2021 03 29

VU naujienos

Vaizdo įrašo trukmė:

53 min.

Kun. E. Darulis OFM: turime išmokti kalbėtis ir susigyventi, kad išliktume

Kun. Evaldas Darulis, OFM. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotrauka.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas, kunigas Evaldas Darulis, kuris laisvu laiku prisideda prie skautų veiklos, mėgsta bėgioti, fotografuoti, nardyti, žūklauti ir užsiimti kitomis įvairiomis veiklomis, įsitikinęs, kad šiandien Bažnyčia ir jos atstovai – smarkiai pasikeitę ir keičiasi nuolatos.

Sugrįžusiuose Vilniaus universiteto ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamuose LEAD pokalbiuose su Richardu Jonaičiu brolis Evaldas kalbėjosi apie tai, kokius iššūkius Bažnyčia pataria karantino metu, kokią įtaką tikėjimui turi technologijos ir kodėl svarbu būti bendruomenės dalimi.

Kelias į Bažnyčią – per mokyklą

Brolis Evaldas pasakoja, kad jo kelias į Bažnyčią nebuvo suplanuotas iš anksto, taip nutiko dėl kelių priežasčių: „Aš gimiau, augau, mokiausi ir gyvenau Lietuvoje, kuri buvo Sovietų Sąjungos dalis ir visos religinės organizacijos, jau nekalbant apie vienuolynus, bet ir tokios kaip skautai ar ateitininkai, buvo tiesiog uždraustos. Tuo metu dirbo tik dieceziniai kunigai – jokiai vienuolinei organizacijai nepriklausantys kunigai.“

Elektromechaniką baigęs E. Darulis dirbo elektriku linų fabrike Ukmergėje, vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, įsidarbino mokykloje. Pasak kunigo, būtent darbas ten paskatino pasukti dvasininko keliu.

Kun. Evaldas Darulis OFM. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Bendraudamas su mokytojais ir mokiniais supratau, kad greičiausiai turėčiau rasti bendruomenę, kuri dirbtų su žmonėmis katalikiškoje aplinkoje, kuri kalbėtų apie Dievą. Mano krikšto tėvas buvo kunigas, jis patarė apsilankyti pas pranciškonus. Ten man nepatiko tik vienas dalykas – abitas, bet skaitydamas pranciškoniškojo dvasingumo knygas labai susižavėjau jų paprastumu, darbu su žmonėmis, stipria meile gamtai. Tai ypač atsispindėjo mūsų įkūrėjo šv. Pranciškaus asmenybėje“, – prisimena jis.

Į Kretingos vienuolyną brolis Evaldas pirmą kartą atvyko ir apsigyveno 1994 m. Kunigas sako nuo tada neretai sulaukiantis klausimų dėl kunigų gyvenimo, privalomų laikytis taisyklių, kurios neretai skiriasi: „Kunigai laikosi celibato – negali turėti šeimos, bet yra kunigų, kuriems jo laikytis nereikia, pavyzdžiui, unitai, priklausantys Romos katalikų Bažnyčiai. Bet vienuoliniai ordinai, o pranciškonų yra vienas iš jų, laikosi ne celibato, bet skaistybės, nes bendruomenė yra įvardijama kaip šeima.“

Pasak dvasininko, pranciškonų gyvenime svarbu vadovautis trimis evangeliniais patarimais – gyventi skaistybėje, be nieko savo ir paklusniai, bet visų svarbiausia yra laikytis evangelinio mokymo ir taisyklių, apibrėžiančių gyvenimo būdą ir veiklą – regulos. Kaip ir kitose organizacijose, čia taip pat dar egzistuoja ir statutai bei normos. „Jos apibrėžia, kaip turime funkcionuoti ne tik kaip individai, bet ir kaip bendruomenės nariai. O kaip tai pavyksta – priklauso nuo žmogaus. Vieną dieną jis mato jauną šeimą ir gali išgyventi, kad negali turėti palikuonių. Kitą akimirką paklusnumas pareikalauja didelio nusižeminimo, nes nesutari su vyresniuoju, bet turi paklusti, net jei jauti, kad tai neteisinga. Nepaklusti gali tik tada, kai paklusimas veda į nuodėmę. Galiausiai kunigai, vienuoliai nėra kitokie nei visa visuomenė, esame įvairūs ir visi esame žmonės.“

Richardas Jonaitis. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Krikščionybė technologijų ir pokyčių verpete

Brolis Evaldas sako, kad dalį pokyčių Bažnyčioje lėmė karantinas – teko įsigyti papildomos techninės įrangos ir pasikliauti technologijomis, siekiant palaikyti ryšį su bendruomene: „Per feisbuko ir jutubo paskyras transliavome Mišias, susitikimai vyksta Zoom ir kitose platformose. Įsigijome iki šiol nenaudotų kamerų ir kitų prietaisų, o kadangi koronavirusas nėra amžinas, galvosime, kaip tas technologijas panaudoti evangelizacijoje ateityje.“

Vis dėlto didelę įtaką daro ir modernėjanti, pasaulietiška visuomenė. Pasak brolio pranciškono, šiandien keliami provokuojantys klausimai labiau primena patyčių kultūrą nei konstruktyvią diskusiją. Nuo jų dvasininkas pataria susilaikyti, nes dažnu atveju tokius ginčus lydi ne pagrįsti argumentai, o emocijos ir pyktis.

„Kodėl jaučiamas pyktis LGBT bendruomenei, pasakyti negaliu, turėčiau pats pykti, kad suprasčiau, kaip toks jausmas gali kilti. Man tai itin aktualus klausimas, nes mūsų parapija greičiausiai vienintelė Lietuvoje turi LGBT grupelę ir šį laikotarpį mes išgyvename kartu – tą nerimą, nusiminimą ir pykčio reakciją, kai žodžiais sumalami kiti žmonės. Ši mūsų visuomenės dalis egzistuoja ir nėra mažiau vertinga ar saugoma tiek valstybės įstatymų atžvilgiu, tiek Dievo akyse“, – teigia brolis Evaldas.

Dvasininko nuomone, tam, kad visuomenėje įvyktų lemiami pokyčiai, reikia kantrybės ir laiko – tai rodo per dar gana trumpą nepriklausomybės laikotarpį jau įvykusios permainos: „Kas anksčiau galėjo pagalvoti, kad valstybės lygmeniu bus sprendžiama, kada galima pirkti alkoholį, kad įstatymas griežtai gins šeimoje mušamą vaiką? Juk anksčiau taip nebuvo. Man tai primena atvejį, kai Mozė išėjo iš Egipto nelaisvės. Ne pats Mozė įžengė į Pažadėtąją Žemę, turėjo išmirti ankstesnioji karta, kuri vergavo. Nesakau, kad senoji karta bloga, jie nuostabūs žmonės, šis palyginimas labiau metafora, bet jiems išties sunkiau priimti permainas, atrodo, kad viskas vyksta per greitai, nes pokyčiai kone kasdien matomi įvairiose srityse.“

Popiežius Pranciškus. „Vatican News“ nuotrauka

Visuomenės nuostatas ir požiūrį lemia ir aukščiausiųjų dvasininkų pozicijos bei pasisakymai, įsitikinęs brolis Evaldas. Pasak jo, dabartinis popiežius Pranciškus labai aiškiai atspindi pranciškonišką dvasingumą ir pirmiausia skatina mylėti ir gerbti žmogų.

„Man labai patinka dabartinė bažnyčios galva, kasdien seku jo mintis Twitter platformoje. Labai svarbu, kad tas mintis galima lengvai pasiekti, pavyzdžiui, Italijoje kiekvienose žiniose būna reportažas apie popiežių, jei jis kur nors pasirodė ar sakė kalbą. Pas mus ir kitur reikia įdėti daugiau darbo ir domėtis pačiam“, – sako kunigas.

Bendruomenės svarba – labai didelė

Brolis Evaldas pasakoja, kad šiandien bendruomenės į Bažnyčią susirenka vedamos bendrų klausimų ar problemų ir tikisi visai kitokio bendravimo nei anksčiau – griežti pamokslai ir grasinimai neveikia ir netraukia jaunosios kartos atstovų, jaunų šeimų. Tuo tarpu itin svarbi tampa galimybė pasikalbėti, būti išklausytam ir suprastam.

Vilniaus Šv. Bernardino ir Šv. Pranciškaus (Bernardinų) bei Šv. Onos bažnyčios. Kęstučio Vanago / Fotobanko nuotrauka

„Pranciškonų parapija Kretingoje didelė, ten suvažiuodavo vyresnioji karta iš įvairių kaimelių, o Vilniuje ateina daug jaunų šeimų, jaunimo, kuris nori maldos vakarų, giedoti bažnyčioje, motinos prašo maldos grupelės, yra ir atskiros vyrų grupės, visos jos atsiranda iš žmonių poreikio ir dvasininko darbas yra tą poreikį patenkinti. Todėl kai manęs klausia, kaip didinti susidomėjimą Bažnyčia, kaip pritraukti daugiau žmonių, aš vengiu vertinti ateitį ir bijoti to, kas neįvyko, pirmiausia stengiuosi gerai atlikti savo darbą ir pareigas“, – sako kunigas.

Dvasininkas įsitikinęs, kad tokios bendruomenės itin svarbios ne tik dėl to, kad padeda iškęsti panašias problemas ar atrasti savitarpio pagalbą, bendrus interesus, bet ir dėl to, kad gelbsti nuo vienišumo, kuris būdingas ne tik karantino laikotarpiu. Brolis Evaldas sako, kad žmogus yra sociali būtybė, todėl bendravimas su kitais žmonėmis yra labai svarbus ir reikalingas, o jo trūksta ir jauniems, ir seniems.

„Vyresnio amžiaus žmonės iš priemiesčių dėl karantino nesulaukia vaikų ir išgyvena stiprią vienatvę. Bet nerimauja, net panikuoja ir vidurio amžiaus grupė, tai dažniausiai susiję su darbais ir pajamomis. Tačiau teko dirbti ir vienoje kaimo mokykloje, kur du vaikai šeimoje bendravo tik tarpusavyje, nes neturėjo nieko šalia – tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Jie susikūrė savo kalbą, todėl atėję į mokyklą nemokėjo lietuviškai, tik kelis keiksmus, susijusius su barniais, kuriuos girdėjo iš tėvų. Todėl pagalbos kartais reikia visiems“, – skaudžiomis patirtimis dalijasi kunigas.

Svarbiausia – išvengti pykčio

Brolio Evaldo nuomone, geras krikščionis nėra tas, kuris nuolat meldžiasi ir lankosi bažnyčioje, o tas, kuriam aukščiausiasis įsakymas yra meilė, kuris moka gyventi be neapykantos, o laiminti sugeba net ir įskaudinusį: „Bažnyčia yra priemonė, kuri turėtų padėti, bet tai nėra būtina, žmogus turi ateiti laisva valia, turi jaustis šios bendruomenės dalimi, atrasti didesnį santykį su kitais krikščioniais, su malda, su dvasininkais.“

Laisva valia, pasak kunigo, labai svarbi ir kuriant bendrą Lietuvos gerovę. Brolis pranciškonas pastebi, kad mūsų šalyje atsiranda vis daugiau pagarbos žmogui, daromės nuolankesni ir siekiame išvengti konfliktų arba išspręsti juos taikiai. Tačiau šiais laikais neteisybė taip pat darosi išmintingesnė, yra geriau užsimaskavusi, todėl vyksta nematomi pykčio karai.

Kun. Evaldas Darulis OFM ir Grinčas. Jutubo kadras

„Pykčio ir neapykantos išvengti svarbiausia. Nagrinėjant temas, kurios dabar aktualios visuomenėje, neklysime kalbėdami apie pyktį, nes būtent tai žmonės jaučia vieni kitiems. Lygiai taip pat neklysime ir vadindami žmogų homofobu, nes jo pyktis kitokiems ir yra homofobija. Bet tokiu būdu nepasieksim nieko. Kaip tauta mes turime išmokti kalbėtis ir susigyventi, kad išliktume. Jeigu žmogus įsitikinęs, kad šalia jo gyvenantis žmogus yra, sakykime, kvailas, įrodyti jam, kad yra kitaip, labai sudėtinga, pirmiausia jis pats turi norėti suprasti ir domėtis“, – mano brolis Evaldas.

Dvasininkas sako, kad tikintis žmogus pirmiausia turėtų sustoti ir pasimelsti už tą žmogų, o ne skatinti pyktį ir linkėti blogo. Dar vienas galimas sprendimas – labiau pasigilinti, paskaityti ar kitaip sužinoti daugiau apie žmogų ir priežastis, dėl kurių jauti pyktį, atsakyti sau į klausimą, kodėl kitokie sprendimai ar nuomonė trikdo: „Juk žmogus iš prigimties siekia gero. Ir paaugliai iš problemiškų šeimų vagia, nes nori geriau gyventi, bet nemoka siekti gėrio kitaip ir nesuvokia, kad tai yra nemoralu, neišgyvena skausmo, kurį jaučia apiplėštas žmogus. Todėl mes tiesiog turime atrasti tinkamą būdą eiti link tiesos ir, net turėdami savo tiesą, turime rasti konsensusą, nes kitaip nesusikalbėsime.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Brolio Evaldo nuomone, pyktis ir blogio linkėjimas veda į savidestrukciją, todėl karantino trūkumus galime paversti privalumais ir daugiau domėtis mus supančiu pasauliu ar prieštaravimus keliančiais klausimais. „Pykdamas pirmiausia griauni, dvasiškai ir fiziškai žlugdai pats save, tai kodėl nenorime gyventi savo gyvenimo? Todėl karantino laikas gali būti gera galimybė pasidomėti rūpimomis temomis, o viena iš jų gali būti Bažnyčia. Juk gyvename tokioje visuomenėje, kur nesąmoningai atliekame religinius ritualus – švenčiame Kalėdas ir Velykas, o norėdami rinktis ir gyventi laisvai, turime suprasti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamės. Mes, kaip organizacija, turime savas gyvenimo taisykles, o ateidamas į tam tikrą aplinką turi su jomis susipažinti“, – sako brolis Evaldas Darulis.

Viso Vilniaus universiteto ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamo LEAD pokalbio su broliu Evaldu klausykitės čia: