2020 11 25

Vilniaus piligrimų centras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kun. Jeanas Emmanuelis, CSJ: „Vilniui duota neįtikėtina dovana, o jūs tokie nedrąsūs ją išpakuoti“

Dailininko Vaidoto Kvašio ekspozicija Šv. Faustinos namelyje, Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Pasaulis jau nebebus toks, kaip anksčiau“, – teigia Šv. Jono brolių kongregacijos vienuolis t. Jeanas Emmanuelis de Gabory, CSJ, su kuriuo kalbėjomės prieš pat antrojo karantino pradžią.

Prancūzas, prieš 8 metus gyvenęs Vilniuje, atrado šio miesto grožį bei sudarė vieną svarbiausių piligrimystės mieste maršrutų – Gailestingumo kelią. Apie Vilnių, nesugebantį išpakuoti didžiulės jam skirtos dovanos, Prancūziją, išgyvenančią bažnyčių tuštėjimo metą, bei pandemijos akivaizdoje tinkamą poziciją t. Jeanas Emmanuelis dalijosi mintimis lankydamasis Šv. Faustinos namelyje, Vilniuje. Anot pašnekovo, būtent iš šios vietos pasklidusi žinia turi rasti vietą žmonių širdyse šiuo metu.

Prancūzo apmąstytas Vilnius

Gailestingumo kelio Vilniuje pagrindą sudaro vietos, susijusios su šv. Faustinos Kowalskos ir jos nuodėmklausio pal. Mykolo Sopočkos gyvenimais. Beveik visą dieną trunkantis maršrutas, įtraukiantis miesto istorijos pasakojimą, Lietuvoje besilankiusių popiežių minčių, šio miesto šventųjų ir paprastų vilniečių gyvenimų apmąstymus bei maldos patirtį, atskleidžia Dievo Gailestingumo žinią, kuri buvo perduoda šv. Faustinai. T. Jeanas Emmanuelis yra šio maršruto sudarytojas, tad pokalbio pradžioje jis dalijasi, kaip kilo mintis sukurti Gailestingumo kelio maršrutą Lietuvos sostinėje.

„Mano šeima yra pažymėta nacistinio teroro patirties ženklu. Daugelis šeimos narių buvo sušaudyti, išvežti, kankinti, todėl mane jaudino žmonių, kurie yra išgyvenę panašių dalykų, likimai. Taip pat esu susidūręs su komunistinio režimo patirtimi. Kai buvau jaunesnis, dažnai vykdavau į Lenkiją tam, kad padėčiau besipriešinantiems „Solidarumo“ dalyviams. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios atvykdavau į Lietuvą su piligrimų grupėmis, tad esu jūsų šalies Atgimimo liudininkas“, – prisimena vienas pirmųjų piligriminių kelionių iš Prancūzijos į Lietuvą organizavęs vienuolis.

Gerai žinodamas Vilniuje gyvenusios šv. Faustinos istoriją bei jai perduotą misiją skleisti žinią apie Dievo Gailestingumą, jos nuodėmklausio ir dvasinio vadovo pal. M. Sopočkos vaidmenį, jau nuolat į Lietuvą gyventi atvykęs t. Jeanas Emmanuelis bandė suprasti, kas lėmė, kad Dievo Gailestingumui skelbti buvo pasirinktas būtent šis miestas.

Atsakymo vienuolis ieškojo skaitydamas šv. Jono Pauliaus II mintis, ypač knygą „Atmintis ir tapatybė“, kurioje minimi miestai kankiniai, XX a. nukentėję nuo dviejų ideologinių režimų – nacizmo ir komunizmo. „Vilnius taip pat yra toks miestas kankinys, modernaus pasaulio Golgota. Destrukcija, kilusi dėl šių dviejų ideologijų, pažymėjo šį miestą ypatingomis vietomis – Paneriais, žydų Holokausto vieta, bei tuo, ką mes šiandien vadiname Okupacijos ir laisvės kovų muziejumi, kuris yra komunizmo valdžiai besipriešinusiųjų kankinystės vieta. Visa tai mane labai palietė ir pažadino didelę meilę jūsų miestui ir jūsų kraštui.“

Kun. Jeanas Emmanuelis de Gabory, CSJ. Diocese-bourges.org nuotrauka

Svarbią įtaką, mąstant apie Vilnių kaip Dievo Gailestingumą liudijantį miestą, darė Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje, vykęs 1993 m. „Man buvo įdomi Jono Pauliaus II kelionė į Lietuvą. Savo kalbomis Šventasis Tėvas tarsi nubrėžė programą lietuviams. Mąsčiau apie tai, rinkau tekstus, pamažu man brėžėsi tam tikras maršrutas. Dievo Gailestingumo žinia, XX a. totalitarinių režimų patirtis, Jono Pauliaus II atvykimas į Lietuvą – šie trys dėmenys palaipsniui įgavo Gailestingumo kelio pavidalą. Visiems, kas prisidėjo prie šio darbo, buvo tiesiog nuostabu matyti, kaip, žymint vietas žemėlapyje bei siejant jas su istorija, iš viso to gimsta kažkas tikrai nepaprasto“, – sako vienuolis.

Į Gailestingumo kelio maršrutą įtrauktos ir Antakalnio kapinės, kuriose meldėsi popiežius Jonas Paulius II. „Čia palaidota daug žymių žmonių – muzikų, rašytojų, menininkų… Čia ilsisi Napoleono kareiviai, Pirmojo pasaulinio karo metu kovojusių vokiečių, rusų, musulmonų, turkų, kariai. Kapinėse palaidota per 1600 lenkų karių. Jose galime aplankyti Pasaulio tautų teisuolio, gelbėjusio žydus, vokiečio Antono Schmido (1900–1942) kapą. Antakalnio kapinėse ilsisi sovietų kariai bei penkis dešimtmečius Lietuvą valdžiusių komunistų partijos nariai.

Kai kurių ten palaidotų komunistų vaikai ar anūkai vėliau tapo tikinčiaisiais, jie statė kryžius ant savo senelių kapų. Toje pačioje vietoje ilsisi tikintieji, rezistentai, kovotojai už laisvę, įrengtas Sausio 13-osios ir Medininkų aukų memorialas. Šie skirtingi žmonės yra palaidoti vienoje vietoje. Jie visi yra Dievo vaikai, apglėbti gailestingumo. Tai yra nepaprastas Dievo slėpinys.“

Gailestingumo šventovės nuotrauka

Sakydamas, kad Vilnius yra šiuolaikinė Golgota, t. Jeanas Emmanuelis mano, kad ši metafora neturi būti siejama vien su istorine atmintimi. Kančia, skausmas, neviltis paženklina ir šį laikmetį: „Vilnių mes galime suprasti kaip modernaus pasaulio Golgotą, tačiau būtent čia mes pamatome kaip triumfuoja gailestingumas.“ Dievo Gailestingumo paveikslas, kurį puošia aplink vis gausėjantys padėkos ženklai, votai, nepertraukiama adoracija net ir naktį duris atvėrusioje Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 8, Vilnius) liudija, kad viltis yra šalia, o gailestingas Kūrėjo glėbys yra visada laukiantis.

Netikra laisvė ir tuštėjančios Prancūzijos bažnyčios

Atrodo, kad devyniasdešimtaisiais metais Lietuva prancūzui turėjo atrodyti tarsi egzotiškas ir atsilikęs kraštas. Visgi į akis Šv. Jono brolių kongregacijai priklausančiam vienuoliui krito bendra lietuvių ir prancūzų tautos kovos už laisvę patirtis: „Mane žavi, kad lietuviai yra kovotojai už laisvę. Mes Prancūzijoje taip pat esame tokie. Problema kyla, kai laisvė suprantama kaip turinti daug prasminių atspalvių, tuomet ne visi sutaria, kas ta laisvė. Šitas laikotarpis, kuriame gyvename, yra būtent tokios netikros laisvės laikas, netikro broliškumo, iškreipto solidarumo, sekuliarizmo laikas. Matome, kaip šiuo laiku yra puolama Bažnyčia. Mes matome daugybę žmonių, jaunų žmonių, ypač Vakarų pasaulyje, paliekančių Bažnyčią.“

T. Jeanas Emmanuelis prisimena, jog po Lietuvoje praleistų metų grįžęs į savo tėvynę buvo sukrėstas tariamo lengvumo, paprastumo, nerūpestingumo, kurio vedami žmonės palieka Bažnyčią. Laidotuvės jam, kaip parapijos klebonui, tapdavo proga mėginti evangelizuoti atėjusiuosius, kalbėti apie Kristų. „Kai mano parapijoje vykdavo laidotuvės, ateidavo pilna bažnyčia žmonių. Nuostabu, galima atlikti šiokią tokią evangelizaciją! Tuomet sakydavau, jog dabar melsimės Tėve mūsų, tačiau nė vienas žmogus bažnyčioje neatsakydavo. Gerai, ramindavau save, gal pamiršo maldos žodžius. Tada sakydavau, gal melskimės Sveika Marija. Tačiau ir vėl niekas neatsakinėjo. Aš buvau vienintelis, kalbantis maldą. Žmonės ateina į bažnyčią per laidotuves dėl tradicijos. Jie negali neateiti į laidotuves, tačiau jų nesieja maldos patirtis ar tikėjimas“, – pasakoja prancūzas.

Ugnies nepaliestas kryžius Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro metu. EPA nuotrauka

Šiuo laiku beveik pusė žmonių po pandemijos nebegrįžta į bažnyčias. Vieni sako, kad jiems patogu ir gera stebėti viską ant sofutės prie televizoriaus, o kiti teigia, jog grįžti neverta. Kardinolas Josephas Ratzingeris, dar prieš tapdamas popiežiumi Benediktu XVI, sakė, kad rytojaus Bažnyčia bus katakombų Bažnyčia. „Pasaulyje, pritvinkusiame blogio, nevilties, netikėjimo, rasis tarsi degančių tikėjimo vietų, kur netrūks kunigų, žmonės rinksis švęsti Eucharistijos, vyks šlovinimas, žmonės nepaliaujamai melsis. Iš tikrųjų atsiranda grupės žmonių, kurie tvirtai laikosi vieni kitų. Jie meldžiasi kartu ir nesileidžia būti sužlugdomi. Neabejotinai vyks tų žmonių persekiojimai, pasaulis jų nepažins. Nežinau kaip čia, Lietuvoje, bet Prancūzijoje mes tikrai būsime persekiojami. Būkime drąsūs! Dievas duos stiprybės. Ateis Bažnyčios prisikėlimo laikas, kai Bažnyčia suspindės tokia, kokia ji iš tikrųjų yra“, – apie besikeičiantį Bažnyčios veidą kalbėjo dvasininkas.

Tėvas prisiminė prieš dvejus metus Paryžiuje vykusį Dievo Motinos Katedros gaisrą, kuris prancūzams tapo katastrofa. Žmonės liūdėjo, nes buvo sunaikintas kultūrinis, istorinis, architektūrinis paminklas. Praradimo skausmas vienijo žmones. Tomis dienomis gaisro vietoje buvo susirinkę daug jaunų žmonių, kurie nepertraukiamai meldėsi. Įvykusi katastrofa tuo pat metu atvėrė atsinaujinimo galimybę. Po gaisro Katedroje darytos nuotraukos sukrėtė – pačiame Katedros centre buvo išlikęs kryžius. „Po siaubingo gaisro atrodė, kad viskas sunaikinta, tačiau Dievas priminė, kad jis mūsų neapleido, o kančia ir skausmas yra tam tikro atsinaujinimo, naujo etapo, atgaivos pradžia.“

Gailestingumo ir atsivertimo metas

„Pasaulyje vyksta daugybę siaubingų įvykių – nekaltųjų žudymas, pandemijos, kariniai konfliktai, netikėjimas. Tai kyla dėl vis gilėjančio žmogaus bandymo būti viso gyvenimo viešpačiu. Žmogus jaučiasi stipresnis už Dievą, įsivaizduoja, galintis viską valdyti, o tikėjimas tampa nebereikalingu prietaru. Tokie žmonės rizikuoja niekada nepatirti Dangaus. Pandemijos išmėginimai iškelia būtent žmogaus viešpatavimo nepajėgumą“, – kalbėjo vienuolis.

Kun. Jeanas Emmanuelis de Gabory, CSJ. Pauliaus Lizdenio piešinys

„Dievas nenori, kad mylimiausias jo kūrinys pražūtų. Šį laiką, kuriame gyvename, reikia suprasti kaip gailestingumo praturtintą laiką. Tai metas, kai žmonės dar gali pasirinkti Kristų, grįžti prie Jo. Šiuo požiūriu Vilniuje įvykę įvykiai yra be galo svarbūs“, – teigė pašnekovas. Jėzus prašė šv. Faustinos paruošti pasaulį Jo antrajam atėjimui. Jonas Paulius II sakė, jog trečiasis tūkstantmetis turi būti gailestingumo laikas. Mes patys turėtume ruoštis Kristaus atėjimui: melstis, dalyvauti šv. Mišiose, eiti išpažinties, liudyti gailestingumą, primindami žmonėms, kad Jėzus juos myli, kad nebijotų grįžti pas Dievą, kad nebijotų pripažinti savo klaidų, kad Jėzus viską perkeis išliedamas savo gailestingumą. Visa pandemijos sukelta situacija yra siaubinga, bet didžiausias pavojus slypėtų, jei mes prarastume tikėjimą.“

T. Jeano Emmanuelio teigimu, aplinkui matomas blogis mus šokiruoja. Dievas ateina būtent tam, kad įveiktų tą blogį. Tikintis žmogus gyvena viltimi, kuri nėra paties žmogaus susikurta viltis, bet Jėzaus Kristaus nešama viltis. Nuodėmėje gyvenantys žmonės net nelabai supranta, ką jie daro. Tačiau įvyksta atsivertimų! Pasak vienuolio, yra sutelktų, labai vieningų bendruomenių, besimeldžiančių už nusidėjėlių atsivertimą: „Nešdami Gailestingumo miesto ir šv. Faustinos žinią, mes taip pat turėtume būti tomis susitelkusiomis ir ištikima meile liepsnojančiomis vietomis, kuriose meldžiamasi už nusidėjėlių atsivertimą. Mes turime prašyti atsivertimo – pirmiausia, mūsų pačių.“

Prancūzas minėjo daugybės žmonių išgyvenamą neviltį, kuri kartais slepiama po politiškai korektišku rūbu. Tokie žmonės paprastai teigia niekuo netikintys, mano, jog gyvenimas neturi prasmės, anot jų, svarbiausia naudotis gyvenimu, kaip daro dauguma, likti konformistais. Nedrįsdami įvardyti, žmonės išgyvena kančią savo širdies gilumoje. Anot t. Jeano Emmanuelio, Dievo Gailestingumo paveikslo originale Jėzaus figūra išnyra iš tamsos, o šviesa, trykštanti iš Jo širdies, primena, jog giliausioje neviltyje galime sutikti tą, kuris mus pasitinka: „Aš sutinku daug žmonių, kurie sako: ‚Aš turiu daug vaikystės žaizdų, patyriau daug blogio. Nieko negaliu pakeisti, mano gyvenimas yra prarastas, taip jau yra‘. Tokiems žmonėms šaukiu – pasitikėkite! Jėzus tikrai ateina į jūsų neviltį. Leiskite Jam veikti. Atverkite Jam savo žaizdas ir abejones. Jėzus gali pakeisti jūsų gyvenimus, jeigu jūs sutinkate būti vargšai ir priimti gailestingumą.“

Kun. Jeanas Emmanuelis de Gabory, CSJ ir vertėja Jolanta Stupelytė. Pauliaus Lizdenio piešinys

Kaip išpakuoti Dievo Gailestingumo dovaną?

„Dažnai mąstydamas apie Bažnyčią šiandien įsivaizduoju ją kaip Ezekielio knygos 37 skyriuje aprašytą sudžiūvusių kaulų slėnį, –  kalbėjo vienuolis. – Kartais mes, tikintieji, Bažnyčios nariai, iš tiesų esame tie sudžiūvę kaulai ant žemės, kuriems reikia Šventosios Dvasios, galinčios „kaulus“ surikiuoti ir duoti jiems kūną. Šiuo metu ypač trūksta Dvasios, kad tikintieji pakiltų iš sąstingio, baimių, susikaustymo ir skelbtų Dievo garbę, gailestingumo pergalę. Mes turime būti mažais Jėzaus kariais, kurie skelbia gailestingumą. Sakau jums: pabuskite! Vilnius yra Gailestingumo miestas. Jėzaus atėjo čia įžiebti ugnies. Ji jau dega, bet dar nepakankamai. Visur turi degti Dievo meilės žiburiai. Nebijokime priimti Šventosios Dvasios, būkite drąsūs. Vilniui duota neįtikėtina dovana, o jūs tokie nedrąsūs ją išpakuoti. Atidarykite dovaną, duokite ją pasauliui. Jūs esate Dievo mylima tauta. Jis labai myli Lietuvą.“

Pasak pašnekovo, skleisti unikalią Gailestingumo žinią galima gyvenant misionierystės dvasia: „Misionierius yra tas, kuris yra visiškai Dievo pripildytas, jis spinduliuoja. Pats misionierius apie save mano, kad jis tėra varganas žmogus, pats nieko negalintis padaryti. Dievas jį drąsina: ‚Aš tavyje padarysiu, tu tik man leisk veikti. Žmonės ateis pas Mane per tave‘. Pradedami savo misionierystę esame panardinami į nuolankumą. Turime būti nuolat panardinami į jį, į savo mažumą, supratimą, jog be Dievo esame niekas, nes mūsų silpnumas yra vieta jo meilei ir malonei išsilieti.“ Visgi, kaip atkreipė dėmesį vienuolis, mes dažnai bijome. Būdami pašaukti kalbėti apie tikėjimą, visada kovojame pirmiausia su savimi. Misijai reikia drąsos, nugalint patį save, pripažįstant, kokie mes esame vargšai, kuriems reikia Dievo.

Turėti Jėzaus žvilgsį

Baigdami susitikimą, vėl mintimis nuklydome į dažnai pirma Gailestingumo kelio stotele tampančius Aušros Vartus. Maršruto sumanytojas t. Jeanas Emmanuelis prisiminė šv. Faustinos viziją Aušros Vartuose per Gailestingumo sekmadienį, kai nutapytasis paveikslas buvo pirmą kartą viešai gerbiamas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Toje vizijoje Jėzus laimino Vilnių ir nutraukė miestą apraizgiusius blogio tinklus. Kiekvienas Gailestingumo kelias, kai meldžiantis einama su grupe per miestą, yra blogio tinklų nutraukimas. Jėzus pasinaudoja einančiųjų drąsa ir liudijimu, kad išvaduotų sielas, kurios yra šėtono įkalintos. Be galo svarbu šį miestą išlaisvinti iš baimės gniaužtų, – pabrėžė prancūzų vienuolis. – Daugelio žmonių sielos yra supančiotos Piktojo tamsos, baimių, įkalintos nuodėmės patirtyse. Žmogus baiminasi, kad tik niekas nepagalvotų, jog jis yra tikintis. Piligrimystė Gailestingumo keliu yra tikėjimo paliudijimas, prisipažinimas, jog pažįstame ar bent esame girdėję apie Jėzų. Šis kelias, adoracija, malda – tai ataka prieš blogį, pavedant Vilnių Dievo Gailestingumui.“

Dvasininkas pridūrė, kad šiuo metu būtina turėti gailestingą žvilgsnį, atjautą. Evangelijoje aprašyti stebuklai pirmiausia prasidėdavo nuo Kristaus žvilgsnio, kuriuo jis žiūrėdavo į nelaimės ištiktą žmogų. Dabarties laikas, kviečiantis stačia galva nerti į gailestingumą, pirmiausia reiškia raginimą pažvelgti Jėzaus žvilgsniu į kiekvieną situaciją. Toks žvilgsnis smerkia nuodėmę, bet myli nusidėjėlį. Gailestingas žvilgsnis – pirmas žingsnis, keičiantis nusidėjėlio gyvenimą, vedantis ir mus pačius artyn Dievo. Tokio žvilgsnio nepaslėps jokia kaukė.

Tekstą parengė Emilija Karčevska