2020 12 13

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kun. R. Grigas: ir sunkumuose turime išgyventi džiaugsmą

Kun. Robertas Grigas skaito eiles „Poezijos pavasaryje“. Pažaislis, 2016. Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotrauka

Trečiasis advento sekmadienis Bažnyčios lotyniškai vadinamas „Gaudete“, arba Džiaugsmo, sekmadieniu. Bažnyčia ragina džiaugtis – tai advento esmė. Šiandienos tikrovėje, kai džiaugsmą temdo nežinia dėl ateities ir kausto nerimas, turime viltingai kreipti savo žvilgsnį ir širdis į Išganytoją.

Sakoma, kad Dievas myli džiaugsmingą tikintįjį, kuriam viltingas žvilgsnis yra daug brangesnis nei liūdnas ir beviltiškas nusiteikimas. Kodėl mūsų tikėjimui toks svarbus džiaugsmas, kaip juo gyventi, besiruošiant šv. Kalėdoms, ir kur semtis vilties, šiandien kalbiname kunigą Robertą Grigą.

Trečiasis advento sekmadienis kalba apie džiaugsmą. Sakykite, kaip išgyventi tikrą džiaugsmą šiandienos pasaulyje?

Nors džiaugsmo ilgesys turbūt yra kiekvienos žmogiškos būtybės būdingiausias bruožas, neatrodo, kad savo aplinkoje sutiktume daug tikrai džiaugsmingų žmonių. Maža to, pastebimas toks įdomus reiškinys, kad džiaugsmo, laimės pojūtis nebūtinai sutampa su išorine, materialine gerove.

Turtingų, išvystytos ekonomikos ir aukšto lygio politinės sistemos šalių gatvėse dažnai matome srautus žmonių, iš kurių laikysenos, veidų dvelkte dvelkia niūrus užsidarymas, nuovargis ir liūdesys. Ir atvirkščiai, kokioje Indijoje, Artimųjų Rytų šalyse, kur daugybė buitinių problemų ir nulis socialinių paslaugų – matai besišypsančius veidus, krykštaujančius vaikus, šeimas, kur iš tolo jaučiamas šiltas, stiprus tarpusavio ryšys.

Tuo nenoriu pasakyti, kad skurdas ir solidarumo reikalaujantys iššūkiai yra visuomenės laimės receptas. Tačiau yra tiesos, kad gyvenimo džiaugsmas priklauso ne tiek nuo materialinio turėjimo ar išorinių sąlygų, kiek nuo mūsų vidinių nuostatų.

Nuo tarpusavio ryšių ir santykių. Tikinčiųjų teisių gynėjas, mano kartos jaunimo ugdytojas kun. Juozas Zdebskis (1929–1986) teisingai pastebėjo: „Laimę gali atrasti tiktai kito žmogaus akyse, kai jis švyti džiaugsmu, ir tu žinai, kad esi to džiaugsmo priežastis.“ Vadinasi, kažkuo prisidėjai, kad kitas žmogus būtų laimingas.

Kas jums yra tikras džiaugsmas? Sakoma, kad Dievas myli džiaugsmingą davėją – kodėl džiaugsmas svarbus tikinčio žmogaus gyvenime?

Džiaugsmas man yra vidinė darna – kai išgyveni pasitikėjimo ryšį su Dievu, geranorišką santykį su žmonėmis, kuriuos sutinki, pagarbų ir dėkingą ryšį su gamta, visata, kurioje mums leista gyventi. Ypatingą džiugesį suteikia kūrybos dovana – nuo vaikystės traukia literatūra, poetinio žodžio pasaulis.

Kai jauti, kad pavyko įtaigiai, naujai ir vaizdingai išreikšti amžinąjį gėrio, grožio, harmonijos, meilės ilgesį – ir gali tuo su kitais pasidalinti – supranti, kad gyveni. Ir kad gyvenimas yra vertingas.

O tikras, gyvas džiaugsmas užkrečia – todėl, skelbiant Gerąją Naujieną, svarbu, kad tikintieji spinduliuotų ramų, pasitikėjimą ir viltį dovanojantį džiaugsmą. Jis yra sparnai, kurie neša, palaiko ir mus pačius, atsargos, iš kurių galime maitintis sunkiomis dienomis, iš kurių galime  „pamaitinti“ ir alkanuosius mūsų aplinkoje. Žmonių sieloms tai būna daug svarbiau, negu vien pasidalijimas labdaros rinkliavų gėrybėmis.

Kun. Robertas Grigas. Šarūno Mažeikos / Fotobanko nuotrauka

Kaip advento rimtis susijusi su džiaugsmu? Patarkite, kaip tapti džiaugsmingu krikščioniu?

Rimtis, paviršutiniškai žvelgiant, gali atrodyti džiaugsmo priešingybė. Bet taip nėra – tiksliau būtų sakyti, kad ji yra dirva, arba pagrindas, iš kurių išauga dvasinis, patvarus džiaugsmas. Gyvenant Kauno senamiestyje, kartais tekdavo matyti, kaip paryčiais iš naktinių klubų išslenka jauni vaikinai ir merginos. Tuščiomis akimis, išsekę, su kažkokia pagieža ir kraupoka neviltimi veiduose.

Ieškojo didelio džiaugsmo, atgaivos, o išsinešė visai ką kita. Ir nepalyginamai skirtinga nuotaika tų žmonių, kurie vėlyvą naktį išeina iš kalėdinių Piemenėlių Mišių. Arba jauni savanoriai, kuriuos matai talkinant vargstančiųjų globos įstaigose, senelių ar vaikų globos namuose.

Jie irgi būna išvargę, tačiau kažkokia nenusakoma džiugios ramybės šviesa sklinda iš jų. Tai, matyt, yra tas kelias, kuriuo eidami krikščionys ir visi geros valios žmonės gali tapti iš tikrųjų džiaugsmingi. Kuklaus ir nuoširdaus savęs dovanojimo kelias.

Gyvename įtemptu laiku. Kaip išgyventi Kristaus gimimo tikrovę, kai esame sukaustyti atskirties?

Gali būti, kad šiemetinės šv. Kalėdos bus kitokios, nei įprasta. Turėsime prisitaikyti prie pandemijos ir karantino diktuojamų sąlygų. Ne iš baimės – kaip kažkas poetiškai pasakė – Dievą tikintis žmogus yra kaip paukštis, kuris gieda ir ant lūžtančios šakos, nes žino, kad turi sparnus.

Bet dėl artimo meilės, saugodami vieni kitų sveikatą, galbūt turėsime laikytis įvairių socialinių ribojimų. Tad tektų labiau susitelkti į vidinį, dvasinį Viešpaties Gimimo išgyvenimą. Atrasti tų netiesioginio, nefizinio bendravimo būdų, kuriais galėtume vieni kitiems būti Kristaus Kalėdų liudytojai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Užėjus į bažnyčias jas matai praktiškai tuščias. Kaip nepasimesti toje niūrioje tikrovėje?

Šventųjų bendravimas – viena iš krikščioniškojo Credo, Tikėjimo išpažinimo, tiesų. Net ir nebūdami gausiai apsupti bendratikių bendruomenės (galbūt tai bus paskata vieniems kitų labiau pasiilgti, branginti?) – galime būti maldos vienybėje ir su toli esančiais, tais, kuriems linkime gero, su mūsų mirusiaisiais, skaistyklos sielomis. Ištuštėjusios bažnyčių erdvės gali būti ir paraginimas naujai atrasti šią neregimąją, dvasinę tikrovę.

Kokios šios šv Kalėdos bus jums? Iki švenčių liko visai nedaug, kaip spėti tarp pasimetimo dėl nežinios, dovanų ieškojimo ir kitų rūpesčių paruošti širdį Kristaus gimimui?

Kaip visi suprantame, dar nėra aišku, kokius ribojimus šventiniams, taip pat ir maldos susibūrimams, gali atnešti plintantys susirgimai ir karantino ribojimai. Tikėkimės, kad Viešpaties Gimimo iškilmėje, kad ir ne taip gausiai, galėsime dalyvauti. O kam tai bus neįmanoma tiesiogiai – junkimės į tikinčių širdžių bendruomenę per Marijos radiją, televizijų transliacijas.

Manosios šv. Kalėdos tikriausiai bus patarnaujant tikėjimo broliams ir seserims Kauno arkikatedroje. Esu iš tos „ikiinternetinės“ kartos, kuri mėgsta rašyti ir gauti paprastus pašto laiškus. Taigi pasveikinsiu jais artimiausius sau žmones, bičiulius, kuriuos kitaip vargiai bepavyks aplankyti.

Paruošiame savo dvasios pasaulį Kristaus Gimimui, kai padarome jame  „prakartėlę“ kiekvienam šilumos ir paguodos ieškančiam žmogui.

Jūsų palinkėjimas skaitytojams, o ypač tiems, kurie išgyvena nerimą ir baimę dėl viruso realybės.

Ieškokime Dievo, ieškokime Kūdikio ir Jo Motinos vieni kituose, palengvindami mums tenkančias naštas. Ir atrasime Ramybę.