2021 12 10

Inesa Vaitkūnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kūnas, sukurtas pagal pasaulio žemėlapį. Pokalbis su dailininke E. Antanavičiūte

Dailininkė Elena Antanavičiūtė. Aurelijos Bernataitės nuotrauka

Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje, lapkričio 14–gruodžio 4 d. veikė 2020 m. Jaunojo tapytojo prizo laimėtojos ELENOS ANTANAVIČIŪTĖS paroda „Kūne“. „Šiaurės Atėnuose“ skaitydama jaunos menininkės literatūrinius pasidalinimus apie save, darbo procesą, suprantu, kad jai tapyti – tai eksperimentuoti, tyrinėti ir atrasti.

Tyrinėjimo objektu pasirinkusi savo kūną, dailininkė neslepia, kad atsigręžti į save ją paskatino užgriuvęs karantinas: kai lieki vienas, užsidaręs, netikėtai gali atrasti įdomų save kaip kūrinį. Atrodytų, anatomiškai preciziškai, tik vietoj didinamojo stiklo su pincetu pasiėmusi teptuką, Elena tyrinėja savo kūno paviršių, jo bangavimus, slėnius, įdaubas ir tarpeklius, visus įplyšimus ir vageles. Taip pradžioje nuo anatominio žvilgsnio vaizdas išauga iki geografinio matymo, kūnas tarsi virsta kalnais su tarpekliais arba tiesiog geografiniu žemėlapiu.

Prie kūno liečiasi dailininkė su ypatinga pagarba ir švelnumu. Susitikusi su autore pirmiausia apie tai ir kalbėjausi. 

Kaip priėjai prie kūno temos, kada pradėjai domėtis? 

Pradėjau paišyti, tapyti dienoraštinius piešinius, kurių pagrindinė herojė buvau pati – juose vaizdavau savo artimiausią aplinką, kasdienius darbus. Tarp jų atsirado daug autoportretų, na, o savo kūno vaizdavimas taip pat gali būti tam tikras autoportretas. Paprastai žmones pažįstame iš veidų, bet kūnai juk taip pat visi skirtingi. Bakalauro baigiamajam darbui daugiausia piešiau autoportretus, bet jau atsirado ir kūno temos. Magistro baigiamojo darbo tema buvo kūno vaizdavimas, ir ji dar turbūt tęsiasi. Bet gal kada nors pasibaigs. 

Kaip pradėjai kūno tyrinėjimą teptuku, kaip vystėsi tavo mintys apie kūną?

Kaip jūs sakote, tyrinėti bet ką teptuku man yra daug natūraliau, negu, pavyzdžiui, rašyti. Rašyti man kartais patinka, kai jau pradedu, tada įsivažiuoju, bet dažnai pradedu iš reikalo, pavyzdžiui, reikėjo rašyti darbus studijuojant, parodoms ar šiaip renginiams reikia pristatyti savo tapybą. Tapyti ar piešti galiu užklydus atsitiktinei minčiai, impulsui ar išvis nesuprasdama, kodėl tai darau, ir tik vėliau apie tai susimąstau. 

Gal toliau gilintis į kūno vaizdavimą paskatino magistro studijų pradžia, norėjau ko nors kito, nebe autoportretų. Ir lyg savaime nuo veido perėjau prie kūno dalių. Spontaniškai. Negaliu atsakyti, kodėl. Iš pradžių kūno vaizdavimas buvo autoportretų tęsinys, vėliau pradėjau suprasti, kad vaizduojant kūną atsiveria įvairios prasmės, kontekstai, pradėjau galvoti, kodėl tapau kūną, kodėl taip jį matau, kaip mane veikia aplinka, nuomonės apie kūną, koks jis yra, koks turėtų būti. Ir taip pataikiau, pasirodo, į madingą ar aktualią temą, nes kūnas yra beveik svarbiausias rūpestis Vakarų pasaulyje. 

Kaip apibūdintum šį rūpestį dėl kūno?

Kai nebegresia badas, nėra karų, marų (jeigu neskaitysim kovido), gal ir galėtų žmonės būti laimingi, nes seniau gyvybei grėsusios grėsmės įveiktos. Bet kiek atsiranda kitų tragedijų, tokių kaip antsvoris, celiulitas, neteisingos formos, netobula mityba, viešoji erdvė pilna patarėjų, kaip judėti, ką valgyti, kaip save keisti. Kūnas išliko problema – nors nebereikia galvoti, kaip nenumirti iš bado, tai galvoji, kaip čia jaunai atrodyti.

Tapydama nebandžiau iliustruoti jokių idėjų, bet juk ir aš, ir tie, kurie žiūri į paveikslus, jaučiame tą patį: esame graužiami sąžinės, kad nesilaikome kokių nors sveikos gyvensenos taisyklių, neatitinkame standartų ar kokių naujų teorijų, kaip teisingai save dresuoti. Žinoma, pradėjus gilintis į bet kurią temą atsiveria neišsemiami klodai. Piešiant man labiau rūpėjo kūnas kaip forma, pavidalas. Kai kuriuos savo darbus pavadinau gamtos objektais, o vieną – peizažu, nes kaip galima rasti tapybai įdomių dalykų gamtoje ir tapyti visą laiką peizažus, taip galima ir bet kokiame kitame dalyke, mano atveju – kūne.

Elena Antanavičiūtė, „Gaila, šilta upė negili“ (2021 m., 50 x 60 cm). Autorės nuotrauka
Elena Antanavičiūtė, „Pagurklis“ (2021 m., 30 x 40 cm). Autorės nuotrauka
Elena Antanavičiūtė, „Ant grindų“ (2021 m., 130 x 120 cm). Autorės nuotrauka

Tavo nutapyti kūnai neatitinka standartinių visuomenės kūno grožio reikalavimų, bet vaikščiodama parodoje tarp tavo kūnų negalėjau atsistebėti ir klausiau savęs, kodėl tos didelės, iškritusios krūtų kriaušės, kodėl pilvo stambių rievių nubangavimai, plačių sėdmenų spalvinis judesys, kodėl jie yra gražūs?

Grožis subjektyvus ir nebūtinai sutampa su dominuojančiais grožio standartais, gal net labiau vadinčiau – stereotipais. Man pačiai kūnas, jo dalys pasirodė gal ne tiek gražūs ar negražūs, bet įdomūs, keisti, anksčiau nepastebėti, todėl ir tapiau. Sakoma, kad gydytojui nėra negražių kūno dalių, tai gal dailininkui visos kūno dalys gali būti įdomios? Turiu galvoje, kad, gerai įsižiūrėjus, ir odos raukšlelės atrodo kaip ornamentas, ir paviršiniai kapiliarai panašūs į upių deltas žemėlapyje, kur pagrindinė vaga išsišakoja į smulkias.

Aš nesistengiau vaizduoti anatomijos, tik žiūrėjau į kūno detales, jos yra gražios. Todėl ir mano darbai yra, kaip jūs sakote, gražūs – nes tikri ir gal tapybiškai įdomūs. Juk kai ant sienos kabo tapybos darbai, nors ir kalbantys apie grožio standartus, jie jau vertinami kitaip nei kūnas. Viena vertus, grožio standartai, kurie trukdo blaiviai vertinti kūnus, t. y. nuvertinti viską, kas jų neatitinka, iš dalies pastūmėjo sukurti šiuos darbus.

Kita vertus, juk kūnas yra daug daugiau negu tik grožis, kuris dažnai suprantamas kaip patrauklumas kitiems, dažnai – kitai lyčiai. Čia būtų atskira tema – kad net neberašoma, pavyzdžiui, kad moteris „graži“, o rašoma „seksuali“, t. y. kažkieno kito, stebėtojo, suvokiama kaip seksualiai patraukli.

Kūnas leidžia patirti gyvenimą, taip pat ir tapyti, taigi labai svarbu, ką jis leidžia daryti. Jeigu galvojam apie grožio standartus, tai juk gražiu laikomas ne tik liesas, sportiškas, bet ir jaunas kūnas. Tai ar senas žmogus, kurio oda raukšlėta, jau nebėra gražus? 

Apžiūrinėdama tavo parodą galvojau: taip, kiekvienas kūnas – Dievo kūrinys ir yra gražus.

Nemanau, kad kažkas būtinai turi būti gražus, kad būtų naudingas ar įdomus. Mums įdiegta, kad yra ryšys tarp gražumo ir gėrio, ir, priešingai, negražus asocijuojasi su blogiu. Pavyzdžiui, blogi veikėjai – negražūs, blogus poelgius vadiname „negražiais“. Arba sakom, kad kas nors yra gražus vidumi, nors tai reiškia, kad žmogus yra geras, protingas, įdomus ar pan. Kita vertus, grožio supratimą labai veikia aplinka, pavyzdžiui, nebemadingi rūbai atrodo nebegražūs, nors ne jie pasikeitė, o tik mados tendencijos, ir aš (ar bet kas kitas) imu jomis vadovautis. 

Nuogas vaizduojamas kūnas paprastai dabar turi tikslą provokuoti seksualinius jausmus, tačiau tavo nuogo kūno vaizdai orientuoti vien į pirmapradę estetiką, primenančią žmogaus patirtį iki nuodėmės: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“ (Pr 2, 25). Kodėl taip yra?

Na, žiūrint, koks nuogo kūno vaizdavimo tikslas ir, aišku, žiūrinčiojo interpretacija, kuri gali priklausyti ne nuo vaizdo, o nuo žiūrinčiojo. Gal seksualizuoti vaizdai yra greičiausiai pastebimi, jie agresyviausiai eksponuojami, pavyzdžiui, jais grįsta reklama. Tačiau šiuolaikiniame mene, manau, kūnas kaip tik dažniau deseksualizuojamas.

Bažnytiniame mene juk matome ne tik, pavyzdžiui, Adomą ir Ievą, bet ir žaizdotų pavargėlių, kankinamų šventųjų, Kristus ant kryžiaus pridengtas tik drobule. Jų nuogas kūnas skirtas parodyti jų žmogišką kančią. Kai nueini, pavyzdžiui, į slaugos ligoninę, supranti, kad kūnas yra trapus, senstantis, kad žmogus tampa bejėgis, kad kūnas jau nebeklauso jo norų ir valios. 

Negaliu nesusieti tavo tapybos su Marijos Gimbutienės atrastomis senosios Europos deivėmis kūrėjomis, kurios, vaizduojamos perdėtai išreikštais moteriškais kūnais – neproporcingai išryškintomis krūtimis, klubais, užpakaliukais – perteikia dvasinį gyvybingumą, yra susijusios su regeneracija, pačios egzistencijos kūrimu. Ką tu nori pasakyti moteriškų kūnų bangavimais? Ar turėjo tau įtakos M. Gimbutienės teorijos?

Taip, deivių statulėles atsimenu nuo vaikystės, mano namuose buvo gipsinė vienos deivės kopija. Man, kaip vaikui, namuose turėta deivės statulėlės kopija atrodė gražesnė už tą, kuri buvo šeimos draugų namuose, nes draugų deivė buvo storesnė. Lietuvoje tos deivės labiausiai žinomos per Gimbutienę, nes ji buvo lietuvė. Ne visi mokslininkai su ja sutinka, nes juk tai yra tik interpretacija. Man tai nėra svarbu, nes domina formos, o ne teorijos. 

Elena Antanavičiūtė, „Pasinėrus“ (2021 m., 30 x 40 cm, diptikas). Autorės nuotrauka
Elena Antanavičiūtė, „Pasinėrus“ (2021 m., 30 x 40 cm, diptikas). Autorės nuotrauka
Elena Antanavičiūtė, „Tarpekliai II“ (2021 m., 160 x 120 cm, diptikas). Autorės nuotrauka
Elena Antanavičiūtė, „Peizažas“ (2021 m., 65 x 54 cm, diptikas). Autorės nuotrauka
Dailininkė Elena Antanavičiūtė. Aurelijos Bernataitės nuotrauka

Ar tavo kūrybai turėjo įtakos feministinės idėjos? Tavo tapyboje moteris nėra lyderiaujanti, nėra emancipuota, bet ji yra ambicinga, save teigianti.

Taip, turėjo ir turbūt turi. Bet pirmiausia būtų gerai žinoti, ką jūs vadinate feminizmu. Tikiuosi, esu nors kiek emancipuota – esu išsilavinusi, galiu užsidirbti pragyvenimui, turiu rinkimų teisę, esu lygi prieš įstatymus. Šiek tiek išmanau istoriją – visa tai reikėjo iškovoti feministėms.

Nelabai suprantu, kaip tapyboje turėtų atsispindėti lyderiaujanti moteris. Nors menus studijuoja daugiau merginų nei vaikinų, meno sfera yra dar labai tradicinė. Moterų paveikslai paprastai pigesni negu vyrų, iki šiol brangiausiai parduotas gyvos dailininkės tapybos darbas yra kartais, ne procentais, pigesnis už brangiausiai parduotą gyvo dailininko darbą. Ir tame paveiksle dailininkė Jeanne Saville pavaizdavo save – tokią irgi, sakyčiau, nė neketinančią tilpti į jokius standartus. 

Menas negali egzistuoti be savęs teigimo, nesvarbu, esi ar nesi moteris. Jeigu netiki, kad gali daryti savo darbą, ir gali gerai, renkiesi kitą. Po to, kai atidarant šią parodą kelis mano komentarus nufilmavusi parodė televizija, man perdavė nusistebėjimą: tu juk tokia kukli, o kokia drąsi darbais. Kur drąsa? Merginos į socialinius tinklus nekelia savo neredaguotos nuotraukos, o aš tapau save tokią, kokia sau tuo metu atrodau. 

Ar tavo kūnai, kuriuos tu tapai, turi sielą? Rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė savo rinkiniui „Metūgės“ užrašė epigrafą iš amerikiečių autoriaus Walto Whitmano: „Jeigu kūnas nėra siela, kas tada siela?“ Ar gali būti, kad tavo kūnas kalba ne apie kūną, bet apie žmogaus egzistenciją, norą nebūti laikomai tik kūnu?

Žinoma, kad mano kūnai turi sielą. Juk netapau numirėlių. Tai, ką norėjau pavaizduoti, ir tai, ką mato žiūrovai, gali būti skirtingi dalykai. Savo ketinimus, mintis dar reikia mokėti pateikti, išreikšti, tai nebūtinai pavyksta. Aš nebūtinai žinau, ką noriu pasakyti, aš tiesiog piešiu. Kaip žmogus, aišku, turiu savo nuomonę, požiūrį, bet jie gal nebūtinai turi būti akivaizdūs paveiksluose. Jeigu reikia racionaliai pasakyti, ką norėjau pasakyti – tai, kad esame kūnas, protas, siela… Šiaip ar taip, be kūno juk mūsų irgi nėra, bent šiame pasaulyje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien