Kun. V. Balčius: „Amoris laetitia“ realizmas saugo nuo idealizavimo ir reliatyvizmo

Pradėdami popiežiaus Pranciškaus paskelbtus „Amoris laetitia“ Šeimos metus, „Bernardinai.lt“ svetainėje kviečiame susipažinti su šiuo dokumentu – kiekvieną penktadienį publikuosime ankstesnius ir naujus komentarus, pokalbius bei paties apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ (liet. Meilės džiaugsmas) ištraukas. Taip pat rašysime, kalbėsime temomis, susijusiomis su šeima, santuoka bei santykių poroje ugdymui.

Praeitą penktadienį Kaišiadorių vyskupijos šeimos centro vadovė Judita Bernatonienė įvardijo 10 priežasčių, kodėl verta pradėti skaityti minėtąjį dokumentą. Šiandien kviečiame prisiminti kunigo Vido Balčiaus įžvalgas, kurios „Bernardinai.lt“ pirmąkart publikuotos 2016 m. spalio 13-ąją.

Kun. V. Balčius yra Romos popiežiškojo Urbono universiteto profesorius, Specialiosios moralės katedros vadovas.  Autorius išryškina stipriąsias dokumento puses bei atkreipia dėmesį į jo trūkumus.

Kiti kunigo tekstai šia tema:

Kun. Vidas Balčius (I): „Amoris laetitia“ – tekstas skirtas visiems Bažnyčios nariams

Kun. V. Balčius (III): „Amoris laetitia“ išryškina santykių kokybės svarbą homoseksualių asmenų gyvenime“

Popiežiaus Pranciškaus posinodinį apaštališkąjį paraginimą „Amoris laetitia“ galite rasti knygynuose arba skaityti interneto svetainėje eis.katalikai.lt.

***

Pradžioje norėčiau labai trumpai peržvelgti pačią teksto, padalinto į devynis skyrius, struktūrą. Po įžanginėje dalyje atskleistos šeimos ir santuokinės meilės temos kompleksiškumo bei būtinybės gilinti jos suvokimą pirmajame skyriuje pateikiamos esminės Šventojo Rašto ištaros šeimos klausimu atkreipiant dėmesį į tai, kad šeima Biblijoje nėra tik abstraktus idealas, bet dinamiška ir kuriama tikrovė, labiau užduotis nei išbaigta duotybė.

Antrasis skyrius siekia aptarti šiandienos šeimų tikrovę bei iškylančius svarbiausius iššūkius. Konkretumas ir realizmo principas yra dvi esminės nuostatos, kurios įgalina žvelgti į šeimos tikrovę, tokią, kokia ji yra, be reikalo jos nedramatizuojant, o kartu pakilti virš vis labiau įsivyraujančių ir prieš šeimą nukreiptų ideologijų.

Trečiasis skyrius skirtas pagal Evangeliją pateikti svarbiausius, istoriškai susiformavusius Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą elementus, kurių visa prasmė atsiskleidžia tik žvelgiant į Kristų. Trumpai aptariamos ir vadinamosios „netobulos situacijos“.

Ketvirtasis skyrius tikrai gali būti pavadintas himnu meilei: jame ne tik kad pateikiama atidi, o kartu įkvėpta ir poetiška apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams teksto analizė, bet puikiai atskleista ir sukonkretinta vadinamoji meilės kaip besąlygiško ir nesavanaudiško tarpusavio santykio logika. Būtent ši vidinė nuostata, nepaisant visų santuokiniam gyvenimui būdingų virsmų, kitimų ir teisėtos jį išreiškiančių formų įvairovės, vienintelė turi išlikti nesikeičianti. Žinoma, tai įmanoma tik tada, jei tarpusavio meilė yra suvokiama kaip nuolatinis įdirbis ir kasdienis besąlygiškas vienas kito pasirinkimas.

Penktojo skyriaus tekste analizuojami įvairūs meilės vaisingumo aspektai ir prasmės, įskaitant ir atsakingą bei dosnų atvirumą naujai gyvybei.

Šeštajame skyriuje pateikiamos kai kurios pastoracinės gairės, būtinos tvirtoms ir visomis prasmėmis vaisingoms šeimoms kurti pagal Dievo planą. Dėmesio centre – tiek besirengiančių kurti ar jau sukūrusių šeimą asmenų brandos klausimai, tiek ir tinkamas būsimų ganytojų parengimas ugdyti būsimus sutuoktinius bei lydėti šeimas. Neužmiršti ir gyvenantys atskirai, išsiskyrę ar palikti asmenys, mišrios santuokos ir skirtingo kulto atvejai, našlystė ir kitos situacijos.

Aiškiai suvokiant, kad būtent vaikai yra tikrasis ateities šeimų potencialas, septintas skyrius apmąsto itin svarbius ugdymo klausimus. Tekste pabrėžiama kaip svarbiausias siekis kiekvienam iš vaikų su meile pažadinti brendimo atsakingai laisvei procesus.

Aštuntajame skyriuje esame pakviesti gailestingumui ir atidžiam pastoraciniam žvilgsniui į žmones, kurių konkreti gyvenimo situacija arba iš esmės prieštarauja Bažnyčioje susiformavusios santuokos ir  šeimos sampratai, arba vienaip ar kitaip yra nutolusi nuo Viešpaties plano. Bendrą nuostatą ir laikyseną aptaria jau pats skyriaus pavadinimas: „Lydėti, atpažinti ir integruoti dužlumą“.

Temų jautrumas ir kompleksiškumas iš kiekvieno skaitančiojo prašo tam tikro pasirengimo, Bažnyčios tradicijos ir šiandienos tikrovės pažinimo bei ramaus ir išmintingo žvilgsnio į kitus ir kitokius. Pasiūlytas via caritatis („meilės kelias“) ne tik kad nenubraukia evangelinio radikalumo santuokos ir šeimos klausimais, bet jį patvirtina, tačiau kaip tikrai evangelinį. Raginimas suprasti išskirtines situacijas nereiškia laipsniuoti krikščionišką tiesą apie žmogų, užmiršti Kristuje dovanotą jos pilnatvę. „Kalbama apie visų integravimą, būtinybę padėti kiekvienam rasti savo būdą įsitraukti į bažnytinę bendruomenę, kad kiekvienas jaustųsi esąs paliestas „nepelnyto, besąlygiško ir veltui dovanoto“ gailestingumo“ (AL 297).

Paskutinis devintas skyrius siūlo gilintis į įžvalgų turtingą santuokos ir šeimos dvasingumo temą. Teksto užsklandoje popiežius, priminęs, jog kiekviena šeima nuolat lieka kelyje, kviečia neprarasti vilties žmogiškų ribotumų akivaizdoje ir niekada neatsisakyti siekti pažadėtos meilės bendrystės pilnatvės.

Taigi Apaštalinio paraginimo tekstas tikrai įdomus bei turtingas nagrinėjamų temų ir gilesniam apmąstymui atveriančių įžvalgų. Kokius kitus teigiamus Amoris laetitia aspektus galėčiau paminėti? Pirmiausia –  teksto visuotinumą: jis tikrai skirtas visiems tiek adresato, tiek ir kalbos aiškumo, pasiekiamumo prasme. Popiežius apie šeimą kalba visiems, ir kalba suprantamai. Būtent todėl dalis komentatorių šį tekstą pavadino „lingvistiniu įvykiu“.

Ką tik paminėtas aspektas dėsningai kreipia į kitą. Tai atkreiptas dėmesys į sąvokų vartojimą ir jų prasminį krūvį. Nė vienas skaitantysis neturėtų jaustis teisiamas, niekinamas ar atskirtas. Sukurtoje svetingumo atmosferoje santuokos ir šeimos tikrovė išgyvenama kaip kvietimas, padrąsinimas įsipareigoti meilei, kuri nesibaigia ir kuri nė vieno nepalieka nuošalyje.

Kita svarbi dokumento charakteristika – tai dinamiška, o ne statiška santuokos ir šeimos gyvenimo samprata. Net tada, kai iš esmės yra sėkmingai gyvenamos, žmogišku lygmeniu šios dvi tikrovės visada išlieka kaip įtampa jau (idealas, kuris beje turi traukti ir motyvuoti) ir dar ne (dabarties žmogaus trapumo ribojama apibrėžtis, neišvengiamai gyvenama kaip siekiamybė). Būtent šia prasme kiekviena santuoka, kiekviena šeima yra kelyje.

Dinamiškas žvilgsnis į aptariamas tikroves įgalina atpažinti dar vieną tekstui būdingą aspektą – realizmą – saugantį tiek nuo perdėto idealizmo, pateikiančio santuoką kaip abstraktų, nuo konkretybės atitrūkusį, negyvybingą ir nepatrauklų konstruktą, tiek nuo utilitaristinės ir reliatyvizmo pažymėtos šeimos ir santuokos sampratos, kurioje be naudos ir malonumo nėra nieko tikro, nieko išliekančio, nieko vertingo. Tik realizmo principas sugrąžina gebėjimą ribotumus ir sužeidimus atpažinti, juos paverčiant nauja galimybe gėriui ir tiesai.

Negaliu neminėti ypatingo dėmesio, skirto asmeninei sąžinei, jai ugdyti ir brandai. Kaip leitmotyvas visame dokumente juntamas raginimas-priminimas: „Esame pakviesti sąžinę ugdyti, o ne bandyti užimti jos vietą“ (AL 37).

Pagaliau dar kartą paminėčiau tris esminę ganytojišką laikyseną aptariančias sąvokas: lydėti – atpažinti – integruoti. Tokia vidinė nuostata būtina žvelgiant tiek į sėkmingai santuokoje gyvenančias, tiek ir į sužeistas šeimas. Juk net pati žodžių tvarka nėra atsitiktinė, o perteikianti prasmę: lydėti kiekvieną jo sėkmėse ar dužlume, konkrečiai atpažinti tiek pozityvius, tiek negatyvius elementus kaip realią sąlygą visiems surasti sėkmingiausią būdą integruotis  į tikinčiųjų bendruomenę – gyvąjį Kristaus Kūną.

Amoris laetitia tekstas neabejotinai yra ilgas, skaitant galima pastebėti kalbos stilių kaitą. Visa tai net labai atidų skaitytoją gali apsunkinti. Ko gero, būtent šitai suvokdamas, popiežius Pranciškus paragino tekstą skaityti dalimis, pirmiausia renkantis tai, kas atrodo itin aktualu. Be abejo, tai viena iš galimybių. Ir vis dėlto prisimenant, kad pati dokumento struktūra turi savo vidinę logiką, būtų geriau bent kartą jį skaityti nuosekliai ir visą.

Nepaisant tariamo kalbos paprastumo, tam, kad būtų gerai ir teisingai suprastas, Amoris laetitia tekstas, kaip ir kiekvienas panašaus pobūdžio Bažnyčios magisteriumo dokumentas, turi būti interpretuojamas. Vertinant teminį dokumento turtingumą iš perspektyvų, iš kurių žvelgiama į santuoką ir šeimą, įvairovę, norint giliau suvokti tekstą, reikalingas itin turtingas hermeneutinis raktas. Žinoma, visa tai neturėtų tapti kliūtimi norėti šį turtingą tekstą pažinti.

Parengė Saulena Žiugždaitė