Kun. T. Halíkas: „Labiausiai Bažnyčią griauna jos pačios negebėjimas lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir kultūroje“

Šie tekstai – tai  drąsinantis dabartinės Bažnyčios krizės apmąstymas, ieškant atsakymų į tokius klausimus: Ar pandemija Dievo bausmė? Kodėl tikintieji, dėl karantino negalėję priimti komunijos, šį laikotarpį turėtų priimti kaip solidarumo ženklą su tais, kurie net ir įprastomis sąlygomis tokios galimybės neturi, nes gyvena „nereguliariose situacijose“? Kodėl į gera yra tai, kad Bažnyčia prarado tikėjimo monopolį ir galią kontroliuoti tikėjimą? Kodėl šiandien, kuriant dialogą su tikėjimo ieškančiais žmonėmis, jau nepakanka „pagonių kiemo“ sampratos?  Kaip nepražiopsoti moterų valandos šių dienų Bažnyčioje? Kaip atsiliepti į pranašiškus popiežiaus Pranciškaus impulsus, kad vėliau nebūtų baisi gėda?

Dar labiau ši knyga įtraukia dėl to, kad kunigas Halíkas čia dalijasi per gyvenimą sukaupta išmintimi, tarsi naudodamasis paskutine proga išsakyti tai, kas be galo svarbu. Pavyzdžiui, perteikti tai, kad tikėjimas yra gyvas tarsi upė, ieškanti ir surandanti sau kelią tarp Bažnyčios mūrų. Arba apie neteisti kitų gebėjimą, kurio  dažnas žmogus neišmoksta per visą gyvenimą: „Vienas išmintingas rabinas kartą pasakė: Gali manyti, kad esi šaunus, protingas ir gražus. Gal tai net nebus pasipūtimas, nes atitiks tiesą. Tačiau niekada nemanyk, kad kiti blogesni už tave. Nesilygink su kitais, neteisk. Juk nė vienas nesame pajėgūs įžvelgti kito vidų. Menkai teįžiūrime net tai, kas dedasi mūsų pačių viduje: Vien Dievas mato širdį.“

Knygoje daug dėmesio skiriama Bažnyčios atsinaujinimo – naujosios Reformacijos poreikiui. Viename iš savo tekstų, skelbtų Vokietijos spaudoje dar 2020 m. pavasarį, čekų teologas ragino dar kartą apmąstyti popiežiaus Pranciškaus palyginimą apie Bažnyčią kaip karo lauko ligoninę. Pasitelkęs šią metaforą popiežius primena, kad Bažnyčia neturėtų likti patogiai atsiribojusi nuo pasaulio. Jos užduotis – peržengti savo ribas ir ateiti į pagalbą turintiesiems fizinių, psichinių, socialinių ir dvasinių žaizdų. Drauge tai būtų ir atgaila už tuos Bažnyčios atstovus, kurie dar neseniai patys yra atvėrę žmonėms žaizdų, net ir patiems silpniausiems.

T. Halíkas tuomet kvietė minėtą metaforą dar labiau susieti su gyvenimo patirtimi. Jei norime, kad Bažnyčia būtų „ligoninė“, reikia, kad ji, kaip ir pirmaisiais savo istorijos amžiais, teiktų sveikatos, socialinių ir karitatyvinių patarnavimų. Nemažiau svarbu ir tai, kad gera ligoninė atlieka ir kitas užduotis, todėl Bažnyčia turėtų imtis ir diagnozės nustatymo (atpažinti „laiko ženklus“), ir prevencijos (stiprinti visuomenių imunitetą nuo jose plintančių piktų baimės, neapykantos, populizmo ir nacionalizmo virusų), ir sveikimo (gydyti praeities traumas atleidimo keliu).

Skaityti laiko ženklus tikintis žmogus nuolat kviečiams ir  T. Halíko knygos „Tuščių bažnyčių metas“ puslapiuose – ypač tuos ženklus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip krikščionybės ir Bažnyčios pabaiga: „Tas krikščionybės, Bažnyčios, tikėjimo, teologijos pavidalas, prie kurio buvome įpratę, nesulaikomai grimzta į praeitį. Bažnyčios neišgelbės joks pabėgimas į iki modernybės laikų užtikrintumą, į pasaulį, kurio jau nebėra, lygiai taip pat mažai tepadės pigus „modernizavimas, kuriuo religija norima paversti patrauklesne dabarties pramogų visuomenei.

Palyginus dabartinį Bažnyčios pavidalą su skęstančiu laivu, būtina pridurti, kad, nepaisant visko, šiame laive ir toliau glūdi milžiniški lobiai, kuriuos būtina išgelbėti ir perkrauti – tik ne į kitą Bažnyčią, bet į kitą Bažnyčios pavidalą. Kiekvieną istorijos akimirką  dalyvaujame viename iš daugelio Bažnyčios pavidalų. Nors jų per istoriją būta daug, tačiau nė su vienu pavidalu negalime Bažnyčios pilnai identifikuoti. Šventojo Augustino žodžiais tariant, Bažnyčia yra semper reformanda – ji turi būti nuolat reformuojama. Ištikimybė Bažnyčiai įpareigoja mus kritiškam lojalumui tiek dabartiniam jos pavidalui, tiek ir pranašiškam atvirumui naujam, ateinančiam pavidalui, tiek ir ilgesio bei eschatologinės kantrybės jungčiai belaukiant galutinio ir tobulo Bažnyčios pavidalo Kristaus glėbyje laikų pabaigoje.“

T. Halíkui itin svarbu atvirai įvardinti opiausias bėdas šių dienų Bažnyčioje. Pavyzdžiui, knygoje konstatuojama, jog „Bažnyčios struktūros yra tiek sugriautos, kad iš jų belikusi vien raudų siena“. Viename interviu jis pakomentavo šią citatą patikslindamas, kad griuvo Bažnyčios turėtas tikėjimo monopolis, jos galia kontroliuoti tikėjimą ir kad labiausiai Bažnyčią griauna jos pačios negebėjimas lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir kultūroje.

Kalbėdamas apie Bažnyčios atsinaujinimą, T. Halíkas nuolat primena moterų vaidmens svarbą. Jo įsitikinimu, šiuo metu išmušė būtent moterų valanda, kurios nevalia praleisti veltui. Čekų kunigas primena, kad Bažnyčia pastaraisiais laikais jau yra pražiopsojusi ne vieną svarbų momentą – kairos . XIX amžiuje ji prarado darbininkų klasę; o dėl vienpusiško antimodernizmo – taip pat ir daugelį intelektualų. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paniškai reaguodama į seksualinę revoliuciją Bažnyčia prarado jaunimą. O šiuo metu galima įžvelgti pavojų prarasti moteris. Jų charizma, pasak čekų teologo, turėtų labiau įsilieti į Bažnyčios tarnystę, tačiau šiuo keliu reikėtų eiti išmintingai – žingsnis po žingsnio.

Kartą žurnalisto paklaustas, ar Bažnyčia turi ką pasiūlyti šiandieniam pasauliui, kun. T. Halíkas atsakė: „Tikėjimą, viltį ir meilę! Tokia yra mūsų skelbiama žinia. Svarbu apmąstyti ir tai, kuo galime atsiliepti į šiandienę propagandą ir netikras naujienas. Mano atsakymas: esame pajėgūs atsiversti (metanoia). Krikščioniškoji mistika čia gali pasiūlyti tikrų, nors ir primirštų lobių. Raginu įkvėpimo naujajai Reformacijai semtis iš katalikiškosios Reformacijos – iš dvasinių sąjūdžių, kuriems pradžią davė tokios asmenybės kaip Kryžiaus Jonas, Teresė Avilietė, Pilypas Neris ir Ignacas Lojola. Jiems teko darbuotis kintant kultūrinėms paradigmoms, Bažnyčios nuosmukio ir krikščionių skaldymosi laikais. Būdami mistikai jie keitė Bažnyčią iš vidaus – ne tik jos kalbą, teologiją, vaizduotę, bet ir sielovadinę bei misijų veiklą.“

Pabaigai viena iš svarbiausių, nuolat atsikartojančių Tomášo Halíko minčių, kuri vienoje knygos vietoje nuskamba tarsi balsu skaitomas išpažinimas: „Esu įsitikinęs, kad velykinis mirties ir prisikėlimo slėpinys yra kertinis krikščionybės akmuo ir to, kas krikščioniška, atpažinimo kriterijus. Esu įsitikinęs, kad tik toks tikėjimas, kuris miršta ir prisikelia iš mirusiųjų, iš tiesų yra krikščioniškas tikėjimas. Esu įsitikinęs, kad tik ta Bažnyčia, kuri miršta ir prisikelia iš mirusiųjų, iš tiesų yra krikščioniška Bažnyčia. Esu įsitikinęs, kad tik ta teologija, kuri miršta ir prisikelia iš mirusiųjų, iš tiesų yra krikščioniška.“

Tomáš Halík „Die Zeit der leeren Kirchen. Von der Krise zur Vertiefung des Glaubens“. Leidykla „Herder“, 2021 m. Iš čekų kalbos vertė Markéta Barth.