Kun. A. Saulaitis SJ: „Nepaverskime bažnyčios graudžia vieta, kur užmirštama, kad Kristus jau prisikėlė ir mus išganė“

Kunigas Antanas Saulaitis SJ. Bernardinai.lt nuotrauka

Ar bažnyčioje galima šypsotis? O juokauti tikėjimo klausimais? Ir kaip elgtis, jeigu Mišių metu į bažnyčią netikėtai įeina... kiaulė (tiesiogine šio žodžio prasme)? Visus šiuos klausimus aptariau su kunigu ANTANU SAULAIČIU SJ, kuris pats yra gyvas įrodymas, kad teiginiai apie krikščionių humoro jausmo neturėjimą tėra laužti iš piršto.

Kartais susiduriu su stereotipu, kad krikščionys neturi humoro jausmo, o bažnyčioje šiukštu negalima šypsotis ar daryti kitų netinkamų dalykų. Iš kur kyla toks požiūris?

Ko gero, kyla iš nusiteikimo, kad bažnyčioje būnant reikia susitelkti ir nepadaryti ko nors neleistino. Net per Velykas žmonių veidai būna vienodi ir tarsi sustingę. Nesakau, kad taip yra visur, bet tikrai daug kur. Matant tokius veidus sunku atspėti, kokia proga vyksta šis susirinkimas – švenčiamas sekmadienis, minimos laidotuvės ar dar kas nors… Linksmiau gali pasijusti tik tada, kai bažnyčioje yra vaikų. Tuomet jie juda, veikia ką nors juokingo ar keisto ir atrodo laisvi. O jeigu susirenka tik suaugę žmonės, ypač žiemą, kai visi vaikšto juodai apsirengę, atmosfera dažnai būna tokia, kad, atrodo, tik laiko klausimas, kada reikės pradėti kalbėti „Amžiną atilsį…“

Tačiau bažnyčioje nebūtinai turi taip būti. Pateiksiu man patikusį pavyzdį iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten kas mėnesį leidžiamas laikraštis, kuriame vaizduojamas besišypsančio Jėzaus veidas, jame daug nuotykių ir linksmų istorijų. Tas laikraštėlis skleidžia žinią, kad krikščionybė yra džiugus tikėjimas. Taip pat JAV prie bažnyčių dažnai būna skelbimų lentos, kur parašytas ne tik bažnyčios pavadinimas, pavyzdžiui, „Šv. Juozapo bažnyčia“, bet ir koks nors palinkėjimas, tarkime, „Linksmų Kalėdų“, ar kokia nors linksma, juokinga žinutė. Viešpats Jėzus Kristus už mus numirė, prisikėlė ir mus išganė. Taigi nereikia graudentis – reikia džiaugtis.

Paminėjote pavyzdžius iš JAV tikinčiųjų gyvenimo. Kaip manote, ar gebėjimas džiaugtis ir juokauti priklauso nuo kultūros?

Labai daug priklauso ir nuo šalies kultūros. Kitas reikšmingas dalykas yra tai, kad Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje apskritai vis mažiau žmonių lanko bažnyčią. Man atrodo, kad joje sutikti susikrimtę žmonės gali atbaidyti ir tuos, kurie dar ateina. Anksčiau bažnyčioje buvo skiriama labai daug dėmesio nuodėmėms, nusikaltimams, gailesčiui dėl nuodėmių… Tiek daug, kad net užmiršome, jog Jėzus ne gal kada nors prisikels, o jau prisikėlė.

Apgailėtina, kad taip įvyko. Taip pat ir dėl vargšų vaikų, kuriems bažnyčioje griežtai liepiama tylėti. Neseniai viena šeima man pasakojo, kad Vilniuje nuėjo į bažnyčią su trimis vaikais, kurie, žinoma, buvo neramūs, todėl kunigas pasiūlė sugrįžti, kai vaikai paaugs. O juk toks pasiūlymas visiškai priešingas dalykams, kuriais turėtų vadovautis krikščionys.

Kartą ir pats buvau pamokytas, kaip negalima elgtis. Ta istorija nutiko labai seniai, kai pirmą kartą sugrįžau į Lietuvą. Tuomet vienas didžiausių mano troškimų buvo pamatyti Aušros Vartus. Buvo lapkričio mėnuo, drėgna, rūkas… Apsivilkau ilgą švarką, rankas šildžiau kišenėse. Nuėjau prie Aušros Vartų ir lipau laiptais aukštyn siauru koridoriumi. Žemyn lipo tokia vyresnė močiutė, priartėjusi prie manęs ji mestelėjo: „Rankas iš kišenių.“ Man mintyse šmėstelėjo atsakymas: „O liežuvį už dantų“, bet taip nepasakiau. Šventa vieta, negalima. Va tai tau. Mano didžiausia svajonė buvo nueiti į Aušros Vartus, bet štai užkliuvo mano šąlančios rankos kišenėse…

Kartais pasireiškia per didelis krikščionių uolumas?

Pasitaiko. Kartais iš bažnyčios stengiamasi padaryti tam tikrą dirbtinę ir graudžią vietą. Kita vertus, bažnyčioje vyksta daug linksmų dalykų. Matydamas kai kuriuos iš jų kartais sunkiai gali nesijuokti. Tarkim, jeigu esi kunigas ar vargonininkė, tavo vieta ir matymo kampas gali būti tokie, kad nieko kito nematai, tik praeinančius žmones, kurie vis lankstosi – praeidami pro bažnyčios centrą, priešais altorių ar dar kur nors.

Kartą Amerikoje nutiko tokia istorija. Berniukas iškrapštė pinigus iš aukų už žvakes dėžutės ir norėjo pasišalinti su grobiu, o įvykį pamatęs kunigas mėgino vagį pagauti. Pribėgęs bažnyčios vidurį tas vaikas, kaip jam buvo įprasta, priklaupė, o kunigas nesustojo ir bėglį pačiupo. Taigi kartais visai gerai, kai žmonės žino, kaip reikia elgtis bažnyčioje, ir preciziškai to laikosi.

Bažnyčioje yra vietos džiaugsmui?

Taip. Vakarykštėse Mišiose skaitėme paraginimą „Džiaukitės Viešpatyje“. Juk niekas nemokė „liūdėkite Viešpatyje ir graudenkitės“. Pusė gavėnios jau praėjo – jeigu, pavyzdžiui, pasninkaudami atsisakėme saldumynų, tai kiek daug saldainių jau sutaupėm. Tikrai yra dėl ko džiaugtis.

Ką daryti, kad to džiaugsmo būtų daugiau?

Manau, kad tam tikrą įtaką darome kiekvienas, visa bendruomenė. Žinoma, tai daugiausia priklauso nuo vadovaujančiųjų. Kitur pasaulyje įprasta, kad kunigas pasiūlo susirinkusiesiems pasisveikinti, susipažinti su suolo kaimynu. Tuomet žmonės prisistato vieni kitiems („Aš Jonas“, „Aš Onutė“), paglosto vaikus. Vokietijoje man labai patiko tai, kad kai kuriose bažnyčiose Mišios prasideda nuo susirinkimo, trunkančio apie 7 minutes. Per jį susirinkusieji susipažįsta, aptaria reikalus, progas bendruomenėje, dienos skaitinius, parepetuoja psalmės atliepą, ir tik po tokio „apšilimo“ prasideda Mišios. Tuomet per Mišias jau žinai, kad ten yra Jonas, ten – Onutė, Petras ir Margarita… Visai kitas jausmas, kai žmonės vienas kitą pažįsta.

Taip pat reikia išmokti nesipiktinti, kai kas nors bažnyčioje šypsosi ar dairosi. Kai kurie žmonės yra nervingi, tačiau nereikėtų pykti, kad kitiems kas nors yra įdomu, smalsu. Kartais nutinka įvykių, kurie padeda atpalaiduoti visus susirinkusiuosius. Tarkim, maži vaikai eina pažiūrėti prakartėlės, arba kuris nors vienas vaikas išsiruošia į tyrinėjimų ekspediciją bažnyčioje, o tėvai, ačiū Dievui, jo nesulaiko. Tokiu atveju visa bažnyčia, žiūrėk, jau stebi, kur tas vaikas nueis… Tokiomis akimirkomis labiau nei kitomis pasidaro aišku, kad čia susirinkę žmonės – maži ir dideli, išsimokslinę ir ne, pamaldūs ir nepamaldūs, kuris nors galbūt sugrįžo seniai nebuvęs… Tačiau visi esame bendruomenė.

Išgyvename sudėtingą laikotarpį – virusas, karas, žmonės labiau įsitempę. Ar pastebite, kad šiuo laiku tapo sunkiau džiaugtis?

Pastebiu, kad po pandemijos tapo sunkiau bendrauti. Apie tai kalba specialistai, tačiau šis reiškinys matomas ir eiliniam stebėtojui. Pavyzdžiui, kai kurie maži vaikai neišmoko bendrauti, nes per pandemiją aplink nebuvo kitų žmonių. Vyresni žmonės, kurie gyvena vieni, mažiau juda, taip pat atprato bendrauti ir mieliau lieka vieni arba vengia bendravimo. Pandemija tikrai daug kam atsiliepė, todėl reikia ieškoti būdų, kaip įtraukti žmones į bendras veiklas. Pavyzdžiui, Šv. Kazimiero bažnyčioje sekmadienį per rytines Mišias visus vaikus pašaukia prie altoriaus, ten jie padaro didelį ratą ir jame kalba „Tėve mūsų“. Vaikai dar nėra susikaustę, jie gyvi, tad išjudina ir visą bažnyčią.

Ar galima juokauti apie tikėjimo dalykus?

Kai kalbame apie tikėjimą, tikrai yra daug rimtų dalykų. Visgi yra ir linksmų. Neseniai Evangelijoje skaitėme istoriją apie aklą gimusį žmogų, kurio fariziejai klausinėjo, kaip jis praregėjęs, o šis fariziejų paklausia, ar jie nenori tapti Jėzaus mokiniais… Tai yra ne šiaip juokinga, bet ir labai stipru. Evangelijose yra ir daugiau „nekaltų“ pasakymų, į kuriuos mes žiūrime labai graudžiai, bet iš tiesų jie yra labai linksmi. Skaitant tokias istorijas garsiai, iškart kyla noras jas skaityti su intonacija, pridėti jausmą, užuot skaičius kaip kokį testamentą.

Tai Koheletas buvo teisus, kai rašė, kad yra laikas juoktis ir laikas verkti?

Taip, viskam savas laikas…

Jūs ir kiti jėzuitai, mano akimis, esate labai linksmi žmonės. Kaip manote, ar humoro jausmas yra įgimtas, ar išmokstamas dalykas?

Sakyčiau, kai kurie žmonės gimsta linksmų plaučių. Būna ir tokių, kurie dirbtinai bando juokauti, tarsi siekia atkreipti į save dėmesį, o kiti natūraliai pastebi tai, kas juokinga aplinkoje, įžvelgia gilesnes dalykų reikšmes, sąsajas. Man atrodo, kad tai Dievo dovana. Galbūt gebėjimas juokauti priklauso ir nuo žmogaus vaizduotės, ką jis skaito, kuo domisi. Kai kurie žmonės yra poetai. Jie nebūtinai rašo eiles, tačiau mato viską aplink kiek kitaip negu kiti, mąsto netradiciškai, nešabloniškai.

Jėzuitų gimnazijos mokinių pagaminta žirafa, kuri vis tobulinama. Pavyzdžiui, dabar turi ragus ir yra papuošta gėlėmis. Kun. Antano Saulaičio nuotrauka

Kokias linksmiausiais istorijas atsimenate iš savo kunigavimo patirties?

Pirmoji linksma istorija, kuri atėjo į galvą, nutiko skautų stovykloje. Žinot, kai dirbi su jaunimu, viskas yra kitaip ir visko nutinka. Kartą netoli Bostono mes, du stovyklos vadovai, su dvidešimt keliais 11–14 metų jaunuoliais išėjome nakvoti į mišką. Rytą nusprendėme surengti Mišias, jaunimas išrinko joms vietą ant tokio aptikto lieptelio, tarsi prieplaukos. Sutikau. Visi įsitaisėme ant jos, aš – pačiame gale, arčiausiai vandens. Netrukus pajutau, kad mano sėdynei darosi šalta, o apsižiūrėjęs pamačiau, kad jau esu visas šlapias. Pasirodo, prieplauka buvo kilnojama, pastatyta ant dumblo. Ji pradėjo skęsti, o aš kartu su ja. Nenorėjau blaškyti kitų, tad negalėjau šypsotis, o taip ėmė juokas, kad sėdžiu vandeny, bet niekas nemato…

Kitas įdomus nutikimas man atsitiko Brazilijoje, vienoje kalniečių parapijoje, toliau nuo didmiesčių. Aš kartais ten nuvažiuodavau padėti vienai bičiulei seselei, mat parapija neturėjo kunigo. Viskas vyko Verbų sekmadienį ar per kažkurią kitą šventę, tiksliai nepamenu… Buvo labai karšta, tad bažnyčios durys ir langai buvo atidaryti. Bažnyčia buvo moderni, keturkampės formos, plati, ir visas vaizdas iš kunigo vietos matėsi kaip ant delno. Staiga pamačiau pro duris į bažnyčią įeinančią kiaulę. Žinote, kiaulė yra kaip šuniukas, visiškai rami būtybė, tad visai nereikėjo dėl jos rūpintis. Ji vaikščiojo tarp žmonių – greičiausiai jos šeimininkai gyveno netoliese, ir ji juos atsekė. Nieko čia baisaus.

Visgi zakristijonas buvo labai uolus, ir jam, matyt, pasirodė, kad reikia apsaugoti bažnyčią nuo gyvūnų. Pasiėmęs šluotą ar kažką panašaus jis nuėjo tos kiaulės vaikyti ir dar bandė jai įdurti. Na, o toji pradėjo žviegti. Galiausiai vargšę išvarė. O juk reikėjo nieko nedaryti – ji būtų ramiai atsigulusi prie savo šeimininkų ir pabuvusi ten. Gaila, kad ją taip išgąsdino… Vargšė kiaulytė.

Dar viena linksma istorija nutiko per vestuves Šv. Jonų bažnyčioje. Tikra klasika. Nuotakos tėvai, o gal dėdė ir teta, tiksliai nebepamenu, atvažiavo iš Utenos apylinkės. Vestuvės vyko vasaros pradžioje, bet jie jau buvo įdegę saulėje, vėjo nugairintais veidais, mat buvo ūkininkai. Tądien į vestuves jie taip pat atvyko jau pamelžę karves ir atlikę kitus įprastus darbus. Bažnyčioje susirinko apie 30–40 žmonių. Mano minėta pora atsisėdo vienos eilės šone, vyras prie pat krašto. Vykstant santuokos ceremonijai kažkuriuo metu tas vyriškis nugriuvo. Prie jo subėgo žmonės, viena ten buvusi gydytoja ėmė vyriškį gaivinti, kažkas atnešė vandens, vyrą išnešė į lauką… Po kelių minučių jau atsigavęs vyriškis grįžo į savo vietą, ir ceremonija vyko toliau.

Tiesa, jis visai nenualpo, tik turėjo pakankamai sveiko proto leistis išnešamas ir gaivinamas, užuot prisipažinęs, kad užmigo bažnyčioje, nes būtų prisidaręs gėdos. Ir šiaip visi žino tą taisyklę – jeigu jau užmigsi, nuvirsi ir tave gelbės, tai nešauk per visą bažnyčią, kad užmigai. Geriau tegul žmonės išsigandę tau padeda, krikščioniškai patarnauja. Būsi didvyris, nes atsigavai, geriau atrodysi. Reikia juk kažkaip gelbėti ir savo vardą.

Ko palinkėtumėte Bažnyčiai ir visiems žmonėms?

Palinkėčiau, kad, įeidami į bažnyčią ar iš jos išeidami, linkėdami ramybės ar dar kuriuo nors metu, išdrįstumėte nusišypsoti vienas kitam arba pamoti vaikams, paklausti, koks kūdikėlio vežimėlyje vardas, ar kokiai nors močiutei paspausti ranką… Žodžiu, parodyti draugiškumo ženklą, kad bažnyčios lankytojai neatrodytų tarsi visai svetimi žmonės, per atsitiktinumą sulipę į tą patį liftą. Parodyti, kad esame gyvi ir priklausome vienai Dievo šeimynai.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!