2022 04 16

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Peremyšlio karmelitai. Peremyšlio karmelitų vienuolyno nuotrauka

2022 04 16

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kun. K. Górskis OCD: Viešpats, pasiraitojęs rankoves, pasipriešina blogiui per mūsų visų veiksmus

Tėvas Krzysztofas (šis vardas lenkų kalba atitinka Kristupą) yra vienas iš daugelio nuostabių žmonių, kuriuos sutikau karo dėka. „Dėka“ šiame kontekste nėra tinkamas žodis, bet vis dėlto, ranką ant širdies pridėjęs, turiu pripažinti, kad didelė mano dabartinių naujų pažinčių dalis tikriausiai nebūtų įvykusi kitomis – „normaliomis“ – aplinkybėmis. Ypač čia, Peremyšlyje, mieste prie pat Ukrainos sienos.

Peremyšlio senamiestis pats savaime yra didelio įkvėpimo šaltinis. Jis slepia ne vieną paslaptį ir yra istorinių įvykių, ginčų, karų, pakilimų ir nuosmukių liudininkas. Nuo ankstyvųjų viduramžių miestas, įsikūręs Lenkijos, Haličo Rusios, Vengrijos karalystės ir LDK įtakų pasienyje, ne kartą buvo įvairių tautų atstovų – ypač lenkų ir ukrainiečių – bendros veiklos arena. Šie tarpusavio santykiai ne visada buvo draugiški.

Peremyšlis. Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Miestą, įsikūrusį ant vaizdingų kalvų prie Sano upės, gaubia gausios praeities traumos. Apie tai pagalvoju kaskart, kai einu tiltu per Sano upę, kuri nuo 1939 m. rugsėjo iki 1941 m. birželio žymėjo sieną tarp Trečiojo reicho ir Sovietų Sąjungos, padalijusią miestą į okupacines zonas. Panašiai, pasibaigus dviejų blogio jėgų pradėtam karui, sąjungininkai pasidalijo Berlyną. Apie tai pagalvoju, kai artėdamas tilto link pereinu vadinamųjų Peremyšlio ereliukų aikštę (jų vardu pavadintas ir pats tiltas). Jos viduryje stovi paminklas lenkų jaunuoliams, kovojusiems prieš savo bendrapiliečius ukrainiečius dėl miesto priklausymo 1918 m. lapkritį atkurtai Lenkijos valstybei. Kitoje Sano upės pusėje stovi Ukrainiečių namai – istorinis pastatas, ukrainiečių bendruomenės jėgomis pastatytas 1901-1904 m. ir pastatas, kuris šiai bendruomenei buvo grąžintas tik 2011 m. Šiuo metu čia įsikūręs Ukrainos konsulatas, veikia Lenkijos Ukrainiečių Sąjungos įsteigtas savanorių pagalbos centras.

Viena iš ypatingų susimąstymo vietų šiame mieste – tai basųjų karmelitų bažnyčia ir vienuolynas, stūksantys virš Peremyšlio senamiesčio. Būtent čia 1991 m. birželio 2 d. popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminės kelionės metu būta dramatiškų vaizdų, kai grupė miesto gyventojų, protestuojančių prieš bandymus perduoti šventovę graikų apeigų katalikams, užsibarikadavo bažnyčioje. To meto įvykius primena nuotraukos, kuriose popiežius, lydimas abiejų apeigų vyskupų, įamžintas stovintis priešais protestuojančią Peremyšlio gyventojų minią.

Peremyšlio karmelitų bažnyčia. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Šiandien šį palyginti nedidelį miestą prie pat sienos su Ukraina yra apėmusios visiškai kitokios emocijos, susijusios su karu kaimyninėje šalyje. Paminėtinas išskirtinis Peremyšlio gyventojų solidarumas su Ukraina, jų noras padėti karo pabėgėliams. Neeilinis tokio solidarumo pavyzdys – basųjų karmelitų veikla. Kai kovo pradžioje desperatiškai ieškojau nakvynės savanoriams iš Lietuvos, būtent karmelitas tėvas Krzysztofas be jokių dvejonių ar išankstinių sąlygų ištiesė pagalbos ranką.

Vytis Peremyšlio vienuolyno zakristijoje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Didžiąją savaitę, laukdami šv. Velykų, su tėvu Krzysztofu Górskiu kalbėjomės istorinio XVII a. vienuolyno patalpose. Jo lydimas senaisiais vienuolyno koridoriais grožėjausi įspūdingais išlikusiais istoriniais skliautais ir freskomis. Zakristijoje netikėtai atradau Vyčio atvaizdą, klausiausi pasakojimų apie vienuolyno praeitį ir dabartį, apie svajones sukurti čia Rytų ir Vakarų susitikimų centrą, žavėjausi tėvo Krzysztofo svajonėmis atkurti kadaise čia buvusią nuostabią biblioteką, šypsojausi girdėdamas pastabas apie karmelitų ordino istorinį vaidmenį Vilniaus Aušros vartų kontekste, kartu kalbėjomės apie pagalbą pabėgėliams iš Ukrainos, o svarbiausia – apie žmogiškumą, apie tai, kad reikia statyti tiltus, o ne sienas, ir apie žmogaus veiksmus, kuriais Dievas priešinasi blogiui.

***

Peremyšlio basųjų karmelitų vienuolynas yra vienas seniausių vienuolynų pietryčių Lenkijoje. Neatsiejamas jis ir nuo paties miesto istorijos. Šis barokinis pastatas karmelitams buvo pastatytas 1620 m. Po to, kai vykdant Juozapo II reformas Austrijoje karmelitų ordinas buvo panaikintas, pastatas buvo perduotas graikų apeigų katalikams. Karmelitai į vienuolyną sugrįžo tik 1946 m. Kaip šiandien mieste, esančiame vos 13 km nuo Ukrainos sienos, sugyvena graikų apeigų katalikų ir Romos katalikų bendruomenės?

Iš tiesų bendradarbiauti ne visada buvo lengva. Itin sunkus momentas buvo 1991 m., kai graikų katalikai pareiškė pretenzijas į bažnyčią ir norėjo susigrąžinti ją kaip savo katedrą. Dalis miesto gyventojų tam labai ryžtingai pasipriešino. Grupė žmonių užsidarė bažnyčioje ir išbuvo joje kelias savaites, nenorėdami leisti, kad ji būtų perduota graikų katalikams.

Dabar, praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo šių įvykių, mūsų santykiai yra daug taikesni. Palaikome labai gerus, draugiškus ryšius su netoliese esančios graikų katalikų katedros parapijos klebonu tėvu Bogdanu – nuostabiu Dievo žmogumi, lankome vieni kitus, dalyvaujame vieni kitų šventėse. Kita vertus, čia, Peremyšlyje, iki šiol jaučiama tam tikra tautinė įtampa. Beveik kiekvienoje šio krašto šeimoje yra žmonių, pokario kovų metu žuvusių dėl Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) veiksmų, todėl daugelio gyventojų istorinė patirtis yra labai skaudi. Dabartinių įvykių akivaizdoje miesto gyventojai, nepaisydami patirtų traumų, sugeba įveikti savo nepasitikėjimą ir stereotipus ukrainiečių atžvilgiu.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Juk dauguma savanorių Peremyšlio geležinkelio stotyje ar pabėgėlių priėmimo centre prie buvusio „Tesco“ prekybos centro – tai mūsų miesto gyventojai. Man regis, būtent dabar turime puikią progą vadovautis popiežiaus Pranciškaus patarimu: kuriant bendruomenę svarbiau statyti tiltus nei griauti sienas. Taigi kaip tik dabar turime galimybę nutiesti šiuos tiltus. Pats esu kilęs iš Pomeranijos, netoli Kolobžego, todėl asmeniškai nenešioju savyje jokių šių vietovių praeities šešėlių, esu laisvas nuo jų sukeltų traumų ir dėl to atviras bendrauti su kitais žmonėmis – nors puikiai suprantu ir vietinių gyventojų kadaise patirtas nuoskaudas.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Peremyšlio gyventojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie iš karto ėmėsi padėti pabėgėliams, masiškai pradėjusiems plūsti į Lenkiją. Daugelis lenkų solidarizuojasi su Ukrainos žmonėmis ir priima pabėgėlius į savo namus. O štai Peremyšlio karmelitai prieglobstį suteikė vienuolėms iš Ukrainos.

Ukrainoje buvo dvi klauzūrinės basųjų karmeličių bendruomenės Tai vienuolės, kurių pagrindinė veikla yra malda. Jos gyvena uždarai, niekada nepalikdamos vienuolyno. Seserims tebepriklauso vienuolynai Kyjive ir Charkive, jų pastatai iki šiol nebuvo subombarduoti ar sunaikinti. Charkivo seserims teko bėgti anksčiau, nes šis miestas, esantis vos už 40 km nuo Rusijos sienos, jau pirmosiomis karo dienomis buvo užpultas būtent iš tos pusės, kurioje įsikūręs jų vienuolynas. Seserims teko daugiau nei 60 valandų važiuoti per visą Ukrainą į Užkarpatę. Vieni keliai jau buvo užimti priešo, nepravažiuojami dėl karo padarytos žalos, o dar kiti – nuolat apšaudomi. Tačiau seserims pavyko kirsti Slovakijos sieną ir kurį laiką apsistoti pas mūsų brolius Košicės rekolekcijų namuose. Vėliau jos atkeliavo iki mūsų.

Kyjivo karmelitės nusprendė pasilikti. Netrukus jos sužinojo, kad vadinamieji smogikai „kadyrovcai“ Kyjivą puldinėja būtent iš to priemiesčio pusės, kuriame įsikūręs vienuolynas. Aplinkinių kaimų gyventojai nuolat ragino seseris, kad jos kuo greičiau išvyktų. Vietos gyventojai jau žinojo apie okupantų daromus nusikaltimus, kad vietovėse, kurias užimdavo rusų kariuomenė, moterų laukdavo prievartavimai, kankinimai ir žudymai.

Seserims teko greitai susikrauti daiktus, per naktį pasiekti karmelitų šventovę Berdyčivo mieste, o kitą dieną keliauti į Lenkijos pasienį. Mes jas pasitikome ir taip pat, kaip ir Charkivo seseris, priėmėme pas save.

Ukrainos karmelitės Peremyšlyje. Krzysztofo Górskio nuotrauka

Abi bendruomenės norėjo pasilikti Peremyšlyje, norėdamos būti arčiau Ukrainos. Tačiau dabar svarbiausia, kad seserys kuo geriau pailsėtų ir atsigautų po patirtų karo baisumų, todėl Charkivo karmelitės apsistojo Čenstachavoje – čia joms užleistas vienuolynas, kuriame anksčiau gyveno seserys juozapietės. O Kyjivo seserys šiuo metu yra Krokuvoje, kur jas priglaudė vietos basosios karmelitės, tačiau netrukus jos taip pat vyks į Čenstachavą, kur savo vienuolyną joms užleidžia jėzuitai.

Jūs taip pat organizuojate pagalbą Ukrainai, nors toli gražu nesate vienas turtingiausių vienuolynų Lenkijoje. Keletą kartų per savaitę jūsų transportas su pagalba kerta valstybės sieną ir vyksta toliau į Rytus. Artimiausiu metu jūsų ordino generolas taip pat vyks į Kyjivą, kur susitiks su apaštališkuoju nuncijumi (beje, kilusiu iš Lietuvos), kurio laikysena daugeliui kelia susižavėjimą, nes jis yra vienas iš nedaugelio diplomatų, neišvykusių iš miesto apgulties metu. Kas lėmė tokį didelį jūsų ordino įsitraukimą į pagalbos teikimą karo Ukrainoje akivaizdoje?

Be akivaizdžių krikščioniškų priežasčių – pareigos padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia – turime ir asmeninių priežasčių, juk turime mūsų ordino brolių Ukrainoje, bendruomenių, kurios aptarnauja parapijas Berdyčive, Gvozdave, Kyjive. Ten veikia ir mūsų pasauliečių ordinas. Šie vienuolynai ir bendruomenės suburia daugybę žmonių. Daug kartų teko lankytis Ukrainoje, asmeniškai pažįstu daugybę žmonių, žinau jų poreikius, todėl nuo pat pirmųjų karo dienų nusprendėme padėti ir organizavome pagalbą dviem kryptimis. Čia, Peremišlyje, padedame žmonėms, kuriems šis miestas yra tranzito centras. Taip pat organizuojame pagalbos pristatymą į Peremyšlį iš įvairių kitų Europos karmelitų centrų, po to pasirūpiname jos nugabenimu į Ukrainą.

Mūsų vienuolyne veikia savotiškas paskirstymo centras, priimame mikroautobusus ir sunkvežimius iš visos Lenkijos ir Europos – Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos. Rūšiuojame atgabentas siuntas ir toliau siunčiame jas į tas Ukrainos vietas, kuriose pagalbos labiausiai reikia. Nuolat gauname informaciją iš Ukrainos apie aktualiausius pagalbos poreikius. Pavyzdžiui, jei pirmadienį gaunu informaciją iš Berdyčivo karmelitų, kad konkrečiai ligoninei trūksta tam tikrų dalykų, trečiadienį jie jau bus ne tik surinkti, bet ir išgabenti į paskirties vietą. Teko išmokti susigaudyti logistikos, gabenimo, muitinės taisyklių ir kt. reikaluose, nes anksčiau tokių įgūdžių neturėjome. Nors reikia pripažinti, kad pasienyje susiduriame su gana maloniu požiūriu, ypač iš Ukrainos muitininkų pusės procedūros yra labai supaprastintos. Tačiau teko išmokti daugelį dalykų, koordinuoti transportą, organizuoti perkrovimą, tai buvo tikras iššūkis mums, bet mes jį įveikėme.

Jūsų vienuolyne taip pat svečiuojasi savanoriai iš paramą Ukrainai teikiančio fondo „Mėlyna ir geltona“.  Tai ypač svarbu mieste, kuriame labai trūksta laisvo būsto ir nakvynės vietų. Kodėl nusprendėte padėti apgyvendinti lietuvius?

Nusprendėme padėti tiems, kurie taip pat padeda kitiems. Deja, mūsų vienuolynas negali priimti didesnės pabėgėlių grupės, nes didžioji jo dalis vis dar remontuojama ir renovuojama, nors iš išorės to ir nesimato. Šiuose vienuolyno dalyse laikas sustojo apie 1901 m. Svajojame, kad vieną dieną šioje vienuolyno dalyje bus įkurti rekolekcijų namai, tarptautinis integracijos centras, kuriame galėtų kartu susitikti žmonės iš Vakarų ir Rytų, diskutuoti, kurti, keistis patirtimi. Deja, pandemija pakoregavo mūsų planus, nors vis dar viliuosi, kad po karo prie jų dar grįšime. Bet kuriuo atveju turime labai nedidelę vienuolyno dalį, kurią galime pasiūlyti svečiams apgyvendinti.

Peremyšlio karmelitų vienuolynas / Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Todėl pabėgėliams padedame kitaip – susitarėme bendradarbiauti su mieste ir jo apylinkėse esančiais moterų vienuolynais, kuriems priklauso įvairios oratorijos, bendrabučiai, internatai ir t. t. Jie priima žmones ir labai noriai padeda. Dauguma pabėgėlių yra moterys ir vaikai, o mes rūpinamės jų aprūpinimu ir atgabename žmones nuo sienos. Visuose šiuose vienuolių namuose jau pabuvojo dešimtys tūkstančių žmonių. Kaip jau minėjau, mūsų vienuolyne veikia sandėliavimo centras, skirtas tolesniam pagalbos gabenimui į Ukrainą, taip pat sandėlis daiktams, kurių žmonėms gali prireikti čia vietoje. Nepamirškime, kad daugelis pabėgėlių atvyksta čionai vien su rankiniu bagažu, dažnai vos su vienu maišeliu rankose. Taigi, turime jiems drabužių, avalynės, maisto produktų ir higienos priemonių, kuriais galime juos aprūpinti. Turiu padėkoti verslininkams, kurie geranoriškai mums padeda. Pavyzdžiui, vienas didmenininkas mums nemokamai perdavė kelis tūkstančius porų batų, įskaitant ir vaikiškus batus.

Artėja Velykų šventė, kurią po savaitės švęs ir Rytų apeigų krikščionys. Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams Lietuvoje ir ukrainiečiams, kurie šiuo metu yra išvykę iš savo namų, kaip ir tiems, kurie juos priima pas save?

Pirmiausia, kad visi neprarastume vilties. Velykos rodo, kad nei mirtis, nei kančia neturi paskutinio žodžio. Paskutinį žodį taria Dievas, ir mes esame to liudininkai čia ir dabar, pasienyje ir Peremišlyje. Kai tik pasirodo koks nors blogis, Dievas pasiraitoja rankoves ir pats įsitraukia – taip pat ir per mūsų veiksmus, per daugybę žmonių, įvykių, situacijų. Apie tai galima būtų parašyti visą knygą. Visada po to, kai kas nors sugriūva, Dievas atstato naują gyvenimą, naujus gražius pastatus, naują viltį – vietoj to, kas atrodė negrįžtamai prarasta. Dievas yra tikrų tikriausiai gyvenimo atkūrimo meistras.

Peremyšlio karmelitų bažnyčia. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka