Kun. M. Krupavičiaus fenomenas (II). Geležinės valios žemės ūkio ministras

Pirmąją ciklo dalį skaitykite čia.

Kaip dvasininkui politikui pavyko tai padaryti?

„Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“

Vilniaus gatvėje iš toli pamatęs giedrą savo bendravardžio kan. Mykolo Vaitkaus veidą, sparčius žingsnius sulėtinęs kun. Krupavičius numatė, jog  teks kaip visada su juo smagiai šnektelėti. Šv. Kazimiero draugijos veiklos ir kūrybos vandenyse inkarą nuleidęs kan. Vaitkus ne tik akylai stebėjo visuomeninį politinį gyvenimą, bet kitąkart ir mūru stodavo.

Pavyzdžiui, išgirdęs garbingus profesorius būgštaujant, kad jaunas, pilnas energijos, protingas vyras, į radikalumą palinkęs Krupavičius neatneštų žalos ir neprasilenktų su Krikščionių demokratų partijos „rimtu nuoseklumu“, išrėžė: „Nepaisydamas vargo, per purvą, per darganą jis važinėjo po platųjį kraštą, mitingų mitinguose plėšydamas gerklę ir krūtinę, ragindamas žmones ginti krikščioniškus gyvenimo principus… Juk taip sunkiai kovai kovoti reikia būti karžygiu, taip drąsiai katalikiškiems principams ginti reikia būti išpažinėju, taip kantriai visam tam vargui bei kankynei pakelti reikia būti kankiniu.“

„ …Ar nebijai, Tamsta, kad ten Anapus, anot to Pliuškino, paspirgins?“ – taip juokaujamu tonu susitikę  pasisveikino bičiuliai. „Ir žiūriu į tą juodabarzdį drąsų kovotojo vado veidą, – toliau atsiminimuose rašė M. Vaitkus. – Švystelėjo jame toks širdingas, vienkart vyriškai platus šypsnys, jog paširdžiuos šilta pasidarė. ‚O ką gi? – sako. – Rizikuoju.‘ Ir tuoj perbėgo per tą veidą susimąstymo šešėlis: ‚Taip, tenka rizikuoti, žūt būt reikia įvykdyti žemės reformą. Gyvenimas neleidžia delsti. Žinau, mūsų reforma bus ne be klaidų. Klyst – bendras žmonių likimas. Pats gyvenimas atitaisys klaidas.‘“

1923 m. Antrojo Seimo rinkimuose krikščioniškajam blokui vėl laimėjus absoliučią daugumą ir Ernestui Galvanauskui sudarinėjant naują Vyriausybę, žemės ūkio ministru pasiūlęs skirti Mykolą Krupavičių prezidentas Aleksandras Stulginskis jam pareiškė: „Pravedei žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi.“ Vėliau Lietuvos miškininkų sąjungos organizatorius prof. Jonas Kuprionis  tarsi patikslino prezidento žodžius, pažymėjęs, jog šiam įstatymui įvykdyti reikėjo asmens, turinčio geležinę valią, siekiančio tikslo be kompromisų ir nesusirišusio jokia bičiulyste su dvarininkais.

Ir iš tiesų, kaip monografijoje rašė Petras Maldeikis, spiriamas Krupavičius tą naštą pasiėmė, žemės ūkio reformą pradėjo vykdyti energingai ir sparčiai. Lygiagrečiai dalijant dvarus, o kaimus skirstant į viensėdžius, kartu organizuojant, diriguojant daugiaplaniam žemės reformos procesui. Ir akylai stebint, kaip kiekviena grandis laikosi 1922 m. priimto Žemės reformos įstatymo, kuris, kaip rašyta preambulėje, „leidžiamas bežemiams ir mažažemiams žeme aprūpinti, žemės valdymui taip sutvarkyti, kad būtų tinkamos sąlygos žemės ūkiui ir visų pirma smulkiajam ir vidutiniajam ūkiui tarpti, ir suvalstybinti tiems žemės turtams, kuriuos valstybė gali tikslingiau naudoti ir saugoti, negu privatiniai asmenys“.

Daug nelengvų susitikimų ir keistų prašymų

Tik įžengus į Žemės ūkio ministeriją, tą pačią dieną trys kairiųjų pažiūrų darbuotojai pareiškė jam nepasitikėjimą dėl to, kad yra kunigas. „Ne aš jūsų pasitikėjimo reikalingas, o jūs mano, – ramiai juos išklausęs atsakė ministras. – Kas nenorės su manimi dirbti, prašau įteikti pareiškimą. Kiekvieną patenkinsiu. Nei ministerija, nei Lietuva dėl to nesugrius.“ Incidentas tada baigėsi visiška tyla. Kitąkart tarnautojus griežtai įspėti teko dėl vėlavimų ir savavališko pasitraukimo iš tarnybos. O kai vidudienį iš kelionės netikėtai sugrįžęs ministras vienoje raštinėje rado šokančius darbuotojus, reikalas baigėsi kitaip. Tuos, kurie neturėjo darbo arba buvo jam netinkami, departamento direktoriui teko atleisti.

Tačiau pagal politines pažiūras ministras tarnautojų neskirstė – svarbiausia, kad jie būtų lojalūs Vyriausybei, nesabotuotų ir būtų ištikimi Lietuvai. Tik vienas departamento direktorius buvo jo pažiūrų žmogus, kiti priklausė kitoms srovėms. Net aukščiausią pagal kategoriją pareigūną – žemės reformos vykdytoją – paskyrė ne savo partijos žmogų, nes pasitikėjo jo profesine kvalifikacija. Bet ministrui esant galutine žemės dalinimo instancija, per jo rankas turėjo pereiti visų dvarų nusavinimo ir žemės paskyrimo naujakuriams bylos. Archyvo dokumentuose likusios jo rašytos rezoliucijos, pasak Liudo Šmulkščio, rodo, kaip giliai tuometinis žemės ūkio ministras įsigilindavo į kiekvieną jam tekusį spręsti klausimą.

Mykolo Krupavičiaus pečiams nebuvo taip sunku atlaikyti dvarininkų skundų laviną, kaip sunku pakelti mintį, jog gali įsikišti užsienis, ypač Lenkija. Ir kai vienu metu atrodė, kad lenkai rimtai ruošiasi pradėti veikti prieš Lietuvos nepriklausomybę, jis, prezidento Stulginskio paragintas, net sumažino kaimų į viensėdžius skirstymą, o paspartino dvarų dalinimą.

Dvarininkai, pajutę Krupavičiaus nepalenkiamą valią įvykdyti Steigiamojo Seimo priimtą Dvarų išdalinimo įstatymą, savo akciją nukreipė prieš jo asmenį. Girdi, ponams nepagarbus kunigas bolševikas ne vienam ir duris parodė. Mat kartą į ministeriją atėjusi dvarininkė nuo Panevėžio jį prakalbino lenkiškai. „Ar Tamsta nekalbi lietuviškai?“ – paklausė ministras. Poniai arogantiškai pareiškus, kad lietuviškai kalba tik virtuvėje su tarnaitėmis, rankos mostu parodė durų link. Moteris išėjo tylėdama, tačiau garsas pasklido, nes dvarininkai į ministrą nuo to karto kreiptis pradėjo tik lietuviškai.

Audiencijų valandomis kartais būdavo nei į tvorą, nei į mietą netinkamų  prašymų. Ministrui net guosti teko jauną dvarininkaitę, kai verkdama maldavo ir jai palikti savininkams skirtą dvaro dalį, nes kitaip sužadėtinis su ja nesituoks: „Sužadėtinis Tamstos nevertas, jei tik dėl dvaro dalies nori vesti.“ Dalies, aišku, nepaliko, nors jautė, kad iš paskos atkeliaus suraitytas skundas.

Spręsdamas valstybės reikalus, kaip rašė L. Šmulkštys, jis pakildavo aukščiau savo asmeninių ir savo grupės reikalų bei interesų. Niekada niekam nebuvo šališkas, teisingus ir pagrįstus skundus sprendė objektyviai. Antai Švėkšnos dvaro savininkas grafas Jurgis Pliateris, pateikdamas atitinkamus įrodymus,  ministrui skundėsi, kad, parceliuojant jo dvarą, buvo palikta blogiausia, toliau nuo dvaro trobesių esanti, žemė ir taip sudarkytas jo ūkis. Nors 1919 m. Krupavičiui tiriant Švėkšnos kumečių skundą su Pliateriu būta aštraus susikirtimo, tačiau praeities įvykis neturėjo jokios reikšmės, tiriant jo pateiktą pareiškimą.

Viešai pasakodamas apie tokį garbingą Krupavičiaus poelgį, grafas Pliateris pabrėždavo, jog šiukštu negalima jo laikyti „kumečių ministeriu“, jis yra teisingas žmogus. Reikėtų pridurti, kad yra plataus akiračio, krikščioniškos minties valstybininkas, tarp skirtingų luomų siekiantis rasti dermę ir bendradarbiavimą.

Nusivylė vien tik „ūkinės katastrofos“ pranašai

Tvarkingu miliniu švarku dėvintis žmogus kepurę užsidėjo tik užvėręs Žemės ūkio ministerijos duris. Lūkuriuojantis sodiečių – ūkininkų, mažažemių, bežemių – būrelis iš plačios jo šypsenos suprato: „Ministeris priėmė…“ Ir paskui ne vienas pas M. Krupavičių audienciją gavęs Lietuvos žemdirbys plačiai giminei, kaimynams ir ūkininkų sambūriams dėstys, koks mandagus buvo tas pirmą kartą gyvenime sutiktas aukštoj kėdėj sėdintis valdininkas, kaip atidžiai jo, paprasto kaimiečio, „rokavimo“ klausėsi, kaip pasikvietęs kitą tarnautoją pavedė jo reikalą sutvarkyti – ne juokas tau, vargo pele.

Tiesa, kai kurie valdininkai ir politikai mėtydavo į Krupavičių priekaištų gniūžtes, kad visus iš eilės priima, dėl menkų skundų laiką gaišta, kad vienu brūkštelėjimu gautą prašymą galėtų atitinkamai tarnybai permesti. Galėtų, jeigu eitų išmintu biurokratizmo taku, jei nebūtų prisiekęs krikščionis demokratas bei Dievo ir žmonių tarnyboje esantis katalikų kunigas, reiškiantis tvirtą savo poziciją: „Negali gyventi dieviškuoju gyvenimu tas, kas gyvena tik savim ir neišeina iš savo gyvenimo ribų, kam artimo gyvenimas ir reikalai yra svetima.“

Jam ypač rūpėjo, kaip rašė veikale „Visuomeniniai klausimai“, „išspręsti socialinius ir moralinius klausimus, kurie sukuria ūkininkų tarpe žemesnybės kompleksą; pritaikyti prie jų gyvenimo sąlygų socialinę įstatymleidybą ir skatinti jų profesinių organizacijų laisvus užsimojimus“.

Atsakant į klausimą, kokia buvo tikroji žemės reformos socialinė reikšmė, tiktų pacituoti J. Kuprionio „Drauge“ publikuoto straipsnio ištrauką: „Užguitas lietuvis pasijuto bestovįs nuosavoje dirvoje, turįs nuosavą pastogę. Reikia tik įsivaizduoti, kas šiandien bebūtų iš lietuvių tautos, jei rusiška komunistinė santvarka Lietuvoje būtų radusi tik dvaro kumetį, o ne savarankišką, savo vertės ir savo teisių pajutimą įgijusį lietuvį. Jau to vieno pakaktų suprasti žemės reformos vertę.“

Kaip naujakuriai vertino gyvenimo permainą gavę žemės, Krupavičius įsitikino, dažnai vienas, o kartais su prezidentu Aleksandru Stulginskiu, juos lankydamas. Norėdami sužinoti, ką mano paprasti žmonės apie vykdomą reformą, keliaujantieji labai dažnai netgi neprisipažindavo, kas jie tokie. Tačiau kartą važinėjant po Marijampolės apskritį ir stebint, kaip kaimuose sekasi ūkininkauti, naujakuriai, supratę, kas iš tiesų yra jų lankytojai, puolė bučiuoti jiems rankas ir siekė kojų.

Po šios kelionės grįždamas namo prezidentas Stulginskis automobilyje džiaugėsi: „Tai, ką esu šiandien matęs, galutinai sugriovė manyje baimę dėl žemės reformos pasekmių… Aš grįžtu patenkintas. Po šios kelionės vienu slogučiu, varginusiu mano širdį, sumažėjo.“

Vadinasi, teisus pasirodė kunigas politikas Mykolas Krupavičius, o ne pragmatiškieji ekonomistai. Pasitikėjimas savo tautos žmonėmis, jų prigimtine išmintimi ir darbštumu, net jo skubėjimas reformą vykdyti netikrumo kupinais laikais savotiškai nuvylė „ūkinės katastrofos“ pranašus. Vyriausybė, nors ir finansiškai sunkiai versdamasi, pradėjo skirti lėšas naujakurių pašalpoms ir paskoloms. Tam išleista 16 milijonų litų.

Taip pat naujakuriams duota nemažai sėklų ir miško medžiagos. Buvo steigiami sėklų valymo, vaisių ir daržovių džiovinimo, linų perdirbimo punktai, plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas, padėjęs pamatus kooperatinei pieno perdirbimo pramonei ir žemės ūkio produktų bei gamybos priemonių prekybos kooperatyvams. M. Krupavičiui esant ministru įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų. 1924 metais Dotnuvoje atidaryta antroji Lietuvos aukštoji mokykla – Žemės ūkio akademija. Visa tai buvo daroma kovai už ūkininką stiprinti, kad jis būtų išsilavinęs, mąstantis, pajėgus ekonomiškai kuo greičiau modernizuoti savo ūkį.

„Vis svajojau, kaip sutvarkysiu kaimo gyvenimą, kaip baigsim kaimuose purvus ir smarves, kaip iš tolo čerpių stogais raudonuos lietuviškas kaimas“, – yra ne kartą rašęs ir kalbėjęs apie savo viziją matyti mūrinę Lietuvą prel. M. Krupavičius.

Per 20 metų buvo įkurta 140 tūkst. naujų ūkininkų sodybų, aprėpusių daugiau kaip pusę visos Lietuvos žemės ploto. Tai buvo antroji žemės reforma po Valakų reformos, kurią Lietuva įvykdė plačiai ir drąsiai. Vakarai iš pradžių ją vertino kaip labai pavojingą, vos ne „bolševikinį eksperimentą“. Tačiau, kai netrukus pasirodė puikūs rezultatai, pakilo gerovė ir gamyba, užsienis visa tai pripažino. Prancūzų publicistas Henry de Chambon‘as knygoje „La Lituanie moderne“ rašė: „Išmintingai ir kruopščiai paruošta reforma buvo didelis teisingumo ir tolimo numatymo socialinės srities darbas.“

„Žemės reforma buvo epochinis įvykis nepriklausomos Lietuvos gyvenime, – knygoje apie Mykolą Krupavičių rašė pedagogas Petras Maldeikis. – Neskaitant nepriklausomybės atgavimo ir vėliau jos praradimo, jokie kiti įvykiai tiek nepakeitė Lietuvos ūkinės struktūros ir socialinių santykių ir tiek nesustiprino tautos atsparumo prieš bolševikines ir lenkiškąsias įtakas, kaip įvykdyta žemės reforma. Ji eliminavo ekonomiškai nusigyvenusį ir sulenkėjusį dvarininkų luomą, sunaikindama jo lietuviškam atgimimui priešingas įtakas.“