Kun. V. Mockus: Lietuvos ortodoksai smerkia Rusijos veiksmus dėl invazijos Ukrainoje

Kokia yra Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pozicija dėl Rusijos invazijos Ukrainoje?

Tai yra baisi žinia. Negaliu net sakyti, kad prasidėjo karas – jisai tęsiasi nuo 2014 metų, o dabar yra nauja banga, nauja situacija su raketomis ir t. t.

Tad, suprantama, mes, kaip krikščionys ir kaip žmonės, galim tiktai smerkti tokius veiksmus. Smerkti karą apskritai, nesvarbu, kur tai būtų ir kada. Smerkiam šitą karą ir šituos veiksmus, kurie prasidėjo vasario 24-osios rytą. Ir Rusijos vadovus, visą šalies politinį elitą su prezidentu priešakyje, kurie priiminėja sprendimus. Mes tai galime tiktai pasmerkti.

Suprantama, kad ir toliau meldžiame taikos, kiek tai dar įmanoma. Nelabai tikiu, kad tai būtų galima sustabdyti šiandien ar rytoj, bet gal Dievas padarys stebuklą. Realiai matom, kad tai, jog tokie mūšiai, tokia didžiulė invazija imtų ir sustotų, žmogiškai kalbant, nelabai tikėtina. Bet vis tiek nenustojam melsti taikos, nes žinom, kokių pasekmių tai gali atnešti: bus ne tik sugriautų miestų ir daugybė aukų, bet ir vėliau ateityje, kad susitaikytų šios dvi tautos, turbūt reikės ne vienos kartos.

Dalis katalikų (ypač Ukrainoje) kritikuoja vakarykštį Šventojo Sosto pareiškimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gan aptakus – padėtis Ukrainoje vadinama ne karu ar Rusijos agresija, bet… „krize“. Taip pat kritikos susilaukė Maskvos ir visos Rusios patriarchas Kirilas, kuris vakar pakvietė melstis už taiką, bet neįvardijo, kas gi yra agresorius. Kaip Lietuvos stačiatikių arkivyskupija vertina tokį savo patriarcho pasisakymą?

Tokie krikščioniškų Bažnyčių ar kitų religijų vadovų ir atstovų komentarai turbūt yra suprantami – kadangi bent jau krikščionys turėtų visada būti (arba tapti) taikdariais. Tokia pozicija: nepaisydami visko, mes neturime pulti į neapykantą kitiems, nes, kaip minėjau, pasekmės gali pasilikti daugeliui metų ar dešimtmečių. Tad tokios taikdariškos, diplomatinės kalbos yra suprantamos.

Kita vertus, matome Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios metropolito Onufrijaus kreipimąsi. Jis tiesiai aiškiai pasakė, įvardijo, kad Rusija užpuolė, kad ukrainiečiai turi vienytis gindami savo žemę, savo namus ir tėvynę – ir net vardu ir pavarde kreipėsi konkrečiai į Rusijos prezidentą, kad šis sustotų. Neturime iliuzijų, kad, perskaitęs šitą kreipimąsi, Putinas sustos. Bet čia svarbi pati metropolito pozicija su konkrečiais dalykų įvardijimais.

Todėl šitai labai priklauso nuo daugybės aplinkybių. Bet kuriuo atveju žinia visada turėtų būti taikdariška: mes negalime kviesti žmonių neapykantai ir kerštui. O gynybai – taip. Turime kviesti ir raginti: „Ginkimės, stokime ginti savo namų, savo šeimos, savo tėvynės!“

Ir esame pašaukti sakyti tiesą.

Taip, todėl tai yra vienas iš svarbių tiesos punktų: būti taikdariais, sakyti: nesipykit, broliai. Stenkitės gyventi taikiai. Jeigu iškyla konfliktų, juos reikia spręsti diplomatiškai.

Deja, dabar pamatėm, kad diplomatijos nepakako. Kaip sakoma, kas nemoka kalbėti, tas pradeda mosikuoti kumščiais.