Kun. M. Krupavičiaus fenomenas (I). Laimėjęs teologinius ginčus dėl žemės reformos

Iš kunigystės mažame miestelyje – į didžiosios politikos sūkurį

Verždamasis tolyn nuo Voronežo, kur 1918-aisiais sausio 24 dieną kun. Mykolui Krupavičiui revoliucinis komitetas paskyrė mirties bausmę, per teroru kunkuliuojančią Rusiją brovėsi pirmyn, tėvynės link. Įveikęs už posūkių slypinčius pavojus, tardymus ir karantinus, pagaliau pasiekęs Lietuvą, pirmiausia patraukė į Seinus.

Saulėtą dieną ramiame seminarijos sode vyskupas Antanas Karosas su jį aplankiusiu pirmu iš Rusijos grįžusiu kunigu Mykolu kalbėjosi kelias valandas. Ganytojas, įsitikinęs, jog Krupavičius, dešimt metų siekęs kunigystės ir neturėjęs galimybės dirbti parapijoje, visa širdimi to trokšta, paskyrė vikaru Griškabūdin. Tačiau, kaip pažymėta atsiminimuose, džiaugėsi neilgai.

Nepraėjo nė valanda, kai vienas kunigas jį pakvietė grįžti atgal: „Vyskupas [Antanas] Karosas be jokių įžangų pareiškė, kad paskyrimą į Griškabūdį vikarauti atšaukia ir skiria mane dirbti Valstybės Tarybon, kad to prašyti specialiai yra atvažiavęs kun. Justinas Staugaitis. Nuo tos dienos aš jau politikas. Ne pats tą darbą pasirinkau, bet savo vyskupo liepiamas. Ne kartą nuo tos vyskupo užkrautos naštos norėjau pasitraukti, bet vyskupas griežtai savo paskyrimo laikėsi.“

Vilniuje laisvą nuo oficialių darbų laiką M. Krupavičius skirdavo publicistikai ir krikščionių demokratų reikalams. Šventadieniais tekdavo vienur kitur išvažiuoti į susirinkimus ar suvažiavimus.Važinėdamas po šiaurinę Lietuvos Aukštaičių ir Žemaičių dalį pats įsitikino, kokia audra plojimų rinkos aikštėje kildavo, ištarus žodį „nepriklausomybė“.

Tais laikais visiems daugiausia rūpėjo valstybės valdymo forma ir žemės problema. Kaimas, kaip rašė kun. Krupavičius, buvo laikomas Vilniaus opozicija. Vilnius laikė save pažangiuoju, o Kauną – konservatyviuoju: „Galbūt toks manymas buvo netoli tiesos. Sakau „netoli tiesos“ dėl to, kad ir Kaune, kaip ir Vilniuje, buvo žmonių ir pažangių, ir konservatyvių. Kurių daugiau, sunku pasakyti.“ Todėl bendrapartiečio Vytauto Endziulaičio pakviestas Kaune surengti diskusiją apsidžiaugė, galėsiąs susitikti su vadinamais „atžagareiviais“.

Tvirtais žingsniais matuodamas Rotušės aikštę, kun. Mykolas Krupavičius iš tolo, pamatęs lūkuriuojantį Vytautą Endziulaitį, aukštyn pakėlė ranką. Šv. Kazimiero draugijoje savo bute jų laukė prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas ir 40 pakviestų miesto inteligentų, nusiteikusių iš pirmų lūpų išgirsti „Ko siekia Lietuvių krikščionių demokratų partija?“

M. Krupavičius kalbėjo, kaip jo įkurtos Krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininkas. Ieškodamas kompromiso tarp žemės klausimais kategoriškai prieš nusistačiusio dešiniojo sparno ir žemės reformą planavusio kairiojo, pirmiausia kreipėsi į Vilniaus vyskupą Jurgį Matulevičių-Matulaitį:

„Katalikų partijos reikalas jam buvo labai arti širdies, nes, jo žodžiais – sveika katalikų politika yra svarbi Bažnyčiai parama. Susipažinus su abiem programom, ganytojas stojo į kairiojo sparno programos pusę.

Svarstymas truko ilgai. Kelias savaites dirbom atsidėję. Vyskupas Jurgis prie kiekvieno naujo klausimo ištisas lekcijas skaitė: viską sprendė iš principų, taikė prie mūsų gyvenimo sąlygų, lygino su kitomis valstybėmis. Gilus teorijos žinojimas, realumas, pažangumas, savo krašto meilė ir jo pažinimas, atsidėjimas, dėstymo būdas, nuoširdus reikalu susirūpinimas – mane visą pagavo. Ilgas su juo konferavimas, jo dėstomos idėjos galutinai nustatė mano politines pažiūras. Savaime aišku, kad visos vyskupo Jurgio dėl programos pareikštos pastabos ir visos pasiūlytos pataisos buvo Centro komiteto priimtos…“

Kalbėtojas, dėmesį sutelkęs į aktualiausius klausimus, krikščionių demokratų poziciją kauniečiams dėstė ilgiau kaip valandą. Akcentuojant, jog turi būti įvesta griežta žemės reforma, dėstant pagrindinius jos punktus, o toliau tvirtai pasisakant, kad Lietuva turi būti demokratinė respublika, kun. Mykolo ausį pasiekė A. Jakšto krustelėjimas, kitų dalyvių nervingas kostelėjimas. Tačiau paskaita buvo įvertinta entuziastingais plojimais, nė vienas nepasisakė nei prieš respubliką, nei prieš žemės reformą: „Po ilgų diskusijų, kurios praėjo labai rimtu tonu, man paaiškėjo, kad ir tas „atžagareiviškas“ Kaunas nėra toks, kaip buvo manoma Vilniuje.“

„Apžėlęs bernas“, įtikinęs griežtąjį Adomą Jakštą

Ilgais auliniais batais apsiavusį ir kaimietiškais darbužiais apsirengusį kun. Krupavičių matydami pažįstami kauniečiai žinojo: arba kur važiuos su kalbomis, arba jau grįžta. Taip apsirengęs jis ateidavo ir į viešus renginius, kaip pavyzdžiui, 1919 metų pradžioje Rotušėje vykusią ateitininkų studentų konferenciją.

„Ateitininkai Rusijoje sudarė ne tik skaitlingiausią organizaciją, kurios darbo teigiamais vaisiais pasinaudojo ne tik Rusijoj gyvenę, bet ir Nepriklausomos Lietuvos tautiečiai, – atsiminimuose yra pažymėjęs jų globėjas ir vyresnysis draugas kun. Krupavičius. – Dar svarbiau, kad toji organizacija pasižymėjo dideliu vieningumu, drąsumu ir kovingumu. Jokia jėga negalėjo jų sustabdyti ten, kur reikėjo ginti lietuviškas ar katalikiškas reikalas.“

O Voroneže Martyno Yčo berniukų gimnazijoje mokęsis miškininkas V. Žemaitis savo buvusį kapelioną Krupavičių taip prisiminė: „Jis darė nepaprastą įtaką savo didele erudicija, mokėjimu aiškiai, logiškai kalbėti ir užkariauti jaunimo širdis, tapti ne tik jų patarėju, vadu, sakyčiau net draugu.“

Toje ateitininkų konferencijoje dalyvavo ir kitas ateitininkų globėjas prelatas A. Dambrauskas-Adomas Jakštas. Girdėdamas studento Prano Viktoro Raulinaičio, kuris tuo metu dirbo laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redakcijoje, jo nuomone, neleistinus radikalius šūkius, negalėdamas ramiai sėdėti, išėjo pro duris, bet dar liko stovėti gretimame kambaryje. Raulinaitis savo kalboje siūlė, nelaukiant Steigiamojo Seimo, imti dvarų žemes ir duoti visiems, kurie tik jų nori ir gali patys apdirbti.

Paskui žodį ėjo tarti, pasak konferenciją vaizdingai aprašiusio ateitininko Igno Malinausko, kažkoks apžėlęs bernas: „Jakštas, pamatęs tokį šiurpą, net išsigando ir norėjo visiškai apleisti Rotušę – juk ko gi laukti iš šio berno, jei ir anas studentas taip nušnekėjo. Bet tas barzdočius ima tuo metu kalbėti. Jakštas klausosi ir stebisi: labai radikalus, bet nuoseklus, ir, matyti, dalyką gerai perkramtęs. Taip beklausydamas Jakštas pamato, kad su juo reikia sutikti ir kad tose sąlygose radikalizmas yra neišvengiamas ir būtinas.“

Kalbėtojui atsisėdus, prel. Dambrauskas-Jakštas, paklausė: „Pasakyk, Tamsta, kas gi toks būsi?“ „Argi, prelate, jau nepažįsti? Esu Tamstos redaguojamos „Draugijos“ ir „Ateities“ nuolatinis bendradarbis kunigas Krupavičius.“ O ką į tai „ atžagareivių“ vadu vadintas Adomas Jakštas? Įbedęs nustebusį žvilgsnį, pagaliau prisiminė aną jo bute vykusį susirinkimą… Ir dabar Rotušėje suprato, jog kun. Krupavičius – tarsi jėgainė, sugebanti kiekvieną pripildyti energijos, o jo žodis – ne fejerverkas, bet galingas įpareigojimas…

Adomas Jakštas, girdėjęs kun. Krupavičių kalbant ir kituose mitinguose, įsitikino, jog tai kalbėtojas, kaip sakė prof. Juozas Eretas, kryžiaus karams skelbti. Tai buvo labai svarbu priešrinkiminiuose mitinguose, kur kartu pasirodydavo ir kitų partijų kalbėtojai.

Mykolas „plėšikas ir bolševikas“ Krupavičius

„Mums muzika taria, mūsų širdis virpina triumfo galingasai maršas, kad mes, Dovydai menki, nugalėjom Goliatus ir laisvi patapom gyventi. Mes dedam čia meilę savo žemės močiutės ir garbę tautos…“ 1920-ųjų gegužės 15-ąją Steigiamajam Seimui į Kauno valstybės teatrą pirmajam posėdžiui susirinkus, su tokiu patosu sveikino kun. J. Tumas-Vaižgantas. O jo artimas bičiulis prel. A. Dambrauskas-Jakštas savo redaguojamoje „Draugijoje“ (1920 m. nr. 5–6) ta proga rašė: „Esant tokiam žemės paskirtsymui, kur didžiausi žemės plotai tebevaldomi grupės dvarininkų-lenkų, o šimtai tūkstančių lietuvių neturi nė kvadratinės pėdos, visuomenės gerovė ir teisybė reikalauja greitos ir radikalios reformos, kurią Seimas privalo įvykdyti.“

Steigiamajam Seimui renkantis, Krikščionių demokratų partija laikėsi pozicijos kun. M. Krupavičių rinkti Seimo pirmininku, einanču valstybės prezidento pareigas. Bet jis pagal politinės veiklos stažą toms pareigoms jautėsi per jaunas ir pasiūlė Seimo pirmininku rinkti Aleksandrą Stulginskį (1885–1969). Jis 1918 m. vasario 6 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, buvo Valstybės Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos narys ir vadovas, M. Sleževičiaus ir P. Dovydaičio ministrų kabinetuose ėjo aukštas pareigas.

Rinkimus laimėjusio krikščionių demokratų bloko, kurį sudarė Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga, lyderis LKD partijos pirmininkas kun. Mykolas Krupavičius, kaip daugumos atstovas, savo deklaracijoje teigė: „Lietuvos Respublika įžengė į naują erą. Troškimai turi virsti realybe, skelbiamieji šūkiai įsivilkti įstatymų rūbuosna, o visuomenė susilaukti politinės ir socialinės lygybės ir teisingumo pagrindais sutvarkyto gyvenimo.“

Iš Steigiamojo Seimo stenogramų matyti, jog dėl žemės reformos vyko ilga ir kieta kova. Kiekvieną tų įstatymų svarstant, vis atsirasdavo jiems nepritariančių atstovų su skirtingomis pažiūromis apie nuosavybę ir jos tvarkymą. Kiekviena partija bandydavo kiekviena proga apginti savo programų principus ir sukritikuoti komisijos pateiktą projektą. Krikščionių demokratų bloko lyderiui M. Krupavičiui tekdavo atremti kitų partijų atstovų svarstomam projektui daromus priekaištus, sukritikuoti jų siūlomas pataisas. Jam reikėdavo dažnai kalbėti ir keletą kartų pasakyti ilgesnes kalbas. Kartą jam net buvo leista tą pačią kalbą tęsti kitame posėdyje.

Reikėdavo jam apginti ne tik tą ar kitą projekto paragrafą, bet ir tuos principus, kuriais jie pagrįsti. Socialdemokratams jis atsakydavo, cituodamas Marxo ir kitų žymiųjų socialistų pasisakymus, dažnai tuo nustebindamas ir pačius marksistus. Aštriai puolamas, aštriai ir atsakydavo. Socialistams įžeidžiamai paliečiant kurį nors katalikišką reikalą, jis nurodydadvo Lietuvai svetimus jų principus. Į nerimtus priekaištus atitinkamai atsakydamas, neretai pridėdavo, kad jis tą savo atsakymą taiko ne katalikus puolančiam opozicijos atstovui, su kuriuo jis asmeniškai gerai sugyvenąs, o tik jo užgauliam priekaištui.

Dvasininkas sulaukdavo pašiepiamų žvilgsnių bei kandžių žodelių, bet, kaip rašė posėdžius stebėjęs kan. Mykolas Vaiktus, „kalbėtojas tvirtai laikosi. Pradeda savo bylą šaltai, vyriškai, kiek iš aukšto traktuodamas auditoriją. Opozicijoj kuždesys, suturimas juokas, piktos pastabos. Budrusis kalbėtojas viską girdi, vykusiai aštriai atsikerta. Už kiekvieną antausį pliauškus antausis… Ir taip diena iš dienos. Priešai pastebėjo, kad su šituo priešu maži juokai, ir pamažu ima su juo skaitytis. O saviškiai pradeda jaustis jaukiau ir išdrįsta diskutuoti su savo dvylekiu vis drąsiau ir drąsiau“.

Iš tiesų daugumos bloko lyderis buvo ne vienas karys mūšio lauke. Jautė Seimo pirmininko, vėliau prezidento Aleksandro Stulginskio moralinę paramą, dr. Leono Bistro, prof. Antano Tumėno, Kazimero Bizausko kitų bendraminčių pritarimą. Didelės įtakos kun. Krupavičiaus veiklai turėjo prof. prel Kazimieras Šaulys, Valstybės tarybos narys, Nepriklausomybės akto signataras, krikščioniškosios demokratijos ideologas, jos populiarintojas, apie kurį atsiminimuose taip rašyta:

„Šaulys, kaip Steigiamojo Seimo narys, man ypatingai buvo brangus ne tik dėl to, kad buvo vienas stipriųjų frakcijos narių, kad visur galima buvo drąsiai jį statyti – nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas, ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniškojo socialinio mokslo žinovas.

Man jis buvo brangus ir dėl to, kad tuo metu katalikų socialinis mokslas nedaug kam buvo žinomas. Dažniausiai net inteligentai tenkinosi katekizmu. Kai iškėliau žemės reformos klausimą taip, kaip vėliau ji buvo priimta, ne vienas reformą vadino vagyste, plėšimu, o mane — bolševiku… Šaulys, kaip sąmoningas demokratas, visur aiškiai ir stipriai palaikė ir žemės refomą, ir konstitucijoj tuos punktus, kurie ne vienam katalikui atrodė ne katalikiški ir bolševikiški. Šaulio aiškus tų klausimų palaikymas nuramindavo tuos opozicionierius dėl savo neišmanymo, nes jie darydavo išvadą: jei Šaulys palaiko, tai palaiko ir vyskupas, vadinasi, neinama prieš Katalikų Bažnyčios mokslą, ir Krupavičius nėra toks baisus plėšikas ir bolševikas, kaip jiems atrodė.

Tokiu pat būdu jis labai padėjo man vesti gana griežtas reformas be stipresnės opozicijos frakcijoj ir dėl to, kad tokią pat poziciją jų atžvilgiu užėmė, kaip Šaulys, Seimo nariai kunigai: Dogelis ir Staugaitis, vėliau tapęs vyskupu. Nariai frakcijoje, balsuojant tą ar kitą painesnį klausimą, labai dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja Šaulys. Šaulio rankos pakėlimas tokiais atsitikimais išlaisvindavo jų sąžinę iš įkyrių skrupulų. Frakcijos atstovas Pijus Kriščiūnas iš Didžiųjų Šelvių kaimo nuo Vilkaviškio man taip vieną kartą pasakė: ‚Aš jumis pasitikiu, visada balsuoju už jūsų pasiūlymą, bet man ramiau, kai kartu su jumis balsuoja Šaulys!‘“

Pal. J. Matulaitis: „Dievas niekam nepaskyrė turtų dalies“

Ir iš dešinės, ir iš kairės žemės reformos reikalu skriejančias kritikos strėles Mykolas Krupavičius, galima sakyti, surinkdavo viena ranka. Didesnį rūpestį kėlė skirtingos tuo klausimu pažiūros tarp pačių katalikų. Jų teologijos pripažįstamas ir ginamas nuosavybės principas daug kam atrodė sunkiai suderinamas su Krupavičiaus reformos reikalaujamu dvarų nusavinimu. Buvo daug kur abejojama, ar bežemiai ir mažažemiai, gavę žemės, sugebės ją įvertinti ir reikiamai panaudoti. Ir prel. A. Dambrauskas-Jakštas, kuris skatino Seimą greitai priimti radikalios žemės reformos įstatymą, kartu įspėjo, kad, ją vykdant, reikia vengti dviejų kraštutinumų: neskriausti be reikalo didžiažemių ir nežadinti per didelio apetito mažažemiams ir bežemiams…

Dvarų nusavinimas buvo toks naujas ir kartu toks didelis dalykas, kad nuosaikesnių pažiūrų žmonės negalėjo nė įsivaizduoti, į ką jis nuves. Daug kas kalbėjo, kad tai revoliucija, nuosavybės principo sutrempimas, apiplėšimas. Tačiau kiti teologai, palaikydami užsimotą įvykdyti reformą, įrodinėjo, kad nuosavybės principas nėra absoliučiai neliečiamas.

„Krikščionims demokratams, puolamiems iš visų pusių, reikėjo aiškinti, įrodinėti savo pažiūros teisingumą, suderinimą su Bažnyčios autoritetų nuomone, su katalikiškąja morale, – rašyta kun. Krupavičiaus atsiminimuose. – Bet tai nelengvas dalykas. Kuo pasiremsi? Šv. Tomu Akviniečiu? Tūlas atrėš, – pasenęs dalykas, mūsų laikams nepriimtinas. Leonu XIII? Atkirs tau – jis nežinojęs Lietuvos gyvenimo sąlygų.

Reikėjo tad surasti mūsų laikų ir iš mūsų tarpo autoritetą, kurio žodis būtų lemiantis ir kuris išsklaidytų nepamatuotus abejojimus ir įtarimus. Reikėjo žmogaus, kuris krikščioniškos nuosavybės teises teorijos ir suprantamu pastatymu nusmogtų liberalizmo nuosavybės teoriją. Tas žmogus atsirado. Jis buvo Vilniaus vyskupas Jurgis Matulevičius-Matulaitis. Jo veikalas apie „Krikčioniškąją nosavybės teisės teoriją“ tą darbą atliko, paryškinęs [Leono XIII enciklikos] „Rerum novarum“ mintį, jog ir paskirstyta tarp žmonių žemė nenustoja tarnavusi viuomenei: ‚Gamta neįvedė jokio turto padalinimo. Dievas niekam nepaskyrė turtų dalies, žemė neprivalo liautis buvusi visų maitintoja.‘

Žemės reformos principų gynėjai tuo vyskupo Jurgio raštu nutildė liberališkai galvojančius katalikus. Jie bent nustojo kaltinę krikščionis demokratus „išsilaužusius“ iš katalikiškos moralės dėsnių. Jis savo rašytu žodžiu padėjo jiems apsiginti nuo priešininkų, kad ir savų, ir žemės reformą sutaikinti su katalikų autoritetų ir Bažnyčios tradicine kryptimi.“

Visuomenės netikrumą dėl žemės reformos sėjo dvarininkų keliamas triukšmas. Tautų Sąjungai ir Vatikanui jie skundė ir kun. Krupavičių, ir vyskupą Karevičių. Nieko nelaimėjo. Vis dėlto apaštališkasis viziatorius arkivysk. A. Zechini pareikalavo Lietuvos episkopato konferencijoje, dalyvaujant keliems Seimo nariams, krikščionių demokratų bloko lyderiui, svarstyti žemės reformos numatytą žemės nusavinimą – patikrinti, ar tai atitinka krikščioniškos dorovės dėsnius.

Kaip atsiminimuose rašė Seimo vicepirmininkas, Vasario 16-osios akto signataras vyskupas Justinas Staugaitis, žemės reformos advokato vaidmens ėmėsi prof. kun. Pranciškus Būčys MIC. Jis paaiškino vizitatoriui, kad dvarininkams toli gražu nėra daroma skriauda, kaip jie kad skundžiasi. Juk tie jų dvarai taip buvo praskolinti, kad daugelis tariamųjų kankinių iš dvarų jau būtų buvę išvaryti, jei ne karas, sustabdęs ekonomines egzekucijas. Paimant dvarus, paimamos ir jų skolos. Pablogėjus darbdavių ir darbininkų santykiams, daug žemių liktų dirvonuoti.

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius vizitatoriui pacitavo iš tais laikais plačiai žinomo moralinės teologijos autoriteto jėzuito A. Lehmkuhlio veikalo pastraipą, kuria parėmė savo atsakymą, kad Lietuvos žemės projektas moraliniu atžvilgiu nėra nutolęs nuo Bažnyčios nuosavybės sampratos.

Seinų vyskupas A. Karosas, kaip sakė M. Krupavičius, labai pažangus žmogus ir radikalus socialiniais klausimais, jį laiškais drąsindavo ir jo darbus laimindavo: „Vyskupas Pranciškus Karevičius, – rašyta atsiminimuose, – niekada nemėgino ne tik veiksmu, bet ir žodžiu tramdyti mano darbo.“

Kada 1922 m. vasario 15-ąją Žemės reformos įstatymas buvo priimtas trečiuoju skaitymu, pats Žemaičių vyskupas, atėjęs į Krikščionių demokratų partijos centro komiteto raštinę Ožeškienės gatvėje 3, padėkojo kun. Krupavičiui už atliktą Lietuvai naudingą darbą ir palinkėjo laimingai ir greitai jį įgyvendinti – pradėti žemės reformą, pažymėdamas, kad krikščionys demokratai pasistatydino amžiams nesugriaunamą paminklą ir pelnė tautos dėkingumą.

„Turiu pabrėžti ir priminti tai, ką ne kartą esu sakęs, būtent, kad žemės reformos autorius buvo ne asmuo, ne Rimka, ne Krupavičius, bet kolektyvas, –1954 m. „Tėvynės sarge“ rašė M. Krupavičius. – O tas kolektyvas visa Lietuva, ne tik ta, kuri mito iš žemės darbo, bet ir lietuviai inteligentai bei amatininkai, visi tie, kas norėjo Lietuvą padaryti lietuvišką, sumažinti lietuvių skurdą ir pakeisti Lietuvos veidą. Žemės reforma – tai Vox populi, tautos reikalavimo padaras. Man teko tik didžioji garbė jį įgyvendinti. Joks tikras patriotas lietuvis negalėjo to balso nepaklausyti, nenusikalsdamas savo tautai ir tėvynei. Steigiamasis Seimas, leisdamas Žemės reformos įstatymą, prabilo tais žodžiais, kurie gal šimtmečiais susitelkė tautos sąmonėje, o aš, kaip žemės ūkio ministeris, įvykdžiau tautos troškimą ir tautos valios nutarimą.“

O dr. Antanas Maceina 1948 m. kovo 10 d. kun. Krupavičiui rašytame laiške teigė: „Socialinės reformos Lietuvoje nebuvo anoniminės, nebuvo kurios nors grupės ir partijos pribrandintos ir įvykdytos, bet jos buvo vieno žmogaus nuojautos, valios ir užsidegimo vaisius. Ir to žmogaus vardą nešiojate Jūs, Kunige Pirmininke. Objektyvus istorikas negali to nepastebėti ir nepabrėžti.“