Kun. G. Satkauskas: „Vienas sakinys, prisilietimas, žvilgsnis, palinkėjimas gali labai daug“

Pažinčiai užmegzti nėra išankstinių sąlygų: nereikalaujama krikšto pažymėjimo ir išpažinties, net nebūtina užeiti į ligoninės koplyčią. Gali būti užkalbintas lifte, valgykloje, gali sulaukti beldimo į palatos duris ir pats nuspręsti – nori jas atverti ar ne. Apie ligoninės kapeliono tarnystę – pokalbis su kun. GABRIELIUMI SATKAUSKU.

Šiandien esate ligoninės kapelionas, dirbate Jaunimo centre. Kaip viską suspėjate ir kokios veiklos jums, kaip jaunam žmogui, yra svarbiausios?

Mano širdis liko ligoninėje, ir dabar, kai esu čia, studijoje, norisi ten kuo greičiau grįžti. Aš vis labiau suprantu ir Evangeliją, kai meldžiuosi, skaitau, kaip Jėzus myli ligonius, kaip Jis nori būti su jais. Yra daugybė išlikusių pokalbių, susitikimų būtent su ligoniais, su nusidėjėliais, su raupsuotaisiais. Ligoninė – ypatinga Dievo veikimo vieta, norisi kuo daugiau laiko praleisti su ligoniais.

O kaip spėti? Nepavyksta visko spėti. Tai, kaip sako popiežius, yra karo lauko ligoninė. Turi suktis, reaguoti kuo greičiau ir išmintingiau. Todėl aš vis prašau Viešpatį išminties. Esmė – ne kiekybė, bet susitikimas su kiekvienu žmogumi. Vienas sakinys, prisilietimas, žvilgsnis, palinkėjimas gali labai daug. Tai tiesiog svarbu nepražiopsoti, būti pasiruošus: drąsiai pakalbinti liftu kylantį, einantį į kokį skyrių ligonį ar lankantį savo artimąjį.

Tie pora žodžių, dėmesio parodymas, palinkėjimas keičia labai daug. Aš manau, kad Jėzus nebuvo susikaustęs – Jis kiekvieną akimirką išnaudojo būti su žmogumi, užkalbinti, susitikti, tarnauti. Pas Jį eilės būdavo iki išnaktų, Jis neturėdavo kada pavalgyti, naktį melsdavosi.

Tad pagrindas yra Jėzus Kristus. Jis moko tarnauti, moko mylėti ir atgaivina. Taip pat sustyguoja viską, nes ligoninėje yra daug kritinių situacijų ir galima labai greitai pervargti. Tai dažnai nutinka tiems, kurie dirba sveikatos priežiūros srityje.

Jauni žmonės mūsų visuomenėje bijo mirties, bijo ligų, bijo kitokių. Kartais atrodo, kad lankydami ligonius mes nežinosime, ką jiems pasakyti. Kvapai ten – visokie, tai nėra maloni vieta, kur norėtųsi eiti, tai daroma iš pareigos. Bet ir jūs esate jaunas žmogus. Nežinau Bažnyčios tvarkos, bet ši tarnystė ligoninėje greičiausiai buvo susijusi su paskyrimu? Ar jūs pats, pajutęs tokį pašaukimą, nuėjote pas vyskupą ir pasiprašėte?

Kai mokiausi seminarijoje, visada prašiau vadovybės, kad mane skirtų į ligoninę – labai troškau. Dar tuomet, kai nesvarsčiau apie kunigystę, ėjau savanoriauti. O paauglystėje pats labai norėjau būti mediku, lankiau jaunųjų medikų akademiją, eidavau stebėti operacijų, turėjau ir skalpelių komplektą, ir chalatą. Tikrai to troškau, man tai artima. Mediko tarnystė iš tiesų yra ypatinga.

Gydyti yra viena, bet būti kapelionu, kaip įsivaizduoju, tai reiškia įsipareigoti tarnystei 24 valandas per parą?

Taip. Yra naktinių iškvietimų, susitikimų su žmogumi, kuris ateina ką tik sužinojęs diagnozę. Kapeliono tikslas yra labiau parodyti kryptį, o ne turėti atsakymų knygelę. Pirmiausia – būti, nes dažnai ligonis yra vienas su savo kryžiumi, netikėtai sužinojęs diagnozę, jis nežino, kur eiti. Tai tiesiog galima jį pasigauti, rasti prie skyriaus, prie kabineto, koridoriuje besiblaškantį, prieiti.

Bandau įsivaizduoti – tai jūs vaikščiojate koridoriumi, neturite savo kabineto. O gal koplyčioje sėdite ir laukiate? Taip aš įsivaizduočiau.

Tai nelabai įmanoma. Aš bandau kartais koplyčioje sėdėti, ten pasimelsti, bet ateina žmonės, o tada – pokalbis, susitikimas. Reikia kažkur pasislėpti, pasimelsti. Žmonės, atvažiavę iš visos Lietuvos, sužino naujas diagnozes, jaučia daug nerimo, ieško Dievo.

Pamatę kunigą, aišku, ne visi drįsta bendrauti, išsigąsta. Einu kartais į skyrių lankyti. Užeinu, žiūriu – daug vyrų guli. Sakau: „Vyrai, aš atėjau čia ne laidoti, atėjau prašyti jums sveikatos…“

Kunigas – tai jau Ligonio patepimas, arba kitaip – mirties patepimas.

Kaip giltinė, tikrai. Suprantu, tikrai nesipiktinu. Reikia labai švelniai prieiti, keisti tą požiūrį. Taip pasireiškia mirties baimė, mes ją esame izoliavę nuo savo gyvenimo, nuo visuomenės, ją neigiame. Tada taip atsitinka – ligoje ar susitikę su kunigu žmonės natūraliai reaguoja.

Tai aš ir sakau: „Vyrai, atėjome ne laidoti, atėjome gydyti. Dėl laidotuvių kitur reikia kreiptis. Mes jus ligoninėje gydome, rinkitės šiandien – arba hematogeną, arba Komuniją. Bet prieš tai turime pasikalbėti.“ Tam, aišku, reikia turėti drąsos. Man niekada neteko patirti, kad kas nors pasipiktintų, išvarytų.

Tekstą parengė Aušra Čebatoriūtė.