Kun. J. Deveikis: tarnaudamas Australijoje labai ilgiuosi Lietuvos

Vienas tokių kunigų – kadaise Klaipėdoje tarnavęs Juozas Deveikis. Šiandien jis aktyviai rūpinasi Australijos lietuvių sielovada ir drąsiai teigia, kad šis gyvenimo ir tikėjimo nuotykis jam tapo geriausia gyvenimo versija.

Apie netikėtus gyvenimo vingius ir atradimus Australijoje, žemaitis kunigas Juozas Deveikis pasakoja mūsų skaitytojams.

Esate Telšių vyskupijos kunigas, bet paskirtas į Australiją. Kaip šis pokytis pakeitė jūsų pašaukimą?

Kai teko studijuoti ir ruoštis kunigystei Telšių Vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, niekada neteko pagalvoti, kad kada teks dirbti užsienio lietuvių sielovadoje. Kiek atmintis leidžia atminti, net dėstytojai nėra nagrinėję ar užsiminę apie pastoracijos aktualijas tarp užsienio lietuvių.

Studijuodamas pasidžiaugdavau, kaip žmonės pamato svieto, apsigyvena svetur, išmoksta gyvai svetimą kalbą. Pagalvodavau, gal būtų įdomu ir man pabūti jų vietoje. Puikiai supratau, kad baigus seminarija ir tapus kunigu darbuosiuosi kalvotosios Žemaitijos parapijose. Viena jų – Klaipėdoje.

Taip susiklostė, kad baigus seminariją teko dirbti ir pedagoginį darbą. Neįsivaizdavau, kad už pilnus pasiutimo ir išdaigų mokyklos metus reiks pačiam paragauti ir mokytojo duonos. Bet pedagoginis darbas man buvo prie širdies.

Įgijus mokytojo kvalifikaciją Klaipėdos universitete dar kažko norėjosi, dar kažką pastudijuoti, dar akiratį praplėsti.

Prieš devynerius metus tuometinis Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ paklausė, ar sutikčiau vykti į Australiją trejiems metams. Netikėta buvo. Nežinomybė ir smalsumas.

Per tuos metus atsirado daugiau pasitikėjimo Dievu, pačiu savimi, ramybės. Pirmaisiais kunigystės metais labai išgyvendavau, kai kas nors nepasisekdavo. Būdavo neramu dėl to, kas bus toliau. Visur stengdavausi sudalyvauti. Savaime aišku, kad ne visur spėdavau.

Gyvenimas čia, Australijoje, beveik nuolatinis keliavimas pateikia situacijų, kai nieko negali padaryti. Pavyzdžiui, kai atidedamas skrydis ar kažkas nutiko kelyje. Supranti, kad turi būti tam tikru laiku tam tikroje vietoje, bet vėluosi arba išvis negalėsi atvykti. Gali išgyventi dėl to ir nervuotis, bet tai nieko nepakeis. Tokios situacijos išmokė sakyti: „Dieve, tebūna Tavo valia, o aš dėsiu visas pastangas.“

Kokią Australiją ir lietuvių bendruomenę atradote?

Australijos lietuvių bendruomenė gana veikli. Buvau nustebintas, kiek čia visokių organizacijų ir su tautiškumu susijusių veiklų. Pamačiau, kaip užsienio lietuviai dega meile tėvynei, diegia tą meilę atžalose per organizacijas, minėjimus, dainas, šokius, sportą, stovyklas, šventes ir maldą. Ta meilė man buvo kiek kitokia, iki šiol nematyta.

Šalia to teko pajusti ir liūdnų nuotaikų, kad viskas eina žemyn, aktyvieji žmonės sensta, nebeturi sveikatos. Organizacijų narių skaičius mažėja, arba tų narių išvis nebėra. Viskas miršta. O jaunieji neskuba įsijungti į veiklą. Žodžiu, kartais pritrūksta optimizmo. Bet Jėzus Kristus mūsų viltis.

Per aštuonerius metus patirties galiu pasakyti, kad bendruomenės skirtinguose Australijos miestuose tai stiprėja, tai silpsta. Kaip šeimoje visko pasitaiko, taip ir čia.

Kuo skiriasi kunigo gyvenimas Lietuvoje ir Australijoje?

Per beveik dekadą primiršau, koks yra kunigo gyvenimas Lietuvoje. Tad nelengva lyginti. Čia kunigai vaikšto žemyn galva…

Taip pat dvasininkai sunaudoja degalų. Mano atveju, yra tolimi atstumai tarp lietuvių bendruomenių. Mes vairuojame automobilius sėdėdami priekyje dešinėje pusėje, keleivio vietoje, ir važiuojame prieš eismą.

Na, čia žmonės šventesni – mažiau naudojasi Susitaikinimo sakramentu…

Kokie šios šalies ypatumai?

Kontinentas atskirtas nuo viso pasaulio. Daugiakultūris, nors iki šiol vyravo europietiška kultūra. Gali sutikti viso pasaulio gyventojų. Smagu pažinti ir pasidžiauti skirtingų kultūrų atstovais. Jei galima taip sakyti, „apkeliauti visą pasaulį“.

Jei neskaičiuosim vietos gyventojų aborigenų, tai šalis teturi turi tik kelis šimtmečius istorijos. Nėra nusistovėjusios gilios tradicijos.

Australijoje paplitusi vartotojiškumo kultūra. Trūksta ekologiškumo. Atliekų rūšiavimas – opus klausimas. Dar taip neseniai jie atliekas gabendavo į Kiniją ar į mažiau išsivysčiusias šalis. Bet, kadangi čia neapgyvendinti plotai dideli, tai galima Kiniją pakeisti jais.

Dėl kokybės Australijos gyventojai labai nesirūpina. Teko girdėti iš vietinių lietuvių apie kokybės kriterijų. Jei daiktas yra panašus, tai pakankamai geras.

Man, gyvenime susidūrusiam su komunizmu, dar ir dabar kelia nuostabą, kaip visada buvusioje laisvoje šalyje yra tiek daug socializmo.

Kaip šiandien jums sekasi būti lietuvių kapelionu?

Mano pagrindinė veikla daugiausiai pasireiškia per lietuviškas šv. Mišias, ligonių lankymą, dalyvavimą renginiuose. Kadangi esu ne vien lietuvių kapelionas, bet ir Askot Veilo miesto parapijos vikaras ir turiu įsipareigojimų australiškoje parapijoje, tai ir savo laiką tenka dalinti. Užsidegimo, noro ir idėjų yra, tik pritrūksta laiko.

Lietuviškose Mišiose renkasi paprastai kelios dešimtys lietuvių, kartais daugiau, kartais mažiau. Per didžiąsias šventes Melburne jų susirenka ir virš šimto.

Pasaulį ištikusi pandemija pakoregavo veiklą. Kiekvieną dieną su išimtimis šv. Mišios tiesiogiai transliuojamos per Australijos lietuvių katalikų feisbuko paskyrą.

Jei teks grįžti į Lietuvą, kokius pokyčius bandytumėte įdiegti?

Žinoma, kad teks grįžti. Nelabai galvoju, kad Lietuvai reikalingi kažkokie pokyčiai. Mums labiau reikia įvertinti, ką turime.

Su nerimu žiūriu pokyčių mėgėjus, kurie pamina mūsų tautos paveldą kaip nemodernų, homofobišką ir atsilikusį.

Kas nors pasigauna iš užsienio naujų, dar nepatikrintų idėjų ir eksperimentuoja, pristato kaip atnešiantį naudą dalyką. O tos naudos realybėje nė su žiburiu nerasi.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad ir nedidelė esame tauta, bet turime ką pasiūlyti pasauliui.

Kodėl jums svarbu būti kunigu?

Man pirmiausia svarbu būti žmogumi. O kunigu būdamas jaučiuosi laimingas.

Ar pasiilgstate Lietuvos?

Labai pasiilgstu Lietuvos, jos grožio įvairiais metų laikais, ypač šiuo pandemijos metu.