Kun. V. Vaišvilas: Bažnyčia turėtų daugiau kalbėti apie poilsį

Tekstas pirmąkart publikuotas 2020 m. liepos 29 d.

Šiuo metu daugelis iš mūsų atostogaujame, bandome atitrūkti nuo darbų – tad ir pokalbis apie poilsį bei krikščionišką požiūrį į jį įvyko Dzūkijos kurorte.

Praėjo vieni metai nuo to laiko, kai atvykote į Druskininkus. Mums šis miestas dažnai siejasi su poilsiu, atostogomis. Ar jaučiama, jog tai yra „atostogaujanti“ parapija, kad žmonės čia labiau atsipalaidavę?

Gyvenimo ritmas Druskininkuose tikrai yra kitoks negu Vilniuje, kur visada skubi, daug važinėji automobiliu, tenka laukti spūstyse. Reikia ką nors padaryti – važiuoji į vieną miesto galą, tada – į kitą, tai užima labai daug laiko… O Druskininkuose tempas visiškai kitoks – čia niekas neskuba.

Kaip kunigas, darbo turiu labai daug. Nesijaučiu, kad atostogaučiau. Bet jaučiama ramybė – tokia, kokios galbūt nėra didmiestyje. Tu tiek neskubi, viskas yra arti. Čia žmonės gyvena ramesnį, paprastesnį gyvenimą. Be to, vietinių druskininkiečių mentalitetas toks, kad jų ir nepavarinėsi – jie nelinkę skubėti, bėgti ar ką nors per greitai daryti.

Ar galima sakyti, kad Jūs pats per tuos metus Druskininkuose atsigavote, sustiprėjote?

Nėra tiek streso, įtampos, kiek yra Vilniuje. Ir tempas kitoks – pabundi ryte, atsisėdi, geri kavą, žiūri pro langą, žinai, kiek laiko liko iki darbo bažnyčioje, ir tu niekur neskubi.

Tai gal šiuo atveju nėra taip blogai, kai kunigą iškelia kažkur į provinciją?

Aš manau, kad tai labai gera patirtis. To niekada nepatirtum Vilniuje. Net ir pačios parapijos atžvilgiu. Druskininkuose santykis su žmonėmis yra vienoks: čia ateisi į degalinę, parduotuvę – iškart visi žino, kad atėjo klebonas. Eini gatve, visi sveikinasi. Čia nepasislėpsi, visi vieni kitus žino, pažįsta.

Vilniuje tu gali būti, tarkim, Pal. Jurgio Matulaičio parapijos klebonas – nueisi į degalinę šalia bažnyčios, niekas nesakys, kad atėjo klebonas. Santykis tarp žmonių visiškai kitoks.

Vilniuje tu išeini iš bažnyčios, nusiimi koloratę ir dingsti minioje. O Druskininkuose, nesvarbu, ar esi su kolorate, ar be jos – tu esi klebonas.

Minėjote, kad Jums, kaip klebonui, darbo Druskininkuose netrūksta. Čia apsilankius, matosi, kad atsiranda naujos tradicijos, stiprėja bendruomenė, tvarkoma ir pati bažnyčia. O kaip Jūs ilsitės, atsipalaiduojate? Taip pat kaip visi žmonės? Galbūt esame susikūrę klaidingą įvaizdį, kad kunigas privalo visada tik melstis ir dirbti?

Aš tikrai nesiilsiu kaip visi žmonės – nes jūs turite savaitgalius (juokiasi). Nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto galite būti visiškai atsipalaidavę. O man savaitgalis kaip tik yra didelis darbymetis. Niekas nesako, kad ir pirmadienį nereikės dirbti, kad bus lengviau – nes pirmadienį gali vykti kelios laidotuvės, ligonių lankymas, pokalbiai ar kitokie reikalai, kuriuos taip pat reiks tvarkyti. Gali būti taip, kad kelias savaites išvis neturėsi laisvos dienos.

Viena, ką aš čia, Druskininkuose, išmokau – tai nuo 21 valandos nekelti telefono ragelio. Nebent būtų kažkas labai svarbaus – bet tokiu atveju žinau, kad, jei taip bus, man parašys žinutę. Jei visiems atsakinėsi, tada ir 1 valandą nakties žmonės gali rašyti, klausti kokių nors bažnytinių klausimų. Nemanau, kad tai yra normalu (juokiasi).

O poilsio privalai sau rasti, pavyzdžiui, kur nors išvažiuoti. Laikytis psichologinės higienos, kartais pakeisti aplinką, kuri tave supa. Privaloma pabūti su savimi, kad susigrąžintum ramybę ir gebėtum išbūti psichologiškai, emociškai ir dvasiškai stabilus, kai patarnauji kitiems.

Žmonės kartais pyksta, kai sužino, kad kunigai atostogauja Maljorkoje, Egipte, Tenerifėje, kituose kraštuose. Tokia būna reakcija – kaip jie čia išlaidauja už parapijiečių pinigus… Ką į tai atsakytumėt?

Nesakyčiau, kad už parapijiečių pinigus atostogaujame, nes „darbininkas vertas savo užmokesčio“ (Lk 10, 7). Be to, pagal Bažnyčios kanonus, yra parapijos pinigai ir asmeniniai kunigo pinigai, kuriuos jis gauna už įvairius patarnavimus. Tai atskiri dalykai. O su savo asmeniniais pinigais kiekvienas gali daryti, ką tik nori.

Atsiprašau, bet Maljorka, Egiptas, Turkija nėra kažkas tokio, dėl ko žmonės turėtų piktintis. Kas yra Maljorka? Paprasta sala su paprastu paplūdimiu ir iš Anglijos atvykusiu jaunimu? Kas ten tokio ypatingo, dėl ko kiekvienas ten negalėtų nuskristi?

Reiktų atskirti diecezinius kunigus nuo kunigų vienuolių. Diecezinis kunigas neturi neturto įžadų – ir jeigu jis yra susitaupęs pinigų, turi galimybę nuskristi, pailsėti, pasigrožėti gamta ar architektūra, jis netgi privalo tą padaryti. Kitos šalies, kultūros pažinimas praturtina patį kunigą, ir tegu jis keliauja. Kuo daugiau tokios patirties kunigas turi, tuo geriau. Tuo reiktų tiktai džiaugtis.

Kai 1987 m. šv. Jonas Paulius II nutarė atostogauti, visi buvo labai nustebę: kaip čia dabar popiežius atostogaus… Iki tol nebuvo, atrodo, tokio paprasto dalyko. Man tai šiek tiek siejasi ir su vieno kunigo pasakyta mintimi: mes, lietuviai, labai gerai mokame dirbti, kariauti – bet nemokam gyventi, tiesiog būti, taip pat ilsėtis. Ar Jūs tą patį pastebite, kad mes dažnai užsisukame darbuose, kad mums sudėtinga sustoti?

Kiekvienas kunigas kanoniškai privalo per metus turėti 1 mėnesį atostogų. To reikia psichologinei, dvasinei ramybei ir sveikatai. Tai yra normalu.

O tai, kad mes nemokame atsipalaiduoti, pasidžiaugti, o tiktai kritikuojame kitus – dar yra likęs toks posovietinio mentaliteto kvapas.

Ką turite omenyje?

Mes, atėję iš visiško sovietmečio vargo, iki šių dienų nesame atsikratę įpročio pavydėti, skaičiuoti kitų pinigus, klausti, kiek kas uždirba, kur atostogavo. Ir jeigu, neduok Dieve, kelionė buvo truputį brangesnė – tą žmogų sukritikuosim, bet dėl jo nepasidžiaugsime. Galbūt jis buvo labai gražioje šalyje, į kurią nuskrido labai pigiai? Galbūt jis visus metus ieškojo to bilieto? Mes nemokame džiaugtis.

Normalu, kad žmogus atostogauja, keliauja, užsidirba, renkasi ką valgyti, o ne bet ką kemša į save. Čia nėra nieko blogo ir nieko keisto.

Šventajame Rašte skaitome, kad sukūręs pasaulį, Dievas septintąją dieną ilsėjosi – iš to kilusi šabo tradicija, o iki šių dienų krikščionys privalo laikytis Dievo įsakymo švęsti sekmadienį. Vien iš to aišku, kad poilsis Biblijoje yra svarbus dalykas. Ar Bažnyčia turi kažką pasakyti, patarti šių dienų žmogui ta poilsio tema?

Taip. Sekmadienis mums yra privaloma poilsio diena, išskyrus aptarnaujantį personalą, kurie negali nedirbti. Bet man atrodo, kad įsakymas nedirbti sekmadienį šiandien žmonėms nebeaktualus. Matau labai daug žmonių, kurie dirba – ir nebūtinai svarbius darbus. Net nekelia sau tokio klausimo, kad šiandien yra sekmadienis.

Aš atsimenu iš savo senelio – jeigu yra sekmadienis ar kuri nors kita šventa diena, niekas nedirba. Viskas labai aiškiai pasakyta. Bet kur dabar taip yra? Manau, yra labai nedaug šeimų, kurios švęstų sekmadienį taip, kaip žydai laikosi šabo.

Bet kartu ir Bažnyčia apie tai tyli. Galbūt net per daug tyli. Ir neprimena pareigos švęsti sekmadienį.

Dabar daug kam atostogų metas. Pastebiu, kad, net ir nedirbdami, tikrinamės savo elektroninį paštą, kas kelias minutes atsidarome feisbuką, sekame pasaulio aktualijas. Pats turiu šitą bėdą – įsisuki į smarkų ritmą, iš kurio paskui sunku išeiti. Ką Jūs iš savo patirties patartumėte? Ką daryti, kad galėtume atsijungti ir tiesiog džiaugtis?

Visiškai atsijungti neįmanoma – nebent nuspręstum būti pats vienas ir neatsakinėti į jokius skambučius, laiškus ar žinutes. Bet atrašyti žinutę draugui ar perskaityti kokį elektroninį laišką – nemanau, kad čia yra darbas. Tai yra bendravimas.

Atsisakyti visiškai – klausimas, ar to reikia. Priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Jei sugebi bent vienai dienai atsisakyti interneto – tikrai pailsėsi, pajausi kitokį sekmadienį. Nors man pačiam to asmeniškai nereikia. Jeigu aš nenoriu, tai ir nekeliu ragelio. Telefono garsą visada išjungiu – nes kitaip nuolatinių skambučių, žinučių melodijos pradėtų varginti.

Yra žmonių, kurie man skambino 17 kartų iš eilės (šypsosi). Jie turbūt manė, kad aš negirdžiu… Bet, kai man reikės, aš visada pažiūrėsiu, kas skambino, ir tam žmogui perskambinsiu. Pastebėjau, kad, kai esu išjungęs telefono garsą, mano galva tampa švaresnė.

Šiandien vis daugiau kalbame apie perdegimo sindromą. Apie tai, kad apsikrauname darbais, nemokame pasakyti „ne“ ir tiek persidirbam, kad galiausiai nebematome savo darbų prasmės. Kiek tai aktualu kunigams? Ką Jūs pats matote iš savo aplinkos?

Kunigui svarbu pailsėti – nes persidirbti, persitempti galima labai greitai. Aišku, priklauso nuo parapijos. Bet net ir mažoje parapijoje kunigas gali prisiimti per daug tarnysčių, o sekmadieniais nuo ryto iki vakaro aukoti šv. Mišias, klausytis išpažinčių, bendrauti su žmonėmis.

Būna, parapijiečiai po sekmadienio darbų kviečiasi kunigą į svečius vakarieniauti, išgerti taurę vyno. Tik jie nesupranta, kad kunigas jau yra be jėgų (šypsosi). Sekmadienio vakare apie jokį vyną ar pasisėdėjimus net nebenori galvoti. Tada su visa pagarba žmonėms tenka atsakyti, kad tikrai ateičiau – bet tai tiesiog neįmanoma.

Ar šiuo atveju parapijiečiai gali kaip nors padėti kunigui?

Gali. Savo supratingumu ir paprastumu. Galbūt net perdėtai nereikalaudami ir neprašydami, kad kunigas viską padarytų tuoj pat ir čia pat.