Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kun. V. Ačas: priimti jaunimą tokį, koks jis yra

Kun. Viktoras Ačas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas kun.Viktoras Ačas sako, jog, norint patraukti jauną žmogų prie Bažnyčios, reikia sudaryti palankią terpę, pasirūpinti, kad jaunimui būti smagu susirinkti. Kadangi atskiros parapijos sukurtos veiklos dažnai yra nepajėgios konkuruoti su pasaulietinėmis, išeitis galėtų būti institucija, koordinuojanti jaunimo veiklą visos Lietuvos mastu.

„Kokiu būdu patraukti jaunimą prie Bažnyčios – sunku įvardyti. Kiekvienos parapijos kontekste tai gali būti skirtingi būdai. Tačiau svarbu, kad kiekvienoje parapijoje būtų šeimyniška aplinka, kurioje jaunas žmogus jaustųsi laisvas, atrastų patinkančių veiklų. Žinoma, lietuviškame kontekste tai nėra paprasta padaryti“, – teigė Klaipėdos krašte, Minijos upės prieglobstyje įsikūrusios Priekulės parapijos klebonas kun. Viktoras Ačas. Dvasininkas sakė pastebintis, kad nemažą vaidmenį jaunimo gyvenime turi draugų įtaka. Vienam jaunuoliui pradėjus lankytis bažnyčioje, natūraliai didėja tikimybė, kad netrukus prisijungs ir vienas kitas žmogus iš jo draugų rato.

Kun. kan. Viktoras Ačas pasakojo, kad, matydamas tinkamų patalpų stoką katechezėms ir grupelių užsiėmimams, jis turėjęs mintį statyti parapijos namus. Visgi bendruomenė nusprendė, kad jie nereikalingi. „Esą tai yra jau kažkas nebažnytiško, o bažnyčia yra tik maldos namai. Iš sovietinių laikų išlikęs mąstymas, kad bažnyčia skirta tik melstis, gyvas ir jaunimo tarpe. O kaip pakeisti tokį mąstymą, parodyti, kad gyvenimas turėtų virti prie bažnyčios, kiekvienas turėtų savito kelio ieškoti“, – teigė Priekulės parapijos klebonas.

Vyskupo paraginimu stengtis surasti charizmatiškus asmenis parapijose, Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijoje buvo suburta jaunimo taryba. Pastaroji iki karantino paskelbimo šalyje buvo pradėjusi reguliariai rinktis, kurti strategiją, kuri, pagal galimybes ir turimą situaciją, padėtų sudaryti jaunimui jaukią ir patrauklią aplinką. „Labiausiai galėtų pasitarnauti, jeigu būtų sukurta jaunimo institucija, koordinuojanti jaunimo veiklą visos Lietuvos mastu. Metus praleidau jaunimo pastoracijoje Milane, Italijos mieste, kuris žmonių skaičiumi yra kur kas didesnis nei Lietuva. Ten jaunimo centras kiekvienais metais sukuria bendrą projektą, paskelbia metų temą, parengia reikalingas priemones, metodologiją, pristato programą ir kiekviena parapija savitai ją įgyvendina. Tokia žmogiškais resursais turtinga jaunimo taryba Lietuvos mastu labai pagelbėtų visoms parapijoms išjudinti jaunimą“, – sakė kun. Viktoras Ačas.

Kun. Viktoras Ačas. „Vatican News“ nuotrauka

Tuo tarpu Lietuvos parapijų ir vyskupijų tiek materialūs, tiek žmogiškieji ištekliai kokybiškoms programoms parengti yra menki. Todėl parapijų siūlomos veiklos dažnai yra nepajėgios konkuruoti su pasaulietinėmis, kurios yra kokybiškesnės, labiau finansuojamos, geriau pristatomos.

Pastebėjus, kad pateiktas Milano pavyzdys primena kas keletą metų rengiamų Lietuvos jaunimo dienų modelį, kunigas sutiko, kad panašumo esama. Tačiau taip pat pridūrė, kad pasirengimas Lietuvos jaunimo dienoms vyksta pernelyg sudėtingai, trūksta paprastumo, metodinių priemonių, aiškumo, kaip jas įgyvendinti. Be to, šis jaunimo renginys yra orientuotas daugiau į brandesnius, motyvuotus tikinčius jaunus žmones. O evangelizacinio turinio, palydinčio į brandumą, pasak kun. Viktoro Ačo, renginys stokoja – už tai atsakingos parapijos.

Kalbant apie jaunimo programą, kuri galėtų būti įgyvendinama Lietuvoje kasmet, natūraliai kyla klausimas, kaip parengti programą, kuri patiktų jaunimui, turint omenyje, kad jaunimui priklauso visi, patenkantys į 14–29 metų amžiaus tarpsnį? Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas teigia, kad, visų pirma, turėtų būti labiau bendraujama su šeimomis. Anot jo, šeimų dalyvavimas parapijos rengiamose veiklose labai pasiteisina: „Aišku, italai turi savitą stilių. Viskas yra vienoje vietoje, tačiau visi tarsi pasidalina į grupes ir kiekvienas užsiima veikla pagal savo pomėgius. Viskas turi būti kartu, kad visi jaustų vienas kitą šalia. Žinoma, galima kai ką parengti ir pagal amžiaus grupes“.

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. „Vatican News“ nuotrauka

Paklaustas, kas jam anuomet, prieš pasirenkant eiti kunigo tarnystės keliu, uždegė meilę Bažnyčiai, kun. Viktoras Ačas sakė, jog tikėjimo kelią buvo paprasta pasirinkti. Dvasininko šeima buvo tikinti, o kiekvienas sekmadienis nuo pat mažens – bažnyčioje. Jis sako bažnytinėje aplinkoje būdamas jaunas jautėsi daug geriau nei pasaulietinėje. Juk pastarojoje kartais reikėdavo mokėti ir pavaidinti, ir daryti tai, kas ne visuomet patikdavo, norint prisitaikyti. Tuo tarpu Bažnyčioje galėjai būti laisvas. Ir šiandien jaunus žmones prie Bažnyčios patraukia, anot kun. Viktoro Ačo, visų pirma – autentika. Tačiau, dvasininkas taip pat pastebėjo, kad bendruomenės vis dar dažnai atrodo užguitos: „Kol esame kartu – viskas gerai, smagiai veikiame, žaidžiame, darome. O kai reikia į išorę išeiti… Didelio džiaugsmo, atrodo, gyventi autentika toje pasaulietinėje aplinkoje ir nelieka. Nepristatoma, kad smagu būti autentišku žmogumi pagal tikėjimą“, – sakė jis.

Priekulės klebonas taip pat atkreipė dėmesį, kad asmeninė pastoracija ir laiko leidimas kartu yra vieni paveikiausių būdų evangelizacijoje: „Planingos veiklos, įvairiausios grupės – geros, bet labiausiai šiandien paveikus būdas yra santykio kokybė. Net jeigu ir neįdomu, bet, kaip išeina, taip leisti laiką kartu“. Anot dvasininko, kiek investuoji į buvimą kartu su jaunimu, tiek jiems Bažnyčia ir yra įdomi. Vėliau jauni žmonės ir pasiilgsta, noriai dažniau dalyvauja Šv. Mišiose, kitose parapijos veiklose. „Tikintys žmonės turėtų pasiryžti išbūti tą laiką su jaunimu tokiu, koks jis yra, ir tame atrasti džiaugsmą. Jėzus evangelinius patarimus pristato kaip džiaugsmo patarimus, bet mes vis tiek vietoj džiaugsmo erzulį parodome, susinervinimą, nuovargį, nenorą būti kartu. Bet, aišku, veidmainiauti irgi nereikia“, – sakė kun. kan. Viktoras Ačas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pokalbiui besibaigiant, pašnekovas pridūrė pastebintis, kad žmonės dažnai atramos ieško kunigo asmenyje: „Iš tikrųjų, aš iš karto susierzinu, kai tą išgirstu. Atrodo, kad kunigas turi viską daryti ir jis yra išsigelbėjimas. Jis ir socialinę veiklą turi plėtoti, ir bažnytinę veiklą vykdyti, ir visuomet ieškoma kabliukų prisikabinti už kunigo, kad, jeigu kas, tai jis bus kaltas. Aš galvoju, čia kažkas ne taip. Kunigas yra toks pat žmogus, tiek pat resursų turi. Aišku, tikėjimo vedamas, jis gal daugiau gali nuveikti, bet kunigo veikla labai ribota“.

Dvasininkas svarsto, kad kunigo vaidmuo galėtų visuomenėje būti pateiktas kiek kitaip. Nors kunigas reprezentuoja Kristaus asmenį, bet taip pat jis turėtų būti pristatomas kaip bet kuris žmogus, turintis gerų savybių ir trūkumų. „Tam, kad žmonės pradėtų galvoti, – mes kartu turime daryti, ne vien, galbūt, kunigas, iš kurio tikimės. Mes visi kartu, su tokiu pat silpnu žmogumi, kuris pats eina tikėjimo keliu“, – sakė jis.