2021 07 22

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kun. Mindaugas Kučinskas: „Tikiu, kad šie atlaidai vyksta Dievo valia“

Kunigas Mindaugas Kučinskas
Kun. Mindaugas Kučinskas. Aušros Čebatoriūtės /„Vatican News“ nuotrauka

Ateinantį sekmadienį, liepos 25 dieną 11 val. Kupiškio Kristaus žengimo į Dangų bažnyčioje pirmą kartą bus aukojamos iškilmingos Šv. Marijos Magdalietės atlaidų mišios. Apie naują šio miesto parapijos bendruomenės iniciatyvą kalbamės su Kupiškio dekanu ir parapijos klebonu kun. Mindaugu Kučinsku.

Po poros dienų Kupiškyje pirmąkart vyks Šv. Marijos Magdalietės atlaidai. Nors Jūsų parapija pavadinta visai kitu vardu… Tad kam ir kokiomis aplinkybėmis kilo tokia mintis? Kuo siejasi Kupiškis ir Marija Magdalietė?

Marijos Magdalietės atlaidų neturėjome. Kažkada kalbėdami su parapijiečiais apgailestavome, kad Kupiškio parapijoje vasarą neturime jokių atlaidų. Tokiais atvejais parapija parengia prašymą, apaštališkoji penitenciarija suteikia leidimą, o vyskupas ordinaras parašo dekretą, kuriame nurodoma, kokius visuotinius atlaidus numatoma švęsti vienoje ar kitoje bažnyčioje. Toks dekretas galioja septynerius metus, vėliau yra atnaujinamas.

Taigi, ir mes pasinaudojome proga paprašyti papildomų (trečiųjų parapijoje) atlaidų – Marijos Magdalietės. Kodėl jos? Šie atlaidai švenčiami vasarą, be to Kupiškio bažnyčioje turime gražų paveikslą, kuriame Marija Magdalietė vaizduojama apsikabinusi kryžių. Štai iš tokių paprastų intencijų Dievas ir paruošė net nesvajotą siurprizą. Kaip popiežius Pranciškus mėgsta sakyti, mūsų Dievas – siurprizų Dievas.

Šv. Marija Magdalietė. Kupiškio parapijos nuotrauka

Gal Jūs pats turite kokį ypatingą santykį su šia šventąja? Gal buvo koks gyvenimo įvykis, paskatinęs iš naujo atrasti Mariją Magdalietę?

Ypatingo santykio su šia šventąja neturiu, bet bus proga užmegzti. Keliaudamas su Dievo tauta, augu ir pats.

Atrodo, kad atlaidai bus kiek kitokie, negu esame įpratę matyti mažesniuose miesteliuose – jeigu taip galima sakyti, viskas bus „intelektualiau“. Pagrindines mišias aukos svečias iš Prancūzijos – Šv. Benedikto ordino Solesmes kongregacijos prezidentas, Solemo vienuolyno abatas Philippe’as Dupont’as OSB. Kaip viskas vyks, kokia numatyta programa?

Manau, kad atlaidai bus labai gražūs, šilti, paprasti, tikrai ne pompastiški, su nuolankia, džiugia širdimi, atgręžta į Jėzų. Nors svečias tikrai didis, tikiu, šis tėvo abato apsilankymas padės ir mums labiau gręžtis į Jėzų. To trokštu. Šv. Mišiose giedos Vilniaus Arkikatedros grigališkojo choralo giedotojai. Jų sutikimas atvykti pas mus taip pat nepaprastai nudžiugino. Po Mišių choras padovanos keletą giesmių, po to visi bus kviečiami pabendrauti prie vaišių stalo lauke.

Įdomu, kad klebonai negali susigalvoti atlaidų patys – jie tam turi gauti leidimą iš Vatikano, kurį jūs ir gavote. Ar galite išsamiau paaiškinti, kodėl to reikia? Kaip pateikiamas prašymas, kokia šio proceso eiga? Ar buvo sunku „derėtis“ dėl atlaidų?

Sugalvoti gali, kaip ir šiuo mūsų atveju, tačiau ar tai pagal Dievo valią sprendžia už tai atsakingi žmonės, esantys Vatikane. Kaip jau minėjau, svarbu nepraleisti šanso ir laiku paprašyti. Juk prašome gražaus dalyko, kuris tik dar labiau padės žmonėms sekti gražiais pavyzdžiais. Manau, kad tai bus proga atnaujinti gyvenimą, ryšį su Dievu, patirti gailestingumo malonę. Kodėl to reikia? Klebono pareiga klausytis žmonių poreikių ir stebėti Dievo ženklus, padėti žmonėms augti. Turiu vilties, kad tai padės mums, kaip bendruomenei, augti, eiti link susitikimo su kitu, išeiti iš savęs. Tikiu, kad šie atlaidai vyksta Dievo valia. Tai labai didelis Dievo meilės ženklas Kupiškio parapijai.

Man asmeniškai didžiausias Dievo meilės ženklas – tėvo abato sutikimas atvykti pas mus. Benediktinų šeima man labai brangi. Nuo pat kunigystės pradžios keliauju kartu su jais, reguliariai juos aplankydamas Palendriuose, semdamasis stiprybės iš jų, pailsėdamas pas juos. Ilgus metus dvasios kelionėje mane lydėjo benediktinas tėvas Žeraras, dabar jau lydintis iš Dangaus. Jis man daug padėjo ir dar daug padės. Tikiu, kad jis bus kartu atlaiduose.

Solemo vienuolyno abato Philippe’o Dupont’o bei Palendrių vienuolyno prioro Kazimiero Milaševičiaus atvykimas man labai brangus. Tai ženklai, kurie mane patį labai įpareigoja nenuvilti Jėzaus. O apie patį procesą jau užsiminiau, derėtis nereikėjo. Tereikėjo tik paprašyti, pasitikėti ir laukti.

Mariją Magdalietę dažnai įsivaizduojame kaip buvusią prostitutę, kuri atsivertė ir kartu su apaštalais sekė Jėzų. Atrodo, kad ilgus amžius ji liko kitų Jėzaus mokinių šešėlyje, bet štai 2016 m. liepos 22-oji tapo oficialia Katalikų Bažnyčios švente, minint Magdalietę. Ji netgi vadinama „apaštalų apaštale“. Tad ką šiandien iš tikrųjų žinome apie šią moterį ir jos gyvenimą? Kodėl ji, sakytume, taip išaukštinama? Kaip manote, kuo Šv. Marijos Magdalietės pavyzdys galėtų būti aktualus šiandienos krikščioniui?

Tikrai, žvelgdamas į jos paveikslą, galvodamas apie jos šventę, prisiminiau popiežiaus Pranciškaus dėmesį jai bei jai suteiktą „apaštalų apaštalės“ titulą. Nuostabi šventoji. Pirmiausia, bendravusi su Jėzumi, mačiusi jį prisikėlusį. Jos praeitis nėra jokia paslaptis. Tai teikia vilties mums, turintiems pačių įvairiausių patirčių: skaudžių, liūdnų, gėdingų. Tai gali būti proga susitikti gailestingąjį Jėzų bei patiems išgyventi Jėzaus žodžius: „Ji daug pamilo, nes jai daug atleista.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ji mus visus prakalbina, nes mes visi esame nusidėjėliai. Žvelgdami į ją, galime naujai atrasti pagarbą moteriai bei jos kilnumą bažnyčioje, jos svarbą bažnyčios misijoje. Ji, bėganti su Gerąja Naujiena apie Prisikėlusįjį – tai ženklas mums užsidegti meile Jėzui, užsidegti troškimu paskleisti Jėzaus kvapą visur, raginantis išeiti į pasaulį su drąsa. O jos ašaros prie kapo – tai šiandienos žmogaus ašaros: „Ko verki, Marija? Paėmė Viešpatį…“

Tai ašaros, gyvenant be Jėzaus, be Dievo. Marija Magdalietė gali padėti mums apie tai mąstyti, bei išjudinti veikti, kad pasaulio žmogaus ašaros taptų džiaugsmo ašaromis, suradus Dievą.

Kupiškio parapijos nuotrauka

Pabaigoje norėtųsi grįžti prie Jūsų parapijos. Prieš pokalbį minėjote, kad esate stovyklų sūkuryje. Kiek mačiau, turite ir vaikų, ir jaunimo stovyklų… Veiklos netrūksta? Ir šiaip, kuo gyvena Kupiškio katalikų bendruomenė? Kokie didžiausi džiaugsmai ir rūpesčiai?

Veiklų tikrai netrūksta. Ačiū Dievui, kad duoda idėjų, sveikatos bei gražų būrį bendradarbių, geradarių, savanorių, be kurių vienas nieko nepadaryčiau. Esu laimingas, būdamas tame žmonių sūkuryje, džiaugiuosi, kad galime kartu kažką gražaus nuveikti. Judam į priekį ir, kol Dievas laimins, judėsim. Džiaugsmas būti arti žmonių ir galėti dalintis tuo, kuo gyveni, padėti jiems augti. Aplankantys rūpesčiai labai įvairūs – nuo žmogaus, kuris ateina su savo rūpesčiais, iki bendro visų rūpesčio, kaip labiau sugyventi, kaip kitus įtraukti, pakviesti, kaip jiems padėti. O šiaip, laukdami Marijos Magdalietės atlaidų bei kitų gražių veiklų, gyvename dideliu džiaugsmu.