirbęs pinigų, padovanojo indėnams spaustuvę už 500 000 dolerių. Vieną iš ten leidžiamų laikraščių ir aš prenumeruodavau.

Jonui Tomkui mirus, viename draustinyje (vos už 10 km nuo mūsų namų), jo atminimui buvo surengtas paminėjimas, į kurį suvažiavo net keturiasdešimties tautų atstovai iš Jungtinių Valstijų ir Kanados. Taip nutiko, kad ten dalyvavo ir mano sesuo su vyru Algiu.

Noriu paminėti ir dar vieną svarbų dalyką. Lietuvai paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą, kai niekas dar nebuvo jos pripažinęs, Vilnių iš Amerikos pasiekė raštas, kuriuo buvo skelbiama, kad indėnų tautos Lietuvos nepriklausomybę pripažįsta.

Domėjimasis indėnų kultūra neatslūgo ir vėliau?

Man buvo įdomu ir jų tautosaka, ir vietovardžiai, ir valgomi augalai. Atradau ir panašumų su lietuviškais dalykais. Tai dėmesys rankdarbiams. Kai nuvyksti į čiabuvių šventę vietovėje, kur susirenka įvairių tautų atstovai, visada būna labai svarbi apranga, rankdarbiai ir dainos. Nėra daug muzikos instrumentų, justi kita kultūra, bet tai kultūrai nieko netrūksta. Viskas yra iškošta per tūkstančius metų – išmintis apie gyvenimo prasmę, žmogaus kelionę nuo gimimo iki mirties, ryšį tarp žmonių, ryšį su Dievu, su Aukščiausiąja Dvasia.

Vakarų pasaulyje tam tikra prasme apsisuko ratas. Nuo įsivaizdavimo, kad tai laukiniai, ir mes išmokysim juos, kaip reikia gyventi, iki šių laikų patirties, pripažįstant poreikį atsigręžti į tą per tūkstančius metų įvairių kraštų čiabuvių išgrynintą patirtį ir jau iš jų mokytis esminių dalykų. Popiežius Pranciškus mielai susitinka su čiabuviais tiek Bolivijoje, tiek Meksikoje, tiek dabar Kanadoje ir visuomet atranda su jais bendrą kalbą, pavyzdžiui, dėl senelių vaidmens.

Su guarani tautos indėnais ir kitais jis bendrauti pradėjo dar gyvendamas Argentinoje. Čiabuvių kultūra jam nėra svetima. Nors Kanada yra kitas žemynas, tačiau tai – tas pats pirmykščių žmonių lobis.

Teko skaityti, kad pirmuoju misijų laikotarpiu, dar iki XIX amžiaus pabaigos (kol buvo sumanyta ta internatinių mokyklų sistema, prisidėjusi prie prievartinės asimiliacijos), būdavo surandamas būdas skelbti Evangeliją. Teko skaityti, kad jau tais laikais pamaldose būdavo vartojamos ir vietinės kalbos, gerokai anksčiau, nei tai įvyko Europoje. Kalbant šia tema neįmanoma nepaminėti filmo „Misija“ (1986), puikiai perteikusio daugelio misionierių patirtą dramą, pasirinkus ištikimybę vietos žmonėms.

Pranciškonų misijos veikė daugiausia vakaruose, o jėzuitų – kaip tik tose vietose, kur lankėsi popiežius – Kvebeke (taip pat Niujorko valstijoje ir pietvakariuose). Kai kas vis bando apkaltinti misionierius, esą indėnai ten buvo skriaudžiami, tačiau kiti kaip tik mato, kad buvo stengiamasi apsaugoti juos nuo kolonistų, nuo žudynių. Tiek Jungtinių Valstijų rytuose, tiek Kanados pietvakariuose tose tautose ištisai vyravo katalikai. Daugiausia tai būdavo prancūzų misijos, kuriose buvo laikomasi katalikiško požiūrio, kad visi yra žmonės.

Galima prisiminti ir kankinius jėzuitus, nužudytus indėnų tarpusavio  karuose, nusprendusius pasilikti su žmonėmis, pas kuriuos dirbo. Vienas iš garsiausių – ispanų dominikonas Bartolomėjus de las Kasasas (1484–1566), kuris pirmasis išplėtojo tam tikrą teologiją, žvilgsnį, kad čia yra vertingos kultūros, kad šie žmonės turi teises, kad juos reikia užstoti.

Dažnai kalbant apie skriaudas patyrusias tautas minimi skaičiai, nors už jų slypi konkretūs žmonės, šiandien dar gyvi jų artimieji. Popiežius atsiprašė Bažnyčios vardu tam, kad būtų galima žengti pirmyn. Kokie turi būti konkretūs žingsniai, kad įvyktų ir atleidimas?

Kai nuskamba atsiprašymas, kažkas turi pasakyti, kad atleidžiame arba susitaikome. Gerai žinome, kad atleisti – tai nėra vien paspausti mygtuką ir įvyks. Tai nuolatinė būsena. Reikia žinoti, kokios buvo tos skriaudos minimų mokyklų atveju ar apskritai persekiojimų atveju, ir toliau bendrauti, gyventi, statyti ateitį su kitokiomis mokyklomis, kitokiu švietimu. Ar ieškoti kitų galimybių reikštis toje pačioje Bažnyčioje su indėnų papročiais, apranga, muzika…

Ypač gražiai tai buvo matyti Edmontono čiabuvių bažnyčioje, kurioje popiežius apsilankė pirmiausia. Kodėl buvo taip svarbu, kad popiežius atvyktų į Kanadą, į tas čiabuvių žemes? Juk jis jau buvo susitikęs su gausia jų atstovų delegacija Vatikane ir pirmuosius atsiprašymo žodžius ištaręs dar ten?

Iš čiabuvių pasisakymų supratau, jog jiems rūpėjo ne tik tai, kad popiežius atsiprašytų taip, kaip aš atsiprašyčiau. Bet kad jis oficialiai Bažnyčios kaip institucijos vardu už visą Bažnyčią atsiprašytų jų žemėje. Labai gražu, kad kalba eina apie ėjimą pirmyn. Dabar Kanados generalinė gubernatorė – valstybės galva, karalienės Elžbietos II atstovė, yra moteris čiabuvė. Pirmą kartą. Tai didžiulis žingsnis pirmyn.

Paskutinis šios atgailos piligrimystės taškas – susitikimas su inuitų tauta saloje, esančioje jau netoli Grenlandijos. Taigi popiežius iš tikrųjų bus aplankęs visą Kanadą.

Toje visoje provincijoje inuitų yra vos aštuoni tūkstančiai. Ta kelionė yra ženklas, kad popiežius aplanko visus – gyvenančius nuo didmiesčių iki laukų, iki pat šaltos dykumos Arktyje.

Kuo čiabuvių kultūra labiausiai galėtų praturtinti mus šiandien?

Didžiausia čiabuvių dovana mums, baltiesiems žmonėms, būtų bendruomeniškumas. O mums yra labai sunku bendruomenę parapijoje ar kur nors vystyti. Nėra kaip senais laikais kaime. Reikia mokytis atkurti ryšį tarp žmonių, net ir gyvenant didmiestyje.