Kun. H. J. M. Nouweno knyga „Laiškai Markui apie Jėzų“ – dovana bendrystei

Jo bibliografijoje rastume keliasdešimt knygų apie dvasinį gyvenimą, lietuviškai pasirodžiusios penkios iš jų. Ne tiek ir mažai, kad autorius prasprūstų pro akis. Rodos, pakankamai, kad norintieji galėtų iš arčiau susipažinti su šiuo Nyderlanduose, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje gyvenusiu trapistu, mėginusiu tapti rašytoju.

Psichologijos ir teologijos mokslų daktaras H. Nouwenas bendradarbiavo sielovadoje, spaudoje, dėstė Notre Dame universitete Indianos valstijoje, taip pat Utrechte, Jeilyje, Harvarde. Didžiausią įtaką jam padariusiųjų sąraše tokios pavardės kaip Antonas Boisenas, Thomas Mertonas, Jeanas Vanier. Paskutiniąja H. Nouweno gyvenama vieta tapo šalia Toronto įsikūrę „Arkos“ bendruomenės „Aušros“ gyvenimo namai. Kintantis adresas, karjeros posūkiai, ko gero, taikliausiai rodo kunigo troškimą būti su kenčiančiaisiais, vis labiau panašėti į mylimąjį Jėzų.

Knyga apie einantįjį šalia

Skaitai H. Nouweno knygas, o, rodos, kalbiesi, klausaisi, tiesiog esi kartu su jų autoriumi. Jautrus, atidus, kantrus sau ir kitiems rašytojas, žinoma, gali tapti tiek palaiminimu, tiek iššūkiu. Ypač vengiantiems skausmo, kančios, taip pat tiems, kurie iš krikščioniškos knygos tikisi greitų, lengvų sprendimų. „Tikrai paradoksalu, kad naujas gyvenimas kyla iš senojo skausmų“, – rašo jis savojoje knygoje „Siekimas. Dvasinio gyvenimo tobulumo link“ (2009), ir čia pat tarsi kviečia atpažinti skausme, skurde besiskleidžiantį dvasinį gyvenimą. Tiesa, šioje kelionėje žmogus nėra vienas – triasmenis Dievas šalia. H. J. M. Nouwenas irgi klausia, ragina ieškoti, tampa ir kviečia tapti vienas kito gyvenimo – skausmo, ieškojimų, ramybės – piligrimysčių bendrakeleiviu.

Einančiojo šalia laikysena fiksuojama ir 1988-aisiais pasirodžiusioje H. J. M. Nouweno knygoje „Laiškai Markui apie Jėzų“ (2017). Tik iš pirmo žvilgsnio šie laiškai – visa žinančio dėdės susirašinėjimas su aštuoniolikmečiu sūnėnu. Kai pirmasis – atsakymus žinantis, išmintimi besidalinantis rūpestingasis dėdė, o antrasis – gyvenimo kely pasiklydęs, gyvenimo prasmės ieškantis jaunuolis. Pažvelgus atidžiau, ji kur kas panašesnė į 1964 m. pasirodžiusią Clive’o Stapleso knygą „Laiškai Malkolmui: apie maldą“.

Laiškai kaip nepažįstama kelionė

H. J. M. Nouweno bei C. S. Lewiso knygų centre – ieškantis žmogus. H. J. M. Nouwenas pats pripažįsta, jog „rašydamas pamažu įsisąmoninau, kad man ne tik rūpi pasakyti Markui, ką manau apie Jėzų ir gyvenimo prasmę, bet ir pačiam naujai atrasti Jėzų ir savosios egzistencijos prasmę“ (H. J. M. Nouwenas, „Laiškai Markui apie Jėzų“, p. 4–5). Laiškų Markui autorius leidosi į bent iš dalies nepažįstamą kelionę – aprašė ne ankstesnę savo dvasinę patirtį, bet čia pat vykstančius atradimus apie Jėzų, Bažnyčią, Eucharistiją, maldą, laiką, laisvę, vienatvę, kančią ir kt.

Kitas šias dvi žymių krikščionių rašytojų knygas siejantis bruožas – jie abu nebijo nežinoti. Užčiuopdamas kryptį, H. J. M. Nouwenas nuolat lieka kelyje, o vietos, kur keliaujant apsistoja, pasaulio įvykiai, sutikti žmonės ne baugina, bet teikia naujų minčių, atveria naujas mąstymo perspektyvas. Septyniuose laiškuose Markui bandant papasakoti savo tikėjimo patirtį, pasitelkiami konkretūs meno kūriniai, bažnyčios, o laiškai rašomi keliaujant per liturginį laiką, iš vienos šalies į kitą. Tačiau „Laiškai Markui apie Jėzų“, kaip ir minėta C. S. Lewiso knyga, peržengia individualios patirties, konkretaus adresato ribas.

Kartu ar atskirai – kaip ieškoti atsakymų?

Kuo tiki, kokią vietą tavo gyvenime užima Bažnyčia, kas tau yra Kristus, Eucharistija, kokia tavojo gyvenimo prasmė ir tikslas? Nejau nesi uždavęs sau panašių klausimų? Nejau kartą suformuluotas atsakymas nekinta? Vienoje savo knygų H. J. M. Nouwenas pastebi, jog „galiu ieškoti tik to, ką tam tikru mastu jau esu radęs“ (H. J. M. Nouwenas, „Mylimojo gyvenimas. Dvasios gyvenimas sekuliariame pasaulyje“, p. 37). Kartą atradęs, atrasti nenustoji, klausimai tik veja klausimus, atsakymai pildo ankstesniuosius. Čia be galo svarbu viena – į ką, ieškodamas atsakymų, kreiptumeisi tu?

Džiugu, jei prieš tavo akis dabar iškilo visų apleistas Jėzus. Gal tu kaip ir jis tuomet giliausia prasme tebesijauti vienas, gal net vienišas? Puiku, puiki pradžia. Pasak H. J. M. Nouweno, „[…] ta aplinkybė, kad Jėzus vengia viešumo, perša mintį, kad Jo paieškas dera pradėti vienatvėje. Nes būtent jo prigimtinė vienatvė, Jo slaptuma reikalauja, kad, norėdamas su Juo susitikti, tu įžengi į savąją“ ( „Laiškai Markui apie Jėzų“, p. 111–112). Jei neprisiminei Dievo, galbūt iškilo kokio draugo, giminaičio veidas, Biblijos teksto ištrauka? Tu nebijok, kantriai lauk, klausk ir klausykis. Taip tiesis keliai bendrystei, kuri tokia reikalinga šių laikų žmonėms:

Matau daugiau konkurencijos, daugiau pavydo, nerimo, įtampos. Šiais laikais mažiau galimybių atsipalaiduoti, susitikti neformalioje aplinkoje, drauge džiaugtis mažais gyvenimo malonumais. Sėkmė, sakytum, izoliavo žmones ir įstūmė juos į vienatvę. Kartais atrodo, jog susitinkama tik pakeliui, prabėgant su reikalais pro šalį ( „Laiškai Markui apie Jėzų“, p. 64).

Kunigo archyve daugiau nei 16 000 laiškų. Taigi neatrodo, kad jam būtų buvę sunku rašyti ir žodžiais ieškoti bei išreikšti savąją bendrystę. Sąlyginai lėtas būdas komunikuoti – ne tik jo kaip sielovadininko, taip pat ir dėstytojo praktika. Toks atidus buvimas plėtė jo laisvę, vienatvės sienas, didino vienas kitam skiriamo laiko intervalus.

Kryptis – žemyn

„Kas yra Jėzus?“ – dažnoje knygoje klausia ir svarsto H. J. M. Nouwenas. Kaip minėta, laiškuose Markui  jis žymi kelionių metu matytus objektus, vietas, kuriose lankosi. Tad knyga gali pasitarnauti ir kaip tam tikras gidas keliaujantiesiems. Ši knygos plotmė be galo įdomi. Tačiau H. J. M. Nouwenas nepamiršta ir kitos – vertikaliosios – kelionės krypties:

Taigi, dabar esu čia. Galiu pasakyti, kad kontrastas tarp universitetinio gyvenimo ir gyvenimo „Arkoje“ yra didesnis, nei iš pradžių įsivaizdavau. Skirtumas yra ne tiek tarp intelektualių studentų ir protiškai neįgalių žmonių, bet labiau tarp kylančios, nukreiptos aukštyn vertybinės gyvenimo orientacijos universitete ir „besileidžiančios“ čia, „Arkoje“. Jeilio ir Harvardo universitetuose visi suinteresuoti kopti aukštyn, tuo tarpu čionai yra manoma, kad svarbiausia judėti žemyn. Tai esminis skirtumas, ir, stebėdamas save, turiu pripažinti, kad tikrai sunku apsispręsti pakeisti judėjimo kryptį. ( „Laiškai Markui apie Jėzų“, p. 60–61)

Leidžiantis žemyn atsiskleidžia Jėzaus Kristaus įsikūnijimo slėpinys. Šis krypties pokytis sunkus, tampantis kertiniu „Laiškų Markui apie Jėzų“  dėmeniu, kartu reikalaujantis tam tikro radikalaus apsisprendimo.

Idant pažintų save, besibaimindamas, kad sėkminga karjera gali atskirti jį nuo Dievo meilės, H. J. M. Nouwenas atsisakė akademiko karjeros. Ilgainiui apsigyveno kartu su proto negalia turinčiais žmonėmis. Paradoksalu, bet toks karjeros, vis ieškomo ir besipildančio pašaukimo pokytis tapo ir minėtos kelionės žemyn pavyzdžiu Markui bei H. J. M. Nouweno bičiuliams, skaitytojams.

Šios kelionės žemyn vaisių, taip pat ir poveikio, įtakos, kurią skaičiusiems, sutiktiems padarė H. J. M. Nouwenas bei jo knygos, mes galbūt dar nematėme ir net nepamatysime. Galbūt iš visų skaitytų žodžių prisiminsime tik šiuos: „Tas, kuris pats palaimingas, visada laimina kitus.“ (H. J. M. Nouwenas, „Mylimojo gyvenimas. Dvasios gyvenimas sekuliariame pasaulyje“, p. 73). Taip džiaugsimės ir vilsimės, jog patiems užteks laiko ir kantrybės klausti, išgirsti, net rašyti laiškus ar bent perskaityti „Laiškai Markui apie Jėzų“. Tikiu ir žinau – perskaitę neliktume tokie patys. O jei po laiškų atsiverstume Bibliją?

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba