2021 04 30

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kunigas Antanas Balaišis. Nešęs žmonėms gerumą

Pabiržės bažnyčios šventoriuje pašventintas kun. Antano Balaišio iniciatyva pastatytas Sibiro kankinių memorialas. Iš kairės: šio paminklo autorius, buvęs politinis kalinys Algimantas Urbštas, Lietuvos kariuomenės kapelionas Alfonsas Svarinskas, Biržų dekanas Povilas Miškinis, partizaninio judėjimo pirmininkas Juozas Čeponis, Suosto parapijos klebonas Mykolas Stonys ir kun. Antanas Balaišis. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

„Neteiskime žmogaus, – yra sakęs kanauninkas Antanas Balaišis, – nespręskime apie jį iš pirmo žvilgsnio, ištarto vieno žodžio ar poelgio. Mano ilgametė patirtis moko, kad tą pačią valandą tas pats žmogus gali keikti Dievą, Bažnyčią, ir tos pačios lūpos vėliau prašyti Viešpaties pasigailėti.“

Kunigui nebuvo blogų žmonių. Jis mylėjo savo parapijiečius. Visus, nes tikėjo, kad kiekvieno širdies kamputyje glūdi gerumo kibirkštėlė. Gal kartais sunkiai pastebima. Tačiau jeigu ją pamatysi ir pažadinsi, gerumas sušildys ne tik pačius artimiausius, bet ir kitus, tolėliau esančius žmones. Todėl ir kunigo prisiminimų knyga pavadinta „Širdy žmonių gerumas“. Nes ji sklidina gerumo, kurio A. Balaišis visada ieškojo ir dosniai dalijo savo ilgame ir nelengvame kunigystės kelyje visiems sutiktiems žmonėms. 

Kanauninkas Antanas Balaišis. Broniaus Vertelkos nuotrauka

Gimė būsimasis kunigas Skapiškio parapijoje, Miškinių (Kupiškio rajonas) kaimo ūkininko Marcelino Balaišio (1877–1951) šeimoje 1922 metų Kalėdų naktį, tačiau jį pakrikštijo 1923 metų sausio pirmąją. Ši diena ir tapo oficialia A. Balaišio gimimo diena. Senelis, paėmęs jį ant rankų, meldėsi, kad anūkas būtų kunigas. To paties linkėjo ir mamos, Juozo Tumo-Vaižganto giminaitės Marcelės Mikėnaitės (1884–1962), aplankyti atėję kaimynai. Turbūt tai, kad gimė Kalėdų naktį, o greičiausiai dėl pamaldžios šeimos, kurioje buvo praktikuojama bendra malda, visi, ypač advento ar gavėnios dienomis, giedodavo giesmes, ir nulėmė, kad vėliau Antanas pasirinko kunigo kelią. 

O gyvenimas nebuvo lengvas. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė dar senelio statyta sodyba. Net trylika metų, kol tėvai pasistatė naujus trobesius, teko gyventi mažoje pirtelėje. Šeimoje gimė dešimt vaikų. Užaugo aštuoni: keturi broliai ir keturios seserys. Devynerių sulaukęs Antanukas išėjo piemenauti pas sentikius ūkininkus. Svetimuose laukuose gyvulius ganė penkias vasaras. Pasiilgdavo namų, mamos. Vėliau prisimins: „Kai paaugau, kai išėjau parduoti vasarų, lipdavau į aukščiausius medžius ir, atsigręžęs į tėviškę, iš visų jėgų dainuodavau pačią gražiausią dainą, kad girdėtų mama.“

Mokėsi Vaduvos, vėliau Skapiškio pradžios mokyklose. Baigęs šeštą skyrių, išvažiavo į Ukmergės gimnaziją, o iš ten – į Kauno kunigų seminariją. 

1949 metų vasarą buvo paskirtas vikaru į Zarasus. Po aštuonių mėnesių jis jau Vadoklių parapijos klebonas. Čia kunigas Antanas daug nuveikė kovodamas už blaivybę, gražiai suremontavo Leno bažnyčią, sutvarkė šios bažnyčios šventorių, Vadoklių kapines. 

Matydamas jauno kunigo sugebėjimus organizuoti žmones, gražiai dirbti tvarkant parapiją ir sielovadoje, vyskupas Julijonas Steponavičius 1957 metais pasiūlė A. Balaišiui pasirinkti vieną iš dviejų parapijų – Tauragnus ar Saločius. Abiejose parapijose karo metais buvo sudegintos bažnyčios. Apžiūrėjęs abi parapijas, pasirinko Saločius, nes čia buvo didelė klebonija. Jeigu nepavyktų įgyvendinti savo svajonės – pastatyti naują bažnyčią – tuomet bandys ją įrengti klebonijos pastate.

Po Klaipėdoje bažnyčią stačiusiems kunigams sufabrikuotos bylos ir teismo, jau pastatytą bažnyčią pavertus filharmonija, kunigas suprato, kad naujos bažnyčios Saločiuose pastatyti nepavyks. Todėl, gavęs iš vyskupo Kazimiero Paltaroko 5000 rublių, ryžosi slapta pradėti klebonijos rekonstrukciją. Po metų Saločiuose jau buvo bažnyčia. Joje ir šiandien meldžiasi tikintieji, dėkingi energingam, sumaniam, atkakliam ir drąsiam, daug sunkumų statant bažnyčią įveikusiam savo buvusiam klebonui. 

Net trisdešimt metų kunigaudamas Saločiuose, daug darbų atliko ir kaimynystėje, jau Biržų rajono teritorijoje esančioje Smilgių bažnyčioje. Jo pastangomis bažnyčiai buvo uždengtas naujas skardinis stogas, nutinkuota ir nudažyta bažnyčios išorė, išdekoruotas vidus, įtaisyti sietynai, geležine tvora aptvertas šventorius ir senosios kapinės, šventoriuje pastatyti 6 žymių Lietuvos tautodailininkų sukurti meniški ąžuoliniai paminklai. 

Po kelerių metų darbo Pakruojyje, sulaukęs septyniasdešimties, 1993 m. rugsėjo mėnesį A. Balaišis atvažiavo į Pabiržę – paskutinę savo kunigystės vietą. Tie keliolika Pabiržėje praleistų metų, penktadalis jo kunigystės, buvo tarsi šviesi gulbės giesmė, stebinanti ir džiuginanti nuveiktais darbais.

Atvykusį į Pabiržę kunigą nemaloniai nustebino, kad ant kalnelio, kur stovėjo dvi bažnyčios ir ne vieną šimtą metų buvo laidojami žmonės, įrengta šokių aikštelė, o varpinėje, apie kurią iš Pabiržės parapijos kilęs etnografas ir meno istorikas Klemensas Čerbulėnas rašė kaip apie baroko vertybę, buvo laikomos avys. Paminklu įamžinęs pirmosios Pabiržės bažnyčios, pastatytos 1515 metais Tatulos ir Juodupės upių santakoje, vietą, kunigas ryžosi kalnelyje, ant kurio stovėjo medinė antroji ir mūrinė trečioji bažnyčios, pastatyti jas menančius paminklus. Buvo restauruota ten pat stovėjusi unikali lietuvių architektūroje varpinė, ant jos sienos restauratoriai atidengė XVIII amžiaus pabaigoje nutapytą freską. Kunigas kartu su parapijiečiais talkininkais įrengė naujas kapines, buvo sutvarkytos ir aptvertos visos 12 parapijoje esančių kapinių. Ypač daug darbo teko įdėti tvarkant Užubalių kapines, kuriose buvo nugriauta nuo seno stovėjusi barokinio stiliaus koplytėlė, išniekintas Holšteinų šeimos kapas, suskaldyti marmuriniai paminklai, išvogti kapinių tvoros akmenys. 

Paminklas atminti trečiajai Pabiržės bažnyčiai. Algirdo Butkevičiaus nuotrauka
Atminimo lenta antrajai Pabiržės bažnyčiai. Algirdo Butkevičiaus nuotrauka

Kunigas rūpinosi bažnyčios remontu, buvo sutvarkyti parapijos namai, įrengtos dvi koplyčios: 1996 metais Kraštuose (Pasvalio rajonas), o 1999-aisiais – Likėnuose. Pabiržės bažnyčios šventoriuje iškilo buvusio politinio kalinio architekto A. Urbšto suprojektuotas įspūdingas memorialas šio krašto tremtinių ir politinių kalinių kančioms atminti. Skulptoriaus Petro Kiseliūno sukurtu paminklu pažymėta vieta, kur sovietų valdžia 1944–1954 metais ant gatvės grindinio guldydavo nužudytų partizanų kūnus. A. Balaišio pastangomis Pabiržės kapinėse atrasta šio krašto šviesuolio, kovotojo už lietuvišką žodį, inžinieriaus Antano Macijausko palaidojimo vieta, pastatytas paminklas, o 2001 m. gegužės 13-ąją, sekmadienį, Pabiržę papuošė A. Macijauskui skirtas paminklas (autoriai skulptorius Gediminas Piekuras ir architektas Evaldas Purlys), kuriam pastatyti mirdamas lėšas paliko A. Macijausko giminaitis Juozas Mickevičius. 

Netoli Pabiržės parapijos namų, seniausiame Pabiržės miestelyje išlikusiame mediniame pastate, kunigas įkūrė parapijos muziejų. Prisimenu, aprodydamas jį ir pasakodamas apie parapijiečių dovanotus eksponatus, A. Balaišis sakė ryžęsis išsaugoti tai, ką dažnas laiko dėmesio nevertais daiktais, o iš tikro tie šiandien dūlantys ir nykstantys įvairūs padargai, įrankiai, kuriuos naudojo mūsų seneliai ir dar anksčiau gyvenę žmonės, yra ne tik materialus, bet ir dvasinis turtas, menantis jau anapilin išėjusių gyvenimo būdą, papročius, tradicijas.

Kanauninkas sakė svajojantis parapijos namuose vieną kambarį skirti labiausiai nusipelniusių parapijiečių atminimui. Čia turėjo būti kitokia ekspozicija: knygos, nuotraukos, paveikslai. Nes visi turime žinoti, gerbti ir teisingai vertinti praeitį. Savo šeimos, kaimo, parapijos, visos Lietuvos. Kunigas siekė, kad neišblėstų atminimas apie tėvų, senelių, ainių darbus. Kad visi eitume doros keliais. Būdami atkaklūs, darbštūs, teisingi, mylėdami žmones ir savo kraštą. Kad po mūsų gyvenimų liktų ryškūs gražių darbų pėdsakai, kuriais galėtų sekti kiti. 

Mirė garbės kanauninkas Antanas Balaišis 2005 metų lapkričio 7 dieną. Palaidotas Pabiržės bažnyčios šventoriuje. Amžinybėn jį palydėjo 42 kunigai, vadovaujami Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, kuris pasakė gražų pamokslą apie kanauninko A. Balaišio nueitą kunigystės kelią, jo dvasingumą, nuveiktus darbus. 

Sektinas ir pamokomas buvo kunigo gyvenimas. 57 metus kunigavęs septyniose parapijose, visur radęs gerų žmonių, daug meilės, A. Balaišis yra sakęs, kad ir Pabiržės parapijoje jį supęs žmonių gerumas. Jį pažinojusių atmintyje jis išliko paprastas, nuoširdus, kantrus, išmintingas ir mylintis, parpuolusiam ar suklydusiam padėdavęs pakilti ir atsitiesti, siekti gėrio ir šviesos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien