Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kun. V. Sikorskas: „Bažnyčioje visada turi būti tai, kas yra gražiausia“

Kun. Vilius Sikorskas. „Vatican News“ nuotrauka

„Nors Išlaužas yra vienas iš šimtų kaimo tipo parapijų, tačiau, būdamas sakralios muzikos specialistas, baigęs aukščiausio lygio studijas, kurias gali suteikti Katalikų Bažnyčia, negalėčiau pasilikti vien prie paprasčiausio kaimo formato. Bažnyčioje visada turi būti tai, kas yra gražiausia“, – sako Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos parapijos klebonas, Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius kun. Vilius Sikorskas.

Beveik prieš ketverius metus Kauno rajone, Išlaužo kaimo parapijoje, tarnystę pradėjęs kunigas jos bažnyčią pavertė traukos centru. Beveik prieš 90 metų iš Tiškevičių dvaro rūmų į bažnyčią rekonstruotas pastatas pandemijos metu buvo iš pagrindų restauruotas. Kunigas rūpinasi, kad aukojamose šv. Mišiose skambėtų profesionali muzika, kuria bažnyčios altorius puošiančias gėlių puokštes bei rengia tolesnius pokyčių planus.

19-os baigėte pedagoginės muzikos mokyklą Marijampolėje, o po dvejų metų išvykote į Solemo Šv. Petro benediktinų abatiją. Papasakokite, kada ir kaip sužinojote apie benediktiniškąjį dvasingumą? Ko paskatintas išvykote į Prancūziją?

Pašaukimas kunigystei gimė dar ankstyvoje paauglystėje. Į chorvedybą stojau tik dėl to, kad būčiau įdomesnis sau ir gyvenimui, nes turėjau daug gražių muzikinių gebėjimų, dalyvavau „Dainų dainelėje“. Tapau muzikos mokytoju chorvedžiu ir iš karto stojau į seminariją, kaip ir planavau. Tuo pat metu augo labai stiprus troškimas maksimaliai sekti Jėzumi. Toks – sequela Christi – siekimas buvo labai stiprus ir greitai, tuometinio dvasios tėvo kun. Kęstučio Bekasovo vedimu, krypo į kontempliatyvų gyvenimą.

Į mano rankas pateko Kauno benediktinių vienuolyno nuostatai, skaičiau šv. Benedikto regulą, širdis linko benediktiniškojo dvasingumo link. Galvojau, gal man atlikti naujokyną Tynieco vienuolyne, Lenkijoje? Tačiau kelionė į Solemą pakeitė planus. Kad noriu ten važiuoti, žinojau jau antrais seminarijos metais. Tuometinio ganytojo vysk. Juozo Žemaičio leidimu, parašiau prašymą pasiimti 2 metus akademinių atostogų – tiek paprastai trunka naujokynas. Tačiau iš viso Solemo šv. Petro abatijoje praleidau 7 metus. Sveikatai pradėjus duoti aiškius ženklus, po brolių benediktinų vienuolyno fundacijos Palendriuose visiškoje ramybėje grįžau į seminarijos 3 kursą ir ją užbaigiau.

Kaip 7 Solemo abatijoje praleisti metai formavo jus kaip asmenybę? Kuo ten įgyta patirtis Jus praturtino, ko išmokė? Kokį vaidmenį šiandien benediktiniškasis dvasingumas turi jūsų gyvenime?

Modernieji laikai atnešė šiokį tokį siūbavimą, palikome tomizmą, perėmėme daug protestantiškos krypties. Tuo tarpu benediktinų linija yra griežtai katalikiška – stiprus teologinis pamatas, dvasingumo teologija, liturgija. Bet dar svarbiau – vidinis ryšys su Jėzumi. 7 kartus per dieną melstis – tai didžiulė Dievo dovana, kurią gavau kasdien 7 metus iš eilės. Tai leido save pažinti, ištyrinti širdį, atrasti Jėzų.

Išėjus iš vienuolyno man buvo didžiulis šokas – kaip iš mėnulio kristi į žemę – kilo klausimas, ar galiu turėti tokį santykį su Jėzumi, kokį turėjau gyvendamas brolių benediktinų bendruomenėje. Laimėjo Dievo malonė – supratau, kad Dievas padovanojo ją visam laikui – ryšys su Juo išliko toks pat. Tai – didžiausia dovana.

Ar meilė sakralinei muzikai taip pat Soleme?

Giedojimas mane visada žavėjo. Nuo 13 metų pradėjau vargonauti savo tėviškėje – Šeštokuose, Lazdijų rajone. Pradėjau vadovauti jaunimo chorui, vėliau ir sumos chorui, o 15-os tapęs studentu tuo metu Marijampolės kultūros mokykloje jau tapau tikru vargonininku.

Vėliau, man būnant klieriku, giedojimą dėstė mons. kun. Kazimieras Senkus. Paskutiniais mano studijų metais, kai dėl sveikatos problemų dėstytojas negalėjo vesti paskaitų, jį pavaduodavau, vėliau perėmiau jo darbą – dėsčiau giedojimą visai seminarijai. Kitaip tariant, dar būdamas klieriku tapau ir dėstytoju. Pamenu vysk. J. Žemaitį sakant, kad tapęs kunigu turėčiau ir toliau dėstyti. Atsakiau, kad mano chorvedyba – pasaulietinė, o norint dėstyti Bažnyčios giedojimą, reikėtų baigti specializuotas studijas. Vėliau vysk. Rimantas Norvila išleido mane studijoms į  Vatikano Popiežiškąjį sakralios muzikos institutą, kurias sėkmingai baigiau.

Muzika visais gyvenimo tarpsniais buvo ištikima mano palydovė. Tai – dovana, nes, anot popiežiaus šv. Jono Pauliaus II, negali būti iškilmingos maldos be giesmės. Giesmė yra mūsų stiprybė maldai, su ja ne tik meldžiamės dvigubai, mes meldžiamės su jausmu, o tai dovanoja ryšį su pačiu Dievu.

Išlaužo bažnyčia. „Vatican News“ nuotrauka

Muzika – itin svarbi liturgijos dalis Išlaužo parapijoje. Kviečiate profesionalius dainininkus, specialiai jiems pritaikote muzikos kūrinius, intensyviai repetuojate. Kodėl muzikos profesionalumas yra toks reikšmingas?

Nors Išlaužas yra vienas iš šimtų kaimo tipo parapijų, tačiau, būdamas sakralios muzikos specialistas, baigęs aukščiausio lygio studijas, kurias gali suteikti Katalikų Bažnyčia, negalėčiau pasilikti vien prie paprasčiausio kaimo formato. Bažnyčioje visada turi būti tai, kas yra gražiausia.

Po Vatikano II susirinkimo mes galėjome pasijusti kaip pirmaisiais amžiais – tam tikra prasme buvo bent iš dalies atsižadėta klasikos ir profesionalios muzikos. Perėmėme jaunųjų kūrėjėlių giesmes ir tarsi pradėjome viską kurti iš naujo. Tai nėra teisinga. Katalikų Bažnyčia yra turtingiausia savo kultūra. Ji turi per 2000 metų istoriją. Liturgijoje visa tai turi atsispindėti, todėl net ir mūsų paprastas Išlaužo kaimo choras atmintinai moka Angelų Mišias, keletą grigališkojo choralo ciklų.

Muzika turi būti kilni, nes ji viena iš stipriųjų liturgijos sėkmių. O atsigręžti į profesionalus – tai suprasti, ką reiškia giesmė liturgijoje. Todėl svarbu nebijoti už save stipresnių, reikia juos branginti ir kviestis. Kunigo, klebono užnugaryje stovi tikrai ne šeimininkė, o maestro, tuomet – katechetai. Jie tempia bendruomenę Dievo link. Linkėtina, kad visur Bažnyčioje – dvasingume, liturgijoje, muzikoje, dailėje, statybose būtų siekiama aukštesnio nei vidutinio kokybės lygmens.

Džiugu, kad šv. Mišios, kurioms kruopščiai rengiatės, kiekvieną sekmadienį yra transliuojamos per socialinius tinklus. Pokalbio telefonu metu minėjote, kad dar visai neseniai buvote skeptiškas socialinių tinklų atžvilgiu, tad kas pasikeitė?

Mes buvome pripratę bendrauti, apkabinti, žiūrėti vieni kitiems į akis, o pandemija tapo dykuma. Tokia, kokios neturėjome net tarybiniais metais – su draudimu bendruomenei rinktis sekmadienio pagrindinėms šv. Mišioms (tai, ko negaliu suprasti iki dabar). Ieškojome, kaip atliepti žmonių poreikius, ir taip šioje dykumoje ėmė augti „dykumos gėlė“ – prasidėjo Išlaužo šv. Mišių transliacijos. Pirmosios buvo mėgėjiškos, transliuotos telefonu, vėliau pradėjome profesionalias transliacijas.

Kun. Vilius Sikorskas. „Vatican News“ nuotrauka

Švelnėjant pandemijos apribojimams vis pagalvodavau, kad reikėtų transliacijas nutraukti. Tačiau kaskart po tokios minties kas nors vis parašydavo, dėkodamas už galimybę stebėti šias transliacijas iš Anglijos, Vokietijos, Amerikos, minėdavo, kad tai – jų vienintelė galimybė kartu melstis ir prisiminti lietuvišką giesmę. Tad šiuo metu šv. Mišias transliuojame jau ilgiau kaip metus. Turėjau savo širdžiai pripažinti, kad galimai tai – viena iš mūsų kaimo parapijos misijų, dovana, leidžianti įgyvendinti vieną gražiausių dogmų – šventųjų bendravimą jau dabar.

Jau ketvirtus metus esate, kaip pats dažnai įvardijate, kaimo klebonas. Pastarąjį žodžių junginį ištarti sunkiai verčiasi liežuvis – gana gaji nuostata, kad kunigui būti paskirtam tarnystei kaime yra tarsi nelaimė…

Jau septynerius metus užimu Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktoriaus pareigas. Dėl kunigų trūkumo ganytojas vysk. R. Norvila primygtinai prašė priimti klebono tarnystę Išlaužo parapijoje, davė laiko pagalvoti – mąstyti tik širdyje ir su niekuo nesikonsultuoti. Po 3 parų pasakiau, kad taip, sutinku. Taigi, visą etatą Kauno sakralinėje muzikos mokykloje, kurioje mokosi per 300 moksleivių ir dirba apie 50 darbuotojų, papildė antras visas etatas Išlaužo parapijoje. Pirmieji mėnesiai kėlė migreną… tačiau parapija iš lėto pradėjo atgyti. Vietoj 40 maldininkų sekmadieniais į bažnyčią pradėjo rinktis 300–400.

Per šį tarnystės Išlauže laiką esu išvaikščiojęs miškus, žinau visus takelius. Ir dabar, jeigu tenka susidurti su dideliu darbo krūviu, nepriklausomai nuo to, koks metų ar paros laikas, keliauju 6–9 kilometrus. Šiandien spėju atlikti abejas pareigas, su migrena nebesusiduriu, širdis dirba puikiai. Kartais pamatęs savo bendraamžius pagalvoju, kodėl tie žmonės tokie seni? Dėkoju Dievui, kad yra išminties prižiūrėti kūną, miegą, poilsį, širdies darbą, dėkoju už nuostabią parapiją. Maisto beveik neperku, viskas – kiaušiniai, bulvės ir kt. čia atkeliauja iš žmonių, rūpinuosi tik jų sielomis, šventovės grožiu ir užsukančiaisiais į šiuos namus.

Kalbant apie šventovės grožį, akivaizdu, kad per trumpą laiką Išlaužo bažnyčia reikšmingai pasikeitė.

Taip, visa bažnyčia buvo apimta pelėsio, grindys praėjus keleriems metams po kapitalinio remonto trijose vietose įlūžo. Rūsiai buvo permirkę drėgme, augo visų spalvų grybai, o sienos tiesiog putojo… Darbus pradėjome prasidėjus pandemijai, Velykų trečią dieną, su tuo metu turėtais 7 000 eurų. Remontą pradėjome nuo Mergelės Marijos Stebuklingosios (arba Maloningosios) statulos kapinėse, kurią pastatė pirmasis šios parapijos klebonas kun. Vytautas Gurevičius.

Išlaužo bažnyčia. „Vatican News“ nuotrauka

Tuomet keitėme grindis, šildymo sistemą, dažėme sienas, suolus, altorių. Visa tai darėme su Išlaužo jaunimo pagalba – visuomet samdydavome vieną specialistą, kuris konsultuodavo, o dirbdavome patys. Taip pat restauravome vargonus, su kuriais nebuvo grota apie 30 metų, restauravome titulinį paveikslą, kuriame žiojėjo metro ilgio skylė. Metų pabaigoje buvome išleidę jau per 100 000 eurų – restauravome visą bažnyčią, pradėjo plūsti žmonės, nuoširdžiai jungtis į mūsų maldą. Kad šventovė taptų lankoma piligrimų vieta, tikrai nebūtina Dievo Motinai apsiverkti, kaip kad Šiluvoje.

Gyvas, matomas, darbais liudijamas tikėjimas augina kitų žmonių tikėjimą. Per šiuos keletą metų turime išugdę savo vargonininką (mūsų jaunajam maestro Linui Jasinskui ką tik suėjo 16 metų), turime patarnautojų, chorą, bendruomenę – kartu esame laimėję didžiulius valstybinius projektus. Netrukus pradėsime šventoriaus ir parko restauraciją, svajojame autentiškuose bažnyčios rūsiuose apie edukacines erdves, krikščioniško meno, partizanų takų, Išlaužo žuvies ir kt. ekspozicijas. Esame atviri Dievo malonei. Dievas daro, ką yra numatęs, – mes dar visko ir nežinome.

O kaip kito bendruomenės laikysena pokyčių atžvilgiu bei suinteresuotumas jungtis į bendruomenę? Kokius joje pokyčius pastebite?

Vienas iš prieš mane Išlauže tarnystę atlikusių kunigų sakė, kad parapija neišlaiko klebono, kad ji turi būti aptarnaujama parapija. Iš tiesų Išlauže gyvena maždaug 700 gyventojų. Daliai jų, kaip kad sako mūsų parapijos patarnautojas, tai tik miegamasis rajonas Kaune dirbantiems žmonėms. Vienus–dvejus metus žmonės stebėjo pokyčius. Šiandien norintieji rasti, kur atsisėsti, turi ateiti bent 30 min. prieš prasidedant Mišioms. Tai yra tikėjimo bumas – parapija atgijusi ir laiminga. Į šv. Mišias ateina žmonių, kurie gyvenime nėra čia lankęsi, aukoja tie, kurie nėra gyvenime aukoję.

Galiu pasidžiaugti, kad vietoj įprastai turėtų keliolikos krikštų per metus praėjusiais metais jau turėjome 49. Taip pat sugrįžta santuokos, tikėjimas tampa realiu gyvenimu. Mūsų siekiamybė turėtų būti popiežiaus Pranciškaus mintis, kad mums nebūtina labai daug kalbėti, rašyti ar statyti. Šiandien labiausiai reikia tiesiog gyventi tikėjimu. Kai gyvenama tikėjimu, tada ir pasipila stebuklai…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.