Kun. R. Taučius OFM: gavėnios laikas skatina klausti, ar sugebame gyventi Evangelijos šviesoje

Ar šiais metais keturiasdešimties dienų laikas, skirtas pasiruošti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo – šv. Velykų šventei – Rusijos karo Ukrainoje kontekste bus kitoks? Apie tai kalbėjomės su kun. ROLANDU TAUČIUMI OFM.

Vasario 24-ąją sueis lygiai metai nuo pirmųjų Rusijos karo Ukrainoje veiksmų. Kuo ši gavėnia tokių įvykių kontekste mums, gyvenantiems Lietuvoje, bus kitokia?

Žmonių gyvenimai tikrai labai pasikeitė, pasidarėme vieningesni – tai labai gražu. Tačiau galima pastebėti ir mąžtančios maldos tendenciją, o ji – ypač svarbi. Juolab kad matome, kas vyksta politinėse sistemose ir Rusijos valdžioje – gyvenama mele. Todėl ir Ukrainos graikų apeigų katalikų didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas nuolat kalba apie maldos svarbą.

Gavėnia prasideda Pelenų diena – „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Metanoia – žodis, kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia – nusigręžk nuo savo nuodėmių, iš tikrųjų mūsų klausia: ar mes vis dar nusigręžiame nuo savo nuodėmių? Ar sugebame gyventi Dievo malone, tiesoje, Evangelijos džiaugsme ir šviesoje? Ar visgi pasiduodame neapykantai?

Turime kur augti ir tobulėti. Tam, kad gavėnia nebūtų tuščia, mums reikia atsigręžti į savo gyvenimą. Pasikeitimai jame padeda išsikristalizuoti evangelinei gavėnios žiniai ir skleistis taikai. Pastebiu, kad kai kurios paramos Ukrainai organizacijos surinktus pinigus panaudoja ginklams pirkti. Aš niekada to nepateisinu, bet visada esu už taiką, kuri priklauso nuo manęs asmeniškai. Pranciškoniška tradicija kviečia nešti taiką ir gėrį. Nešti kartu, ne atskirai. Gavėnios metu tai yra dar reikalingiau – Kristaus mirtis mums dovanoja viltį.

Visgi išgyvenantiems karo žiaurumus ir nežinomybę sunku kalbėti tiek apie viltį, tiek apie kančios prasmę. Dažnai ir patys tikintieji klausia arba patys sulaukia klausimo – kodėl Viešpats Dievas leidžia įvykti tragedijoms?

Toks klausimas kyla visą laiką. Tas pats klausimas buvo keliamas prieš daugybę metų, popiežiui Benediktui XVI atvykus į Aušvicą, kuriame buvo tiek daug nukankintųjų. Popiežius sakė: „Dievas niekada blogio nekuria. Tai yra žmogaus pasirinkimas laisva valia.“

Rusijos fašizmas ir prasidėjęs karas neigia pamatines krikščioniškas vertybes. Žmonės dažnai klausia, kodėl Dievas leidžia įvykti tokiems dalykams. Aš nežinau, koks Dievo planas, bet žinau, kad Dievas mums davė laisvą valią, ir mes esame atsakingi už tai, ką sąmoningai renkamės.

Nesuvokiame, kokią žmogus turi ypatingą dovaną – gebėti skirti tai, kas gera ir kas bloga. Jis gali rinktis. Net ir žydų semitiniame mąstyme yra du keliai. Arba pasirinkti gėrį, arba – nuodėmę, o tai reiškia – mirtį. Šiandienos visuomenėje ši mąstysena yra iškreipta, sudaromas įspūdis, kad turime galimybę rinktis iš daugiau variantų.

Gavėnia yra laikotarpis, kada mes turime galimybę atverti savo širdis veikti Dievo malonei, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, ir jis yra neatsiejamas nuo intensyvesnės maldos. Ukrainos karo kontekste visai kitaip skamba Evangelijos pagal Matą eilutės: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ Vien priešo vardas šiandien neabejotinai kelia didelę neapykantą daugelio žmonių širdyse, todėl malda už priešus atrodo tiesiog neįmanoma. Kyla dvejonė, ar tokiu būdu neteisinsime blogio?

Pateisinti blogio negalima, reikia kalbėti apie tiesą. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ labai aiškiai teigia, kad tiesos negalima atskirti nuo meilės – jos eina kartu. Todėl ir kalbant apie priešų meilę labai svarbu, kad meilę lydėtų tiesa. Mūsų suvokiama tiesa yra subjektyvi, kintanti, o Dievo tiesa – kitokia, ji nekinta.

Tad kokia yra Evangelijos žinia? Visų pirma Jėzus mus moko – aš tai asmeniškai atradau ir išgyvenau – džiaugsmo, vilties ir ramybės. Kai tai giliai įsisąmonini, suvoki, kokia tai dovana. Gavėnios metu mes tai ypatingai išgyvename – Jėzus prisiima mūsų nuodėmes, kenčia ir miršta dėl mūsų.

Čia verta prisiminti šv. Tomą Akvinietį, kuris taikliai pastebi – patyrus blogį, niekada nereikia atsakyti tuo pačiu. Kaip mylėti priešą? Nepasiduoti tam, kuris daro blogį. Duoti atkirtį, tačiau kitokį, priešingą. Jėzus sako: „Aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), turime sekti Jo pavyzdžiu.

Kitaip tariant, svarbu, kad kovodami prieš agresorių patys netaptume agresoriais.

Taip, vienareikšmiškai. Todėl reikia nepasiduoti – kovoti, liudyti… Tam dažnai net nereikalingi žodžiai, laikysena parodo, kaip aš priimu kitą žmogų, kaip reaguoju keblioje situacijoje – ar su pykčiu, su pagieža, ar ne.

Aišku, svarbu nelikti abejingiems. Šiandien man asmeniškai nerimą kelia tai, kad nuodėmės žmonės nebelaiko nuodėme. Ir ši tendencija žmonių mąstysenoje vis auga. Tačiau svarbu nepasiduoti nusivylimui, nepaliauti melstis.

Pažymite maldos svarbą. O kokie dar pasiryžimai gavėnios laikotarpiu yra svarbūs?

Bažnyčia turi daug vertybinių tradicijų. Svarbi atgaila, išpažintis, Kryžiaus kelio apmąstymas, gerų darbų darymas.

Pastebiu, kad pastaruoju metu vis mažiau žmonių aukoja Kretingos labdaros valgyklai, skurstantiesiems. Tokia parama taip pat galėtų būti atgailos darbas. O kartais žmonėms reikia tik dėmesio. Skirti laiko tiems, kurie yra šalia tavęs – irgi atgailos ženklas.

Kartais pasiryžimų rikiavimas panašėja į lenktynes, kada lyginamės su kitais ir kyla grėsmė imti veikti pernelyg daug, taip tarsi bandant jėga išplėšti tuos didesnius širdies plotus, sukurti erdvės joje Dievui veikti. Kaip to išvengti?

Labai svarbu rasti tą atsvarą, teisingai suvokti dvasingumą ir maldingumą. Kitaip mūsų dvasingumas bus kaip mišrainė. Gavėnios metu svarbu skirti laiko skaityti Šventąjį Raštą, klausytis, ką Dievas kalba, apmąstyti Dievo žodžio slėpinį.

Man asmeniškai gražų pavyzdį rodo mūsų brolis Juozapas, vadinamas tėveliuku. Jis visą laiką man ir broliams primena trumpos, strėlinės maldos svarbą. Tokia malda galiu melstis dirbdamas darbą, važiuodamas ar patirdamas sunkumus. Ryšys su Dievu yra labai svarbus.

Svarbu atlikti savo pareigas kasdienybėje, ne kažkur bėgioti ir siekti dalyvauti kuo daugiau maldos akcijų. Paprasčiausiai reikia vėl sugrįžti prie šaltinio – Dievo žodžio ir Eucharistijos, suvokti savo mokinystės pašaukimą ir atrasti Dieve, ką aš galiu duoti savo šeimai, bendruomenei. Gavėnia nėra tam, kad vėliau galėtume girtis – pažiūrėkit, aš tokiose maldos grupėse buvau, tiek rekolekcijų dalyvavau. Maratonas tampa kraštutinumu, todėl svarbu atsvara.

Yra labai gražių pavyzdžių, kaip iš naujo atrasti maldos grožį savo gyvenime, savo kasdienybėje – Bažnyčios lobynas yra labai turtingas. Sakyčiau, kad per gavėnios laiką būtų gražu ir atrasti knygą, kuri širdį atgaivintų, paskaityti geros krikščioniškos literatūros.

Kaip nepamesti pasiryžimų visos gavėnios laikotarpiu? Ir ar įmanoma jų nepamesti? Vėliau juk ir teisinamės vieni kitiems – darbas, laiko stoka, vaikai, šeima, rūpesčiai…

Aš manau, kad svarbiausia nepaskęsti buityje. Esu matęs gražių pavyzdžių, kada vakare susirenka visa šeima, suklumpa maldai. Aš dėkingas savo tėveliams, kurie nuo pat mano vaikystės buvo gražus pavyzdys. Jie nei man, nei mano broliams nekalbėjo daug apie Dievą, bet melsdavosi, meilę Dievui ir meilę žmonėms gebėjo parodyti. Tėvų suklupimas maldai – man tai taip gilu ir gražu. Ši patirtis – visam gyvenimui, esu už ją dėkingas.

Kviečiu tėvus rodyti tokį pavyzdį savo šeimose – susirinkti maldai, kad ir trumpai. Vakarais perskaityti Evangeliją ar Kryžiaus kelio stotį apmąstyti. Žemaitijoje yra graži išlikusi tradicija kiekvieną gavėnios penktadienį giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus.

Norėčiau palinkėti, kad pirmiausia gavėnios laikotarpiu atrastume laiko skirti dėmesio tiems, kurie yra šalia, svarbu nebūti abejingiems. Tikrai ne visi geba skirti laiko pabūti, pasidžiaugti su savo artimaisiais. Visuomenėje juntamas perdegimo sindromas, todėl svarbu teisingai susidėlioti prioritetus, rasti laiko Dievui, sau ir šeimai. Tai įgyvendinus ir gyvenimas gavėnios laiku tikrai bus palaimintas.