2020 10 17

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Evgenios Levin nuotrauka

2020 10 17

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kunigas A. Peškaitis, OFM: „Kai kaliniai paliekami patys sau, iš kur jie gali atrasti vidinių jėgų keistis?“

Šių metų „Nepatogaus kino“ festivalio atidaryme buvo pristatytas šviesaus atminimo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus ir filosofo Nerijaus Mileriaus bendras darbas – dokumentinis filmas „Pavyzdingas elgesys“. Tai filmas apie kaltę ir atleidimą, o kartu ir apie viltį, keičiančią gyvenimus, sudarkytus sunkių nusikaltimų. Filmo premjera įvyko buvusiame Lukiškių kalėjime, kuriame filmuoti bausmę atliekantys du filmo herojai, nuteisti iki gyvos galvos. Deja, mirus filmo autoriui Audriui Mickevičiui, užkluptam greitai progresuojančios sunkios ligos ir nebespėjusiam pabaigti savo kūrinio, filmavimą teko tęsti jo bičiuliui Nerijui Mileriui.

Vienoje filmo scenų matome kalinius, dalyvaujančius šventose Mišiose, kurias aukoja kunigas Arūnas Peškaitis, OFM, buvęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kapelionas ir nuteistųjų iki gyvos galvos sielovadininkas. 12 metų jis kartu su savanoriais lankė kalinius, rengė jų resocializacijai skirtas programas, artimai bendraudamas matė jų problemas. Uždarius Lukiškių kalėjimą ir išgabenus jo kalinius į įvairiausias Lietuvos įkalinimo įstaigas buvo išdraskyti užsimezgę žmogiškieji kalinių ir juos lankiusių savanorių ryšiai. Brolis Arūnas, su kuriuo kalbamės apie nusikaltusiųjų grįžimą į visuomenę, iki šiol gauna laiškų iš buvusių Lukiškių kalėjimo kalinių.

Kadras iš rež. Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Milerio dokumentinio filmo „Pavyzdingas elgesys“.

Kai įvyksta didžiulį rezonansą visuomenėje sukeliantys nusikaltimai, vėl iš naujo reikalaujama mirties bausmės. Tačiau ar mes gilinamės į priežastis, nulėmusias žmogaus nusikaltimą? Teko girdėti, kad Gediminas Kontenis, nužudęs mažąjį Matuką, savo vaikystėje buvo nemylimas ir skriaudžiamas… Aišku, tai jokiais būdais nėra pateisinimas, tačiau ar nusikaltėlis, atlikęs bausmę, tampa geresnis? Ar visuomenė padeda jam keistis, gailėtis dėl savo veiksmų, suvokti, kokį blogį jis padarė? 

Kas yra ta visuomenė? Negaliu atsakyti į klausimą, ar ji padeda keistis nusikaltėliui, nes joje yra pačių įvairiausių žmonių ir įvairiausių nuotaikų. Yra žmonių, kurie padeda, yra tokių, kurie smerkia, niekuo nepadėdami, yra reikalaujančių mirties bausmės, ir tuomet jau niekuo nebereikės rūpintis, bus dar vienas nužudytas… Yra žmonių, šioje srityje darančių žygdarbius – tokių kaip a. a. Audrius, kurį pažinojau labai gerai. Jis buvo mūsų parapijietis, jo istorija, kuriant tą filmą, buvo ypatinga. Tai buvo jo asmeninė tragedija, ir jis, užuot nusisukęs nuo tų žmonių, sukuria filmą… Aš nežinau, ar Lietuvoje yra daugiau tokių filmų, kuriuose su empatija žvelgiama į tuos žmones, linkint jiems gero. Abu su Nerijumi, pratęsusiu jo darbą, jie padarė neįsivaizduojamą dalyką.

Audrius su ta asmenine praeities istorija tarsi turėjo visą teisę būti neapykantos fronto pirmose linijose. Kurdamas filmą jis įtikėjo į Kristų ir sakė, kad jį baigęs jis pradės lankyti kursus, ruošdamasis sakramentams. Jis buvo sudaręs bažnytinę santuoką, jam, kaip nekrikštytam, buvo suteiktas vyskupo dispensas tokiai santuokai. Ir netikėtai užklupo liga. Gulėdamas Santariškėse jis silpo kasdien… Paprašė manęs suteikti Krikšto, Sutvirtinimo ir Komunijos sakramentus. Gavau vyskupo leidimą, nes žmogus buvo arti mirties. Palatoje jis buvo pakrikštytas. Mačiau žmogų didžiulėje, tiesiog neįsivaizduojamoje malonėje. Jis paėmė krikšto pažymėjimą ir jį pabučiavo, sakydamas: „Dabar jau nieko nebijau…“ O po savaitės ar dviejų mirė.

Tai tokia režisieriaus istorija. Jis pasitikėjo savo draugu kino filosofu Nerijumi, paprašė jo baigti tą filmą. Ir tai atskleidžia, kiek daug priklauso nuo kiekvieno iš mūsų – ką mes galime padaryti konkrečioje situacijoje. Prisimenu Lukiškes – kiek daug buvo įvairiausių savanorių, kuriems esu labai dėkingas. Jie padarė didžiulį darbą, kuris liko tų žmonių, dabar išvežiotų po skirtingas kalinimo vietas, sielose. Gaunu laiškų, susirašinėju, telefonu paskambina, kartais nuvažiuoju, nors labai retai.

Go Vilnius nuotrauka

Pats blogiausias dalykas, kad buvo nutraukti tie saitai ir nuoseklios reabilitacinės programos, vykdytos Lukiškių kalėjime, kuris buvo uždarytas, nepastačius naujo kalėjimo, ką seniai yra padariusios visos posocialistinės šalys, bet Lietuva nepadarė iki šiol. Aišku, labai daug priklauso nuo žmonių, kurie dirba tuose pataisos namuose, kurie nebuvo pasiruošę tokio „desanto“ priėmimui. Vieni geriau susitvarkė, kiti blogiau. Bet man sunkiausia galvoti, kad tai, kas buvo pradėta ir vykdyta, taip greitai ir brutaliai buvo nutraukta…

Italijoje nuteistajam iki gyvos galvos lieka vienintelė galimybė išeiti į laisvę, kai po 26 metų įvertinamas jo elgesys ir sprendžiama, ar galima jį paleisti. Vadovaujamasi nuostata, kad kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis perauklėjimo procesas. Bet net kalinamiems iki gyvos galvos suteikiami paskatinimai už gerą elgesį, jiems leidžiama dalyvauti socialinėje veikloje, į ką yra atsižvelgiama, priimant sprendimą paleisti į laisvę anksčiau, nei yra nustatęs teismas. Skiriant lygtinį paleidimą atsižvelgiama, ar nuteistasis pripažįsta savo kaltę ir nori keistis. Kaip yra Lietuvoje?

Lietuvoje yra panaši sistema. Bet Italijoje, manau, yra atskiri kalėjimai žmonėms, nuteistiems iki gyvos galvos, o pas mus jie gyvena pataisos namuose, nors ir atskirose patalpose. Reabilitacinės programos skirtos žmonėms, nuteistiems už mažesnius nusikaltimus, gyvenantiems grupėse. O su žmonėmis, išvežtais iš Lukiškių, dirbama priešokiais. Tą savo laiškuose man rašo buvę Lukiškių kaliniai.

Lukiškėse vyko muzikos, dailės terapija, kilimėlių mezgimas. Šventose Mišiose dalyvavo žmonės, kuriems tai buvo svarbu. Kaliniai galėjo rinktis, kur jiems eiti. O dabar dažnai jie sėdi ir nieko neveikia, kaip yra Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kuris yra skirtas laukiantiesiems teismo. Ir kas ten organizuos kažkokias atskiras programas kaliniams? O darbas būtinas, tai yra pirminė terapija uždarytam žmogui. Iki šiol turiu laivo modelį, kurį man padovanojo vienas kalinys.

Ar aukos ir nusikaltėlio santykis yra tik kaltės atpirkimas ir keršto įvykdymas? Kokios krypties laikomasi mūsų kalėjimų sistemoje? Kaip ši sistema įtakoja atliekantį bausmę žmogų? Ar atlikęs bausmę jis tampa pavyzdingu piliečiu? 

Trys žmonės, su kuriais dirbome, išėjo į laisvę ir net nenori atsisukti į savo kriminalinę praeitį. Ir tai yra gyvi pavyzdžiai tiems, kurie sako, kad niekas nepasitaiso. Pas mus dabar nėra kalėjimų, yra tik pataisos namai ir tardymo izoliatoriai, nes vienintelis kalėjimas buvo Lukiškėse. Be galo sudėtinga būtų teigti, kad tie pataisos namai įvykdo reabilitacijos funkciją. Estijoje 1999 m. visa sistema jau buvo reformuota ir nebuvo šitų barakinių gyvenimų, kur žmonės gyvena gaujomis ir kur klesti ta subkultūra, atėjusi dar iš tarybinių laikų. Yra šiokių tokių bandymų, bet atrodo, kad visos iki šiol buvusios valdžios bijo liestis prie šios problemos, kad tik kas nors neparašytų, nepasakytų, jog pataikauja kaliniams, jog jie neva gyvena sanatorijoje. Tačiau tik ta vadinamoji „sanatorija“, ta kamerinė sistema sudaro sąlygas keistis ir galimybei būti kitokiam. Vienas Kalėjimų departamento atstovas yra pasakęs: „Įsivaizduokite, koks gali būti darbas su žmogumi, jei po to darbo jis grįžta į gyvenamąją erdvę, kurioje be jo yra dar 20 ar 30 žmonių ir kurioje jis turi vėl prisitaikyti prie tos sistemos, tos subkultūros…“

Kardinolas A. J. Bačkis švenčia Mišias Lukiškių kalėjimo koplyčioje kartu su kapelionu br. A. Peškaičiu ir nuteistaisiais iki gyvos galvos kaliniais 2009-ųjų metų Kalėdų laikotarpiu.

Kol tai nebus sutvarkyta, mes negalėsime kalbėti apie jokią reabilitaciją. Mano žiniomis, pataisos namuose yra labai didelis grįžtamumo atgal procentas, nes bijoma investuoti į esminę kalėjimų sistemos pertvarką. Kai kaliniai paliekami patys sau, iš kur jie gali atrasti vidinių jėgų keistis, jei aplinka nuolat juos spaudžia gyventi pagal tas vadinamąsias „paniatkes“?

Nuo 2011 m. pasaulyje įgyvendinami projektai, kurių metu pasmerktieji susitinka su aukomis nusikaltimų, kurie yra panašūs į jų padarytus nusikaltimus. Nusikaltėlis gali geriau suprasti skausmą, kurį sukėlė kitam žmogui, o auka sužino, kokie motyvai paskatino nusikalsti. Tai labai svarbus dalykas, naudingas abiem pusėms, žvelgiant psichologiniu požiūriu. Auka pajunta, kad jos kančia pripažįstama. Toks susitikimas yra savanoriškas: tiek pasmerktasis, tiek auka turi jo norėti. Kokia jūsų nuomonė apie tokį teisingumą? Ar jis turėtų perspektyvą Lietuvoje? 

Tai vyksta Skandinavijos šalyse, Naujojoje Zelandijoje. Tokie projektai laikomi reabilitacijos dalimi, būtų puiku, jei tokia reabilitacija vyktų ir Lietuvoje. Pas mus išėjusiems iš įkalinimo įstaigų siūlomi vadinamieji Pakelės namai, toks lyg ir bendrabutinis gyvenimas. Tarsi laisvė, nors ir ne visai, nes reikia į juos grįžti, užsiregistruoti. Žmonės mokosi gyventi laisvėje. Tačiau susitikimas su aukomis skatina žmogaus jautrumą, aukų artimųjų suvokimą, ką padarė nusikaltęs asmuo, kodėl taip įvyko. Manau, kiekvienoje šalyje tai turėtų vykti, neišskiriant ir Lietuvos. Tai būtų didžiulis proveržis ir žingsnis į priekį.

Žiūrėdama filmą „Pavyzdingas elgesys“ nuolat pagaudavau save galvojant: „Taigi jie tokie patys žmonės kaip ir aš…“ Ir tuomet gal pirmą kartą suvokiau posakio „Atskirk nusikaltėlį nuo jo nuodėmės“ prasmę. Manau, tokį filmą visur reikėtų rodyti. 

Sutinku. Jie yra žmonės, tokie kaip mes. Daug su jais bendravau, klausiausi jų išpažinčių, ir pamačiau, kad ir mano gyvenime buvo periodų, kai jaučiau kerštą, tik nesusiklostė aplinkybės, ir dabar sėdžiu kitoje tvoros pusėje. Dažnai tie žmonės tampa aplinkybių įkaitais – aišku, ne visi. Ir negaliu savęs nuo jų atskirti ir jaustis superteisus prieš supernusikaltėlį. Jie yra žmonės, trokštantys Dievo, tiesos, atgailaujantys, sapnuojantys baisius sapnus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pamenu savo pirmąjį apsilankymą Lukiškių kalėjime, kai man paskambino tuometinis kalėjimo psichologas ir paprašė ateiti susitikti su grupe nuteistųjų iki gyvos galvos. Niekaip savęs neįsivaizdavau susitinkančio su tais žmonėmis, apie kuriuos stereotipiškai mąsčiau kaip ir dauguma. Bet esu kunigas ir pasakiau „taip“. Pasiteiravau, kodėl būtent mane pakvietė, ir gavau atsakymą, kad kaliniai klausosi „Mažosios studijos“ ir jiems labai patinka manęs klausytis.

Buvo 2007-ųjų žiema, stovėjau už tvoros ir galvojau: „Ką aš ten pamatysiu?“ Nuvedė mane į tą grupę, ir pamačiau, kad jie žmonės kaip žmonės. Kalbėjomės, ir prasidėjo ta mano misija.

Pas mus dabar rodomas Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Sapnavau sapnavau…“ Ji lankėsi Lukiškėse ir įrašinėjo žmonių liudijimus, pasakojimus apie sapnus. Tas spektaklis vyksta tamsoje, užsidedi ausines ir klausaisi…

Kriminologų duomenimis, bendras nusikaltimų skaičius Lietuvoje 100 000 gyventojų yra mažesnis nei kai kuriose pažangiose šalyse, tačiau pas mus daugiausia asmenų 100 000 gyventojų, nuteistų laisvės atėmimo bausme. Visiems aišku, kad būdami pataisos namuose nuteistieji išeina dar didesnę kriminalinio elgesio „mokyklą“. Pataisos namuose su keliais šimtais nuteistųjų dirba tik vienas psichologas. Ar tai normalu? Esu girdėjusi iš vieno probacijos pareigūno tokią jo prižiūrimo asmens mintį: „Nepadariau dar vieno nusikaltimo dėl to, kad tu su manimi žmogiškai kalbėjaisi…“ Ką apie tai galvojate? 

Pataisos namuose pernešami narkotikai, mobilieji telefonai, svaiginamasi. Ir su ta minia dirba tik keli psichologai… Lukiškių kalėjime dėl narkotikų nebuvo jokios problemos. Būdavo svaiginimosi atvejų, bet labai retų. Su kaliniais dirbo keli psichologai. Lukiškių kalėjime buvo tardymo izoliatorius, taip pat ir nedidelė grupė nuteistųjų už ūkinius nusikaltimus, tačiau esminę kalinių dalį sudarė nuteistieji iki gyvos galvos ir nuteistieji kalėjimo režimu. Tokių buvo apie 140. O dabartiniuose pataisos namuose – jų penkis šešis kartus daugiau, ir kamerose kali 10–20 asmenų. O pareigūnų yra per mažai.  

Visuomenė dažnai būna neparuošta įsipareigoti ir padėti integruoti išėjusiuosius iš kalėjimo. Ten, kur pavyko resocializacijos procesas, rezultatai buvo matomi. Ar reikėtų skleisti tokius liudijimus visuomenėje, norint paskatinti šį procesą? Tai padėtų visuomenei labiau tikėti tokia asmens pasikeitimo galimybe.  

Taip, tą reikėtų skleisti. Turi būti sukurta bendra resocializacijos sistema išeinantiems į laisvę žmonėms, kad jie žinotų, kur eiti, ką daryti toliau. Žygimantas Digaitis, knygos „Septyni kvadratiniai metrai“ autorius, paleistas anksčiau laiko iš kalėjimo, išėjo už vartų ir nežinojo, kur eiti toliau. Jam net galva svaigo išėjus į laisvę po daugelio metų, ir, ačiū Dievui, jis žinojo mūsų parapijietės Sigitos Baltaduonės, kuri juo rūpinosi, kai jis buvo kalėjime, telefoną. Pamatęs žmogų su telefonu rankoje jis paprašė paskambinti tai moteriai. Ji atvyko, juo pasirūpino, ir dabar jis gyvena su šeima, augina dukrelę.

Jei nebus resocializacijos sistemos, abstrakčiai visuomenė nieko nepadarys. Yra tos savanoriškos organizacijos, tokios kaip Kalinių globos draugija, bet jos visko neužpildys. Žmogus turi išeiti ne į niekur, o į kažkur.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.