2021 09 15

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kun. T. Halíkas apie bandymus paversti krikščionybę politine ideologija

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu. EPA nuotrauka

Kviečiame susipažinti su čekų teologo, sociologo ir Prahos Karolio universiteto studentų bendruomenės kapeliono Tomášo Halíko mintimis apie nacionalizmo bei populizmo politikos keliamus iššūkius krikščionybei šių dienų Europoje.

Vienas iš pagrindinių pastarojo meto pokyčių – tai bandymas paversti religiją politine ideologija. Tai aktualu kalbant ne vien apie islamą, bet ir apie krikščionybę.

Europoje augant musulmonų skaičiui, kai kurie politikai ima šauktis grįžimo prie „krikščioniškosios Europos“ ir prie „krikščioniškųjų vertybių“. Šiuolaikinių dešiniųjų ideologijoje ir frazeologijoje atgyja nostalgiški XIX a. romantikų įsivaizdavimai ir utopijos. Itin neįtikimai šie paraginimai skamba iš pokomunistinio pasaulio politikų nacionalistų ir populistų, vargiai skaičiusių Naująjį Testamentą, lūpų. Įsivaizdavimus apie krikščionišką praeitį, buvusią Europoje iki modernybės laikų, šie politikai, šlovindami „krikščioniškas vertybes“, susieja su „katalikybe be krikščionybės“, primenančia Action française (tarpukario monarchistų judėjimą) ir praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio autoritarinių valstybių ideologijas.

Daugelis liepsningų kalbų apie poreikį „ginti Europoje krikščioniškąsias vertybes“ – drauge skleidžiant migrantų ir musulmonų baimę – tėra tik tušti žodžiai, burbulai, kurias populistai siekia pridengti valdžios siekius, pastangas pakeisti parlamentinę demokratiją autokratinėmis sistemomis.

Šie dalykai ypač krinta į akis Lenkijoje ir Vengrijoje. Išvydęs Varšuvos gatvės minias „Teisės ir teisingumo“ partijos rėmėjų, žingsniuojančių su transparantais „Mes norime Dievo“ ir tuo pat metu skanduojančių antisemitinius šūkius, neišvengiamai imi savęs klausti, kokio Dievo šie žmonės nori. Tikrai ne to, kurį Jėzus iš Nazareto vadino savo tėvu. Daugelyje Europos vietų tenka tapti liudininkais to, kad Dievas imamas painioti su tauta, o krikščionių tikėjimas – su pavojinga stabmeldyste, su ksenofobija ir populizmu.

Vladimiro Putino režimas Rusijoje tęsia sisteminį, hibridinį karą prieš Vakarus ir demokratinį pasaulį. Vienas iš pagrindinių šio karo tikslų – silpninti buvusio sovietinio bloko šalių pasitikėjimą Europos Sąjunga. Paradoksalu, kad pagrindiniai šios rusų propagandos sąjungininkai yra žmonės, anksčiau buvę jos priešai. Į vieną gretą su ryšių su Rusija neišsižadėjusiais komunistais arba buvusiais komunistais stoja konservatyvūs krikščionys.

Pažymėtina, kad socialiniuose tinkluose ypač schizmatikai Marcelio Lefebvre judėjimo šalininkai Putiną yra linkę vaizduoti kaip naująjį Konstantiną, krikščionis vesiantį į šventąjį karą prieš sugedusius Vakarus. Panašia dvasia ir Viktoras Orbanas siūlo „neliberalios demokratijos“ modelį – iš esmės tik autoritarinės valstybės priedangą. Tokios valstybės, kuri žingsnis po žingsnio likviduoja laisvos visuomenės, teisinės valstybės ir parlamentinės demokratijos pagrindus – žiniasklaidos, universitetų, Konstitucinio teismo ir nevyriausybinių organizacijų nepriklausomumą.

Krikščionybė tarp Scilės ir Charibdės

Patraukti savo pusėn Bažnyčių atstovus politikai populistai siekia pasiūlydami ar pažadėdami Bažnyčioms įvairių privilegijų. Jei vis dėlto tarp Bažnyčios ir valdančiųjų populistų būtų sudaryta „registruota partnerystė“, Bažnyčia galutinai netektų patikimumo – visų pirma ja liautųsi pasitikėjęs jaunimas, inteligentija bei didmiesčių gyventojai. Šiandien tai jau vyksta Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje. Tokios raidos rezultatas – greita net ir tradiciškai katalikiškų šalių sekuliarizacija.

Krikščionybė šiandien daugelyje Vakarų pasaulio šalių, taip pat ir JAV, yra atsidūrusi tarp Scilės ir Charibdės, tarp dviejų pavojingų kraštutinumų. Abu yra vienas kitam reikalingi, abu vienas kitą provokuoja ir dėl to stiprėja. Vienoje pusėje –  kraštutinis liberalizmas ir sekuliarizmas, o kitoje – krikščioniškasis fundamentalizmas.

Šiais laikais didžiausią grėsmę Europos vienybei ir visam Europos integracijos procesui kelia krikščioniškais simboliais piktnaudžiaujantis nacionalizmas ir populizmas. Krikščionys, pajėgūs skaityti laiko ženklus ir jausti atsakomybę už krikščionybės ateitį Europoje, turi aiškiai tarti „ne“ piktnaudžiavimui krikščionybe tokių politikų populistų kaip Orbanas, Jaroslawas Kaczynskis ir panašių į juos retorikoje.

Krikščionys, dalyvaujantys politikoje, turėtų siekti suderinti krikščionybę ir sekuliarųjį humanizmą, ieškoti to „sveiko laicizmo“, į kurį kvietė popiežius Benediktas XVI. Nes būtent atvira visuomenė ir liberalioji demokratija (gyvuojanti per viešus debatus ir abipusę kritinę konfrontaciją) yra ne tik tinkamiausia erdvė augti pilietinei visuomenei, bet ir būtinas veiklos laukas Bažnyčių gyvenimui.

Patologinių religijos formų šalininkai paniškai bijo liberaliosios demokratijos ir mielai leistųsi į kultūrinius karus bei kryžiaus žygius prieš liberalizmą. Tik šie karai jau iš anksto pralaimėti. O liberalizmas, atgręžiantis nugarą savo krikščioniškoms šaknims, yra tiek pat pavojingas, kiek ir krikščionybė, atgręžianti nugarą liberaliosios demokratijos principams.

Krikščionis negali būti nacionalistas. Tai yra aiškiai pabrėžęs popiežius Pranciškus. Nacionalizmas – tai nacionalinis egoizmas, tai Europos bendrystės praradimas. Sveikas krikščionių patriotizmas pasireiškia per solidarumą su kitomis Europos tautomis, nes tik vieninga Europa bus pajėgi atsilaikyti Rusijos ir Kinijos metamų iššūkių akivaizdoje. […]

Bažnyčia kaip „paralelinė visuomenė“ būtų antikatalikiškas projektas

Prieš keletą metų į daugelį kalbų buvo išversta Rodo Dreherio knyga „Benediktiškas pasirinkimas“ („The Benedict Option“). Jos autorius kviečia krikščionis pasitraukti iš sugedusio sekuliariojo pasaulio ir kurti „paralelines visuomenes“. Šį terminą Dreheris perėmė iš komunizmo laikų čekų disidentų Vaclavo Havelo ir Vaclavo Bendos. Tačiau tai, kas persekiojimų ir totalitarinės valstybės laikais buvo būtinybė, atviroje demokratinėje visuomenėje tampa pavojingu gundymu.

Vatikano II susirinkimas pakvietė Bažnyčią į „egzodą“, kad paliktų išbaigtas „katalikybės“ formas ir leistųsi į tikrąją krikščionybės katalikybę. Šį procesą, gerokai sulėtėjusį devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, naujam gyvenimui prikėlė popiežius Pranciškus.

Nuogąstauju, kad vadinamasis „Benediktiškas pasirinkimas“ taps pasirinkimu tiems, kurie nori keliauti priešinga kryptimi, kurie nori keliauti atgal. Bažnyčia kaip „paralelinė visuomenė“ būtų antikatalikiškas projektas. Bažnyčią jis greitai paverstų sekta ar netgi tarpusavyje nebendraujančių ir besikivirčijančių sektų konglomeratu.

Juk pagrindinis katalikybės bruožas – tai ekumenizmas. Šiuolaikinė krikščionybė yra susiskaldžiusi, tačiau skiriamosios linijos jau seniai nėra tarp atskirų Bažnyčių – jos skersai išilgai raižo jas pačias. Šiandien krikščionis skiria ne teologiniai ir liturginiai skirtumai, bet psichikos dalykai.

Amerikiečių psichologas Gordonas Allportas yra išskyręs du religingumo tipus: išorinį ir vidinį. Išorinio religingumo atveju religija pasitelkiama kaip instrumentas, pavyzdžiui, nacionalinei tapatybei įtvirtinti, kultūros vertybėms ginti ar tam tikros grupės politiniams siekiams įgyvendinti. Tuo tarpu vidiniam religingumui tikėjimas yra tikslas pats savaime. Vėliau Danielis Batsonas prie šių dviejų tipų pridėjo ir trečiąjį: tikėjimą kaip kelią. Panašu, kad būtent šis tikėjimo tipas turi geriausias ateities perspektyvas.

Kas gi mums, krikščionims, svarbiausia? Ko norime ir ko tikimės kalbėdami apie Bažnyčios atsinaujinimą ir naująją evangelizaciją? Koks mūsų tikslas ir koks sėkmės kriterijus? Ar tikimės, kad bažnyčios, vienuolynai ir kunigų seminarijos prisipildys iš naujo? Tai būtų stebuklas. Stebuklo turime melsti, tačiau negalime būti dėl jo tikri ir negalime jo įkalkuliuoti į esamus planus.

Prisikėlimas nėra sugrįžimas į praeitį

Tradicinės vakarykštės krikščionybės didysis laivas skęsta, todėl neturėtume gaišti laiko stumdydami gultus „Titaniko“ denyje. Klysta tie, kurie mano, kad, lytinio išnaudojimo audroms nurimus, viskas bus taip, kaip buvę. Jei krikščionybė Europoje siekia ateities, kuri nebūtų panaši į uždaros sektos, reikia rimtai priimti velykinį krikščionių tikėjimo pobūdį. Juk esminė Jėzaus istorijos ir jo Bažnyčios istorijos dalis yra mirtis ir prisikėlimas.

Mirtis yra svarbi ir neišvengiama. Prisikėlimas nėra tiesiog paprastas sugrįžimas į praeitį, į ankstesnę būseną. Evangelijos pasakoja, kaip mirties patirtis perkeitė Jėzų. Ne tik jo artimieji, bet ir jį mylėjusieji nepajėgė jo atpažinti. Emauso mokiniai palaikė jį svetimšaliu, nepažįstamu keliauninku, Marija Magdalietė – sodininku, o apaštalas Tomas pažino jį tik iš žaizdų.

Bažnyčios istorija nuolat yra persmelkta mirties ir prisikėlimo, krizės ir atsinaujinimo. Tai patiriame ir šiandien. Nykstant mums pažįstamam krikščionybės pavidalui, gimusiam kaip reakcija į Apšvietą ir autonominę septintojo dešimtmečio moralę, galbūt sulauksime Jėzaus, pasirodysiančio svetimšalio pavidalu ar pavidalu tų, kurie nešioja žaizdas.

Populistai moko žmones šaukti: „Šalin juos! Ant kryžiaus!“ Ciniški pragmatikai drauge su Pilotu klausia: „O kas yra tiesa? Kokia jos vertė? Kam ji gera?“ Gyvenime postfaktų laikais! Fariziejus klausia, norėdamas pateisinti savo abejingumą: „Kas yra mano artimas? Juk turi būti tam tikros ribos? Juk negaliu į kiekvieną žiūrėti kaip į savo artimą!“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jėzus šį klausimą pateikia iš priešingos pusės: „Neklausk, kas yra tavo artimas, tik pats tapk artimas kiekvienam, kuriam tavęs reikia! Neklausk, kas yra tiesa, tik praktikuok tiesą meilėje! Nežvelk su nostalgija į praeitį kaip Loto žmona, pavirtusi druskos stulpu, tik pats būk žemės druska! Nesižvalgyk po dangų, kaip darė mokiniai po Jėzaus dangun žengimo, tik apsidairyk aplink ir ieškok Kristaus tuose, kurie yra sužeisti.“ Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Jis yra čia, tiesa, dažniausiai „incognito“, o jį tikėti ir juo kliautis reiškia nepaliaujamai jo vis ieškoti.

Svarbiausia ką šiandien galime padaryti dėl krikščionybės atnaujinimo Europoje, tai kurti dialogo, refleksijų ir studijų platformas, kuriose galėtume tirti „laiko ženklus“ ir mokytis ieškoti teisingų atsakymų.

Parengta pagal „Herder Korrespondenz“ 2019 m. publikaciją.