2020 10 01

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kun. R. Zdanys – apie kunigų vienatvę, alkoholizmą ir priemones, kaip su tuo kovoti

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Net ir didelė parapija ar aktyvi veikla kunigo neapsaugo nuo vienatvės jausmo. Tuo ne kartą įsitikino Panevėžio vyskupijos ekonomas, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, kun. Romualdas Zdanys. Tam, kad dvasininkai būtų „dvasiškai, fiziškai ir psichiškai sveiki“, mano pašnekovas organizuoja neformalius kunigų susitikimus – ten jie laisvai bendrauja, išsipasakoja, juokauja ir šitaip stiprina brolišką ryšį.

Tokie susitikimai prasidėjo dar 2004 metais. Kartą per mėnesį kartu rinkdavosi apie 15 kunigų. Vėliau, kun. R. Zdaniui išvykus tarnauti į Šveicariją (ir todėl nelikus pagrindinio organizatoriaus), šis bendravimas nutrūko – tačiau šiandien jis atgimė. Nuo spalio pabaigos Panevėžio vyskupijos dvasininkų būrelis vėl reguliariai susitikinės.

Pasak šios idėjos entuziasto kun. R. Zdanio, kunigams gyvybiškai svarbu palaikyti santykį vieniems su kitais, domėtis kito žmogaus gyvenimu ir, esant reikalui, padėti. Jei to nebus – gresia vienatvė, beprasmybė, alkoholizmas ir kitos rimtos problemos. Pašnekovas priduria, kad kunigai labai laukia ir savo parapijiečių paskatinimo bei pagalbos.

Kun. Romualdas Zdanys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jus pakalbinti pasiūlė vienas bičiulis, kuris užsiminė, kad organizuojate neformalius kunigų susitikimus. Kaip kilo tokia idėja?

Ji buvo paprasta – kilo mintis, kad būtų gerai dėl mūsų dvasinės, fizinės ir psichinės sveikatos ne tik spontaniškai susitikti, bet organizuoti nuolatinius susibūrimus su kolegomis. Kad toks reguliarus bendravimas mums, kunigams, padėtų sveikai gyventi.

Iš pradžių organizavome metines rekolekcijas vienoje kaimo turizmo sodyboje. Mūsų buvo apie penkiolika kunigų. Kai baigėsi trijų dienų uždaros rekolekcijos, visi mes šimtu procentų balsavome, kad norėtume susitikinėti dažniau – kas mėnesį ar du. Taip ir pradėjome, kiekvienąkart pakeisdami susitikimo vietą. Važiuodavome vis pas kitą kunigą, būdavo malda, adoracija, Mišios. O paskui – vakaras ar popietė kartu prie bendro stalo.

Vyksta pokalbiai, išsipasakojate vienas kitam?

Taip. Tam ir suvažiuodavome, kad galėtume dalintis. Bet dažnai, kai pasirodydavo koks ypač svarbus popiežiaus ar Lietuvos vyskupų konferencijos dokumentas, iškeltas aktualus klausimas – tai irgi aptardavome. Kuris nors kunigas apsiimdavo ta tema pasiruošti ir ją per susirinkimą pristatyti.

Buvo gan ilga dešimties metų pertrauka po paskutinio jūsų susitikimo – tačiau dabar šią idėją vėl atnaujinote?

Taip, tai atsirado panašiu formatu. Šiemet dėl koronaviruso neįvyko dalis numatytų, iš anksto suplanuotų kunigų rekolekcijų, kurias organizuoja Panevėžio vyskupija. Kad nelauktume, kas bus toliau, su vienu kunigu ėmėmės iniciatyvos ir vyskupijos kurijai priklausančioje vadinamojoje vyskupo K. Paltaroko viloje, Berčiūnuose, surengėme rekolekcijas pažįstamiems entuziastingiems kunigams. Rekolekcijas vedė vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Vėl spontaniškai iškilo mintis, kurią palaikė ir kiti, – nagi, kodėl mums nesusitikus kartą per mėnesį, atvažiuoti čia, kam reikia – iš anksto pernakvoti? Susiplanuoti sau vieną dieną per mėnesį paprasčiausiai pabūti, pailsėti? Pasiruoškime ką nors valgyti, aukosime Mišias, pasimelsime, padiskutuosime, pažvengsime… Tiesiog kartu pabūsime.

Kaip suprantu, yra poreikis kunigams – susitikti, atsipalaidavus pabūti kartu?

Taip, aš tą pastebėjau. Pats jaučiu tokį poreikį, taip pat yra ir keletas kitų kunigų entuziastų, kurie mane palaiko ne tik iš mandagumo.

Panevėžio vyskupijos kunigų rekolekcijos. Kun. Romualdo Zdanio archyvo nuotrauka

Pokalbio pradžioje paminėjote kunigų dvasinę, fizinę ir psichinę sveikatą. Ką turite omenyje? Kokių sunkumų kasdien iškyla kunigui?

Kunigui, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia bendravimo, autentiško buvimo su kitu. Viena vertus, tai galime daryti su savo draugais. Kita vertus, kadangi kunigystė yra ne profesija, o specifinis gyvenimo būdas, jis savo prigimtimi reikalauja bendravimo, dalinimosi džiaugsmais ir rūpesčiais su broliais kunigais.

Kai istoriškai atsirado kunigystė, iš pradžių bendruomeninis gyvenimas buvo gyvesnis. Vėliau, amžiams bėgant, įsigalėjo kunigų individualizmas. Todėl Vatikano II susirinkimas visuose išleistuose dokumentuose apie kunigus pabrėžė: jeigu norime išsaugoti kunigų tapatybę ir autentiškumą, būtina sugrįžti į kokias nors bendro gyvenimo formas.

Kaip tik norėjau paklausti – kodėl iškyla kunigų vienišumo, uždarumo problema? Ką Jūs pastebite, kiek tai yra aktualu? Tenka girdėti, kad jauni žmonės baigia seminariją, paskiriamas į atokesnę parapiją, kurioje žmonės neaktyvūs, jiems niekas neįdomu – ir kunigui tada būna labai sunku.

Veiklus kunigas net ir mažoje parapijoje turės ką daryti, jis susigalvos įvairių veiklų, ir didesnę paros dalį vienas be žmonių nebus. Bet kaip dvasininkas, nepaisant parapijiečių gausumo, kunigas visada rizikuoja likti vienišas ir izoliuotas.

Ką aš noriu pasakyti – kad kartais nėra problema, kaip parapijoje turėti gausybę žmonių. Tai neišsprendžia vienatvės problemos. Gali sutikti daug žmonių, bet nė su vienu neturėti autentiško kontakto.

Šią vasarą padariau laimingas aštuonias sutuoktinių poras. Pakrikštijau penkiolika vaikų. Bet paskui grįžtu į savo kambarį ir pasijuntu vienišas. Vienas.

Tada ir pajunti, kad yra vidinis poreikis su kažkuo pasidalinti, pabūti. Neužtenka visos dienos darbų, tarnystės parapijiečiams – reikia tikrų ryšių, santykių su kitais žmonėmis, o mūsų atveju geriausia – su broliais kunigais.

Vienas kunigas per rekolekcijas pasakojo apie tą vienatvės jausmą, kurį bandydavo slopinti alkoholiu. Jis kalbėjo: „Pasiimi butelį – ir varai gerti pas kitą kunigą.“ Ačiū Dievui, šiandien šis žmogus iš alkoholizmo išbridęs. Kiek žinau, Jūs asmeniškai esate padėjęs keliems kunigams, kurie kentėjo nuo šios priklausomybės.

Teko susidurti su kelių kunigų problemomis. Tai buvo ir didelės parapijos klebonas, pilnas veiklos, ir kaimo parapijos klebonas, kuriam veiklos praktiškai visai nebuvo. Parapijos dydis visiškai nieko nesako. Tai neapsaugo nuo alkoholizmo ar kitų priklausomybių.

Ar galėtumėt apie tai papasakoti daugiau? Kaip Jūs padėjote tiems žmonėms?

Buvo gal trys tokie atvejai.

Visų pirma parodžiau, jog esu jų draugas. Kad nesmerkiu jų ir suprantu tą problemą. Per keletą kartų kalbėdamiesi priėjome išvadą, kad būtina pagalba. Tada tiesiog palydėjau pas profesionalus, gydytis pagal „Minesotos“ programą.

Tuos besigydančius kunigus lankydavau, palaikydavau draugišką ryšį. Prižiūrėdavau jų parapijas, kad neliktų be ganytojo ir patarnavimų. Tai tiek. Stebuklų čia nebuvo. Teko vieną, kitą ir pas save kelioms dienoms parsivežti į namus, prižiūrėti, kad išsiblaivytų ir po truputį atsistotų ant kojų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O kaip Jūs sužinodavote, kad tie kunigai turi problemą dėl alkoholizmo? Pats pamatydavote ar parapijiečiai pranešdavo?

Įvairiai. Buvo vienas atvejis, kai pats žmogus paskambino ir verkdamas prašė: „Padėk, gelbėk“… O kitais kartais ir pats akivaizdžiai supratau, kad yra problema. Tada paprasčiausiai ėmiausi reikiamų žingsnių.

Ne visi būna jau taip nusivažiavę, kad būtina profesionalų pagalba kaip „Minesota“. Kartais užtenka draugiško perspėjimo, pokalbio, parodymo, kas yra negerai. Leisti suprasti, kad yra problema ir jos galimos pasekmės: „Žiūrėk. Atsitiko taip ir taip. Sakai, kad tai normalu? Gerai. Bet jeigu toliau apgaudinėsi save – tai gali baigtis tuo ir anuo. Ir kas tada?“ Dažnai, kol dar žmogus nėra smarkiai įklimpęs, to užtenka. Bet svarbu tokį žmogų ir toliau palaikyti, stengtis bendrauti.

Žinokit, nėra bendros taisyklės. Visi mano kelyje sutikti kunigai yra skirtingi. Vienam užteko vieno karto „Minesotos“ ir palaikymo, kitą vežiojome du ar tris kartus į tą programą. Dar kitam užteko paprasčiausio pokalbio – jis sustojo, susiprato, pradėjo dažniau važinėti į vienuolynus.

Ta alkoholizmo problema tarp kunigų yra. Gal keistai nuskambės, bet ji pasireiškia netgi ir kunigystės pradžioje. Viskas susideda – pasimetimas, entuziazmas ir nusivylimas, „atgauta“ laisvė po seminarijos, nemokėjimas su ta laisve elgtis. Baigęs seminariją dažnas kunigas nesugeba atsirinkti tinkamų draugų, pasijutęs laisvas ir nekontroliuojamas, pamiršta bendravimą su kitais kunigais ir pasimeta pasaulietiniame gyvenime.

Dažnas kunigas, įklimpęs į problemas dėl priklausomybių, būna pasimetęs dvasiniame gyvenime.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Kokia dalis kunigų kenčia nuo alkoholizmo? Ką Jūs pats pastebite?

Statistikos neturiu, bet manau, kad galėtų būti 10–15 procentų.

Kodėl taip yra? Čia juk didelis skaičius… Minėjote, kad jauni kunigai nemoka elgtis su laisve.

Tai – viena priežastis. Kita yra ta, kad labai greitai kunigams išblėsta pradinis entuziazmas, kokį turėjo ką tik išėję iš seminarijos. Jie susiduria su kasdienybe. Žinome, kad dažnas kunigas savo „karjerą“ turi pradėti atokesnėje kaimo parapijoje, kur būna neišspręstos įvairios problemos – pavyzdžiui, kaip finansiškai išlaikyti parapiją.

Kunigui užkraunama atsakomybė ir už bažnyčios pastatą. O pasitaiko, kad žmogus siunčiamas į parapiją, kurioje nėra normalių gyvenimo sąlygų. Žinau ne vieną atvejį, kai kunigas siunčiamas gyventi į kleboniją be tualeto ir šilto vandens.

Oho.

Taip! Kita problema – dvasininkas naujoje parapijoje paliekamas vienas, kartais pritrūksta ir vyskupų dėmesio tokiam kunigui. Mums reikia ganytojų, kuriems kiekvieno kunigo likimas būtų „ant širdies“. Tačiau kartais gyvenime to nejaučiame.

Kokia Jūsų nuomonė apie būsimų kunigų rengimą Lietuvos seminarijose? Ar klierikai yra gerai parengiami įvairioms gyvenimo situacijoms, kad jų laukia pavojai dėl vienatvės ar priklausomybių?

Sunku pasakyti, esu nutolęs nuo seminarijos reikalų. Ne vienodi žmonės stoja į seminariją. Kai kuriems užtenka to, ką jie gauna studijuodami ir paskui gyvenime puikiai susitvarko. Kiti pabaigia tą pačią seminariją, bet visiškai nesusitvarko kunigiškame gyvenime.

Žinote, kunigų seminarijos yra truputį atitrūkusios nuo realaus gyvenimo. Visose seminarijose sudarytos idealios gyvenimo sąlygos. Tobulos. Dažniausiai klierikai supažindinami su pačiomis gražiausiomis, geriausiomis parapijomis, kaip idealais, ko reikia siekti. Kunigiškas gyvenimas vaizduojamas taip: tau tereikia pasirūpinti, kaip palaidoti, suteikti sakramentus, gražiai pakalbėti per Mišias, ir tiek. O dažnai, pabaigus seminariją, reikia mokėti žolę nusipjauti, nes niekas kitas to nepadarys, susiremontuoti kleboniją, kad būtų galima joje gyventi. Nusikasti sniegą, išvalyti šventorių, iškasti griovį… Taip pat gali kilti nusivylimas pragyvenimo lygiu.

Grįžtant prie klausimo apie seminariją – ten viskas idealizuojama, parodoma, kaip turėtų būti. Tačiau dažnai nepasakoma, kaip iš būna iš tikrųjų. Kad gali laukti daugybė ūkinių darbų kaip šeimos tėvui. Kad neužtenka vien pasimelsti, bet reikia nebijoti susitepti rankų.

Cathopic.com nuotrauka

Tad kunigams būna šokas, kai jie atvyksta į savo pirmą parapiją?

Dažniausiai būna pasimetimas: „Aš nesukurtas tokiam darbui, nieko neišmanau… Ne to tikėjausi, viskas man ne taip atrodė…“ Tada kunigas pasiduoda ir tiesiog egzistuoja.

Kaip to išvengti? Minėjote, kad kunigai turėtų rūpintis vieni kitais, vyskupai – labiau domėtis, kaip laikosi jų dvasininkai. O ką mes, pasauliečiai, iš savo pusės galime padaryti, kad mūsų kunigai būtų laimingi žmonės?

Reikėtų pamatyti kunigo darbus, tarnystę. Stengtis pasiūlyti pagalbą, kad jis žinotų, jog parapijiečiais galima pasikliauti ir į juos kreiptis. Taip pat svarbus buvimas šalia – esant progai pagirti, padrąsinti, įvertinti kunigo pastangas. Tokie maži dalykai. Paprastas, žmogiškas dėmesys. Ir požiūris kaip į paprastą žmogų.

Čia ir yra problema, apie kurią dažnai girdime – kunigai nesveikai išaukštinami, jų bijoma, žmonės nedrįsta prieiti ar kažko pasakyti…

O paskui pačiam kunigui tai atsiliepia ne į gera. Aišku, visokių žmonių būna. Bet kunigą turime priimti pirmiausia kaip paprastą žmogų, kuris, kaip ir visi parapijiečiai, tiesiog stengiasi būti šventu, padoriu krikščionimi.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.