Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 09

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kun. J. Sasnauskas OFM: įbaugintam pasauliui reikalingas Mergelės Marijos švelnumas

Kun. Julius Sasnauskas OFM. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Man labai brangu atkurti tai, kas buvo brutaliai sunaikinta po bažnyčios uždarymo, tartum grąžinti jai tą skolą“, – sako brolis pranciškonas, kunigas JULIUS SASNAUSKAS OFM. Jo iniciatyva į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią sugrįžo įstabaus grožio paveikslas – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas. Šis meno kūrinys nuo šiol ne tik puošia vieną matomiausių bažnyčios dalių – presbiteriją, – bet ir kviečia maldai už Ukrainą bei viso pasaulio žmones.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas nutapytas XVIII a., autorius nežinomas. Jis buvo daugelį metų laikomas Nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Buvęs jo direktorius Romualdas Budrys surado šį meno kūrinį ir perleido saugoti Bernardinų parapijai. Po kurio laiko br. Julius pasirūpino, kad Mergelė Marija būtų papuošta naujais sidabro aptaisais. Juos sukūrė juvelyrė iš Telšių Asta Šimkevičienė.

Šis paveikslas nėra tas pats, kuris po 1949 m. bažnyčios uždarymo dingo nežinoma kryptimi – kaip ir daugelis kitų ten buvusių meno kūrinių. Tačiau atrinkta kuo panašiausia versija į senąją ir dar papuošta naujai.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas. Nežinomas autorius, XVIII a. Tito Valdo Ancevičiaus nuotrauka

Po paveikslu – lentelė, ant kurios užrašytos dvi dedikacijos, itin aktualios keletą pastarųjų metų:

„Per daugybę pandemijos dienų, su viltimi ir kantrybe, nupintas šis spindintis Mergelės Marijos drabužis. Čia sudėtos motinų maldos už savo vaikus, ligonių aimanos, nuliūdusiųjų ir pavargusiųjų atodūsiai, tyli visų tikinčiųjų atgaila. Taip pat didis džiaugsmas, nuoširdžiausia padėka Viešpačiui, kad jis buvo ir yra kartu su mumis. Ir kad Maloningosios Mergelės žvilgsnis švelniai lydi mus visuose mūsų keliuose.

Siaučiant baisiam karui Ukrainoje, pasitikėdami Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, globa ir užtarimu, meldžiame Dievą visoms tautoms santarvės, laisvės, gyvenimo. Po savo kojomis pamynusi melo ir neapykantos žaltį, Nekaltoji Mergelė, Aušros Žvaigždė, tepadeda nugalėti visas tamsybes.“

Kun. J. Sasnauskas OFM išsamiau pasakoja apie šį meno kūrinį – ir apie tai, kaip paveikslai gali padėti statyti gyvąją žmonių Bažnyčią.

Kaip atsirado šis paveikslas Bernardinuose, kokia jo istorija?

Galima pradėti kalbėti apie pačias pirmąsias dienas, kai pranciškonai vėl įkėlė koją į šią bažnyčią. Tai buvo 1994 m. rugsėjo mėnuo: vyko procesija iš Katedros, paskui – Mišios, bet jas aukojo prie bažnyčios durų, ji dar buvo uždaryta.

Pamažu pradėjo grįžti dalykai iš senojo bažnyčios interjero – ar drožybos elementai, ar koks angeliukas, ar ypatingas nuostabus gotikinis Nukryžiuotasis, kuris dabar yra Trijų Karalių koplyčioje. Jis prieš tai laikytas Katedroje, o mums perduotas per monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Paskui į Bernardinus grįžo vienas kitas paveikslas.

Iš pradžių čia buvo viskas išgriauta, altoriai išmontuoti. Ne sovietų valdžia tai padarė, bet tiesiog pranciškonai buvo pasirengę viską restauruoti. Ta bažnyčia buvo savaip įspūdinga: tuščia, su suolais, dovanotais Kalnų parko, – kažkiek jų čia likę ir dabar. Apie šią bažnyčią sakydavo: „Katakombos.“ Tos visos nušiurusios sienos, tušti altoriai… Yra nuotraukų, kur matosi, kai ant jų pakabindavom visiškai tuščią rėmą be paveikslo.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Tai buvo savaip gražu, ta griuvėsių estetika. Bet paskui neišvengiamai viskas keitėsi – sumontuoti altoriai, iš Šv. Rapolo bažnyčios grįžo autentiški suolai ir kiti dalykai. Ir reikėjo galvoti, kaip tą interjerą atkurti, kaip tik įmanoma. Svarbu nesugadinti – buvo galima iškart kažko prisivežti, bet Bernardinai yra ypatingas statinys, išsiskiriantis Vilniuje, su tamsiais mediniais altoriais. Tad buvo labai svarbu neįkišti ko nors, kas čia nederėtų. Atrodo, tai pavyko.

Aišku, pas mus dabar yra paveikslų iš visur – kai kurie nupirkti Amerikoje, iš aukcionų; jie neturi ypatingo ryšio su šia vieta, bet tiko. Kaip ir Trijų Karalių paveikslas to paties pavadinimo koplyčioje, kuris, rodos, yra ukrainietiškas. Bet grįžo ir tie keli autentiški paveikslai: Budslavo Dievo Motinos ar Sopulingosios Mergelės Marijos. Arba garsusis „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“, kuris yra presbiterijoje, kairėje pusėje. Ir kuris, sakoma, buvo įkvėpęs Adomą Mickevičių.

Mums kartais atrodo, kad įeini į bažnyčią, viskas gražu, ir tiek. Tačiau visos bažnyčios, ypač vienuolinės, turi savo vadinamąją ikonografinę programą, kur viskas išdėstyta ne šiaip sau, bet pagal tam tikrą pamaldumo tradiciją, tendenciją. Bernardinuose centre yra Nukryžiuotasis; Jį matome ir ant bažnyčios fasado, ir tai iškart praneša apie ypatingą pranciškonų pamaldumą Nukryžiuotajam.

Čia ilga istorija.

O Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas grįžo kur kas vėliau, tik dabar?

Toje vietoje, presbiterijos dešinėje, ilgą laiką taip ir liko skylė. Apreiškimo paveikslą labai gražiai restauravo ir aptaisus sudėjo, o kitoje pusėje liko tuščias altorius. Reikėjo galvoti, ką daryti. Iš pradžių mėginom visais būdais ieškoti to paveikslo. Nes man sunku įsivaizduoti, kad tie paveikslai kur nors buvo sunaikinti. Kokia to prasmė? Tuo labiau kad iš vienur ar kitur jų atsirasdavo. Tai ieškojom visur. Galiausiai su menotyrininkėmis, kurios mums labai talkino, peržiūrėjom Nacionalinio dailės muziejaus saugyklas, tačiau bažnyčioje buvusio Nekaltojo Prasidėjimo paveikslo niekur neradom.

Tai tada surado patį panašiausią paveikslą, tik kiek mažesnio formato, kuris atitiko Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinį tipą. Muziejaus direktorius Romualdas Budrys, su kuriuo gražiai bendraujam iki šiol, sutiko deponuoti paveikslą, t. y. leido mums naudotis juo. Tačiau jis muziejuje išgulėjo dar kokius dešimt metų.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Tito Valdo Ancevičiaus nuotrauka
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Tito Valdo Ancevičiaus nuotrauka
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Taigi tai ne tas pats paveikslas, kuris kabėjo bažnyčioje iki 1949 m.?

Ne, mes nežinom, kur jis dingo. Yra nuotraukų, nelabai ryškių, kuriose matome tą senąjį paveikslą su aptaisais. Įdomu, kad labai panašų radom keliaudami po Baltarusiją vienoje bažnyčioje. Rūta Janonienė sakė: „O, čia visai kaip Bernardinų paveikslas!“ Galbūt kad į Baltarusiją ir iškeliavo. Tame pačiame Astrave, kur dabar stovi elektrinė, yra atsidūrę daug vertingų paveikslų iš Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios. Kadangi sovietiniais laikais nebuvo sienų, tai galėjo išvežti.

Taigi tas Nacionalinio dailės muziejaus perduotas paveikslas taip ir liko. Kažką pradedi galvoti, lyg ir sumąstai, Sigutė Maslauskaitė ką nors pataria, bet taip nieko ir neįgyvendinom. Paskui prisiminiau juvelyrę iš Telšių Astą Šimkevičienę, pasikalbėjau su ja. Daugybę metų bendraujam su jos šeima. Jau turėjau viziją, kad reikia daryti naujus aptaisus ir tą paveikslą mėginti „praplėsti“. Ir ji sutiko imtis šio uždavinio.

Tai buvo prieš dvejus metus, kaip tik pati pandemija. Reikėjo visokių leidimų, kad Asta galėtų čia, į Vilnių, atvažiuoti ir į Telšius išsivežti paveikslą. Laikė pas save namie – vaikai sakė, kad Marija jau kaip saviškė jiems buvo (šypsosi).

Aš jau ten nesikišau į Astos darbą. Labai gerai, kad ji nekopijavo, neimitavo XVIII–XIX a. aptaisų, kūrė savaip. Juos mezgė.

Mezgė aptaisus?

Taip. Išmuši sidabro vielą ir paskui neri. O tas paveiksle matomas „voratinklis“ primena Bernardinų skliautą, kuriame žvaigždės nutapytos. Nusižiūrėjo tą ornamentą ir paskui pakartojo. Man tai labai gražu.

Tikintieji dažnai sako: „Reikia statyti gyvąją Bažnyčią.“ Aš sutinku su tuo. Bet ir ta „negyvoji“ Bažnyčia, išorinė, daiktiškoji Bažnyčia irgi kuriama, palaikoma per žmonių tinklą. Ir čia labai daug žmonių vienaip ar kitaip įsitraukė patarimais, darbu, sumanymais, palaikymu, lėšomis, ir t. t. Interjero atkūrimas yra kartu ir gyvosios Bažnyčios statymas, tų žmonių suartinimas.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Po paveikslu užrašytos dvi aktualios maldos – apie pandemiją ir karą Ukrainoje…

Abi įdėjom, kadangi taip sutapo.

Kieno tai buvo idėja?

Nusižiūrėjau tą idėją nuo Trijų Kryžių paminklo. Beveik pakartojau, kas ten per Pirmąjį pasaulinį karą lotyniškai buvo užrašyta: kad, siaučiant baisiam karui, miestas pasitikėdamas Dievu pastatė šį paminklą. Mes kartu su Asta tai aptarėm. Ji norėjo, kad pandemija būtų paminėta, o paskui – neišvengiamai karas Ukrainoje.

Asta darė ir auksuotas žvaigždes, tokius votus, kurie yra ant paveikslo. Į tas žvaigždes sudėtos mamų maldos už savo vaikus. Labai daug gražių jausmų. Nežinau, kiek už tai buvo paaukota pinigų, bet aukojo mamos, kurių vaikai sirgo ar kurios šiaip norėjo už savo augančius vaikus melstis.

O iš kur atsirado tie votai, kurie yra paveikslo šonuose?

Keli nauji sukurti dabar, o visi kiti, sakykim, čia yra tarsi avansu. Esu juos surinkęs tai iš šen, tai iš ten, nupirkęs iš aukcionų ar kur kitur. Jie nėra iš šitos bažnyčios, bet vis tiek – votai yra sudėtų maldų išraiška, ženklas, ne tik dekoratyvinė priemonė. Tad jų gali būti visur.

Mes atkūrėm bažnyčios presbiterijos ikonografinę programą, bet, žinoma, tie pamaldumai – Apreiškimo Marijai ar Nekaltojo Prasidėjimo – yra išnykę, šios tradicijos buvo nutrauktos visoje Lietuvoje, ne tik pas mus. Ir labai mažai kas išliko. Ikonografinės programos buvo palaikomos galingo pamaldumo bloko. Tokių dalykų dabar nėra ir kaži ar jie atgims.

Bet kuriasi naujos tradicijos. Kartais tie paveikslai ar koks daiktas, detalė šių laikų žmogui gali padėti melstis. Malda yra toks paslaptingas fenomenas, kuris kartais atsiranda visai netikėtoje vietoje. Manau, Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas gali dovanoti net ir tą funkciją – kvietimą melstis, palaikymą ar įkvėpimą maldai. Be to, jis yra labai gražus, meniškas paveikslas. Ir švelnus, ir iškilmingas. Tai tikrai didžiulis papuošalas, gražiai užpildęs presbiteriją.

Taip pat man labai brangu atkurti tai, kas čia buvo brutaliai sunaikinta po 1949 m. uždarymo, tartum grąžinti bažnyčiai tą skolą. O kaip toliau šie dalykai gyvuos ir veiks jaunąją kartą, ateinančius žmones – nežinau (šypsosi).

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (nežinomas autorius, XVIII a.) Bernardinų bažnyčioje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Kiek žinome, pranciškonai labai brangino Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Kiek Jums pačiam asmeniškai šis tikėjimo dalykas yra svarbus?

Tai yra mistika. Galima narstyti šią dogmą, ir ne kiekvienas pasakys, koks jos turinys – ne tik pasauliečiai, bet ir patys kunigai to nežinos. Ji atėjusi mistiniu keliu, per kelių šimtmečių maldą. Paskui ši žinia Lurde pasikartojo šv. Bernardetai – kur yra gryna mistika, Marija jai kalbėjo vietine tarme. Mes to niekad nenukopijuosim, ir nereikia vaidinti mistikos. Bet toji mistika šiais laikais gali atsirasti ir per paprastą gyvenimą.

Mes pajuntam Dievo veikimą – kažkokį paslaptingą, visiškai nelogišką. Aišku, galima logiškai dėlioti, kad Marija iš prigimties apvalyta nuo gimtosios nuodėmės. Tada turėtume įsivesti daugybę Bažnyčios teiginių, kai kurie nebuvo per daug gerai suprantami tiek šiandien, tiek visais laikais. Bet man to nereikia. Marija yra paslaptinga. Per jos paveikslus tai labai aiškiai pamatėme.

Kaip ir Marijos gyvybingumą. Beveik visi Bernardinuose buvę Marijos paveikslai sugrįžo, ir tai labai keista. O paveikslai su pranciškonais – ne. Nei šv. Bonaventūras, nei net ir šv. Antanas, kuris vis dar tebesėdi Šventosios Dvasios bažnyčioje, nelaisvėje (šypsosi). O Mergelė Marija grįžo. Tai man irgi yra mistinė detalė. Marija yra kartu su mumis.

O pamaldumas Marijai gali būti stiprus tiek, kiek į jį įdedi, kiek savo kelyje ją nori sutikti. Marija nėra įkyri, visur besiveržianti – turbūt kaip ir visos mamos. Bet tai yra gražu ir brangu. Tas Nekaltojo Prasidėjimo kulto begalinis švelnumas šiandien reikalingas. Ypač dabar, kai pasaulis visas įsitempęs, išgąsdintas, pilnas kitokių negerų emocijų. Tad ji čia Taikos Karalienės ir kitus savo titulus nešasi – ir mums kalba apie tai, kas viršija žmogaus kaltę, nuodėmę, blogį. Ir galbūt primena begalinį žmogaus sielos gražumą, mūsų misiją, galutinį pašaukimą. Turbūt labai daug dalykų galime atrasti tame paveiksle.

Kun. Julius Sasnauskas OFM. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien