Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 30

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kun. M. Krupavičiaus fenomenas (IV). Klebonas, kuriam plojo visi

Kalvarijos dekanato dekanas ir parapijos klebonas kun. M. Krupavičius. S. Sajausko fotoalbumo ,,Kalvarija“ nuotrauka

Iš prigimties į visuomeninę veiklą linkusiam kunigui Mykolui Krupavičiui popiežiaus Leono XIII garsiosios enciklikos „Rerum novarum“ ir visa to meto Prancūzijos katalikiškuose universitetuose studijuota naujoji katalikų sociologija padarė didžiulės įtakos.

Į Lietuvą sugrįžęs didelio įtempimo metu, tautininkams spaudžiant katalikų organizacijas, Vilkaviškio kunigų seminarijoje, dėstydamas sociologiją, savo uždaviniu M. Krupavičius laikė išauklėti būsimus kunigus visuomenininkus. Ir vėliau Suvalkų Kalvarijoje įsisavintas idėjas kartu su buvusiais seminaristais pritaikyti gyvenime.

Kaip pritaikyti Bažnyčios autoritetų mokymą?

Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios šventoriaus snieguotos medžių viršūnės sveikino Kalvarijos parapijos kleboną kunigą Mykolą Krupavičių, kai 1935 m. pradžioje atvykęs į naują tarnystės vietą šis dar tik žvilgsniu matavo būsimų darbų lauką. Per Vilkaviškio vyskupiją nuvilnijusi žinia, jog iš Veiverių į tada vadintą Suvalkų Kalvariją atkeliamas kun. Krupavičius, ypač maloniai nuteikė Seinų kunigų seminarijoje kartu studijavusius dvasininkus, iš kurių ne vienas krikščioniškosios lietuvių kultūros dirvoje įspaudė savo pėdsakus.

Vienas jų buvo M. Krupavičiaus bendramokslis, savo teologinius ir kraštotyrinius veikalus jam siųsdavęs Krikštonių parapijos klebonas kun. Jonas Reitelaitis: „Vyras gabus, plačiai apsiskaitęs, visą didžiulę seminarijos biblioteką žinojęs kaip savo penkis pirštus, turėjo nemažai plunksnos gabumų. Dar klieriku būdamas toje pačioje seminarijos bibliotekoje jis parašė kelių parapijų monografijas, kurias publikavo Vilniaus Mokslo Draugijos metraštis.“ Taip mąstydamas apie savo bičiulį kun. Mykolas skaitė lygiai vingiuojančias jo laiško eilutes.

Suvalkų Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia, kairėje kun. M. Krupavičiaus statyti parapijos namai. S. Sajausko fotoalbumo ,,Kalvarija“ nuotrauka

Kun. M. Krupavičius sveikintas ne tik su naujomis parapijos klebono, bet ir Kalvarijos dekanato dekano pareigomis, kuriam vyskupas Antanas Karosas iš Vatikano išrūpino nekilnojamojo (inamovibilis) klebono teisę, ir paskyrė klebonu vyskupo patarėju (parochus consultor). Srauniai kalba tekėjo ir kun. Jono Reitelaičio viešnagės Kalvarijoje dieną, kun. Mykolui prašant jį parašyti šios vietovės istoriją. Kodėl ne? Juk paties kun. Reitelaičio projektuota ir statyta Krikštonių bažnyčia jau konsekruota, tad jau galima laiko ištaikyti ir kūrybinei veiklai. Ištesėjęs savo duotą žodį kun. Jonas 1937 m. „Kalvarijos“ rankraštį įteikė parapijos klebonui M. Krupavičiui, kuris jį išsaugojo kaip labai vertingą dokumentą.

Rytais į kleboniją užsukęs laiškanešys atnešdavo ir jaunesnės kartos kunigų, buvusių Vilkaviškio kunigų seminarijos auklėtinių, sveikinimo žodžius. Profesoriaus kun. M. Krupavičiaus paskaitų klausęs prel. Ladas Tulaba (vėliau tapęs Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje pirmuoju rektoriumi) jį prisiminė kaip vieną geriausių profesorių, kokį tik jis per daugelį metų matė Lietuvoje ir užsienyje:

„Paskaitoms visada rengdavosi kruopščiai. Jos buvo ne vien moksliškai gerai parengtos, bet ir gyvenimiškai aktualios, turiningos ir iki žavumo įdomios savo forma. Kai pasirodė V. Mykolaičio-Putino (Seinų kunigų seminarijos bendramokslio) „Altorių šešėlyje“ pirmas tomas, prof. M. Krupavičius apie šį romaną ir jame aprašomus asmenis kalbėjo 45 minutes. Ir ši jo kalba, jautri iki skausmo, nuoširdi iki ašarų ir persunkta meile kunigystei iki palietimo pačių sielos gelmių, mums mūsų apsisprendimui kunigiškame pašaukime buvo daugiau negu viso meto dvasios tėvo konferencijos.“

Kitas seminarijoje buvęs mokinys, vėliau tapęs artimu bičiuliu t. Vytautas Bagdanavičius MIC, akcentavęs, jog Krupavičius politikas yra tiek, kiek jis yra kunigas, ir tik jo kunigystės supratimas yra nuvedęs į politinę veiklą, savo atsiminimuose pažymėjo:

„Visuomeniniuose moksluose jis istoriškai supažindino savo mokinius su artimo meilės principo praktiniu reiškimusi Bažnyčios istorijoje. Jis nesileido į neigiamą reiškinių išryškinimą, o greičiau sugebėjo ir abejotinus reiškinius išaiškinti teigiama prasme… Kada Krupavičius priėjo iki enciklikų, jautei, kad jis čia atrado tokią Bažnyčią, kurios jis ieškojo. Beveik visas Leono XIII enciklikas, ne vien tik „Rerum novarum“, aiškino su dideliu užsidegimu.

Jis negalėjo pakelti, kad, pvz., Meksikos vyskupai tų enciklikų net neišpakavo ir tie siuntiniai vyskupų rūsiuose sulaukė Bažnyčios persekiojimo Meksikoje. Kam šie dalykai rūpėjo, tas iš Krupavičiaus paskaitų, kurios išvirsdavo tikromis improvizacijomis, pajuto gyvąją Bažnyčią.“

Kalvarijos klebonijos ūkyje: kun. M. Krupavičius. S. Sajausko fotoalbumo ,,Kalvarija“ nuotrauka

Kaip reikiant atgimusi parapija

Ar 50-metis kunigas Mykolas Krupavičius, po valstybinio ir pedagoginio darbo metų pirmą kartą į savo rankas paėmęs parapijos vairą, atrado, ko ieškojo? Ar pavyko pasiekti tai, ką skatino iki šaknų išanalizuotos enciklikos ir paties subrandintas suvokimas? Aptariant, kaip jam sekėsi atnaujinti tokią idealizmo bei realizmo pamatais grįstą Kalvarijos parapiją, pirma vertėtų žvilgtelėti į kun J. Reitelaičio monografiją „Kalvarija“, kurioje išrikiuoti per septynerius klebonavimo metus įgyvendinti darbai.

Bažnyčią, nuo neatmenamų laikų neremontuotą ir iš lauko ir vidaus labai apšepusią, klebonas M. Krupavičius ištinkavo, išbaltino, išgražino. Šventorių, vokiečių komendantui protestuojant, aptvėrė mūrine tvora su gražiais stilingais statulomis papuoštais vartais. Pastatydino mūrinį sandėlį, o siekdamas praplėsti parapijos kiemą, kuriame suvažiavę žmonės pasistatydavę vežimus, nupirko iš gretimo žydo sklypą žemės su menkaverčiu nameliu; be to, pastatydino mūrinį tvartą, lentų vežiminę ir malkinę, pabaigė įrengti kleboniją. Perstatė ir padidino kluoną, mūrinį kioską spaudai platinti. Kapus aptvėrė aukšta mūrine tvora, išpirkęs bažnyčios apylinkėje esančias lūšnas ir menkus „kromelius“ (krautuvėles) nugriovė, visą apylinkę išgražino, sukultūrino.

Sunku būtų suskaičiuoti, kiek klebonas parapijos žmonių širdžių aukščiau pakėlė, paguodė, pamokė, patarė. Juk rikiuodamas ir tvarkydamas ūkinę valdą klebonas degė troškimu kuo greičiau atverti statomų parapijos namų duris.

Teigiąs, jog „parapija yra didžiulė Dievo šeima“, ją laikė kertiniu Bažnyčios akmeniu. Gerai organizuotą parapiją kun. M. Krupavičius lygino su Katalikiškąja akcija, kurioje dalyvauja ne vien klebonas su vikarais, bet ir parapijiečiai. Nenuostabu, jog tas dviejų aukštų, dideliais langais baltas mūras, anot J. Raitelaičio, su dviem salaitėm virto visos katalikiškos bendruomenės dvasinės kultūros centru. Į vieną salę rinkdavosi bažnyčios choristai, besimokantis jaunimas, kitoje iš atokesnių kaimų bričkelėmis, ar „vežimaičiais“ į šv. Mišias darganotomis dienomis atriedėję parapijiečiai sušildavo.

„Kalvarijos“ veikalo autorius kaip svarbų faktą pažymėjo karštos arbatos virdulį ant stalo, kuriuo zakristijono žmona pasirūpindavo, ir baltus sodiečių keptus pyragus. Visų veidai nušvisdavo, tėveliui, vikarui ar pačiam klebonui apsilankius. „Lietuviai kunigą pratę vadinti tėveliu. Be ponų ir „vielmožnų“, titulo, – seminaristams pabrėždavęs kun. Krupavičius. – Kunigas, kaip tėvelis, kantriai apsišarvavęs aiškiu planu, siekdamas žmogaus gerovės ir vyriausiojo žmogaus gyvenimo tikslo – išganymo, eina su žmogum ir visur už bažnyčios: į mokyklą, į kariuomenę, į susirinkimus, į pramogas, į šeimas, į gatvę, į rinkas…“

Vilkaviškio vyskupijos kunigai ir klierikai. Antroje eilėje ketvirtas iš kairės – kun. M. Krupavičius, antroje eilėje trečias iš dešinės – prel. L. Tulaba. S. Sajausko fotoalbumo ,,Kalvarija“ nuotrauka

Ir Kalvarijos krašto neaplenkusi 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streiko banga aktualijų sroves plukdė į kleboniją, kur žmonės ieškojo autoritetą pelniusio valstybininko, agrarinę reformą įgyvendinusio buvusio žemės ūkio ministro kun. M. Krupavičiaus paguodos ir patarimo. Antai, miesto viršaitis, ryte prie savo namų durų radęs atsistatydinti reikalaujantį raštelį, pirmiausia irgi kreipėsi į kleboną. Nors konkretaus recepto, kaip jam geriau pasielgti, žmogus negavo, tačiau susimąstyti privertęs pokalbis padėjo rasti asmeninį sprendimą – pasitraukti.

„Gražiškių skerdynėmis“ vadintas policijos susidorojimas su streike dalyvavusiais ūkininkais, apylinkės žmonių ir gedulingoms pamaldoms vadovavusio klebono atmintyje išliko nepamirštamu įvykiu. Kun. M. Krupavičius, perspėjęs organizatorius, kad, ginkdie, iškilmingos šv. Mišios už žuvusius gražiškius nebūtų panaudotos politiniams tikslams, vėliau sakė, jog bažnyčioje tądien tvyrojo ypatinga rimtis ir susikaupimas. O policininkams, kurie grasindami atsakomybe klausinėjo, kas tokie pamaldas organizavo, kun. Krupavičius atsakė, kad jie nežino savo kompetencijos, kaip jos nežino ir juos siuntę viršininkai: Bažnyčios reikalai policijos neliečia.

„Gyvenk nedejuodamas, kovok laimėdamas“

Tokį 1935 m. gruodžio 27-ąją iš kun. M. Krupavičiaus šventinį sveikinimą gavo Pavasarininkų organizacijos įkūrėjas, katalikiškų draugijų rėmėjas Kauno arkikatedros prepozitas kan. Povilas Dogelis. Dienoraštyje jis rašė: „Šis Krupavičiaus didvyriškas, tik tokiems kaip Krupavičius, tinkąs sveikinimas mane labai paveikė. Pastarieji sunkumai visuomeniniame darbe: tautininkų puolimai, pačių organizacijų materialūs sunkumai, ypač vedamos šv. Zitos draugijos ir ateitininkų fondo, bene 50 proc. mano visados gero ūpo numušė. Krupavičiaus sveikinimo žodis mane vėl daro jaunesnių metų ir, žinoma, 100 proc. pakelto ūpo.“

Entuziastingai pritaręs Leono XIII šūkiui „Išeiti kunigams iš zakristijų“ M. Krupavičius dažnai primindavo: „Jei kunigas šiandien neves jaunuomenės draugijų, tai jas ves bedievybės platintojai. Jei kunigas neorganizuos liaudies knygynėlių, tai perversmų tamsieji skelbėjai bruks savo agitacinius spaudinius.“

Šiai pozicijai pritarė ir Ateitininkų federacijos vadas prof. Stasys Šalkauskis, kurį jis laikė anglų tipo džentelmenu: „Filosofas, bet gyvenimo žmogus. Jam rūpėjo visa, kas liečia Lietuvos ateitį ir jos veidą… Argumentais kaip kūjais mušė, bet niekad nejutai pykčio ir įsikarščiavimo, visada su šypsena lūpose, mandagus, nors nenuolaidus.“

Prie kun. M. Krupavičiaus statyto Misijų kryžiaus – Kalvarijos dekanato kunigai, viduryje t. J. Bružikas SJ. S. Sajausko fotoalbumo ,,Kalvarija“ nuotrauka

Pagal tai, kokie idealai siejo abu pirmuosius Lietuvos ateitininkus, į klausimą, kokią svarbą jaunesniems visuomenininkams ir dvasininkams turėjo kun. Mykolo savybė „100 proc. pakelti ūpą“, S. Šalkauskis turbūt atsakytų savo rašytais žodžiais:

„Šitas valingas, veiklus, ryžtingas ir materialiai švarus žmogus įrašė neišdildomomis raidėmis savo vardą politinėje ir socialinėje Lietuvos istorijoje. Juk jis savo tiesiog titaniškomis pastangomis padėjo pagrindą socialinei mūsų visuomenės pusiausvyrai… Šitas galingo užsimojimo politikas ir šiaip įdomus asmuo negalėjo neimponuoti jaunam dr. J. Eretui [Pavasarininkų organizacijos vadovui] ir savaime jo neįtraukti į savo veikimo orbitą. Dirbti su tokiu žmogumi, kuris turėjo daug davinių būti vadu Seimų laikais, jaunam žmogui buvo ne tik įdomu, bet tiesiog nenugalimai žavu.“

„Šiandien kas gyvas privalo spiestis į Katalikų akciją, po Nazareto Mokytojo vėliava, kad aktingai dalyvautų masių mokymo ir auklėjimo darbe, kad „kūnams visiems duonos duotų, o sieloms visoms dangaus minčių“, – seminaristams, kaip būsimiems parapijų vadovams, dažnai primindavo prof. kun. M. Krupavičius.

Kalvarijos parapijon vikarauti paskirtas jo auklėtinis kun. Antanas Šukevičius prisiminė: „Dekanas su savo vikarais aptardavo ateinančių metų Katalikų akcijos veikimo planą, kad vieni nekliudytų kitiems paskirstydavo dienas ir valandas organizacijų susirikimams ar konferencijoms. Nors ir įtraukdavo į darbą besimokantį jaunimą, bet pagrindinė darbo našta gulė ant vikaro pečių. Vos tik baigdavosi darbas bažnyčioje, spėta ar nespėta užkąsti, – tuoj į susirinkimus. Kiekvieną sekmadienį kunigams tekdavo sakyti bent po vieną pamokslą bažnyčioje, o po pietų, organizacijų susirinkimuose, vėl tekdavo po vieną, o kartais ir po dvi paskaitas skaityti.“

Aukštai išsikėlęs savo kunigiškojo pašaukimo kartelę, negalėdamas veikti pusiau ar tik formaliai, bet visur ir visada varydamas gilią vagą Kalvarijos klebonas ir dekanas kun. Mykolas Krupavičius reikalavo, kad ir kiekvienas jo padėjėjas būtų ir liturgas, ir geras sielų ganytojas, ir pasiaukojęs Dievo ir žmonių tarnas, įtakingas visuomenininkas, gerai išmanantis net ir politinius vietinius reikalus. O socialiniu atžvilgiu kunigo veikla turi atitikti popiežių enciklikų liniją.

Šaulių bataliono šventėje. Iš kairės E. Draugelis, kun. M. Krupavičius, gen. ltn. K. Tallat Kelpša, švietimo ministras L. Bistras, plk. P. Žukas. 1939 m. rugsėjo 6 d. S. Sajausko fotoalbumo ,,Kalvarija“ nuotrauka, R. Petraičio fotoreprodukcija

Jau antraisiais buvimo Kalvarijoje metais dekanas ryžosi įsteigti ir senelių prieglaudą, ir vaikų darželį. Buvo aišku, kad nėra jokių vilčių gauti iš valdžios šiam reikalui žymesnės paramos. „Nepamirškim, – atsiminimuose rašė kun. Šukevičius, – kad ekonominė krizė vis dar visu sunkumu buvo prislėgusi mūsų padangę. Kaip galėjo kun. Krupavičius išsiversti, sunku ir suprasti. Tiesa, buvo daromos rinkliavos produktais per pasiturinčias šeimas, o bažnyčioje viena kita rinkliava pinigais irgi buvo skirta šiam tikslui.“

Dekano įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugija toliau rūpinosi abiem viena šalia kitos esančiomis socialinėmis įstaigomis: „Ir prieglaudos seneliai, ir vaikų darželio lankytojai jautė, kokia jautria globa juos supa aptarnaujančios seselės vienuolės ir buvo nuoširdžiai dėkingi kunigui klebonui.“

„Paskaitos, skirtos bažnytinei iškalbai, ne kartą išvirsdavo entuziastiškomis įžvalgomis apie žmogų, kalbantį Dievo vardu“, – atsiminimuose rašęs kun. V. Bagdanavičius MIC pažymėjo, jog seminarijoje homiletiką prof. kun. Krupavičius dėstė labai nuoširdžiai, siekdamas klierikus įvesti į socialinius pamokslininko uždavinius, taip pat reikalaudamas būsimai kalbai gerai pasiruošti. Apie tai žinojo visi Kalvarijos dekanate tarnavę jauni dvasininkai.

„Šiandien pamokslą ruošei iš „Žvaigždutės“ [vaikams skirto laikraštėlio], – kartą pasakė vienam vikarui. Kai, jam esant kitoje parapijoje, klebonas primygtinai reikalavo pasakyti pamokslą, kun. Krupavičius atsakė: „Aš ne patefonas, kad uždedi plokštelę ir kalba ar groja…“ O Kalvarijos parapijoje žmonės, sužinoję, kad pamokslą sakys dekanas, atvažiuodavo ir iš kitur, net žydai jo paklausyti ateidavo…

Ir atokesnių vietovių tikintieji matė, kokių didelių permainų į parapijos gyvenimą atnešė klebonas M. Krupavičius. Apie tai liudijo ir netoli Kalvarijos gyvenęs teisininkas V. Sruoginis, niekada negirdėjęs, kad kas jį peiktų, atvirkščiai – teko girdėti ir tokių nuomonių: „Klebonas geras, tai geras, nėra ką sakyti, bet jį paskirs vyskupu…“

Plojimai iš politinių oponentų

„Krikščioniškoji etika neleidžia švaistyti šmeižtų, sistemingo žmogaus vertybės žeminimo, kuris dažniausiai vyksta politinių kovų audrose, jau seniai laikas išvalyti ir praskaidrinti užnuodytą politinę atmosferą. Per daug jau žalos ji yra pridirbusi, per daug dėl jos žmonija kenčia…“ Šitaip rašęs Krikščionių demokratų partijos lyderis kun. M. Krupavičius savo žodžius pagrindė asmenine laikysena.

1938 m., minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ąsias metines, Kalvarijos parapijos salėje vykusiam minėjimui pirmininkavo vietos teisėjas A. Diržys, o iš Marijampolės atvykęs teisėjas skaitė pranešimą. Netikėtai dekanui M. Krupavičiui paprašius žodžio, salėje, kur daugiausia buvo tautininkų, stojo tyla – opozicijos lyderis, anot kun. A. Šukevičiaus, su savo nuostabia iškalba bala žino ką gali nukalbėti. Garbės prezidiumo nariai pasijuto nepatogiai ir nuleidę akis laukė atomazgos. Tada pirmininkaujantysis, prišokęs prie garbės prezidiume sėdinčio apskrities komendanto, paklausė: duoti žodį, ar ne. Komendantas irgi žvelgė į grindis, bet pritariamai linktelėjo galva, atsieit geriau duoti.

„Paskaitininkas teisingai išsireiškė, sakydamas, kad ir dabartinė vyriausybė yra anksčiau buvusių vyriausybių darbų tęsėja, – ramiai prabilęs dekanas kun. Krupavičius priminė Lietuvos universiteto, Banko įkūrimą, žemės reformos įgyvendinimą ir kitus tarptautinėje arenoje svarbius įvykius. – Kadangi nutarta siųsti sveikinimus valdžios atstovams, kurių vieniems pasiūlytus sutikome entuziastingu plojimu, kitiems – beveik tylėdami, tai siūlau dar pasveikinti visus buvusių vyriausybių pirmininkus [Salė pašėlusiai ploja]. Toliau – pasveikinti kariuomenės vadą generolą S. Raštikį, paskui visus Lietuvos vyskupus, Užsienio lietuvių susivienijimo draugiją, Savanorių organizaciją…“

Kun. Mykolas Krupavičius, 1935–1940 m. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus / limis.lt nuotrauka

Salei aidint plojimais, kun. M. Krupavičius atsisėda. Visi garbės prezidiumo nariai lengviau atsidūsta. Dekanas ne tik nepadarė politinio akibrokšto, bet dar pozityviai papildė padarytą jų spragą.

Dvidešimtmečio minėjimą buvo numatyta tęsti ištisus metus, bet netrukus nuotaiką sudrumstė Lenkija, įteikdama Lietuvai ultimatumą. Tačiau gegužę Kalvarijoje vėl buvo iškilmės, vėl lankėsi apskrities valdžia. Šį kartą pirmininkaujantis teisėjas A. Diržys dekaną pasitiko žymiai šilčiau, nuolankiai prašydamas tarti žodį, „kad įrodytų viso šio mūsų minėjimo prasmę“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kun. M. Krupavičius, matyt, nusiteikęs šįkart nekalbėti, ilgai nestoja. Bet kai salėje nenutyla plojimai, pagaliau prabyla: „Rimtai kalbant apie šios dienos paskirtį, tai ji glūdi daug giliau. Štai neseniai Lietuvai paskelbtas ultimatumas parodė, kad mūsų jėgos neturi būti suskaldytos, ir kaip tą valandą mes visi pasijutome vieningi. Bet vieningumą reikia skirti nuo vienodumo. Mes visi, būdami kiekvienas skirtingas individas, vis dėlto sudarome vieną lietuvių tautą. Nemunas dėl to yra toks didingas, kad jis sukaupia į draugę vandenis iš visų upių ir upelių. To reikia ir Lietuvai.

Štai pulko orkestras. Jeigu jis būtų iš vienų klarnetų, jis tik garsiai švilptų, bet malonaus skambesio nebūtų. Jeigu būtų iš vienų bosų, išeitų tik plerpimas ir nebūtų ištisinės melodijos. Orkestrui reikia įvairių dūdų, o dirigentas iš visų išgaus vieną sutartinę harmoniją. Taip ir šalyje nebūtina, kad visų žmonių įsitikinimai būtų vienodi, o reikia vieningo veikimo ir turėsime puikius rezultatus.

Taigi reikia ne to, kad būtų tik vien tautininkų partija, bet to, kad būtų mokama suprasti ir įvertinti visų kilnią iniciatyvą. Aš, pavyzdžiui, buvau ir liksiu opozicijoje, bet visada išdrįsiu pagirti, kas yra tikrai gera, bet nenutylėsiu, matydamas bloga.“

Salėje, kur buvo susirinkę daugiausia tautininkams palankūs žmonės, kilo plojimai.