2021 02 10

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kunigas Jonas Petrėnas. Gulbinas iš Gulbinų 

Kun. Jonas Petrėnas prie Anykščių bažnyčios. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotrauka

Jam buvo artimi ir brangūs gimtieji Gulbinai. Todėl ir savo rašinius religiniais, visuomeniniais ar pedagoginiais klausimais kunigas Jonas Petrėnas kartais pasirašydavo Gulbino slapyvardžiu.

Iš kaimyninio Kirdonių kaimo kilęs aviacijos istorikas, įdomių ir vertingų knygų apie tėviškę autorius Jonas Balčiūnas kunigą prisimindavo kaip vieną šviesiausių Gulbinų kaimo asmenybių. O juk Gulbinai – ne vien jautraus poeto lyriko Pauliaus Drevinio tėviškė. Jie garsūs savo neeiliniais kunigais. Čia yra gyvenęs, Gulbinų pradinę mokyklą baigęs J. Petrėno bičiulis, katalikiškojo jaunimo auklėtojas, kunigas ir kapelionas Alfonsas Sušinskas. Čia gimė Bažnyčiai, tikėjimui ir žmonėms nusipelnęs šviesaus atminimo Krekenavos klebonas ir dekanas, kanauninkas Petras Budriūnas. Čia 1911 metų balandžio 20 dieną ūkininkų šeimoje gimė būsimasis kunigas, publicistas, įvairių katalikiškų leidinių redaktorius Jonas Petrėnas. 

1939 metais, jau būdamas Linkuvos gimnazijos kapelionas, žurnale „Ateities spinduliai“ (1939–1940 m. Nr.4) kunigas J. Petrėnas prisimins laimingą ir smagią vaikystę teviškėje, gimtosios Pabiržės bažnyčios bonias, Švč. Trejybės paveikslą didžiajame altoriuje, motiną, abiem klūpant bažnyčioje, aiškiai ir jautriai išaiškinusią Trejybės paslaptis, tą įsimintiną dieną po Pirmosios Komunijos egzaminų, kai jis, pasipuošęs nauju mėlynu švarkeliu ir mėlynu kaspinu, stovėjo berniukų eilėje ir artinosi prie Dievo stalo, būdamas nepaprastai laimingas ir patenkintas. Tokia buvo kelio į savo kilnų pašaukimą pradžia. 

Baigęs Gulbinų pradinę mokyklą, jis išvažiavo mokytis į Biržų gimnaziją. Po daugelio metų kitas Biržų gimnazijos auklėtinis poetas Leonardas Žitkevičius prisimins Biržuose, Pasvalio gatve, su knygų glėbeliu einantį aukštą, liekną ir gražų šešiolikmetį gimnazistą, visai nepanašų į būsimą kunigą. Tuomet poetui Leonardui atrodė, kad tik rimti ir nesišypsantys žmonės tinka būti kunigais. O Jonas ne tik šypsojosi, bet ir juokavo. Ateitininkų ir kituose moksleivių susirinkimuose, po to, kai savo humoristinius eilėraščius paskaitydavo Bernardas Brazdžionis, visi laukdavo naujausio Jono Petrėno sukurto monologo. Klasė plyšdavo juokais, nes tai buvo taikliai ir nuotaikingai gimnazistų gyvenimą atspindintys monologai.

Mėgo jis ir poeziją. Namuose ant lentynos gulėjo poeto Adomo Jakšto eilėraščių knygelė „Rudens aidai“. O pirmą kartą jo vardą išgirdo dar Gulbinų pradžios mokykloje, kai mokytojas prieš vaikų vakarėlį liepė Jonukui išmokti A. Jakšto eilėraštį, kuriame buvo šie ilgam atmintyje išlikę žodžiai: „Vienas žodis ne šneka, vienas vyras ne talka, kur du stos visados daugiau padarys.“

„Kaliau šį eilėraštį, – prisimins 1935 m. rugsėjo 2 d. „Ryto“ laikraštyje išspausdintame straipsnyje „Mozaika apie Jakštą“, – ir galvojau (kiek 7 metų pipiras galvoti gali) apie tą mokytąjį žmogų, kuris tokias gražias eiles parašė. Norėjau jį savomis akimis pamatyti, tačiau ši mano svajonė išsipildė tik po 12 metų. (…) Gimnazijoje literatūros mokytojas plačiau papasakojo apie A. Jakštą. Sužinojau, kad jis kunigas. „Vaje, – galvojau sau, – jis kunigas, o tokių gražių eilių prirašė. Maniau, kad kunigams visai svetimas toks darbas.“

Kunigas Jonas Petrėnas. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotrauka

Draugavo su gimnazijoje kylančia poezijos žvaigžde B. Brazdžioniu (1953 metais jaunimo žurnale „Ateitis“ išspausdins įdomų gimnazistiškų dienų prisiminimais pagrįstą Bernardo literatūrinio darbo 30-mečiui skirtą straipsnį „Bern. Brazdžionio baltosios dienos“), pradedančiais vabalninkiečiais poetais L. Žitkevičiumi ir Prane Aukštikalnyte. Tai jam priklauso kartą tarsi juokaujant P. Aukštikalnytei ištarti pranašiškais (nes slogiais sovietiniais metais ji bus priversta atsisakyti poezijos, ne vienus metus jausti baimę dėl gręsiančios tremties) tapę žodžiai: „Tai tu, Pranute, verksi beržą apsikabinus.“ Tokie būdingi nuoširdumu, gera nuotaika ir šmaikščiais, taikliais posakiais garsėjančiam gimnazistui. 

O paskui buvo teologijos studijos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. Tais metais kunigystės siekė trys Pabiržės parapijos jaunuoliai. Sekmadieniais Pabiržės bažnyčioje žmonės matydavo klierikus Joną Petrėną, buvusius bendraklasius A. Sušinską ir iš Kirkilų kaimo kilusį Kazimierą Žuką, kurie sėdėdavo netoli altoriaus arba patarnaudavo Mišioms, o vėliau net pamokslus sakydavo.

1935 m. birželio 15 d. arkivyskupas Juozapas Skvireckas įšventino J. Petrėną į kunigus. Netrukus Pabiržės bažnyčioje jis aukojo pirmąsias savo Mišias. Tai buvo didelis džiaugsmas ne tik jo tėvams, giminėms, bet ir visiems tikintiems Pabiržės parapijos žmonėms. 

Vikaro pareigoms paskiriamas į Panevėžį, o paskui kunigavo Anykščiuose, Rokiškyje. Vytautas Majauskas knygoje „Ateitininkų dvasia nepalūžo“ (Čikaga, 1992) prisimena, kad kunigas J. Petrėnas, perkeltas į Rokiškį, tiek jam, tiek kitiems rokiškėnams ateitininkams pasidarė spiritus movens (lot. pažodžiui – „judinanti dvasia, organizatorius“), o jo vikariatas – ateitininkų namais: „Jis skatino, koordinavo, finansiškai rėmė, pastūmė, prilaikė. Kun. Alfas Sušinskas, jo kraštietis, dažnai lankė jį, o tuo pačiu ir Rokiškio ateitininkus. Atėjo mūsų įsismaginimo dienos, sumažėjo atsargumas, atsirado daugiau ideologinio pasireiškimo formų, stiprėjo mūsų viešumas.“ 

1939 metais vyskupas Kazimieras Paltarokas plačios erudicijos, savo straipsnius spausdinusį „Ateityje“, „Ateities spinduliuose“ ir kituose katalikiškuose leidiniuose, iškalbingą ir veiklų kunigą paskiria į savo gimtąją Linkuvos parapiją. Iki pat 1944 metų vasaros J. Petrėnas darbuojasi kapelionu Linkuvos gimnazijoje. Puikiai sutardamas su parapijos klebonu Jurgiu Daniu, intelektualiu, aukštos moralės, patriotiškai nusiteikusiu altruistu (norėdamas dvasiškai auklėti savo gimtojo krašto žmones, atsisakė prestižinių studijų Vatikane).

Apie kanauninko J. Danio gyvenimą ir veiklą „Žiemgaloje“ rašęs Stasys Tumėnas pastebi, kad jaunojo kunigo J. Petrėno būta ne tik veiklaus ir linksmo, bet ir labai darbštaus žmogaus. Tuo įsitikinęs jau sovietiniais metais skaitydamas J. Danio bibliotekos knygas, kuriose gausu J. Petrėno įrašytų tikslių pastabų, rodančių, kad jis buvo gerai susipažinęs su pasaulio literatūra. Visiškai sutapusios klebono J. Danio ir kapeliono J. Petrėno pažiūros į žydų genocidą, žmonių šaudymus. Buvusi Linkuvos gimnazijos moksleivė, istorikė, profesorė Aldona Gaigalaitė prisimena: „Kai gimnazijos mokytojų tarybos posėdyje 1941 m. rudenį buvo svarstoma, ar kai kuriems mokiniams, aktyviai dalyvavusiems Lietuvos aktyvistų fronto veikloje ir nebaigusiems gimnazijos, išduoti jų baigimo atestatus, kapelionas J. Petrėnas pasakė didelę kalbą prieš lietuvių tarnavimą okupantams, žydų šaudymą, nekalto kraujo liejimą, apibendrintai pavadindamas tai gėda lietuvių tautai.“

Pabiržės bažnyčia. Čia kun. Jonas Petrėnas aukojo pirmąsias Mišias, o gyvenant Anykščiuose ir Rokiškyje širdyje gimdavo Pabiržės bonių ilgesys. Algirdo Butkevičiaus nuotrauka

Pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo kartu su A. Sušinsku suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Po keliolikos metų A. Sušinskas laiške kunigui J. Petrėnui rašys: „Mielas kun. Jonai, aš vis gyvai prisimenu 1940 spalio mėnesio 29 dieną, kada tasai rauplėto veido bolševikų kareivis uždarė plačiuosius kalėjimo vartus ir mudu atskyrė nuo laisvės, nuo savųjų, artimųjų.“

Karo pradžioje jiems pavyko pabėgti iš kalėjimo ir išvengti į Červenę varomų kalinių, sušaudytų pakeliui, tragiško likimo. „Aš mačiau tave, kunige Jonai, ką tik išėjusį iš kalėjimo, – prisimins L. Žitkevičius. – Ėjai Kauno laisvės alėja kartu su kunigu Alfonsu Sušinsku, irgi kalėjime sėdėjusiu, ir visi jus sveikino. Žiūrėjau iš vieno Laisvės alėjos balkono ir bežiūrėdamas, rodos, ėmiau net pavydėti tau. Pavydėjau gal ne kančių, kurias kalėjime kentėjai, bet tos ištvermės, kuri neleido tau palūžti. Pavydėjau ir to didelio jausmo, kurį turėjai jausti išėjęs į laisvę visai ne pagal bolševikų planą.“

1944-ųjų vasarą, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Linkuvos gimnazijos kapelionas, matyt, nujausdamas, kad antrą kartą nepavyks išvengti neaiškios kalinio lemties, pasitraukė į Vakarus.

Poetas L. Žitkevičius prisimena jį susitikęs Bamberge, Bavarijoje, linksmą ir šaunų kaip visados. Ką tik buvo praūžusi karo audra. L. Žitkevičius ir jo bičiuliai svarstė, nuo ko pradėti iš Lietuvos perkeltųjų asmenų stovyklose kultūrinę ir visuomeninę veiklą. J. Petrėnas tuomet pasiūlęs surengti buvusio Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriaus, profesoriaus, kanauninko Blažio Česnio minėjimą. L. Žitkevičius pasakoja tada dar nežinojęs, kad B. Česnys jau miręs. Prieš mirtį, karui baigiantis, Vokietijoje jį sutikęs J. Petrėnas įsiminė pasakytus savo profesoriaus žodžius: „Jei mes ir žūtume, svarbu, kad tik išliktų lietuvių tauta!“ Tokia visuomet buvo ir kunigo Jono nekintanti vidinė nuostata. 

Ilgesniam laikui apsistojęs Freiburgo lietuvių kolonijoje, jis darbavosi šios kolonijos kapelionu, buvo skaučių seserijos dvasios vadas, studijavo Freiburgo universitete. Vėliau studijas tęsė Romoje. 1951 metais išvyko į JAV. Kunigavo Čikagoje, studijavo Vašingtono katalikiškame universitete, vikaravo Brukline. Aktyviai dalyvavo angelaičių, pavasarininkų ir moksleivių ateitininkų veikloje, buvo studentų ateitininkų sąjungos dvasios vadas.

Kun. Jonas Petrėnas buvo žurnalo „Ateitis“ redaktorius.

Spaudos darbą pradėjo dar 1931 metais, savo pirmąjį straipsnį išsausdinęs „Ryto“ dienraštyje. Nuo tada prasidėjo jo bendradarbavimas su laikraščių ir žurnalų redakcijomis. Rašė straipsnius daugiausia religiniais, pedagoginiais, visuomenės, kultūros klausimais. Juos spausdino „XX amžiuje“, „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“, „Pavasaryje“, „Jaunimo vade“, „Laive“, „Tėvų kelyje“, „Drauge“, „Darbininke“ ir kitur.

Ypač patrauklūs ir įdomūs jo pokalbiai su kultūros žmonėmis. Paskutinis toks tekstas – pašnekesys su rašytoju P. Jankumi apie jo pemijuotą romaną „Smilgaičių akvarelė“ – buvo išspausdintas „Draugo“ kultūriniame priede praėjus savaitei po kunigo J. Petrėno mirties. Jam skirtame nekrologe („Ateitis“, 1958, nr. 1, p.17–18) rašoma: „Turbūt, labiausiai kun. J. Petrėno pasigesime spaudos baruose. Jo plunksna buvo lengva, o stilius originalus, priėjimo būdas nepakartojamas (…) Kun. J. Petrėnas priklausė prie tų retų žmonių, kurie iš karto patraukia savo vidaus šiluma, kuriuose betarpiškai pajunti draugą iš pirmo susitikimo. Ne išviršine išvaizda ir rafinuotu mandagumu, bet trykštančiu giliu žmogiškumu traukė visus į save kun. J. Petrėnas. Jo išviršinė reiškimosi forma – plataus humoro jausmas, kartais šiurkštokas, bet niekados neįžeidžiantis, neužgaulus. Toks jisai visuomeninėje veikloje, toks santykiuose su aplinka, toks net pastoraciniame darbe. Bet visada su prasiveržiančia šviesia vidaus kultūra ir jautria širdimi.“ 

Nuoširdžiai ir atkakliai dirbdamas pastoracinį darbą ne tik tarp lietuvių tikinčiųjų, nenutolo ir nuo leidybos. 1951–1952 metais redagavo Čikagoje leidžiamo lietuvių dienraščio „Draugas“ ateitininkų skyrių, 1955–1957 metais buvo žurnalo „Ateitis“ vyriausiasis redaktorius, o nuo 1957-ųjų iki mirties (mirė 1957 m. gruodžio 17 d.) redagavo kunigams skirtą leidinį „Lux Christi“. Dar suspėjo parengti straipsnių rinkinį „Šv. Pijus X“, rūpinosi išleisti istoriko, redaktoriaus ir visuomenės veikėjo Simo Sužiedėlio paskaitas ir straipsnius atskiru leidiniu. Rengė monografiją apie vyskupą K. Paltaroką, kurio veide, sakydavo, buvo susikaupęs visas pavergtos ir kenčiančios Lietuvos skausmas. Nebespėjo… Bruklino šv. Mikalojaus bažnyčioje tikintieji atsisveikino su savo mielu kunigu. Jam buvo keturiasdešimt šešeri. Mišias savo bičiuliui atnašavo kunigas A. Sušinskas. Palaidojo Bruklino Šv. Jono kapinėse. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1958 metų „Aiduose“ buvo išspausdintas paskutinis prieš mirtį atsiųstas ir po mirties publikuotas kun. J. Petrėno straipsnis „Atgimimo pavasaris ar sunykimo ruduo“.

Po kelerių metų Čikagos jaunimo centre daktaras Vytautas Majauskas paskaitoje apie kunigą Alfonsą Sušinską prisimins jo artimiausią draugą gulbinietį Joną Petrėną, „kuris buvo paprastumo, nuoširdumo ir skaidriausio juoko simbolis, prieš keletą metų širdimi kritęs. Sakoma, kad kas gyvena širdimi – paprastai ir krinta širdimi“.