2020 09 21

Vilma Sabutienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kun. W. Buscho paraginimas įvairaus amžiaus jaunimui: „Neplanuokite gyvenimo tik iki kapo!“

Vilma Sabutienė. Gedimino Šulco nuotrauka

„Gerai, mielas jaunime, dabar – pirštines, ir į lauką!“

Katekizmo išminties žodžiams vis atkakliau atšokinėjant nuo kietokų Konfirmacijai besiruošiančių paauglių kaktų, kunigas nesutrinka. Matęs. Pasiruošęs. Jau? Nebeišeina gilintis į tikėjimo išpažinimą? Sunku išsėdėti? Gerai! Pirmyn – susiskirstote poromis ir… boksuotis. Pajudėkite, mielieji, nuo širdies!

Maždaug po pusvalandžio berniukai jau grįžta į bažnyčios suolus. Nusibraukdami nuo kaktų prakaitą, šluostydamiesi sukruvintas nosis, įšilę, nurimę – galima klausytis toliau. Apie ką? Apie Jėzų. Kaip sako pats vokiečių liuteronų kunigas Wilhelmas Buschas (1897–1966): „Štai aš ir vėl apie Jį pradedu.“

Va, kokios pamokos, pasirodo. Kai aš, būdama 12-os, ruošiausi Konfirmacijai, dar nežinojau apie šį garsų liuteronų dvasininką. Dar nebuvo lietuviškai išleista knyga „Jėzus – mūsų dalia“. Išvis beveik nebuvo krikščioniškų, juolab – liuteroniškų knygų šiuolaikine lietuvių kalba (bent mano atsiminimuose iš paauglystės). Tos, kurios tuomet po truputį radosi, buvo ir liko brangi gyvenimo dalis (interneto mūsų gyvenime tuomet dar nebuvo).

Mane Konfirmacijai rengė ponia Marta, mūsų tikėjimo tiesų mokytoja. Tauragės liuteronų Martyno Mažvydo bažnyčioje mokslo metų šeštadieniais susirinkdavome pusantro šimto paauglių – taip, tiek daug mūsų buvo Tauragėje prieš 30 metų, tais nepaprastais 1990-aisiais. Ruošėmės vienam svarbiausių gyvenimo įvykių, laukėme Sekminių šventės pamaldų su Konfirmacija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dinamiškos, gyvos, visą gyvenimą vaizduotėje vis sužaižaruojančios pamokos. „Ar kalbate, vaikai, „Tėve mūsų“? O kaip tariate Viešpaties maldos žodžius? Gal – tarsi spardydami futbolo kamuolį prie savo komunalinio daugiabučio?“ Ir… čia pat pavaizduoja menamus mus, konfirmantus, – sekloką veido išraišką, kamuolio varinėjimąsi, bukoką nusiteikimą! Nuostaba, pagyvėjimas, susidomėjimas; sušmėžuoja nuojauta apie viso to – apie Jėzaus, apie Jo Evangelijos – nesuvokiamą plotį ir ilgį, ir aukštį, ir gylį.

Kai paauglystėje pagaliau gali išnirti iš sovietinės beprotybės, kai pradedi ruoštis pats, jau kaip suaugęs, išpažinti kūdikio Krikšto metu gautą tikėjimą ir pirmą kartą gyvenime eiti Šventosios Vakarienės (taip mes dažniausiai vadiname Eucharistiją), kai paskui rankose, namuose ir širdyje atsiduria naujai išleistos knygos – tai ryškūs išgyvenimai. Turbūt nemažai kam iš mano kartos krikščionių.

Elknygynas.lt nuotrauka

Ir štai viena iš tų brangių knygų, gauta dvyliktoje klasėje, pasiimta su savimi į studijas (atsiverčiau – mano įsirašyta: „1995 spalis, Klaipėda“), o vėliau – ir į šeimos gyvenimo knygų lentyną: „Jėzus – mūsų dalia“. Sudaryta iš kunigo Wilhelmo Buscho evangelizacinių pamokslų jaunimui įrašų („Paskaitos iš magnetofono juostų“). Iš vokiečių kalbos išvertė A. Naktinienė, knygą spaudai kartu parengė dar keturios profesionalės. Išleido „Jona“ 1995 metais.

Paskutinį kartą ją buvau perskaičiusi prieš kelerius metus, o štai dabar – vėl iš naujo. Tas epizodas su vaikinukų boksu – vienas senesnių mano įspūdžių apie Wilhelmo Buscho asmenybę. Mat prieš porą metų vykusioje konferencijoje Vokietijoje savo paauglystės prisiminimais apie garsųjį kunigą gyvai dalijosi jo mokinys, pats tapęs uoliu Evangelijos skelbėju.

Tiesa, ne nuo pradžių žinojau, kad Wilhelmas Buschas – Liuteronų Bažnyčioje įšventintas kunigas, nacionalsocialistų laikais įsijungęs į Trečiajam reichui pasipriešinusią Bekennende KircheIšpažįstančiąją bažnyčią (kaip ir, žinome, Dietrichas Bonhoefferis) ir kentėjęs už tikėjimą – ne kartą sėdėjęs kalėjime. Mat knygoje „Jėzus – mūsų dalia“ autorius vadinamas pastoriumi, jaunimo pastoriumi Bušu. Lietuviai liuteronai savo kunigų nevadina pastoriais, tad maniau, kad šis gyvas, tvirtas, drąsus ir tiesus pamokslininkas, evangelizuotojas – tikrai būtent pastorius, t. y., be sąsajų su liuteronybe. Čia nebuvo nei gerai, nei blogai, tiesiog iš pat pradžių nežinojau, kad Wilhelmas Buschas vaikus ir jaunimą mokė Liuterio Katekizmo, to paties, kurį skaičiau ir aš.

Knygą prarijau vienu prisėdimu – taip tuomet įtraukė. Mat įtikina ne tik sklandus pamokslininko kalbėjimas (beje, šiais laikais girdimas ir, pvz., jutube), ne tik uždegantis stilius ar sudominantys pavyzdžiai. Gal veikiau ne tiek įtikina, kiek sustiprina. Nes, kaip skaitome knygoje:

Visiškai ne problema rasti Dievą. Jis juk čia. Būkite sąžiningas, jums daug labiau rūpi, kaip galėtumėte Jo nusikratyti.

O štai autoriaus autentiškumas tikrai įtikinamas. Kai vos aštuoniolikos jau tarnavai Pirmajame pasauliniame kare („visą gyvenimą jaučiu tą salsvą lavonų kvapą“) ir jame atsivertei (būdamas krikštytas ir augęs tikinčioje šeimoje), kai Antrajame kentėjai dėl tikėjimo („šalia Dievo Žodžio – kalėjimai. Tai pastoviausia, ką turi žmonija“), kai visąlaik gyvenai ir skelbei Evangeliją didmiestyje, nuolat susidurdamas su žmonių pašaipa, kvailumu ir nelaimingumu, kai pats esi šeimos tėvas, kuris užgautas ar užgavęs namiškius eina ilgai pasivaikščioti ir pasikalbėti su Jėzumi – tuomet jaunimui ir visiems besiklausantiesiems sakai taip, kaip yra. Kas parašyta Šventajame Rašte? Ką sako Jėzus? Kur eisi po mirties? Ak, pavargai klausytis ir mąstyti? Tuomet metas boksui! „Jūs manote, kad Dievas yra atlaidus. Bet Biblija sako priešingai: Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas.“

O tas noras nusikratyti Dievo. Liuteronų bažnyčia moko, kad tai – gimtoji nuodėmė: troškimas, toks pageidimas, kad nebūtų Dievo. Vėl cituoju W. Buschą: „Išdidumas [puikybė] yra labai išplitusi liga – ir, jei ji sukeltų skausmą, pasaulis būtų kupinas riksmo.“

Kun. Wilhelmas Buschas. Jutubo kadras

Tad pamokslininkas ir garsiai šaukdamas, ir maldaute maldaudamas ragina: atiduokite visą savo gyvenimą Jėzui, paveskite Jam visą save, gimkite iš naujo – net jei po tos maldos, kaip jis sakė pats apie save, nepajusite nei kokio neregėto sukrėtimo, nei smarkiai persikeisite, nes charakteris tai blogas. Ne kartą ir ne du bandžiau persijoti per krikščionybės-liuteronybės-teologijos sietą: kaip čia yra su Įstatymu ir Evangelija? Kaip su Bažnyčios mokymu? Su Kryžiaus teologija? Manau, šią knygą rekomenduočiau skaityti šalia Katekizmo. Po Katekizmo. (Bet – ir prieš Katekizmą. Kaip tame giedojime: „Dieve, Tu darai stebuklus, Tu darai stebuklus.“)

Aš kalbu apie liuteronišką mokymą, nors „Jėzus – mūsų dalia“, neabejoju, padarė įtaką ne tik Lietuvos liuteronams, bet – ypač – daugeliui evangelikų, o ir Romos katalikų. O liuteronui bus kaip M. Lutheriui: kaip man tapti teisiam, kaip man gimti iš naujo? Iš malonės, per tikėjimą – Šventojo Krikšto sakramente, kartą gyvenime. Bet tas atsivertimas? Jį W. Buschas vadina atsiliepimu į Dievo kvietimą ir patraukimą. Atsiliepimu ir sekimu. Lutheris pamokytų – būtinas kasdienis Krikšto atsiminimas. Laikantis Kryžiaus teologijos: Dievas nužengia pas mus per savo Sūnų, mūsų Išganytoją. Jis viską atliko; turime tikėti ir pasitikėti Kristumi, o ne savimi. Savimi turime būti nusivylę, jaustis beviltiškai (žr. 18-ąją Lutherio Heidelbergo – ne Vitenbergo – tezę).

Kur galime paslysti? Pasiduodami pagundai stengtis pasiekti Dievą savo pačių protu ir jėgomis – regėtųsi, jau juk nesistengiame nusikratyti, jau stengiamės pasiekti, juk gerai? Tik kad neapsigautume dėl šlovės teologijos – kad nebandytume Dievą pažinti ar suprasti atskirai nuo Kristaus, kad nesistengtume patys tapti teisūs. Apie tokį kelią nekalba Šventasis Raštas, tam nekviečia ir W. Buschas. Ar tik ne taikliausiai pagrindinę knygos „Jėzus – mūsų dalia“ žinią išreikštų Lutherio Psalmyno komentaras: „Teisusis gyvens tikėjimu, bet tik tikėjimu į Nukryžiuotąjį.“

Štai koks buvimas ir kartu tapimas Dievo vaiku – gyventi su Juo. Ir gyventi amžinai. Neužtenka planuotis tik gyvenimą iki kapo (tiesa, iki pat duobės irgi ne taip noriai kaip į kalną). Man W. Buscho kalbėjime labai patrauklu ir vertinga yra tas sveikas aiškus formulavimas (ar ne pagal tai ir draugai atpažįsta vieni kitus?). Pavyzdžiui: „Dažnai laikraščių pranešimuose apie mirtį galima skaityti tokį baisų posmelį: Tavo gyvenimas buvo tik darbas. / Tu niekad negalvojai apie save, / Tik triūsti kitiems buvo tavo aukščiausia pareiga. Kiekvieną kartą, kai skaitau, įtūžtu… ir galvoju: Tai pranešimas apie arklio mirtį.“ Arba: „Kai kas pas mane ateina ir sako: Velnio nėra!, galiu tik paklausti: Iš kokio užkampio jūs atsiradote? – nors ten tikriausiai be velnio irgi neapsieinama.“ Ir taip išvien.

Kairėje – kun. Wilhelmas Buschas. Nuotrauka iš knygos „Jėzus mūsų dalia“ slovakiško leidimo „Ježiš náš osud“, 1993 m. Wikipedia.org nuotrauka

Nelinkusiam per daug gilintis žmogui gali atrodyti, kad kunigai bažnyčiose tik ir žiūri, kaip nugąsdinti velniu, pragaru, mirtimi. O juk mirtimi, sako autorius, gąsdinti nereikia – mes ir taip jos bijome. Bijome ir gyvenimo! Tai visada aktuali tema. Todėl ir norėjau šiek tiek pasidalinti apie šią krikščionišką jaunystės knygą, lydinčią iki šiol. Kaip ir mano tėvus, o dabar pažįstamą jau ir vaikams. Ji iš tų, vis kas keleri metai pasikartojamų. Gal net iš tų, kur, jei liktų keliasdešimt knygų visame mano gyvenime, o kitos (perskaitytos ir dar ne) dingtų, tai gal ir pakaktų, manau (juk ne aš viena esu primetusi, kurios knygos tai būtų?). Pasirodė verta prisiminti ir priminti. Ir toliau būti lentynoje po ranka.

Daugiau nepasakosiu, ką rašo autorius – tik dar vieną paskutinį dalyką. W. Buscho mama kasdien perskaitydavo keturis Biblijos skyrius ir melsdavosi už visus artimuosius. Pajėgdavo ir suspėdavo, su vyru augindama aštuonis vaikus, prižiūrėdama namų ūkį ir nešiodama visą sunkaus gyvenimo patirtį. O gal ir savo maldomis?.. Štai koks autoriaus išpažinimas: „Tačiau mieliausiai žvelgiu į kybantį ant kryžiaus Jėzų. Čia Jis iš tikrųjų yra Dievas ir Žmogus.“ Ir imu širdin. Toks laikas dabar: mano vaikai ruošiasi šiemet iš Sekminių į rugsėjo pirmąjį sekmadienį perkeltai Konfirmacijos šventei, kurią visada pradedame giesme: „Jėzau, veski Tu / Gyvasties taku … Ir parveski mus / Į Dangaus namus.“

Kur dabar rasti W. Buscho knygą? Suvedus į interneto paiešką „Jėzus – mūsų dalia“, rezultatai rodo knygynus, kuriuose galima įsigyti tiek naują, tiek skaitytą egzempliorių, taip pat knygą galima pasiskolinti iš bibliotekos.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

 

 

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.