Kunigas E. Merkys: ne kartą bandė mane įtraukti į sovietų valdžiai lojalių kunigų būrį

Sovietmečiu kunigų skaičius drastiškai mažėjo: per metus mirdavo iki dvidešimties kunigų, o seminariją baigti leisdavo tik keliems. Sovietinė valdžia kunigų ruošimą, seminarijų veiklą stengėsi perimti visiškon savo kontrolėn, paversti jas vadinamųjų „sovietinei valdžiai lojalių” kunigų rengimo kalve. Bažnyčia su tokia prievarta kovojo viešindama ją „Katalikų Bažnyčios kronikoje“, taip pat slaptai rengdama kunigus pogrindinėje kunigų seminarijoje. Sunkumų kėlė kunigų įšventinimas, nes oficialiai valdantieji ordinarai to bijojo, tad juos šventindavo vyskupai tremtiniai, o kad įšventintieji būtų kam nors kanoniškai pavaldūs, jie turėdavo priklausyti vienuolijai. Taip pogrindinis kunigų rengimas perėjo į marijonų ir jėzuitų rankas.

Su tokiu sovietinio saugumo persekiojimu teko susidurti ir kunigui EITVYDUI MERKIUI, kurio gyvenimą saugumas stebėjo nuo jaunų dienų. Į kunigų seminariją buvo užtrenktos durys, o nuo kariuomenės neišgelbėjo ir silpna sveikata. Tačiau tarnauti teko tik pusmetį, nes atsinaujino ligos, o kartą buvo suspardytas. Praleidęs ilgą laiką ligoninėje grįžo namo, į Vilnių. „Kaip psalmėje pasakyta, išsprūdau kaip paukštelis iš paukštininko žabangų…“ – šypsosi kunigas Eitvydas.

Esate kilęs iš giliai tikinčių ir patriotiškų žmonių šeimos. Jūsų tėvelio dėdė buvo prieškario ministras pirmininkas Antanas Merkys, o mamos sesuo buvo vienuolė kazimierietė. Kaip tokiai šeimai sekėsi praktikuoti tikėjimą ir auklėti Jus krikščioniškąja dvasia sovietmečiu, kai kunigai buvo persekiojami ir sodinami į kalėjimą už vaikų katekizavimą, o jaunimas auklėjamas ateistine dvasia? 

Tėveliai buvo bendraminčiai, giliai tikintys, ypač mamytė. Tėvelis tikėjimo neprarado nei augdamas sekuliarioje aplinkoje pas dėdę ministrą pirmininką Kaune, nei Sibire. Mane nuo kūdikystės auklėjo krikščioniškai. Mamytė dar įsčiose nešiodama galvodavo apie mane kaip apie Dievo vaiką. Vos gimusį kūdikį vystykluose nunešė mane į Aušros Vartų koplyčią ir, padėjusi ant „Dievo stalo“ grotelių, kreipėsi į Mariją su žodžiais: „Imk ir saugok šį vaiką, nes aš nepajėgsiu apsaugoti jo nuo pasaulio pavojų ir pagundų. Tu, Marija, būk jo globėja…“ Ir aš ypatingai jaučiu tą globą ir mamos maldą, lydėjusią mane visą gyvenimą. Atrodo, kad Viešpats mane lyg paukštelį ištraukdavo iš paukštininko žabangų, kai, atrodydavo, kad esi liūto nasruose… Net stebėdavausi, kaip pavykdavo išvengti tų pavojų. Ir dabar žvelgiu į savo gyvenimą kaip į ištisą Dievo stebuklą. Dar kūdikį ant rankų mane nešdavosi kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, vėliau ėjau savo kojomis kartu su tėvais, lankydavomės kasdien gegužinėse pamaldose, kartu melsdavomės namuose. Viena vienuolė mane slapta mūsų bute katekizavo kartu su keliais kitais vaikais, ruošdama Pirmajai Komunijai. Seserys kazimierietės auklėjo mano mamytę, kai ji mokėsi Vabalninko žemės ūkio mokykloje. Močiutė, tėvo motina, buvo pranciškonė tretininkė, mamos tėvai irgi nepaleisdavo rožinio iš rankų, ypač sąmoningo tikėjimo buvo mamos tėvas, tad tą gilų tikėjimą paveldėjau iš protėvių.

Teta atveždavo įvairių knygų paskaityti, o mama turėjo bibliotekėlę dar iš Smetonos laikų. Skatindavo mane tas knygas skaityti, bet aš kratydavausi, nebuvau mėgėjas, bet mama buvo gudri, prašydavo paskaityti garsiai, kai ji dirbdavo ką nors namuose. Taip „privertė“ perskaityti ne vieną gerą knygą ir taip augino mano sąmoningumą bei tikėjimą.

Mamytė palaikė ryšius su seselėmis vienuolėmis, kurios, kai paaugau, mane pakviesdavo tai į vieną, tai į kitą susiėjimą, slaptą spektaklį ar kunigo J. Zdebskio konferencijas. Kadangi esu labai uždaras, manęs tai labai netraukdavo, jausdavausi nedrąsiai tarp mažai pažįstamų žmonių. Esu vienišius ir dabar, karantino metu puikiai jaučiuosi gyvendamas kaip eremitas, dykumoje. 

Esate minėjęs, kad ne iš karto pajutote pašaukimą kunigystei – mokėtės politechnikume, buvote įstojęs į Matematikos fakultetą Vilniaus universitete. Kiek žinau, buvote paimtas į kariuomenę, nepaisant sveikatos problemų, saugumas, matyt, norėjo ten Jus apdoroti… 

Apie saugumo bandymą verbuoti būtų galima surengti atskirą interviu. Jei trumpai, mūsų namuose apsigyveno pusseserė, atvykusi iš kaimo į Vilnių studijuoti medicinos. Kartą grįžusi iš paskaitų papasakojo, kad ją mokykloje išsikvietė kažkoks tipas ir pradėjo klausinėti apie bendrakursius, mūsų šeimą, tetą, o po to paliko savo koordinates ir pažadėjo dar grįžti. Kadangi pusseserė nieko nenutuokė, mano mamytė jai papasakojo apie saugumą ir bandymus ją verbuoti Stalino laikais Kupiškyje, kur ji dirbo gailestingąja seserimi. Saugumiečiai jai bandė užsiminti, kad ji niekam nepasakotų apie verbavimą, į ką ji atsakė: „Negaliu nesakyti, nes esu vienintelė operacinės sesuo ligoninėje ir visuomet turiu pasakyti šeimininkams, kur esu, kad, atvežus ligonį, net ir vidurnaktį mane surastų.“ Ir taip ji atsikratė verbuotojų. To pamokė pusseserę ir mane. Tuomet aš jau buvau susipažinęs su tais slaptais dalykais, nes mama slapta atnešdavo „Katalikų Bažnyčios kroniką“ nuo pat pirmo numerio, o teta aprūpindavo kita pogrindžio literatūra. Tad pusseserė, kai ją išsikvietė dar kartą, tiesiai šviesiai pasakė, jog šnipe nebus, ir to pakako, kad saugumietis atstotų. Tada supratom, kad saugumas stebi visą mūsų šeimą, taip pat ir tetą.

Į Kauno kunigų seminariją nebuvote priimtas. Kodėl? 

Kai stojau į kunigų seminariją, saugumas pokalbiui kvietėsi ir mano viršininkus, ir grupės vadovą, ir kaimynus, kaip jie man pasakojo vėliau. Mane, kaip ir visus stojančiuosius, bandė verbuoti, bet aš nedaviau jokių vilčių. Mane klausinėjęs saugumietis išsidavė ir sakė, kad seniai esu stebimas, bet nesitikėjo, jog pasuksiu į seminariją, nes man sportas tebuvo galvoje. Atsimenu tą pokalbį. Pasakiau, kad nepasirašysiu net popierių, jog niekam apie tai nepasakosiu (tuoj pat sąmoningai visiems išpasakojau darbe, namie ir Mikalojuje) ir gavau atsakymą, kad nematysiu seminarijos, juolab kad ir šeimos praeitis netinkama. Kai saugumietis prasitarė, kad tėvas buvo ištremtas dėl ryšių su partizanais, aš neatsargiai pasakiau, jog iš tėvo girdėjau kitokią tremties priežastį – giminystę su ministru pirmininku. Tuomet tas saugumietis išpūtė akis, lyg to nežinotų, ir pareiškė, kad tokiu atveju nėra jokių šansų įstoti į seminariją.

Kaip po šitos nesėkmės klostėsi Jūsų kelias į kunigystę? 

Dievas viską sutvarkė, aš nedėjau jokių pastangų. Šv. Mikalojaus bažnyčioje, tuomet garsėjusioje dėl drąsesnių pamokslų ir labai gausiai lankomoje tikinčiųjų, dirbęs vikaras, kuris vėliau paliko kunigystę, pasiūlė pagalvoti apie pogrindinę seminariją. Minėjo, kad norint joje studijuoti reikės rinktis vieną iš vienuolijų: marijonų arba jėzuitų ir jose ruoštis. Žadėjo supažindinti su jų regulomis. Nesulaukiau iš jo regulų, bet betalkindamas jam statant garažą susipažinau su vienu prieškario laikų broliuku jėzuitu, gyvenusiu kaimynystėje. Tas broliukas ėmė mane šefuoti, pradėjome bendrauti. Vieną tamsų lapkričio vakarą nuvežė jis mane pas vyskupą J. Steponavičių į Žagarę pasikalbėti. Vyskupas siūlė neskubėti stoti į pogrindžio kunigų seminariją, bet dar bandyti stoti į oficialią, sakydamas, kad taip bus daugiau galimybių darbuotis.

Bet broliukas jėzuitas nenurimo, jam rūpėjo, kad, kaip jis sakė, neprarasčiau pašaukimo. Praėjus porai savaičių po vizito pas vysk. J. Steponavičių, tas broliukas vėl nakčia mane su tuo pačiu patikimu vairuotoju nuvežė pas jėzuitų provincijolą kun. Joną Danylą į Bijutiškį. Pasikalbėjome, provincijolas man įdavė jėzuitų regulą, kurią parsivežiau namo. Skaičiau ir širdis džiaugėsi. Nežinau, kada būčiau vėl vykęs į Bijutiškį, bet broliukas buvo gudrus, paprašė t. Danylai nuvežti sutaisytą diktofoną. Nuvykau vėl pas tėvą Danylą, o jis man pasiūlė pasilikti. Davė nedidelį kambariuką, tuomet nekūrenamą, kur žiurkės sienomis lakstydavo naktimis, nes klebonijoje neturtų neturtas: vietoje grindų – tik medžio plokštės ant plikos žemės, bet buvau be galo laimingas, nes atradau tikrą gyvenimą. Pasiūlė atvažiuoti kiekvieną savaitgalį. Tą ir dariau. Atlikau rekolekcijos, turėdavau dvasinius pokalbius, talkindavau bažnyčioje kaip zakristijonas, kartais malkas paskaldydavau. Ir taip važinėjau dvejus metus.

Atradau gilesnį dvasinį gyvenimą, ten buvo biblioteka, iš kurios paimtas knygas veždavausi namo „diplomatu“ (tuo metu populiarus lagaminėlis – red. pastaba), nes nesimato, kas yra toje dėžutėje, skirtingai nei kitokiame krepšyje. Dvasine prasme tai buvo aukso amžius. Atradau maldos ir artimo ryšio su Dievu džiaugsmą. Jau net nedėjau pastangų stoti į seminariją, studijos jau nebebuvo man pirmaeilis dalykas. Susitikau ten su kunigais Aušvydu Belicku, Gediminu Numgaudžiu, Kazimieru Ambrasu ir daugeliu kitų, vyskupu Jonu Boruta. Prisimenu, kaip su juo, ką tik pogrindyje įšventintu kunigu, kartą tuo pačiu autobusu vykau pas tėvą Danylą. Išlipęs iš autobuso porą kilometrų ėjau paskui jį, atsilikęs per keliasdešimt metrų. Žinojome vienas kitą iš matymo, bet nebuvome pažįstami, todėl taip ir ėjome. Įėjęs į kleboniją jis pasuko į kairę pusę pas Tėvelį, o aš – į dešinę, į savo kambarėlį. Tik per pietus, susėdus prie stalo, buvome supažindinti.

Ten atvykdavo būsimi kunigai iš Kazachstano, vienuolynų vyresniosios, Vilniaus universiteto docentas, tuomet dar ne kunigas Kazimieras Ambrasas, apsimetęs žveju ar turistu, ir daugybė kitų. Tėvelis Danyla buvo be galo diskretiškas, tylus kaip žemė, iš kurio nesužinosi nieko, ko nereikia. Aš ir pats nebuvau linkęs daug kalbėti, net tėvams nepasakojau apie kelionę pas vyskupą (tai jiems papasakojo broliukas). Nesidomėdavau, kas pas tėvą atvyksta ir apie ką jie kalbasi, nes tais laikais buvo geriau nežinoti kas nebūtina. Be galo žavėjausi jo pagarba tylai, kuri itin svarbi rekolekcijas atliekančiam žmogui. 

Ar žinojote, kurie kunigai bendradarbiauja su saugumu? Teko girdėti, kad kai kurie stengdavosi atstumti žmones nuo tikėjimo. 

Yra Juozo Stankevičiaus atsiminimai, kuriuose jis rašo apie vieną prelatą iš Kaišiadorių vyskupijos, sakiusį: „Jei tapsiu vyskupu, man tereikės tik kelių dienų, ir aš Lietuvos Bažnyčią atskirsiu nuo Vatikano…“ Buvo visko labai daug, buvo ir liūdnai pagarsėjusių kunigų. Žinojau tokių, kurie buvo „įmerkę uodegas“, saugojomės jų, perspėdavome vienas kitą. Ir mane ne sykį buvo įspėjusios seselės eucharistietės, taip pat sesuo Nijolė Sadūnaitė, kiti. 

Ar tuometinė kunigų seminarijos vadovybė bendradarbiavo su režimu?

Visko ten būdavo. Gi mane irgi labai įdomiai priėmė. Tas mane šefavęs broliukas ir toliau, savo ryšius panaudodamas, dėjo pastangas, kad mane priimtų į seminariją. Nuėjo pas vieną kunigą, kuris buvo seminarijos dėstytojas, lojalus tarybų valdžiai, ir, atsiklaupęs prie klausyklos, pasakė, jog nesitrauks, kol pastarasis nepažadės, kad padės man įstoti. Tas kunigas, kuriam broliukas jėzuitas kažkada buvo padėjęs restauruoti vieną paveikslą, pažadėjo padėti, o man tereikės retkarčiais pasirodyti jo bažnyčioje, kad jis mane matytų ir galėtų parašyti charakteristiką. Vėliau paaiškėjo, kad jis ir tuometinis vyskupijos valdytojas laidavo už mane, jog nebūsiu pavojingas sovietų valdžiai. Ir taip galiausiai 1984 metais įstojau į seminariją, kurią baigiau 1989-aisiais.

Kai mane priėmė, pažįstamas kunigas paskambino, pasveikino ir pasakė, jog turėsiu būti už tai dėkingas vienam kunigui. Pasakiau, kad niekieno malonės neprašiau ir niekam nedėkosiu, tik Dievui, nes supratau, jog tokiu būdu nori mane supančioti. Mokantis, per atostogas, o ir vėliau kunigaujant kartais bandydavo artimiau įtraukti į lojalių sovietų valdžiai kunigų ratą, bet aš visada nuo to atsiribodavau, nes buvau gerai apie juos informuotas ir turėjau tikrų, patikimų ir labai uolių bei drąsių bičiulių kunigų. 

Kaip klostėsi Jūsų dvasinė kelionė Lietuvai tapus nepriklausoma, kai jau galų gale baigėsi sovietinio režimo kišimasis į Bažnyčios reikalus? Tuomet priešas buvo aiškus, o kaip yra dabar? Kokių iššūkių Bažnyčiai matote šiuo metu? 

Turėjome laimę būti pirmaisiais kunigais, įšventintais po Arkikatedros atgavimo, – ir dar ne bet kieno, o vysk. J. Steponavičiaus. Vos pradėjus kunigauti leido pradėti dėstyti tikybą. Parapijoje turėjome net 5 mokyklas ir apie porą tūkstančių mokinių, lankančių tikybą. Telkėme mokytojų komandą ir pats dėsčiau. Kartais pamokas vesdavau aktų salėje šimtui mokinių. Turėjau apie 20 savaitinių pamokų ir dar visą vikaro krūvį laidojant, tuokiant etc. Kartais neturėdavau laiko net pavalgyti. Dirbau nuo 7 iki 22 val. be poilsio dienų. Dabar numirčiau iškart, o tuomet vežiau. Po to Sausio 13-osios ir kiti įvykiai, naktis parlamente po pučo Maskvoje, studijos Romoje, darbas Katedroje, Šv. Jonų, Šv. Onos bažnyčiose, Galilėjiečių bendruomenės gimimas, keleri metai Šv. Kazimiero bažnyčioje, o dabar – Šv. Mikalojuje, kur buvo mano pašaukimo pradžia. Artėju prie ištakų ir pabaigos. Jaučiu, kad nebedaug beliko laiko, kelio ir parako (dėl sveikatos), bet nepaliauju darbuotis ir pasikeitusiomis sąlygomis. Pandemija man sava stichija, nes esu pratęs prie iššūkių.

O dėl dabarties… Dabar laikai pavojingesni ir net, sakyčiau, baisesni. Tuomet buvo paprasta ir aišku: atviras ateizmas, persekiojimas, cenzūra etc. Priešas buvo akivaizdus ir matomas, o dabar visa tai lieka, tik užmaskuota ir nupudruota, klastinga ir ne mažiau pavojinga. Dabar praktinis ateizmas, materializmas, hedonizmas, kūno kultas ir sugedimo ideologijos įteisinimas, diegimas bei primetimas. Seniau velnias veikė šiurkščiai, o dabar subtiliai, „humaniškai“, prisidengdamas gražiais lozungais… Dabar cenzūra kitokia. Spaudoje visu balsu leidžiama kalbėti tik tam tikros ideologijos žmonėms, kiti – užribyje. Manyčiau, šie laikai sunkesni, nes žmonėms daug sudėtingiau susiorientuoti ir atpažinti vilkus avies kailyje. Visais laikais, norint išlikti laisvam ir vergiškai nekeliaklupsčiauti ideologijoms, tenka rizikuoti, o dažnai net eiti Golgotos link. Bažnyčia yra gundoma pasiduoti pasaulio dvasiai. Kai pasiduoda – pasaulis giria ir ploja, o kai nepasiduoda – persekioja. Iš to ir patiriame, ar teisinga kryptis. Bažnyčia turėtų būti nepatogi ir neparanki visoms valdžioms, o krikščionis, jei tik yra žemės druska, nepraradusi sūrumo, turi būti amžinoje opozicijoje (ne veltui parapijietis iš graikiško žodžio paroikos  – svetimšalis, tremtinys), nes, kaip Jėzus sakė, „esam pasauly, bet ne iš pasaulio“.