Kun. A. Toliato gerumo receptai

Pats knygos autorius, tiksliau – pamokslininkas (pamokslai ne rašyti, o pasakyti ir transkribuoti), yra atviravęs, kad, pradėdamas bendradarbiavimą su leidykla, kai dar leido pirmąją knygą, nesitikėjo jokio ažiotažo. Juk pamokslų knyga tai ne romanas apie meilę ir nė iš tolo nekvepia populiarumu. Vis dėlto leidykla „Tyto alba“ 2020 m. knygų mugės proga suskaičiavo, kad jau pardavė daugiau nei 100 tūkst. egzempliorių kun. A. Toliato knygų. Iš kur šis skaitytojų susidomėjimas?

Gydyti tikėjimu

Paprasčiausia būtų nurašyti populiarumą kaip kokybės stygių. Tarp intelektualų gana paplitusi nuomonė, kad populiarus reiškinys retai vertas dėmesio. Šis priekaištas nėra ne be pagrindo, nes, priešingai nei populiariose vyskupo R. Barono knygose ar pamoksluose, A. Toliato pasisakymuose teologinių ir filosofinių idėjų nagrinėjimas nėra dėmesio centre. Vis dėlto tai ne tiek minusas, kiek sąmoninga (ir pasiteisinusi) strategija – kalbėti paprastai, apie kasdieniškas patirtis, kad suprastų kuo didesnis skaitytojų skaičius. Taigi kitas logiškas populiarumo aiškinimo variantas būtų kalbėti apie savitą pamokslų stilistiką, šnekamąjį stilių, paprastą, žmogišką kalbą (pats pamokslininkas būtent per šią prizmę kalba apie didelį savo knygų skaitomumą). Tačiau ar renkantis lengviausius atsakymus kartu su vandeniu neišpilamas ir naujagimis?

Kun. A. Toliatą būtų galima vadinti pamokslininkų Andriumi Mamontovu. Kūryba žavėtis nebūtina, bet taiklumo nepaneigsi. Man atrodo, kad šio kunigo knygos atliepia gilius Lietuvos visuomenės poreikius, o jo pamokslų patrauklumas slypi daug giliau nei plika akimi matomi stilistiniai niuansai. A. Toliatas viename interviu yra minėjęs, kad viena jo mėgstamiausių knygų, prie kurios vis grįžta ir iš naujo perskaito, yra Lietuvos psichoterapijos patriarcho Aleksandro Alekseičiko knyga „Gydyti gyvenimu“ (2008), kurioje pristatoma originali psichoterapijos sistema – Intensyvus terapinis gyvenimas (ITG), – skatinanti atvirai pažvelgti į savo gyvenimą.

Kaip yra pastebėjęs Viktoras Franklis, psichoterapijos tikslas yra gydyti sielą, o religijos tikslas – sielą išganyti. Taigi šių dviejų sričių suplakti nederėtų. Kita vertus, nors religija ir nesiekia tiesiogiai gydyti sielą ar vykdyti ligų profilaktiką, vis dėlto ji gali daryti ir dažnai daro psichohigieninį ar net psichoterapinį poveikį, suteikdama žmogui tvirtą prieglobstį ir atramą transcendencijoje, skatindama ir motyvuodama nesavanaudiškiems santykiams, kurdama sodrų prasminį foną. Taigi nors kun. A. Toliato pamokslai nėra orientuoti į psichoterapiją, jie turi šalutinį psichoterapinį poveikį, o jų populiarumas atliepia didžiulį psichoterapijos poreikį mūsų kultūroje.

Kitaip sakant, kun. A. Toliatas suranda savo skaitytoją, nes, intuityviai suvokdamas religijos ir psichoterapijos ryšį, sukūrė savitą, lietuviams aktualią gydančių tikėjimo tiesų ir atviro žvilgsnio į mūsų gyvenimus sintezę. Iškalbinga, kad jo pamoksluose dažniausiai gvildenamos įvairios santykių su savimi, su kitais ir su Dievu variacijos, gyvenimiškos ir dvasinės išminties nestokojantys Šventojo Rašto archetipai, pasitelkiamos vidinio gyvenimo metaforomis virstančios aktualijos ir atpažįstami įvaizdžiai (pvz., „kiekvienas turime savo keturiasdešimt metų dykumos arba, pasak Benedikto Vanago, savo tūkstantį kilometrų Dakaro“, „atominė tikėjimo ir vilties jėgainė“ ir pan).

Lietuviškų traumų įveika

Pasak traumų psichologijos tyrinėtojos profesorės Danutės Gailienės, susidurdami su totalitarizmu, dauguma lietuvių bandė išgyventi remdamiesi pavojingomis psichologinėmis strategijomis – apgaudinėjo autoritetus ir pačią sistemą, slapukavo, veidmainiavo, keitė tapatybę ir panašiai. Vis dėlto toks elgesys nepraeina be neigiamų pasekmių, kurios žalingai veikia net ir antrąją ar trečiąją kartą – kitų apgaudinėjimas susilieja su savęs apgaudinėjimu, o nepažinti ir neatitaisyti savasties iškraipymai virsta agresija ir savidestrukcija. Totalitarizmo traumuotoje visuomenėje daugiau nepasitikėjimo, nepakantumo kitokiems, uždarumo, žodžio ir normų nesilaikymo. Skaudžiai pažįstama, tiesa?

Prof. D. Gailienės sudarytoje monografijoje „Gyvenimas po lūžio. Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“ (2015) religija ne sykį paminima ne tik kaip svarbi traumos įveikos dedamoji, bet ir kaip veiksnys, skatinantis potrauminį augimą. Čia vėl galima įžvelgti religijos psichologinio poveikio potencialą.

Psichoterapinę kun. A. Toliato pamokslų interpretaciją iliustruoti norėčiau ir vienos iš skaitytojų atsiliepimu: „[…] nesu religinga. Mano santykis su religija toks – iš jos pasiimu tiek, kiek tai gali man padėti psichologiškai. Kaip kokia gera psichoterapija. Todėl Algirdo knygas taip mėgstu ir taip drąsiai rekomenduoju ir bažnyčios nelankantiems. Jis remiasi religija – be abejonės, juk jis kunigas. Bet be to gąsdinančio ar grasinančio bausmėmis patoso. Pirmiausia, viskas kas jo rašoma, rašoma tiesiog žmogui. Žmogui, kuris kasdien patiria sunkumų, liūdi, įsiskaudina, nusivilia“, – atvirauja bookitook.com tinklaraščio autorė.

Iš šio pasidalinimo galbūt gali susidaryti įspūdis, kad kun. A. Toliatas užsiima kažkokia katalikiška populiariąja psichologija. Vis dėlto pamoksluose nuolat esama ir Kristaus, kurio nematyti ir neatrasti gali tik trumpam sąmoningai užsimerkdamas. Riba tarp psichoterapijos ir dvasinio gyvenimo pamokų išsitrina tik skaitytojo sąmonėje ir tik tuo atveju, jei sąmoningai atmeti kontekstą – juk kiekvienas pamokslas paremtas Evangelija ir yra pateikiamas kaip jos komentaras.

Vienas iš mūsų

Atsakius į klausimą, kodėl knyga kabina tiek daug skaitytojų, verta šiek tiek pačiupinėti ir „kaip“, t. y. pamokslų išraišką. Štai kaip pamokslininko minčių patrauklumą artikuliuoja ir R. Valatka: „[…] kaip kunigas Algirdas moko Dievo žodžio? […] Stovi šalia mūsų. Kaip vienas iš mūsų. Mąsto kartu su mumis.“ Stilistiškai tas artimumas pamokslų klausytojui (skaitytojui) perteikiamas pirmuoju daugiskaitos asmeniu – mes. Tai dominuojanti kun. A. Toliato kalbėjimo pozicija – mes visi, įskaitant ir kunigus, įskaitant ir mane, esame toje pačioje išbandymų valtyje. Mes visi kovojame kasdienybės kovas. Manyčiau, kad šis komunikacijos tonas ir dvasinis realizmas atliepia mūsų susipriešinimų išvargintos visuomenės gilų bendruomeniškumo ir vienybės poreikį ir tampa papildomu psichoterapiniu skaitymo akstinu. Be to, „mes“ pagrįsta komunikacija mažiau kvepia moralizavimu, nes kalbėtojas priekaištauja ir sau.

Kaip neretai būna, pagrindinė knygos stiprybė – artumas skaitytojui, kasdieniškumas – kartu iš dalies yra ir knygos silpnybė. Nors aktualijos talentingai verčiamos vidinio gyvenimo metaforomis, skaitant pamokslus vieną po kito, kun. A. Toliato gerumo receptai rodosi kiek monotoniški – atrodytų, perskaitei vieną pamokslą, perskaitei visus. Kita vertus, skaitant po vieną pamokslą kasdien, šis įspūdis išnyksta ir knyga tikrai gali pasitarnauti kaip dvasinio skaitymo arba mąstymo maldos palydovas.

Knygos pavadinimas paremtas dviprasmybe ir paradoksu – „gerumo liūnas“ gali reikšti ir įtraukiantį, užkrečiantį gerumą, ir, kaip aiškino pats autorius, žudantį gerumą, kai nemoki pasakyti, net ir gerų norų vedamas imi kenkti, pvz., priklausomybių turinčiam asmeniui. Vis dėlto pačiuose pamoksluose atpažįstamų, girdėtų dalykų daug daugiau nei netikėtų įžvalgų. Tai daro pamokslus lengviau suprantamus, artimus, bet skaitytojas gali ir nuslysti paviršiumi. Kaip yra pašmaikštavęs vysk. R. Barronas, teorinis dvasinio gyvenimo dėsnių paprastumas toli gražu nereiškia, kad paprasta juos praktiškai įgyvendinti savo kasdienybėje. Kita vertus, dvasinio mokymo ir dvasinio gyvenimo pagrindinis vertinimo kriterijus yra įsišaknijimas tiesoje, o ne išraiškos originalumas.

Kristaus fone

Vietoj užsklandos – keli žodžiai apie viršelį. Nors ir sakoma, kad pagal jį nereikia spręsti apie knygą, šis posakis negalioja kun. A. Toliato „Gerumo liūnui“. Viršelyje pavaizduotas pamokslų autoriaus portretas, kurio fone – išraiškingas nukryžiuoto Kristaus atvaizdas. Žinoma, galima būtų teigti, kas per egocentiškumas – iškelti save priekyje Kristaus! Bet aš linkčiau skaityti šį viršelį kitaip – kiekvienas tikintysis tėra netobulas žmogumi tapusio Dievo atvaizdas, savo gyvenimu kreipiantis Kristaus link. Labai abejotina, ar šis masinis psichoterapijos seansas, šis lietuviškų kultūrinių traumų gydymas, skaitant katalikiškus pamokslus vyktų, jei A. Toliatas nebūtų sutikęs Kristaus ir pašventęs savo gyvenimo kunigiškai tarnystei.

Ir galiausiai norėčiau pasidžiaugti, kad šio kunigo pamokslai skatina netikinčius žmones patirti teigiamo Bažnyčios ir evangelinės išminties poveikio visuomenei potencialą. Juk kas ne prieš mus, tas už mus.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.