Kun. T. Halíkas: ekumenizmas – krikščionybės siūlomas kelias ateities pasauliui

Prancūzijoje leidžiamo šiuolaikinės kultūros žurnalo „Etudes“ pirmajame šių metų numeryje skelbiamas išsamus pokalbis su garsiuoju čekų teologu ir sociologu, Prahos Karolio universiteto studentų bendruomenės kapelionu Tomášu Halíku. Įžangoje jis pristatomas kaip žmogus, savo tekstais įvairiose šalyse padaręs didelę įtaką pandemijos metu. Taip pat pabrėžiama, kad turtinga gyvenimo patirtis leidžia jam aštriu žvilgsniu numatyti krikščionybės ateitį Europoje.

Komunistines sistemas nušlavė laisvoji idėjų ir prekių rinka

Atsakydamas į vieną iš pirmųjų klausimų apie tai, ką žmogus, gyvenęs komunistinio režimo laikais, gali perduoti XXI a. Vakarų žmogui, T. Halíkas pradėjo nuo to, kad daugumą jo studentų, gimusių apie 2000-uosius, jau galima laikyti vakariečiais. Komunizmo laikai jiems – tolima praeitis, panašiai kaip Habsburgų monarchija atrodė paties T. Halíko kartai. Gimęs pokario metais būsimasis kunigas augo stalinizmo laikais, studijuodamas septintajame dešimtmetyje matė, kaip profesūra nuo marksizmo-leninizmo pirma perėjo prie „euro-marksizmo“, tuomet prie egzistencializmo, o galiausiai – prie fenomenologijos ir psichoanalizės. Ši raida, savo viršūnę pasiekusi drauge su Prahos pavasariu, nutrūko 1968 m. rugpjūtį, į Prahą įriedėjus sovietiniams tankams. Tolesni du dešimtmečiai buvo komunistiniai. Tik komunistine ideologija po 1968-ųjų, pasak T. Halíko, netikėjo net ir aukščiausi partijos funkcionieriai – ciniški valdžios aparatčikai. Paradoksalu, bet tikrų marksistų tais laikais gerokai daugiau buvo Vakaruose, o ne Rytuose.

T. Halíkas yra įsitikinęs, kad lemiamą postūmį komunistinės sistemos griūčiai davė globalizacijos procesai. Susikūrus globaliai laisvajai prekių ir idėjų rinkai, komunistines sistemas su jų planine ekonomika ir kultūrine cenzūra greitai nušlavė galingi konkurencijos vėjai.

Prisimindamas tolesnę savo šalies istoriją čekų teologas prezidento Václavo Havelo valdymo laikotarpį pavadino medaus mėnesiu su laisve: „Didžiavomės ir džiaugėmės tuo, kad esame europiečiai.“ Tačiau po to sekė laukinio kapitalizmo era, kai paskutinieji komunistai, po 1989-ųjų vieninteliai valdę pinigų, ryšių ir informacijos kapitalą, tapo pirmaisiais kapitalistais. V. Havelą prezidento poste pakeitė tikra jo priešingybė – Václavas Klausas, kuris aukštino „neregimąją rinkos ranką“, o menkindamas etinę politikos ir ekonomikos pusę atvėrė duris ir neregimai korupcijos rankai. Šiandienį Čekijos prezidentą Milošą Zemaną Prahos Karolio universiteto studentų bendruomenės kapelionas laiko ciniku bei populistu ir vadina Vladimiro Putino marionete. Visą šią patirtį T. Halíkas apibendrina visai Europai svarbia išvada, kad demokratija yra ne vien politinė sistema, bet ir žmonių santykių kultūra – labai pažeidžiama, todėl nuolat puoselėtina.

Ateizmas – naudingas tarnas, bet prastas šeimininkas

Atsakydamas į klausimą apie tai, ko krikščionį gali išmokyti bendravimas su ateistais, čekų teologas pabrėžė, kad kritinį ateizmą visų pirma reikėtų atskirti nuo dogmatino, kuris esąs toks pat bukas kaip ir religinis fundamentalizmas. Tuo tarpu kritinį ateizmą jis vertina kaip ancilla theologiae – teologijos tarnaitę, kaip naudingą, apvalančią ugnį, pagilinančią tikėjimą.

Ateizmas yra kaip ir ugnis – gali būti naudingas tarnas, bet prastas šeimininkas. Tikinčiajam jis pasitarnauja, padėdamas išlaikyti tikėjimo pusiausvyrą, koreguodamas jį, tačiau ateistui jis gali būti pavojingas. Kadangi ateizmas nepriima kritikos iš tikėjimo pusės, jam pačiam kyla grėsmė virsti dogmatine religija.

Kita vertus, ateizmas nebūtinai yra tikėjimo priešas. Paprastai ateizmas oponuoja tam tikro tipo teizmui. Tokiam, kuris remiasi naiviais, o kartais ir destruktyviais Dievo įvaizdžiais. Tokį požiūrį iš tiesų verta atmesti, juk ir krikščionys senovės Romoje buvo laikomi ateistais, nes atmetė politinę romėnų religiją.

Paklaustas, kokį vaidmenį atlieka tikėjimą lydinti abejonė, kunigas T. Halíkas priminė, kad tikėjimas ir abejonė – tarsi dvyniai, kurie vienas be kito negali apsieiti. Taip pat ir čia slypi kraštutinumų pavojus: nekritiškas, abejonių nepatiriantis tikėjimas gali baigtis fundamentalizmu ir sektantiškumu, o abejonė, nepajėgianti suabejoti pati savimi, gali peraugti į cinizmą ir nihilizmą.

Žurnalo „Etudes“ pašnekovas patikslino, kad paties Dievo buvimu jis neabejoja, jo tikėjimo Dievas nėra tas, kurio galbūt nėra, kuris tik kažkokia atsitiktinė būtybė. T. Halíkas kviečia tikėti į Dievą, kuriame, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, mes gyvename, judame, esame (Apd 17, 28), net ir tuomet, jei jį apibūdindami ir nevartojame žodžio „Dievas“.

„Abejoju savo paties gebėjimu suprasti ir išreikšti šį slėpinį, – tęsė Tomašas Halíkas, – ši abejonė palieka atvirą erdvę tam Dievui, kuris visuomet yra didesnis už mano religines idėjas.“ O tariant šv. Ignaco žodžiais: Deus semper maior – „Dievas visuomet didesnis“.

Ekumenizmas – vienas patikimiausių ir įtikinamiausių krikščionybės veidų

Kalbėdamas apie dabarties laiko ženklus, kunigas T. Halíkas atkreipė dėmesį į tai, kad šių dienų kultūriniuose karuose kaip ginklai naudojami religinė retorika, religinės emocijos ir simboliai, todėl būtina mobilizuoti taikingąją ir gydančiąją tikėjimo galią.

Įvairiakultūrės ir pliuralistinės dabarties bei rytojaus visuomenės laukia pasirinkimas tarp „civilizacijų susidūrimo“ ir civitas aecumenica. Šiuo atveju neužtenka vien abipusį abejingumą reiškiančios tolerancijos. T. Halíkas ragina mokytis kontempliatyvaus požiūrio tiek į pasaulio, tiek ir į mūsų pačių gyvenimo įvykius: surasti Dievą visuose dalykuose. Ne mažiau svarbu puoselėti „dvasių skyrimo“ meną, kurio mokė tiek Ignacas Lojola, tiek daugelis kitų dvasinių mokytojų. T. Halíkas priminė, kad šv. Augustinas savąją istorijos teologiją kūrė jau prasidėjus Romos žlugimui, kai romėnų civilizaciją sukrėtė barbarų įsiveržimai ir civilizacijų susidūrimas. Taigi ir dabartinis laikotarpis galėtų tapti paskatinimu naujai šių dienų istorijos teologijai atsirasti.

Čekų teologo įsitikinimu, ekumenizmas yra vienas iš patikimiausių ir įtikinamiausių krikščionybės veidų. Todėl, jei Katalikų bažnyčia iš tiesų siekia būti katalikiška (visuotinė), ji turi įgyvendinti Vatikano II susirinkimo pradėtą perėjimą nuo katalikybės prie katalikiškumo. Jei Bažnyčia siekia būti Bažnyčia, o ne sekta, jai reikia iš naujo permąstyti save pačią, ištikimiau įgyvendinti savo katalikiškumą, savo misijos universalumą, kad iš tiesų taptų viskuo visiems. Taip pat ji neturinti prarasti savo tapatybės, nors krikščionybės tapatybė nėra kažkas statiško, kažkas, kas suteikta nekintančia forma visiems laikams. Krikščionybė yra Dievo Žodžio įsikūnijimo slėpinio tęsinys, nes Dievo Žodis nuolat įsikūnija žmogaus istorijoje, visuomenėje ir kultūroje.

T. Halíkas pasiūlo dar kartą atsigręžti į istoriją. Bažnyčios demokratėjimo pastangos Reformacijos laikotarpiu iš esmės prisidėjo prie visos to meto visuomenės demokratėjimo. Panašiai ir šiandien ekumeninis judėjimas krikščionybės viduje turėtų peržengti bažnyčių ribas ir įkvėpti pastangas griauti sienas visoje žmonijos šeimoje. Reikia dėti pastangų, kad globalizacijos procesas kuo greičiau transformuotųsi į kultūrinės komunikacijos ir visapusiško dalijimosi procesą.

Krikščionių gyvenimo istorijos ir Bažnyčios istorija – tai mistinis dalyvavimas Velykų slėpinyje. Mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Kiekvieno krikščionio ir Bažnyčios istorija turi savus Didžiuosius penktadienius, savo kančias, savo nužengimus į pragarus, savo Didžiojo šeštadienio tylą ir Velykų ryto džiaugsmą. Viena vertus, Velykų drama – tai raktas suprasti mūsų pačių gyvenimo dramą, kita vertus, mūsų pačių patirtys veda mus prie gilesnio Velykų slėpinio supratimo.