Kun. K. Dvareckas apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas: įsileidžiame Trojos arklį, kuris ištaško žmogų iš vidaus

Nerimą kelia tai, kad narkotinių medžiagų vartojimas ir toliau plinta tarp jaunesnio amžiaus gyventojų, o naujų psichoaktyviųjų medžiagų įvairovė rinkoje kasmet auga. Psichoaktyviosios medžiagos jau ne tik aptinkamos elektroninių cigarečių skysčiuose, bet ir platinamos kitais patraukliais ar iš pažiūros nekaltais pavidalais, kaip antai saldainiai guminukai.

Ką apie šią grėsmingą situaciją mano mūsų pašnekovas kunigas K. Dvareckas, kuriam priklausomybės neganda puikiai pažįstama? Kokias išeitis ir pagalbos priemones į priklausomybės voratinklį įsipainiojusiems žmonėms, ypač jaunimui, jis siūlo? Ir kaip galima apsaugoti vaikus, jaunuolius, kad šie neužkibtų ant kvaišalų masalo?

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2022 m. ataskaitoje rašoma, kad per metus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo mastas Lietuvoje augo keliomis dešimtimis procentų. Kokios būtų jūsų prielaidos, kodėl taip nutiko?

Pirmas dalykas – prieinamumas, antras – krūva legalių medžiagų. Mūsų sąmonėje arba atsiranda azartas uždraustam obuoliui, arba kaip tik stabdis, kad jeigu nelegalu – galbūt ne viskas gerai. Dabar Europoje skaičiuojama daugiau kaip 800 medžiagų, kurios vartojamos svaiginimosi tikslais, ir visos jos yra legalios. Gydytojas toksikologas Robertas Badaras galėtų pasakyti tikslų skaičių, jis labai domisi šia tema.

Naujų psichoaktyviųjų medžiagų pakliūna visur. Sulaukėme laikų, kai pradedami padirbinėti net ir senieji narkotikai. Pradedami padirbinėti vaistai. Pavyzdžiui, chebra įsitikinusi, kad vartoja marihuaną, o testai nebūtinai ją rodys – rodys kitas, naujas psichoaktyviąsias medžiagas.

Kaip valstybė turime pripažinti savo bejėgystę. Kai klausiau gydytojo Roberto, kiek tokių medžiagų aptinkama Lietuvoje, – sakė, iki 50-dešimt. Ir ligoninių laboratorijose atliekami šlapimo testai nebūtinai jas parodys iš karto. Turime katę maiše. Šios medžiagos lengvai prieinamos – užtenka turėti išmanųjį telefoną, užsisakyti, kainos juokingos, kurjeris pristatys, broliai kinai jas fabrikais gamina, tik platina ne pas save, bet kitose šalyse, Lietuvoje, kartais parašydami, kad skirta laboratoriniams bandymams, ar dar kokį raktažodį, kad niekas neprikibtų.

O jauni žmonės drąsiai eksperimentuoja. Jie labai pasitiki savimi, galvoja: jeigu matysiu, kad blogai, – bet kada sustosiu. Bet pamirštamas faktas, kad psichoaktyviosios medžiagos veikia mūsų smegenis. Blaivia galva atrodo, kad galiu kontroliuoti, bet vartojant kontrolė prarandama nepastebimai. Ir nors žmogui atrodo, kad situaciją dar valdo, iš tikro seniai jis jos nebevaldo…

Pagrindinė priežastis, kodėl augo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas – krūva naujų medžiagų perpildyta rinka, lengvas prieinamumas – nebereikia turėti „didelių“ pažįstamų. Ypač gąsdina veipinimai. Gydytojas Robertas yra parengęs išsamią paskaitą, kuo elektroninės cigaretės pavojingesnės už tradicines. Žmonės veipina, galvoja, kad skanu, ne taip kenksminga, nesmirda, aplinkinių taip neerzina, o iš tikrųjų neaišku, ką rūko ir kuo tai gali baigtis.

Dirbant šioje srityje gąsdina dar vienas dalykas – labai trumpi vartojimo stažai. Anksčiau gydytis ateidavo žmonės turėdami dešimties metų vartojimo stažą, o svaiginantis naujomis medžiagomis tokių ilgų stažų nebūna.

Man atrodo, kad mes, kaip visuomenė, dar nepasiruošę suvokti grėsmę. Senųjų medžiagų vartojimą gebame įtarti, o naujųjų – niekaip. Tėvai prašo – papūsk, ir gali vaikas pūsti nors iki ryto – niekas nieko nesupras. Nebent gali atrodyti kiek pavargęs. O kad vartoja žmogus – pastebima prasidėjus kliedesiui arba pasireiškus visiškai liguistam elgesiui.

Šalia naujų medžiagų vartojimo gąsdina gretutinių psichinių sutrikimų, dėl kurių nėra vieningos pozicijos, daugėjimas. Kai kurie psichiatrai sako: tiesiog gudrus vartotojas. Kiti – iš pradžių kitas ligas reikia gydyti, o priklausomybė – gretutinė.

Departamento ataskaitos įžanginiame žodyje netgi buvo įvardyta, kad vadinamasis „veipinimas“, arba garinimas, yra nauja kvaišalų vartojimo forma, kuri pamažu išstumia senąsias svaiginimosi formas. 

Taip, nes veipinimas kur kas patrauklesnis. Sakoma, kad turbūt genijus sukūrė šį būdą: garai, čiulptukas… žodžiu, daug poreikių patenkina, prilimpa, ir viskas atrodo nekaltai. Vos ne aromaterapija. Tik niekas nežino iki galo, ką žmogus vartoja.

Kol nebuvau klausęs gydytojo Roberto Badaro paskaitos apie veipinimą, kuri mane šokiravo, tol turėjau visai kitą požiūrį, žiūrėjau į tai kaip į kvailiojimą. O, pasirodo, baisūs dalykai vyksta po nosim, čia pat. Jau ir moksliniai tyrimai atlikti – tai Trojos arklys, kuris į mūsų gyvenimus ateina gražiai, o paskui iš vidaus ištaško taip, kad kažin ar vėl pavyks save surankioti.

Prieš kokį dešimtmetį, būnant mokyklos aplinkoje ir norint gauti kokių nors psichoaktyviųjų medžiagų (išskyrus alkoholį), reikėdavo gerokai pasistengti. O dabar, atrodo, viskas yra po ranka: ir mokykloje, ir prie mokyklos, ir stadione.

Iš naujai ateinančių jaunuolių girdžiu: telefone užtenka turėti petaką („penkis“ – aut. past.), ir viską jau turi. Viską kurjeris atveš. Gal net tėvai paims. Nekaltai supakuota. Nekaltai atrodo. Ir šiaip legalu.

Ne per seniausiai vienoje Vilniaus mokykloje nuskambėjo tokia istorija: mokiniai išėjo per pertrauką parūkyti ir iš karto pateko į Lazdynų skubiosios pagalbos ligoninę.

Jiems dar pasisekė. Sakau, pasisekė, nes pakliuvo į ligoninę, teisėsaugos pareigūnams, jeigu juos kas nors sustabdė. Bet yra situacijų, kai mes niekada nežinosime, kodėl paaugliai nusižudė. Man pačiam prieš kelerius metus labai giliai įsirėžė atvejis: septyniolikos metų mokinukas savanoriu išėjo iš gyvenimo iššokdamas pro langą iš labai aukštai. Tai gerai, kad paliko laiškelį. Tapo aišku, kodėl. Tai buvo naujų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Dėl to pradėjo girdėti balsus, kurie jam didaktiškai nurodinėjo, ką jis turėtų veikti. Ir neturime jo tarp gyvųjų…

Tie, kurie patenka teisėsaugos pareigūnams, dar gali suklusti, permąstyti ir galbūt pabusti iš melo sau, kad čia esą nieko baisaus. Bet ši tema tuo ir šlykšti ir tuo subtilesnė tampa, kad dabar tėvams būna sunku įsileisti tiesą, patikėti, kad tokia pabaisa sėlina į namus, kad čia gali būti kažkas baisaus – nes naujos psichoaktyviosios medžiagos yra legalios arba griežtai neuždraustos. Jiems norisi viską nurašyti, kad čia paauglystės išdaigos, kad jos praeis ir nieko keisti nereikia. O iš tikrųjų galime pražiopsoti vienas kitą galvodami, kad tai tik sloga, kuri pasitrauks savaime. Kai kuriais atvejais, nebūtinai šimtu procentų, ši sloga gali sukelti baisių ir net mirtinų komplikacijų.

Viena vertus, oficiali ataskaita rodo, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo skaičiai didėja. Kita vertus, iš kai kurių valdžios atstovų girdime, kad apribojus alkoholio pasiekiamumą jaunimas jo vartoja mažiau. Bet galbūt taip yra todėl, kad paprasčiausiai peršokta prie kitų kvaišalų? Kokios priežastys, jūsų galva, lėmė, kad per vienus metus, tai yra nuo 2021-ųjų iki 2022-ųjų, taip stipriai išaugo vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas asmenų procentas?

Pirmiausia poreikis. Ir tas poreikis atsiranda dėl įvairių veiksnių. Turėjome pandemijas, patyrėme uždarumą, trūko bendravimo. Kita vertus – tokių medžiagų prieinamumas. Tada socialiniai veiksniai: nauja tendencija, mada, bendravimo būdas, noras pritapti prie chebros.

Kai mes išimame iš bendro paveikslo mums reikalingą vieną frazę, ji gali būti ir teisinga, ir ne. Kai bendraujant jauni žmonės man bando įrodyti, kad žolė yra geriau nei alkoholis, tai, atmetus bendrus duomenis, pagal tam tikrus kriterijus jie teisūs. Bet jie tik tai nori girdėti – ne bendrą kontekstą. Panašiai kartais girdžiu kalbant ir politikus, tik nesuprantu, kokį tikslą turėdami jie tai sako – ar nuoširdžiai patys tuo tiki, ar kokiems nors interesams atstovaudami iš bendrų kontekstų išsiima gražias frazes. Mane tai gąsdina.

Pas mus dirbanti gydytoja psichiatrė mėgsta kartoti, kad perteklius yra daug pavojingesnis negu nepriteklius. Kai mes augome – turėjome nepriteklių: žaislų, drabužių, kuprines vieni kitiems perleisdavome, tai lyg ir blogai, bet ne taip pavojinga mūsų psichikai. O kai turime visko perteklių – emocijų, naujienų, žinių, daiktų, kontaktų, nelieka jokios gelmės.

Manau, mūsų jaunoji karta auga pertekliuje visomis prasmėmis. Tėvai, patys vargo ragavę, duoda sau priesaiką „mano vaikui nieko netrūks“ ir garantuoja jam perteklių kartais savo pačių perdegimo kaina. Mokyklose – perteklius žinių, naujienų, reikalavimų, pokyčių, vertinimų. Draugai irgi kelia didžiulius lūkesčius. Jaunas žmogus susiduria su krūva aplinkinių, kurie jam irgi kelia perteklinius lūkesčius. Ir kai jis to negali atliepti – tada soskė („žindukas“ – aut. past.) veikia raminamai, ji atliepia, leidžia pasijausti chebros, bendruomenės dalimi, patenkina bendrystės poreikį. Ir sieja čia ne bendri pasiekimai, tikslai, o bendras nusikaltimas. Jis kartais irgi suartina.

Nesu sociologas ar psichologas, kad gebėčiau apibendrintai kalbėti, bet matau begalę upelių, susibėgančių į vieną upę. Ir vienas upelių – kad šiandienos jaunam žmogui iššūkiai per dideli. Sako, priklausomybė lizdą sukasi, kai nėra besąlyginės meilės patirties. Ir aš galvoju, su tos besąlyginės meilės stygiumi mes beveik visi augome.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt