2022 06 26

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kunigas J. Sasnauskas: „Aš manau, kad jaunoji karta tikrai palanki organų donorystei“

Kunigas Julius Sasnauskas OFM. Ingos Juodytės / Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka

Mirtis – neišvengiama gyvenimo dalis, bet kartu ji yra ir labai paslaptinga. O kartais vienas sprendimas po artimojo mirties gali sugrąžinti viltį gyventi kitam žmogui. Pasak Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigo JULIAUS SASNAUSKO, organų donorystė yra puikus būdas pasitarnauti kitiems ir po mirties.

Vienas organų donoras potencialiai gali suteikti viltį pasveikti arba pagerinti sveikatą net septyniems žmonėms. Inksto laukiantiems žmonėms organo transplantacija reiškia galimybę išsilaisvinti iš gydymo procedūrų, ragenų transplantacija suteikia galimybę vėl matyti pasaulį, o kitiems – tai vienintelė viltis gyventi.

„Esu kelis kartus matęs, kaip netoli Santaros klinikų leidžiasi medikų sraigtasparnis su donorų organais. Apėmė labai geras jausmas, ir tik meldžiausi, kad jie suspėtų laiku ir viskas gerai baigtųsi“, – sakė kunigas J. Sasnauskas.

Tačiau vienų žmonių viltis pasveikti priklauso nuo mylimuosius praradusių ir netektį išgyvenančių artimųjų. Tik šeimos narių sutikimas leisti transplantuoti mirusio artimojo organus ir (ar) audinius gali išsaugoti kitų žmonių gyvybes.

Apie organų donorystę ir ką apie ją sako Bažnyčia, Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos kalbėjosi su Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigu Juliumi Sasnausku.

Organų donorystė – be galo jautri tema, sujungianti gyvybę ir mirtį. Ką apie organų donorystę sako Bažnyčia?

Gyvybė ir mirtis yra labai paslaptingi dalykai, su kuriais nuolat susiduriame savo prigimties tikrovėje. Aš jau prieš 25 metus, su amžinąjį atilsį vyskupu Juozu Tunaičiu, buvau pakviestas į renginį, susijusį su organų donoryste. Dar tada pasižiūrėjau į Bažnyčios dokumentus ir neradau jokių ribojimų ar draudimų dėl organų ir (ar) audinių donorystės. Vyskupas J. Tunaitis buvo labai sąžiningas ir principingas žmogus, kuris pasisakė už donorystę. 

Esminiai tikėjimo punktai yra artimojo meilė ir poreikis dalintis visa kuo – savo dvasios, proto turtais, laiku, ištekliais, tai pat dalintis ir savo kūnu. Dabartinėje Bažnyčioje, ypač popiežiaus Pranciškaus laikais, nežinau nė vieno pamokslo ar kreipimosi, kuriame nebūtų raginama dalintis ir rodyti meilę artimam. Tai kertiniai krikščionybės akmenys, ir jie visada buvo svarbūs.

Aš manau, kad jaunoji karta tikrai palanki organų donorystei, nes jauni žmonės ir daugiau empatijos turi. Pandemija labai gerai parodė žmonių susietumą – mes visi kartu sergame, mes visi kartu sveikstame. Tie žmonės, kurie stengiasi prasmingai gyventi, matyti kitą žmogų savo gyvenime ir solidarizuotis, jie tai ir padarys. O žmones, kurie apimti egoizmo gyvena savo pačių kiautuose, ir stabdo jų egoizmas, kuris su tikėjimu neturi nieko bendro.

Santariškių transporto žiede 2022 m. vasario 10 d. leidžiasi karinių oro pajėgų sraigtasparnis, iš Latvijos atgabenęs donoro kepenis. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie nepritaria organų donorystei, nes bijo, kad paėmus velionio organą jis nepateks į dangų?

Tai yra paprasčiausi prietarai. Niekas tiksliai nežino, kaip į dangų priima ar nepriima. Protingas žmogus nekalba apie tai, kad be kažkokio organo nepateks į dangų. Visi žino, kad dangus nėra žmogaus kūno klausimas.

Žinoma, negaliu sakyti, kad būtinai pateksite į dangų, jeigu atiduosite savo širdį, bet jeigu gyvenote visą gyvenimą besidalindami su kitais, organų donorystė yra puikus būdas pasitarnauti kitiems ir po mirties.

Kaip netekties akivaizdoje nepalūžti ir atrasti stiprybės priimti sprendimą dėl organų donorystės?

Kaip žmonės suranda stiprybės? O ką kitą galima daryti? Aišku, žmonės ir silpnybės atranda, verkia dėl artimojo netekties. Kartais tereikia sielvartą išnešioti savyje. Jeigu žmogus yra logiškas, nuoseklus, racionalus, iškeliavus artimam žmogui jis atlieka paskutinį meilės aktą jam.

Po organų transplantacijos žmonės net neturi kam padėkoti už išgelbėtą gyvybę, nes to žmogaus, kuris juos ir išgelbėjo, paprasčiausiai nebėra. Kaip manote, kokia geriausia padėka būtų šiuo atveju?

Mirusiam žmogui ir jo artimiesiems didžiausia padėka jau yra tai, kad ligonis gyvena toliau. Ji nerašyta ir neišreikšta. Kiekvienas ligonis, kuriam tokiu būdu buvo išgelbėta gyvybė, turi suprasti, kad jo gyvenimas ir yra pati didžiausia dovana. Kiekvienam medikui taip pat didžiausia padėka yra ta, kad jo pacientas gyvena toliau. Tai pati geriausia ir prasmingiausia padėka, nieko tobuliau ir nesugalvosime.

Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie nori įsigyti Donoro kortelę, tačiau vis nedrįsta to padaryti?

Gali būti suprantama, kad įsigyti Donoro kortelę yra nejauku, lyg rašyti testamentą. Manau, kad jauni žmonės dabar daugiau galvoja apie kitus, neturi tiek baimės, veidmainystės, kaip buvo prieš 30–40 metų. Jie supranta, kad taip gali prisidėti prie kito žmogaus gyvybės išgelbėjimo. Apie tai gerai pamąsčius ir pagalvojus tikrai norisi Donoro kortelę įsigyti.

Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.