Kun. R. Doveika: vedamiems pagundos daug nuveikti svarbu laiku sustoti

Indrės Mažeikienės / „Vatiican News“ nuotrauka

Įvairiais šaltiniais kartkartėmis mus pasiekia raginimai nepasiduoti skubėjimui, stresą bei įtampą keliančiam inertiškam veikimui dėl fizinę ir psichinę sveikatą lydinčių pasekmių. Visgi neatrodo, kad visuomenei tai itin rūpėtų. Tad kyla klausimas – kas galėtų priversti suklusti ir atkreipti dėmesį į savo gyvenimo tempą?

„Laiko visuomet lieka tiek pat. Tiek pat dienų per metus, valandų per parą ir sekundžių per minutę. Tačiau koks jo turinys? Žmogus turi pagundą laiką ne praturtinti ar įprasminti, kiek labai skubotai ir daug per tą laiką nuveikti. Būtent tas „reikia nuveikti“ paverčia mus nelyginant tuo vilkeliu, kurį paleidai ir jis iš inercijos sukasi“, – sakė Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Ričardas Doveika.

Kuriantysis pozityvius dalykus – neapsaugotas nuo perdegimo

Dvasininko teigimu, šiuolaikinis žmogus šuoliuoja vis didesnių mokslinių atradimų, techninės inovacijos bei kitų pasiekimų link. Visgi tai sukelia ir neigiamų pasekmių. Viena iš jų yra vartotojiškumas. „Tai skatina konkurenciją – turi būti pirmas, tobulas, daugiau vartoti, sukurti, išnaudoti, panaudoti, visur įsitraukti, išbandyti. Tai sukelia perdegimo sindromą, kuris gali ištikti ir „šuoliuojančius“ dėl labai pozityvių dalykų. Perdegti gali ir kunigai, ir vienuoliai“, – pažymėjo kun. Ričardas.

Nuolatinis vartojimas asmenį, pašnekovo žodžiais tariant, atbukina: „Jam viskas tampa nebeįdomu, niekas nebedžiugina, niekas nebeteikia džiaugsmo ir prasmės. Perdegimas atveria tam tikrą tuštumą, kelia beprasmybę. Žmogus pamato, kad jis savęs šitoje tuštumoje nebeatranda. Tuomet susiduriama su depresija, savižudybėmis, polinkiu į psichotropinius dirgiklius – vaistus, alkoholį, narkotikus. Neturėdamas tam tikrų vidinių atspirties taškų arba įrankių, kaip su tuo susitvarkyti, žmogus apsivelka beprasmybės apsiaustą.“

Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas taip pat priminė ir karantino Lietuvoje patirtį. „Pirmo karantino metu mes visi labai džiaugėmės, mėgavomės galėdami būti kurį laiką ištraukti iš to ritmo, kuriuo gyvenome. Karantinui pasibaigus arba vėl grįžome į iki tol turėtą ritmą, arba pradėjome visa tai atmesti, o tai ėmė kelti naujų problemų – skyrybas, konfliktus, emocinį pervargimą, pykčius… Kai kuriems iš mūsų tai buvo tam tikra prasme giluminių, per ilgą laiko tarpą susiformavusių skaudulių išpūliavimo laikas.“

Kunigo teigimu, perdegimo patirtis sukelia psichologinių problemų, orumo ir savivertės praradimą. Žmogus jaučia kažkur nespėjantis, dvejoja padarytais pasirinkimais, ima sau priekaištauti. „Neturėdami įrankių, kuriuos galėtume panaudoti kaip rankinį stabdį, daugelis žmonių tiesiog plaukia pasroviui. Bet juk žinome, kad pasroviui plaukia tik negyvos žuvys“, – teigė pašnekovas.

Kun. Ričardas Doveika. Indrės Mažeikienės / „Vatiican News“ nuotrauka

4 įrankiai, leisiantys pasiekti pokyčių

Pirmuoju įrankiu, leidžiančiu atpažinti kylančias problemas ir rasti jiems tinkamus sprendimo būdus, Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas įvardino drąsą apsivilkti tiesa: „Popiežius Pranciškus kviečia atsigręžti į praeitį, prisiminti, kas esame. Suprasti, kad esu kūrinys, nepagamintas, bet sukurtas pagal Dievo paveikslą, Jo asmeniškai norėtas. Tai – kelionės savęs, savo supratimo link, įrankis. Turiu nusileisti į save ir pasižiūrėti, kas aš esu.“

Antrasis įrankis, tai – santykiai. „Vertėtų savęs paklausti, ar tame skubėjime, kuris mane išvargino, veikiau būdamas kartu su kitais ir dėl kitų? Ar priešingai, konkuruodamas ir nustelbdamas kitus? Kiek sugebėjau palaikyti darnius santykius? Svarbu suprasti, kad kitas, esantis šalia manęs, yra man ne konkurentas, ne priešas ir ne tas, kurį man reikia nustelbti, užgožti, eliminuoti, bet tas, kuris yra lygiavertis mano gyvenimo pakeleivis. O man, norint būti pačiu savimi, nereikia su niekuo konkuruoti“, – sakė kun. Ričardas.

Jis priminė apaštalo Pauliaus žodžius sakydamas, kad vienintelė konkurencija tarp krikščionių turi būti darant vienas kitam gerus darbus ir konkuruojant tarpusavio meile: „Rūpinimasis vienam kitu yra trečiasis įrankis. Jis yra skirtas ne tam, kad kitą aptarnaučiau, ne tam, kad iš kito uždirbčiau, kad kitas man būtų naudingas, tačiau tam, kad mes apsispręstume vienas už kitą, suprastume, kad kitas turi teisę būti.“

Ketvirtuoju įrankiu dvasininkas įvardino reikiamybę nesupasaulėti. „Krikščionio drąsa nesupasaulėti nereiškia, kad reikia kažką atmesti, nustoti rūpintis pažanga, kūryba, ekonomika, politika arba kitais dalykais. Nesupasaulėti – tai reiškia į visa pažvelgti Dievo žvilgsniu. Pažvelgti ne kaip iš nieko negalinčio pakeisti asmens pozicijų, bet prisiminti, kad Dievas yra man davęs širdį, dvi rankas, plaučius, turiu sąmonę ir protą. Todėl viskam, ką darau, turiu suteikti prasmę, kurti ir gyventi visavertį gyvenimą“, – pažymėjo jis ir pridūrė, kad išvardintų įrankių naudojimas suteikia žmogui galimybę šiandieniame skubančiame pasaulyje išsaugoti širdies ramybę.

Dvasinis gyvenimas – visa ko esmė

Ramią širdį lengviau išlaikyti besirūpinantiems savo dvasiniu gyvenimu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tokiems žmonėms nekyla grėsmių įsitraukti į skubėjimo, nerimo bei streso kupiną kasdienybės sūkurį, tačiau jie turi daugiau galimybių atpažinti neigiamai gyvenimą veikiančius veiksnius bei jų išvengti. Visgi kun. Ričardas pažymėjo, kad, nors krikščionims gali būti lengviau išvengti vadinamojo pasaulio vartotojiškumo, jie gali susidurti su pagunda vartoti „pozityvius dalykus“: „Mes galime pavirsti sakramentiniais turistais, kurie tiesiog pradeda eiti nebe gilyn, bet platyn. Šiandien – aš čia, rytoj – ten, šiandien man tas įdomu, rytoj nebeįdomu… Mes ir pozityviuose dalykuose galim juos diskredituoti.“

Dvasininkas pažymėjo pastebintis, kad krikščionys Bažnyčią tarsi paverčia savo nuosavybe. „Elgiamės savo veiksmus pagrįsdami tuo, kad „aš taip noriu“, „man taip atrodo“, „aš esu klebonas, vienuolis ar bendruomenės narys“ ir tai yra „mano“. Kada Bažnyčioje iš „mes“ ir „Dievo tauta“ atsiranda „aš“, tuomet atsiranda nesusikalbėjimų ir nesusipratimų. Negaliu suprasti, kaip mes, krikščionys katalikai, pasidavėme keistai pagundai skirstyti vieni kitus į katalikus liberalus ir katalikus tradicionalistus, pažangius katalikus ir katalikus atsilikėlius. Vien šių terminų egzistavimas arba savęs identifikavimas priskiriant vienai ar kitai šių pusių jau yra veikimas prieš Bažnyčią ir Bažnyčios kūno draskymas“, – teigė kun. Ričardas.

Vietoje dialogo – atmetimo „kultūra“?

Dvasininko teigimu, katalikai šiandien turėtų savęs paklausti – ar aš jaučiu su Bažnyčia? Ar į pasaulio reiškinius žvelgiu su Bažnyčia? „Kiekvienas asmeniškai klystame ir suklystame. Bet Dievo tauta neklysta, nes ji yra Dievo tauta. Ne veltui popiežius Pranciškus mus įveda į labai gilią patirtį – Sinodo kelią, patį sinodiškumą – kurie, atrodo, daugeliui labiau kelia sutrikimą nei žinojimą, kaip reikėtų elgtis. Tai reiškia, kad kiekvieno mūsų gyvenime kalba ir veikia Šventoji Dvasia, kiekvieno mūsų gyvenimas yra persmelktas Trejybės slėpiniu.

Paklauskim savęs, kiek aš išlieku vieningas su visuotine Dievo tauta, su Dievo Bažnyčia? Nes jei aš esu žmogiškas, tai ir mano Bažnyčia bus žmogiška, ir šeima, darbo vieta, santykiai bus žmogiški. Kiekvienas turime akinius, pro kuriuos žiūrime į aplinką – vieniems patinka matyti šviesoje ir yra tokių, kuriems patinka tik šešėliai“, – pažymėjo pašnekovas.

Pasak jo, šiandien vis dažniau galima pastebėti situacijų, kai tarytum vaikštome peilio ašmenimis ir nebesivarginame puoselėti dialogo kultūrą. „Nebematome joje naudos, grožio ir ateities. Šiandien pasirenkamas kitas kelias – atmetimo „kultūra“. Šiandien nebereikia vargintis užmegzti dialogą, daug paprasčiau atmesti – „išdrauginti“, užblokuoti socialiniuose tinkluose, praeiti gatve tarytum kito nepastebint, susikurti savo burbulą. Šiandieną besiformuojančių burbulų visuomenė jau yra labai pavojingų reiškinių ženklas, kuriame slypi gilūs visuomenės nesutarimo pavojai, bet neduok Dieve, kad atsirastų kam nors pagunda formuoti burbulų Bažnyčią arba jei Bažnyčioje prasidėtų atmetimo elgesys…