2021 11 13

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kun. J. Sasnauskas apie J. Ivanauskaitę: „Kažin ar kitą tokį žmogų mačiau, kuris taip alko Dievo“

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė (1989 m.). Algimanto Reklio fotografija

„Apie Jurgą Ivanauskaitę yra gražiai pasakiusi profesorė Viktorija Daujotytė: kad šalia visų kitų savo talentų ji turėjo ir talentą patikti gerąja prasme. Būti su žmonėmis, atitikti jų lūkesčius, ilgesį, būsenas. Tai dovana. Man ji tada buvo antras ar trečias žmogus, sergantis tokia sunkia liga, kurį reikėjo palydėti į amžinybę.

Būdavo gera, įdomu sėdėti pas ją namuose Šaltinių gatvėje ir šnekėti apie viską: apie Dievą, apie literatūrą, apie romanų rašymą. Jurga sakė, kad rašyti reikia taip, kaip moki, neieškoti kokių nors teorijų – kaip rašosi, taip ir turi rašyti“, – apie šviesaus atminimo rašytoją, dailininkę, keliautoją Jurgą Ivanauskaitę šiltai kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas OFM.

Šis lapkritis, Jurgos Ivanauskaitės mėnuo, rašytojai būtų buvęs šešiasdešimtasis. „Žinoma, gaila, – sakė J. Sasnauskas. – Kai pagalvoji, šešiasdešimt metų… Man jau per šešiasdešimt… Jos balsas tikrai būtų girdimas ir mūsų kultūroje, ir politikoje – sąžiningas, atviras, autoritetingas balsas. Ir kultūros gyvenime daug kas gal būtų buvę kitaip. Bet ką padarysi. Reikia pasidžiaugti, kalbant apie Bažnyčią, kad ji mirė žiūrėdama į tėvo Stanislovo nuotrauką. Buvo pasidėjusi ją prie lovos, tokią didelę. Kur tėvas Stanislovas atidaro bažnyčios duris, turbūt Paberžėje. Nepozavo, tiesiog kažkas pagavo tokį momentą. Jurga nieko nesakė apie šią nuotrauką, bet matėsi ir iš jos, ir iš to, ką buvo anksčiau kalbėjusi, kad tėvas Stanislovas jai padarė didžiulę įtaką. Buvo tas, kuris jai atvėrė Bažnyčios duris.“

Kunigo J. Sasnausko manymu, tokios istorijos leidžia suprasti, kaip svarbu Bažnyčios duris atverti žmogui, net jei jis jai lyg ir nepriklauso ar čia pat neišpažįsta tikėjimo ryškiai, taip, kaip norėtųsi. Nepuola prie praktikų, neatgailauja regimu būdu. Labai svarbu, anot J. Sasnausko, kad Bažnyčia, toji sinodinė Bažnyčia, apie kurią svajoja popiežius Pranciškus, mokėtų tas duris laikyti atviras.

„Jurgai daug kas patiktų. Kalbėjimas apie grožio kelią, apie Dievą, ateinantį grožio keliu, popiežiaus Pranciškaus švelnumas ir tai, kaip jis vertina kiekvieną tikėjimo patirtį. Kiekvieno žmogaus, kad ir paties mažiausio, nes visur Šventoji Dvasia veikia. Bet manau, kad gyvojo Dievo patvirtinimą ji ir taip gavo. Kančią ir mirtį priėmė su dideliu nuolankumu. Tai dovana. Labai vertinu žmogaus nuolankumą, ypač kai jis toks talentingas, didelis, įtakingas, garsus ir gali nuolankiai priimti likimą, neprotestuoti, nieko nekaltinti ir neklausti, kodėl jam taip atsitiko“, – svarstė kunigas.

Kunigas Julius Sasnauskas OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Likimas jį su rašytoja J. Ivanauskaite susitikti akis į akį suvedė dėl jos ligos, vieną labai šaltą žiemos vakarą, prieš išvykstant Jurgai gydytis į Švediją. Anksčiau juodu artimai nebendravo, neturėjo progos pasišnekėti, tik matydavosi renginiuose. J. Sasnauskas prisiminė vienąsyk kažkur pagavęs jos žvilgsnį – tokį įdėmų, tiriantį.

„Tiksliai neatsimenu, kaip atėjau pas Jurgą namo Šaltinių gatvėje. Pati ji nedrįso, drovėjosi su manimi susisiekti. Draugė paskambino ar davė jai telefoną, kad paskambintų, dabar tiksliai neatsimenu. Bet sakė norinti susitikti. Tada kvietėsi mane kaip kunigą dėl savo sielos reikalų, nes ir baugu buvo, ir operacija laukė. Ir kažkas jau buvo prasidėję jos viduje.

Ilgai kalbėjomės jos virtuvėje. Minėjo Nijolę Sadūnaitę, kuri jai padovanojo rožančių Lietuvos atstovų išvykos į Gotlandą metu. Sadūnaitė visus mėgindavo atversti į katalikų tikėjimą, ir aš niekad nebūčiau sureikšminęs tokio jos poelgio, bet Jurga kažkaip giliai tai priėmė. Jos nereikėjo agituoti.

Sklido gandai apie jos budizmą, bet man nebuvo nei keista, nei ką. Aišku, smalsu, kadangi garsi rašytoja. Kaip tik seminarijoje buvau skaitęs jos knygą „Ragana ir lietus“. Tada visi ją skaitė, ir man šiek tiek buvo gėda, kad Bažnyčia garsiai smerkia tą knygą. Jurga niekada nekalbėjo apie tai, nejautė dėl to jokios nuoskaudos.

Aišku, ji priėjo išpažinties. Bet tų žmonių išpažintys neturi pradžios ir pabaigos, kaip esame įpratę: persižegnoji, „Garbė Jėzui Kristui“, buvo taip ir taip, prašau atgailos. Jie tiesiog šneka apie viską, jiems net nesvarbu, bus duotas išrišimo ženklas ar nebus.

Tada Jurga buvo dar visai stipri. Supratau, kad diagnozė buvo neseniai paaiškėjusi. Žinoma, neišsidavė, kad jai baisu“, – prisiminimais dalijosi kunigas J. Sasnauskas.

J. Ivanauskaitei išvykus gydytis į Švediją, užsimezgęs bendravimas prasitęsė SMS žinutėmis. Jurga kunigui minėjo norinti skaityti Šventąjį Raštą, prašė, kad atsiųstų Kryžiaus kelių. Jam įstrigęs į atmintį rašytojos pasakojimas, kaip išėjusi iš ligoninės apsistojo gyventi pas pažįstamus Švedijoje ir kartą, kai jiems pasakė, kad eina skaityti Šventojo Rašto, šie pamanė, kad čia kažkoks kodas, metafora – Šventojo Rašto skaitymas. Jurga juokėsi.

„Buvo matyti, kad ji stengiasi gyventi katalikišką tikinčio žmogaus gyvenimą, susidėliojo jį iš pavyzdžių, iš skaitymo, iš pamaldumo priemonių: Kryžiaus kelių, pabaigoje buvo Švč. Mergelės Marijos litanija. 

O paskui, kai grįžo sustiprėjusi, buvo daug vilties. Tikėjomės, kad pasveiks. Tą laikotarpį, nepilnus metus, ji pavadino viršvalandžiais. Pamenu, kartą, kai atėjo į zakristiją, rodė man varinę lazdelę, kuria pasiramsčiuodavo – tokią su anties galva. Nepuolė vaikščioti į bažnyčią, gal vieną kitą kartą šiaip ateidavo. Bet visą laiką džiaugėsi, kai apsilankydavo. Šaltinių gatvėje tada dar nebuvo šitaip užstatytas šlaitas, iš ten buvo matyti visas Senamiestis, ir Jurga kartą pasakė: man Bernardinų bažnyčia – kaip raudonos burės. Matydavo ją pro savo langą ar iš balkono“, – pasakojo kunigas J. Sasnauskas.

O paskui viskas pradėjo kristi žemyn: rašytojai rado galvoje auglį. Kai kunigas ją lankydavo Santariškėse, ji labai džiaugdavosi, skaitydavo, žiūrėdavo filmus, stengėsi išnaudoti laiką. Kai dėl auglio galvoje nebegalėjo nei skaityti, nei žiūrėti filmų, tada klausydavosi muzikos. Kartą pasiėmęs maldaknygę J. Sasnauskas J. Ivanauskaitei perskaitė Švč. Mergelės Marijos litaniją. Ir paliko maldaknygę. Paskui Jurga juokdamasi sakė (ji visada kalbėdavo pusiau su humoru), kad tai esanti paskutinė jos gyvenime knyga, kurią galėjo skaityti. Paprasta, eilinė maldaknygė.

O paskui laidotuvės. J. Ivanauskaitė buvo pašarvota Bernardinų bažnyčios Šv. Mykolo koplyčioje. Kunigas prisiminė, kad tądien, kai J. Ivanauskaitė mirė, buvo išvykęs į kaimą, bet prieš išvažiuodamas dar ją, jau mažai tekalbančią, aplankė, suteikė Ligonių sakramentą.

„Kai dabar galvoju, kažin ar kitą tokį žmogų mačiau, kuris taip alko Dievo. Visiškai grynai troško surasti gyvenime Dievą. Ji pati kalbėjo, kad Dievas buvo šalia, nors ieškojo jo kažin kur toliausiai. Ir kai pagalvoju apie jos keliones į Tibetą, kurios, mačiau, jai padarė didelį įspūdį – jauna moteris, viena, į tokią visiškai skirtingą šalį, nei mokėdama kalbos, nei žinodama, ką ten ras, tai nebuvo religinis turizmas, bet ji tikrai važiavo ten ieškoti trokšdama Dievo. Tai tikrai reta dovana – būti iš tų palaimintų, kurie alksta ir trokšta teisumo. Jurga to norėjo.

Nežinau jos gyvenimo smulkiai, bet galima suprasti iš jos knygų, kad tas gyvenimas buvo labai įvairus, platus, ryškus. Svarbiausia – kad jai trūko gyvenime Dievo. Buvo sakiusi, kad senelio Korsako bibliotekoje kažkada vaikystėje buvo radusi Šventąjį Raštą, netyčia buvo skaičiusi ir paskui vis gaudavusi užuominų, tarsi Dievas ją būtų vedęs tam tikru keliu. Ji aiškiai suprato, kad eina su juo. Tai buvo kančios istorija, kuri atvedė ją į Dievo glėbį. Ir kaip apie karalių Dovydą Senojo Testamento knygoje yra istorija, kad Dovydas ėjo vis stipryn, ir Dievas buvo su juo, Jėzus ėjo vis silpnyn, ir Dievas buvo su juo, taip ir Jurga Ivanauskaitė ėjo vis silpnyn, ir Dievas buvo su ja“, – pamąstymais dalijosi kunigas J. Sasnauskas.

Dar jis papasakojo apie J. Ivanauskaitės dovanas: paskutiniais Naujaisiais metais Jurgos jam padovanotą paveikslą – ant auksinio fono priklijuotus žaislinius baltus visai mažų viščiukų sparniukus. Angelus, kuriuos rašytoja labai mylėjo ir kuriuos kurti buvo jos silpnybė. „Tai buvo jos dovanos žmonėms, kurie buvo arčiausiai jos. Nežinau, kiek ji tokių paveikslų padarė. Tie sparniukai kabėdami virtuvėje, žinoma, aprūksta nuo dūmų, bet labai gražiai šviečia“, – šiltai džiaugėsi J. Sasnauskas.

Taip pat J. Ivanauskaitė norėjo palikti ką nors dovanų ir Bernardinų bažnyčiai. Tam skyrė kelis tūkstančius litų. Ir kai vienas antikvarininkas pasiūlė įsigyti šv. Marijos Magdalietės skulptūrą, kunigas, prisiminęs Jurgos norą, užsiminė apie ją artimiesiems. Tokia dovana labai tinka, mat šv. Marija Magdalietė yra viena iš J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ veikėjų. Artimieji sutiko. Dabar ant šv. Marijos Magdalietės skulptūros, vaizduojančios Nukryžiavimo sceną ir stovinčios nišoje Trijų Karalių koplyčioje, apie J. Ivanauskaitės dovaną primena gražus užrašas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu