Kun. M. Krupavičiaus fenomenas (III). Nežeminkite Lietuvos!

Žiežirbos Seime

„Mūsų santykiai su Vyriausybe priklausys nuo to, kiek Vyriausybė pagerbs mūsų svarbiausius idealus: krikščionybę, demokratybę ir tautybę, kiek ji neleis jų griauti, kiek lietuvių katalikų teisių nesiaurins, kiek katalikų nestums iš visuomenės darbo ir nestatys jų į posūnių vietą, – III Seime kalbėjo M. Krupavičius.– […] Mokėjom mes dirbti ramų valstybės darbą, mokėsim ir kovoti su tų darbų griovikais. Ir mes tą kovą laimėsim, nes visa katalikiškoji ir lietuviškoji Lietuva su mumis.“

Kai stipriai kairėn pasukusi M. Sleževičiaus Vyriausybė savo darbais rodė, kad ji į kairę užsimojo vesti ir visą Lietuvos gyvenimą, opozicija netylėjo. Krikščioniškasis blokas ir tautininkai įteikė Seimui keletą interpeliacijų: dėl garsių ir kovose dėl Nepriklausomybės pasižymėjusių karininkų ir daugelio civilių pareigūnų atleidimo iš tarnybų, pakeičiant juos mažiau kvalifikuotais ir nepatyrusiais tarnautojais. Buvo atleisti garbingai pareigas vykdę Lietuvos saugumo tarnybos vadas Antanas Račys, Kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas generolas leitenantas Kazimieras Ladiga, ELTOS direktorė Magdelena Avietėnaitė (vietoje jos paskirtas Justas Paleckis).

Seimo atstovo Leonardo Šimučio atsiminimuose pažymėta: „Ryškiai pastebėdavau, kad Krupavičiui ir jo kolegoms rūpėjo ne partiniai, o valstybiniai reikalai. Kritikuodamas Seimui Vyriausybės pateiktus įstatymų projektus, turėjo galvoj tik žmonių ir valstybės gerovę. Jo kalbos buvo pozityvios, iškalbingai nurodančios pozicijos kai kuriuos nuklydimus ir turinčios tikslą juos atitaisyti. Jis kalbėdavo kaip jau gerai patyręs politikas ir valstybininkas.“

Karščiausias diskusijas Seime sukėlė interpeliacija dėl policijos elgesio su studentais ir tautininkais. 1926 m. lapkričio 21 dieną 46 Seimo posėdyje, dešinėje plojant, kairėje švilpiant, interpeliaciją parėmusio M. Krupavičiaus pareikšta pozicija buvo bene griežčiausia jo kalba:

„Melas veikia visuomenę, todėl gajus posakis: ‚Melu visą pasaulį pereisi, bet atgal nesugrįši.‘ Bet visi, norintys pateisinti savo melagingus darbus, taiko kitą posakį: ‚Pažadėsi – patiešysi, neišpildysi – nesugriešysi…‘ Visuomenė pamatė, kiek dabartinė pozicija, socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, ją apgavo, kiek ji nepildo pažadų. Tai miškų pardavimas, mokesčiai, Bažnyčia, naujakurių reikalai…

Jūs už grikių košės bliūdą pardavėt Lietuvos aukščiausius ir kilniausius idealus. Jūs pratiesėte kelią į valdžią kultūrbundininkais, lenkais ir kitais, kurie niekada neparodė ištikimumo Lietuvai ir šiandien jo nerodo. Kada atsakinėjau į jūsų pastatytos valdžios deklaraciją, aš pasiūliau Seimo ponams lenkams, kad jie pasisakytų ir pareikštų iš šios tribūnos ištikimumą mūsų nepriklausomybei, kad pasmerktų Vilnius atėmimą ir Pilsudskio rengimąsi pulti Lietuvą, bet jie nutylėjo. Tik puolė buvusią krikščionišką Vyriausybę už tai, kad ji neleido pasmaugti Lietuvos nepriklausomybės.“

Krikščioniškojo bloko lyderis piktinosi, kad Socialdemokratų frakcijos atstovai iš Seimo tribūnos tautinę vėliavą pavadino skarmalu, o Lietuvos gynėjus – žmogžudžiais. M. Krupavičius negailėjo rūsčių žodžių vidaus reikalų ministrui Vladui Požėlai, primindamas jo veiklą su Kapsuku Rusijoje ir 1919 metais Vilniuje. Labai smerkė, kad Požėla pasiuntė pėsčiąją ir raitąją policiją prieš patriotiškai nusistačiusią ir jokios netvarkos nesukėlusią studentiją, kai tuo pat metu leidžiama komunistuojančioms minioms triukšmingai demonstruotis Kauno gatvėse: „Ir šitas žmogus yra skiriamas ministeriu. Tai yra skaudžiausias antausis lietuvių tautai ir valstybei, antausis tiems, kurie stovi už tautos idealus.“

Antra, anot M. Krupavičiaus, kruvinoji egzekucija vyko prie ministro pirmininko M. Šleževičiaus namų. Gatvėje ir šaligatviuose buvusius žmones policija mušė nagaikomis ir šautuvų buožėmis: „Šitie darbai yra vienatinis Lietuvoje atsitikimas, kur policija, valdžios diriguojama, nekaltų žmonių kraują liejo… Tamstos nėra mūsų interesas kiršinti visuomenę, nėra mūsų interesas taip pat pasitikėjimą Lietuva griauti. Mes su skaudama širdimi išeiname čia reikalauti, kad jūsų tokie darbai nepasikartotų ir nežemintų Lietuvos pasaulio akyse.“

Lietuvių nuotaikos ypač provincijoje ir kariuomenėje buvo labai prislėgtos, visi susirūpinę klausinėjo, kas bus toliau. Ir pats prezidentas Kazys Grinius po įvykių Lukšio gatvėje, kalbėdamasis su advokatu Rapolu Skipičiu, neslėpė savo nusivylimo: „Matau, kad Požėla nesugeba tinkamu būdu tvarkos krašte palaikyti, o Čepinskis skubinasi patenkinti mažumų išpūstus reikalavimus, visai nežiūrėdamas ir nesuprasdamas lietuvių visuomenės, ypač jaunosios inteligentijos nuotaikų.“

Laikysena perversmo metu ir po jo

Apsilankius generolui leitenantui Kazimierui Ladigai, jam spausdamas ranką Mykolas Krupavičius svečio veide įskaitė nerimo šešėlį. Kas atsitiko? Pasirodo, jis, kaip artimas krikščionims demokratams ir galintis jiems atskleisti paslaptį, buvo pašalintas iš karininkų komiteto Vyriausybei nuversti. Kodėl liberalių pažiūrų buvęs aušrininkas nusipelnė tokių įtarimų? Mat jo žmona ateitininkė ir krikščionė demokratė Stefanija Paliulytė-Ladigienė, išrinkta į III Seimą, priklausė Krupavičiaus vadovaujamam krikščioniškajam blokui. Generolą kunigas politikas patikinęs, jog krikščionys demokratai tikrai jokiame perversme nedalyvaus, patarė ir jam nesikišti, o geriau išvykti į savo ūkį Biržų apskrityje.

O kai atėjęs ateitininkas Bernardas Žukauskas papasakojo, kad pulkininkas V. Skorupskis prašė jo daryti įtaką organizacijai, kad finansininkas Jonas Vailokaitis perversmo reikalams skirtų apie du tūkstančius litų, Krupavičius pratrūko: „Ar norima Lietuvą paversti Pietų Amerika, kur nuolat tuo būdu keičiamos vyriausybės? Kas laimėjo rinkimus, tas turi teisę valdyti.“ Taigi artėjantis perversmas tapo vieša paslaptimi. Perversmas, anot Krupavičiaus, kaip kokia šmėkla vaidenosi: „Vieną visuomenės dalį džiugino, nes jie laukė tikresnės ir, jų supratimu, geresnės ateities, kitai daliai jie nerimą kėlė, nes nežinojo, kas perversmą organizuoja ir ką jis duos Lietuvai. Bendrai imant perversmo gandai pastatė Lietuvą ant kojų ir nervus kaip stygas įtempė.“

Kai 1926 m. gruodžio 17-osios apie antrą valandą nakties perversmininkai karininkai įėjo į Seimo posėdžių salę, M. Krupavičius kalbėjo Žemės ūkio ministerijos sąmatos – naujakurių – klausimu. Seimo stenogramoje užfiksuota, jog kapitonas Antanas Mačiuika pareiškė: „Gerbiamasis Seimas, duotas įsakymas išsiskirstyti.“ Pirmininkavusiam Steponui Kairiui paklausus, kieno vardu duotas įsakymas, atsakyta: „Diktatoriaus vardu.“

Anksti ryte Antano Smetonos pakviestas M. Krupavičius su V. Endziulaičiu, atėjęs į Kariuomenės vyriausiajame štabe surengtą pasitarimą pareiškė: „Perversmą laikome žalingu ir pavojingu tautai. Kariuomenėje neramu. Gali kilti namų karas. Karas gali baigtis invazija.“ Pasitarimo dalyviai pareiškimą išklausė tylėdami, niekas jam neprieštaravo. Tautininkai, pateikę naujos Vyriausybės sudėties projektą, krikščionių demokratų blokui atstovauti pasiūlė Leoną Bistrą, paskiriant jam švietimo ministro postą, ir finansų ministru skiriamą Petrą Karvelį. Gruodžio 19 d. prezidentas A. Stulginskis paskirtas III Seimo pirmininku, vicepirmininku – M. Krupavičius, o prezidentu išrinktas A. Smetona.

Naujausias istorinis faktas susilaukė plačių nevienareikšmių komentarų. Pasak P. Maldeikio, dalyvaudami tautininkų Vyriausybėje krikščionys demokratai, paaukodami dalį savo prestižo, galėjo arba padėti partneriams įstoti į konstitucinį kelią, arba, nieko gero nepasiekus, tautininkų partijos vadams padėti įtvirtinti diktatūrą. Nelengvą LKDP CK apsisprendimą apibūdina tokia dr. Kazio Pakšto sarkastiška replika: „Jei Lietuvos padėtis reikalauja, kad mes pasiverstum kiaulėmis, tai ką gi, pasiverskime…“

O M. Krupavičius vėliau, kai nesutarimai dėl Konstitucijos atstatymo išvirto į kietą ir nenumaldomą kovą, taip aiškino: „Krikščionys demokratai susėdo į vieną suolą su tautininkais tik po perversmo ir tik tam, kad gelbėtų Lietuvą nuo gresiančių rimtų pavojų tvarka.“

Ministras pirmininkas A. Voldemaras, pavojingiausiais priešais laikydamas Krupavičių ir Stulginskį, negalėjo jų izoliuoti – visais atžvilgiais stiprios asmenybės buvo labai įtakingos visuomenėje. Todėl tik per patikėtinį Krupavičiui jis pasiūlė būti Lietuvos atstovu Romoje prie Kvirinalo, o Stulginskiui – Lietuvos pasiuntiniu Londone. Ką į tai atsakė abu numatyti kandidatai? M. Krupavičius pasiuntiniui pareiškė, kad iš Lietuvos neišvyks, nes čia reikalingas kovai su žalingais Voldemaro eksperimentais ir apskritai iš nedemokratinės vyriausybės jokių paskyrimų nepriimsiąs. Ir A. Stulginskis, nors Voldemaras net pats buvo pas jį atėjęs, atsakė trumpu „Ne.“

Atitolęs nuo valstybinės veiklos, Mykolas Krupavičius toliau tarnavo krikščioniškajai demokratijai: iš savo turėtų santaupų Leono XIII fondui pastatė namus, rašė knygas, redagavo ir leido „Krikščionį demokratą“. Duodamas „Ryto“ korespondentui interviu kalbėjo: „1927 metų sausio mėnesio 25 dieną iš pirmininkų išėjau, bet mano vyskupo Antano Karoso pageidavimu Centro vadovybėje turėjau pasilikti ir buvau išrinktas Centro Komiteto generaliniu sekretorium… Čia ar kitur gyvensiu, tą ar kitą darbą dirbsiu, visuomet būsiu uolus krikščionių demokratų partijos narys, nes ji yra vienatinė partija, kuri Lietuvai gali suteikti ramybės, tvarkos ir laimės. Ir dėl to ne tik aš, bet ir kiekvienas katalikas, ypač kunigas, turi būti jos nariu ir uoliu jos darbuotoju tiek ir tokia prasme, žinoma, kiek tai suderinama su Lietuvos vyskupų laiško nurodymais.“

Iš ministro kėdės į studentišką suolą

„Apie kun. Krupavičių galiu pasakyti, kad jis geras ir labai darbštus kunigas. Žinoma, kaip kiti, taip ir jis gali kartais pasikarščiuoti, – laiške vyskupui Pranciškui Karevičiui yra rašęs Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas. – Visgi, man regis, jis gali naudingai darbuotis toje dirvoje, kurią pasirinko. Matyti, jis mėgsta socialius klausimus. Taipgi aš noriu atkreipti jo atydą į vieną ypač svarbų dalyką – teisybės principą – justitia est fundamentum regnorum.“

Baigdamas Seinų kunigų seminariją kun. Mykolas svajojo apie galimybę pagilinti krikščioniškosios sociologijos žinias. Pagaliau svajonės išsipildė. Mat susidarė padėtis, kad, jo žodžiais, „reikėjo pasirinkti, ar Voldemaro Varnių koncentracijos stovyklą, ar užsienius. Pasirinkau pastaruosius. Tremtį galėjau naudingiau sunaudoti, kiek pagilinti man rūpimus klausimus“. Gavęs savo vyskupo Karoso ir LKDP CK sutikimą bei Vasario 16-osios akto signataro, Steigiamajame Seime buvusio bendraminčio finansininko Jono Vailokaičio stipendiją, įstojo į Prancūzijos Lilio katalikų universitetą.

„Jį pasirinkau dėl to, kad čia aukšto lygio politinės ekonomijos, sociologijos ir jiems artimų mokslų dėstymas, – aiškino iš Lietuvos atvykusiam „Ateities“ korespondentui. – Politinės ekonomijos, sociologijos profesorius Eug. Duthoit yra žinomas Prancūzijos ekonomistas ir žymus katalikų veikėjas.“

Lilio universitete Krupavičius susitiko čia studijuojantį ateitininką, Kauno universiteto studentų atstovybės pirmininką, būsimą diplomatą Antaną Trimaką, kuris jam padėjo tikslingiau pasinaudoti visomis mokymosi galimybėmis. „Dalyvavau jo disertacijos gynime. Ypatingai tirštai suplaukė publikos, – laiške J. Balkūnui vėliau rašė Krupavičius. – Trimako laikysena man patiko. Jis laikėsi ne kaip studentas, bet kaip profesorius. Ir gynimas buvo ne kaip atsakymas profesoriams, bet kaip profesoriaus paskaita profesoriams ir publikai. Vietos spauda plačiai rašė apie jį.“

Gyvas kun. Mykolo temperamentas ir platus visuomeninio gyvenimo horizontas ir studijuojant Prancūzijoje jam neleido nutolti nuo lietuviškos politikos reikalų. Lietuvos ateitininkų federacija buvo jį įgaliojusi atstovauti tarptautiniame katalikų studentų kongrese „Pax Romana“, kuris vyko Ispanijoje, San Sabastiano mieste. Jį, ten buvus vienintelį lietuvį, paskyrė gyventi vienoje patalpoje su lenkais. Sužinoję, jog čia tas pas legendinis buvęs žemės ūkio ministras Krupavičius, neduodami ramybės nei dieną, nei naktį ėmė pulti kaip „lenkėdį“, lenkystės Lietuvoje naikintoją. Iš pradžių jis gynėsi juokais, vėliau rimtai ir pagaliau turėjo prašyti skirti jam vietą kitur.

Apgyvendintas britų katalikų kambaryje, Krupavičius rado ne tik darbingą aplinką, bet ir netikėtą, visam gyvenimui įsiminusią pažintį. Šalia apsistojęs vienas ryškiausių XX amžiaus anglakalbių katalikų rašytojas, mąstytojas, akademikas Hilaire‘as Bellocas tada kaip tik buvo ypač susidomėjęs Lietuva, neblogai išmanė jos reikalus.

Sakytum, pati Apvaizda suvedė dvi panašių siekių turinčias asmenybes, valandų valandomis plukdančias  subrandintas ir gyvenimo patikrintas įžvalgas. Kapitalizmo Bellocas nemėgo beveik taip pat kaip socializmo. Jis pats palaikė lygesnį turto pasidalijimą su ekonomine laisve turėjusią suderinti teoriją, kurią vadino „distributizmu“. Būtent apie tai parašyta vienintelėje į lietuvių kalbą išverstoje Belloco knygoje „Vergovinė valstybė“.

Bellocas padarė milžinišką įtaką Didžiosios Britanijos kultūrai, ypač katalikams. Jo draugystė su G. K. Chestertonu, dėl kurios Bernardas Shaw šiuos du rašytojus praminė „Chesterbellocu“, žinoma daugeliui besidominčiųjų Chestertonu ir jo kūryba. Reikėtų pridurti, jog Bellocas žymiai papildė ir lietuvio kunigo Krupavičiaus erudicijos aruodus.

Kongreso Ispanijoje laikotarpiu sužinojęs, kad vyksta jėzuitų vienuolynų viršininkų suvažiavimas, kun. Mykolas nuvykęs pas jėzuitų generolą lenkų aristokratų kilmės t. W. Ledochovskį prašė į konferencijos darbotvarkę įtraukti Lietuvos agrarinės reformos suderinamumo su Katalikų Bažnyčios morale klausimą ir jam pačiam leisti referuoti. T. Ledochovskis sutiko. Pagal popiežių enciklikas, teologų traktatus ir praktiškai vykdytos reformos pavyzdžius politikos dirvonus arusio kunigo Krupavičiaus parengtas pranešimas sulaukė  didelio dėmesio ir pritarimo. Vėliau šią tematiką studijavę Ispanijos, Italijos ir kitų šalių sociologai pripažino, jog pavyzdžiu laikytina Lietuvos žemės ūkio reforma.

„Tulūzos katalikų institute yra Bažnyčios socialinio mokslo katedra, kurios neturi Lilio universitetas, – „Ateities“ korespondentui  aiškino kun. Mykolas. – Šiais metais klausau socialinių mokslų aukštosios mokyklos prie katalikų instituto kursą, ir be to, dar kai kuriuos dalykus valstybiniame universitete, pvz., politinę ekonomiją, tarptautinę ir konstitucinę teisę, žurnalistikos pradmenis.“

Pietaujant vienoje valgykloje su keliais britų studentais, jam į rankas pateko angliškas laikraštis su Voldemaro nuotrauka ir jo kalbų aprašymais. Pasirodo, kad Tautų Sąjungoje Lietuvai atstovaujantis A. Voldemaras pagarsėjo ilgomis ir nuobodžiomis kalbomis apie tolimos praeities lietuvių ir lenkų santykius. Todėl vieni pasėdžio dalyviai apleisdavo salę, kiti dėjosi miegantys, laikraščių fotografams buvo gražaus darbo.

Kartą pažįstami studentai taip įsismarkavo šaipytis, kad Mykolas Krupavičius, to nepakęsdamas, pareikalavo juos nutilti, grasindamas kirsti į kaktą ant stalo stovėjusiu vyno buteliu. Visiems kartu patylėjus, paaiškino, kad gina ne pašaipos vertą asmens elgesį – jis negali leisti to, kas atvirai žeidžia Lietuvos garbę.