Vidutinis skaitymo laikas:

10 min
Liongino Janaudžio ir Stasės Janinos Norvainytės sutuoktuvės. Tuokia kunigas Juozas Gustas 1955 metais Krasnojarske. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Kunigas Juozas Gustas ir Salomėjos Nėries sąsiuvinis

Pirmadienis, įsiterpęs tarp šv. Valentino ir Vasario 16-osios. Viltingesnis – atidarytos kirpyklos, parduotuvėlės, kad ir mažai jų beturime. Feisbuke perskaičiau Ilzės Butkutės Gamtos, gyvenimo su Gamta Manifestą; aukšta, o švari kalba – po ilgo laiko. Atrodė, kad skaitau ją po Marijos Gimbutienės didžiosios patirties akimirkos – sena moteris kalne pjovė avižas ir dainavo seną dainą... Grįžimas, kartojimasis, trapių būties siūlų vėriniai. Trūkinėja, suyra, o vėl galas su galu, vėl mazgelis, vėl kokia gija atgyja. Tamsos banga, vėl šviesa – ir Gamtos, ir Poezijos dėsnis.

Vis dar mįslingos paskutinės Salomėjos Nėries dienos, sąsiuvinio, kurį jį turėjo Kauno ligoninėje, paslaptis. Pirmasis viešumai ją pravėrė Viktoras Alekna, pedagogas, tremtinys, poetės tyrinėtojas: Jadvyga Laurinavičiūtė, viena iš Salomėjos studijų bičiulių, lankiusi ją ir Kauno ligoninėje, ilgai tylėjusi, prasitarė. Viktoro Aleknos sudarytame „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštyje“ (II, 1997, p. 695–696) apie 1945 metų birželio 22 dieną užrašyta: „Kai Laurinavičiūtė atsisveikino, SN per ligoninės seserį pasikvietė dar vieną patikimą moterį ir paprašė, kad atvestų gerą kunigą: ji norinti paskutinį kartą prieiti išpažinties, priimti kitus sakramentus. Su moterim sutarė, kad kvies kunigą Juozą Gustą. Šis kviečiamas paprašė, kad Salomėja Nėris pareikštų savo norą raštu: ir kai SN tai padarė, tada jis sutiko ateiti“; „Birželio 25 d. pavakariais vėl atėjo J. Laurinavičiūtė. Sėdėjo daugiau kaip dvi valandas ir klausėsi SN kalbos. Kalba buvo neryški, vos kas antras trečias žodis buvo galima suprasti. Poetė pasakojo, kad ji labai nusikaltusi savo tautai, prašė draugę, kad atsiprašytų tautą jos vardu. Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: „Liudyk, brangioji… Paliudyk…“

Tą patį vakarą, Laurinavičiūtei išėjus, atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė Komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakydamas: „Ką man kalbėjai ir ką aš girdėjau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms.“ 

Viktoro Aleknos pasakojimas suliteratūrintas, lyg pats būtų matęs, girdėjęs. Bet iš esmės patikimas. Svarbiausias faktas – sąsiuvinio paėmimas – tvirtinamas ir kitų. Apie kunigą Juozą Gustą mažai ką tepasisekė sužinoti, tik kad buvo greitai suimtas, nuteistas, išvežtas, kad mirties aplinkybės neaiškios.

Mano kalbėjimą apie Salomėją Nėrį, kur buvo paminėtas ir kunigas Gustas, per radiją išgirdo tremtinė, kunigo krikšto dukra Regina Vyšniauskienė. Užsiminė Vandai Juknaitei, o ji man pridūrė, kad tos moters mergautinė pavardė – Janaudytė, kad ją pažįstanti ir Romana Brogienė… Ir ratas pradėjo suktis – atgaminau, kad Janaudžio, savo bičiulio, pavardę ne sykį su grauduliu ir didžiausiu pasitikėjimu yra minėjęs Linas Broga. Buvę pažįstami nuo 1944 metų, kai abu mokytojavo Turmanto progimnazijoje, rinktinis žmogus, padėjęs kam galėjęs, taip pat ir tremtinei Juzei Mačiokienei, žuvusio Lietuvos pulkininko žmonai. Ištremtas dėl pažymėtos savo knygos, kurią rado tarp bičiulio partizano knygų. Netgi pasakojo gražią, romantišką istoriją, kad Lionginas Janaudis, tremtinys, laiškais susipažinęs su tremties draugo giminaite, mokytoja, ilgai susirašinėję, kol mokytoja (lyg kokia dekabristė) atvažiavo į Krasnojarską, susituokė, ten ir gimė Regina, kurios krikštatėviu ir tapo jos tėvų artimas bičiulis kunigas Juozas Gustas. 

Kunigas Juozas Gustas Krasnojarske 1957 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka

Sekmadienio vakare gavau Reginos Vyšniauskienės-Janaudytės atsiminimų, nuotraukų. Pamačiau ir kunigo Juozo Gusto nuotrauką, kapą, aptvertą lietuviškos metalo kaldinių tradicijos tvorele. Galvojau apie nesuvokiamą būties tikslingumą – kad ir negreitai, bet visa, ko tau reikia, ko ieškai, pagaliau pasieks tave. Gal ir apie tą sąsiuvinį taip reikia galvoti. Kad tik patektų į rūpestingas rankas. 

Turėjau imtis seniau pradėto darbo, tęsti. Bet atidėjau ir vėl atsiverčiau Salomėją Nėrį, vėl atsidusau prie nesibaigiančios jos bylos. Įtraukė Reginos Vyšniauskienės prisiminimai. Jautriai pasakojama apie savo šeimą ir apie kunigą Juozą Gustą, tad netiesiogiai ir apie Salomėją Nėrį, apie sunkiąsias jos minutes. Koks buvo tas žmogus, labai išsilavinęs, mokėjęs kelias kalbas, jautrus kiekvienam sutiktam žmogui? Pasiūlysiu atsiminimus „Bernardinams“, mano tekstelis – tik jų palydimasis žodis. Po kelių ir savo aplinkkelių, po sakinių, kuriuos parašiau knygoje „Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas“ (2016): „Tad turėjo būti tas sąsiuvinis. Ir nežinomas jis veikia lyg koks Salomėjos likimo katalizatorius. Veikia ir kitus tekstus, ypač tuos, kurie sudaro rinkinį „Prie didelio kelio“ (1994) ir paskutinius žinomus eilėraščius. Žmonės, kurie įsitraukė ar buvo įtraukti į paskutinį S. Nėries saugos ratą – ne visi ir žinomi. Tikėtina, kad pirmasis lemties veikėjas buvo kunigas Juozas Gustas (1906–1958), beveik Salomėjos vienmetis, jis išklausė paskutinės išpažinties ir tikriausiai paėmė tą sąsiuvinį. 

Yra ir daugiau žinelių. Išeivijos poetės Julijos Švabaitės liudijimas, parašytas ir laiške: „Prisimenu, Vokietijoj, Roitlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Per vakarienę sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės – prelatas Mykolas Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turite prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ Rankraštis – nebūtinai tas sąsiuvinis, bet gal ir tas. 

Iš išeivijos „Draugo“ (2000 12 22), perduoto A. Naujokaičio, pateiktų Ligijos Tautkuvienės paliudijimų: sąsiuvinį iš Salomėjos paėmė kunigas Juozas Gustas, perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV. 1965 metais sąsiuvinį perskaičiusi Salomėjos motina ir pasakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui… yra apie ką galvoti, nes pagal Juzės Mačiokienės prisiminimus Juozas Gustas buvo profesoriavęs Oksforde („Tremtinys“, 1991 m. spalis). 

Juzė (Juzefa) Mačiokienė, tremtyje Krasnojarske buvusi su dukra, papasakojo savo atsiminimus, užrašytus Leono Juozonio. Tai, deja, taip pat suliteratūrintas, nors ir labiau detalizuotas pasakojimas, bandant perteikti kunigo Gusto žodžius: „Salomėjos Nėries kvietimu man pavyko nepastebėtam įeiti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė vykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad perskaitę šį dienoraštį nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšį ant krūtinės ir iškeliavau namo. 

Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, sakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve.“

Visi užsiminimai apie tai, kur galėtų būti tas sąsiuvinis, veda į Oksfordo universitetą. Bandyta ieškoti, bet gal ne tuo lygmeniu, nepakankamai autoritetingu, kad Oksfordo universiteto biblioteka imtųsi tyrimų. O gal turime laukti laimingo atsitiktinumo. Apie kunigą profesorių Juozą Gustą, neabejotinai savo rankose tą sąsiuvinį turėjusį, jau galime pasakyti daug daugiau.

Viktorija Daujotytė

Liongino Janaudžio ir Stasės Janinos Norvainytės sutuoktuvės. Tuokia kunigas Juozas Gustas 1955 metais Krasnojarske. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Reginos Janaudytės krikštynos. Krasnojarskas, 1956 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Šventė pas Stasę ir Lionginą Janaudžius. Pirma iš kairės – Ona Žukauskaitė-Kavaliauskienė, kunigas Juozas Gustas, Stasė Norvainytė-Janaudienė, Balys Kavaliauskas, Kazimieras Račas. Krasnojarskas, 1956 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Kunigo Juozo Gusto kapas 1958 m. Pirmas iš kairės – Lionginas Janaudis, Stasė Janaudienė; pirma iš dešinės – Laima Riaubaitė (vėliau Bulotienė), Alicija Janaudytė-Šimanskienė, Janina Janaudytė-Račienė. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka

Reginos Janaudytės-Vyšniauskienės atsiminimai apie kunigą Juozą Gustą

Esu Regina Janaudytė-Vyšniauskienė. Gimiau buvusio politinio kalinio Liongino Janaudžio (1926–1996) ir Stasės Janinos Norvainytės-Janaudienės (1925–2020) šeimoje Krasnojarske 1956 metais.

Mano tėtis Lionginas Janaudis, Adomo, gimė Zarasų r., Babrynės kaime, 1926 metais. Mokėsi Zarasų gimnazijoje, po karo ir neakivaizdiniuose mokytojų kursuose Kaune (seminarijoje). Tiek rusų, tiek vokiečių kariuomenių išvengė, nes jo mama sugebėjo gauti nelegalius gimimo metrikus, taip tėtį pajaunindama vienais metais. Baigęs gimnaziją pradėjo mokytojauti Zarasų r. Turmanto mokykloje (1945 m.), ten vėliau atvyko mokytojauti ir Linas Broga. Tėtis 1946–1947 m. buvo paskirtas Imbrado mokyklos skyriaus vedėju, kur dirbo iki 1947 m.

Daug Zarasų krašto jaunuolių, patriotiškai nusiteikusių, nenorėjo pritarti tarybinei valdžiai, Lietuvos okupacijai, pasitraukė į miškus. Imbrado miškuose partizanavo Imbrado apylinkių ūkininkai. Tėtis palaikė ryšius su savo klasės draugu iš Zarasų gimnazijos, partizanu Jonu Ivaška ir jo broliais. Viename iš partizanų mūšių su enkavedistais žuvo ir jo artimas draugas Jonas Ivaška. Buvo suimtų partizanų, atsektas partizanų bunkeris netoli Imbrado (prie kelio į Suviekus), kuriame rasti partizanų daiktai, tarp jų ir aprūkusios knygos su mano tėčio vardu ir pavarde, paskolintos draugui Jonui.

Dar prieš karą tėtis gavo dovanų tris vežimus knygų iš savo pradinių klasių mokytojos K. Kaulinytės. Tėtis visas knygas pažymėjo apskritu antspaudu su savo vardu ir pavarde. Taip enkavedistai atsekė tėčio ryšį su Imbrado partizanais. Apie tai man papasakojo tėčio bendrabylis A. Čiomanas jau po tėčio mirties apie 1998 metus. Tėtį suėmė per vasaros atostogas 1947 metų rugpjūčio mėnesį tėviškėje, Šunelės kaime. Po ilgalaikių tardymų Zarasų ir Utenos kalėjimuose karo tribunolo buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio, 1948 m. išvežtas į sovietų gulago lagerius. Kalėjo Leningrade, Uchtoje, Intoje, Vorkutoje iki 1954 m. spalio 14 d. 

Tremtis Krasnojarske

Jo tėvai, mano seneliai, Juzefa ir Adomas Janaudžiai, su dviem dukromis Janina ir Alicija buvo ištremti 1948 m. gegužės 22 d. į Krasnojarsko kraštą, Nižnij Ingašo r., Koliučiaus kaimą. Tremtyje mano tėtis sukūrė šeimą su mokytoja Stase Janina Norvainyte, atvykusia iš Lietuvos aplankyti tik per laiškus pažintą draugą. Susirašinėjimas truko 4 metus, savo santuoką įregistravo 1955 m. liepos 21 d. Krasnojarske, o Santuokos sakramentą (1955 m. gruodžio mėn.) suteikė J. Gustas.

Profesorių kunigą Juozą Gustą atsimenu tik iš savo vaikystės nuotraukų Krasnojarske. Tėtės darytoje nuotraukoje matau save kokių pusantrų metukų mergaitę, sėdinčią lovoje ir atidžiai žiūrinėjančią daug palaidų nuotraukų. Nuotraukos atstojo man vaikiškas knygutes, o matyti žmonės, vėliau tėčio pasakojimuose įgavę vardus, pavardes ir savo gyvenimo istorijas, buvo kaip geri pažįstami, vadinasi, savi.

Kunigas J. Gustas 1956 m. pakrikštijo mane. Jis su mano teta Alicija (tėtės sesuo) buvo mano krikšto tėvai. Vėliau J. Gustas sutuokė mano tetą Aliciją su gulago kaliniu ir tremtiniu Zenonu Šimanskiu.

Kunigas J. Gustas, matyt, buvo labai įdomus žmogus, nes apie jį būrėsi jauni tik iš gulagų paleisti kaliniai, gyvenę tremtyje, be teisės grįžti į Tėvynę. Žmonės kaip mano tėtis, jo geriausias draugas Balys Kavaliauskas, Onutė Žukauskaitė, vėliau Kavaliauskienė artimai bendravo su kunigu. Jis buvo paprastas bendrauti, malonios veido išraiškos, šiltas, neišdidus. Kiek žinau iš tėtės pasakojimų, artimai su kunigu bendravo ir tuo metu tremtyje buvusi Juzefa Mačiokienė, karininko J. Mačioko, kalėjusio Štuthofo koncentracijos stovykloje, žmona.

Šie vyresni žmonės, tinkantys jiems į tėvus, kaip J. Mačiokienė ir kunigas J. Gustas, tremtiniams buvo dideli autoritetai, palaikė jaunimo siekius įsigyti tinkamas specialybes, nesustoti vietoje ir siekti mokslo. Su jais buvo įdomu pasikalbėti. Kunigas J. Gustas sutuokdavo jaunus žmones, laikydavo Mišias tremtinių kukliuose kambarėliuose. Kartu švęsdavo šv. Velykas ir Kalėdas. Kiek žinau iš tėčio pasakojimų, buvo tremtyje ir kunigas Kiškis, tačiau šiltas ryšys tarp jų neužsimezgė. Alicijos Šimanskienės (Liongino sesers) liudijimu, artimesnio žmogaus už mano tėtę profesorius J. Gustas neturėjo.

Apie kunigą J. Gustą tėtis nedaug pasakojo, tačiau jutau, kad jis labai jį gerbė, su ypatinga pagarba prisimindavo. Daugumos pasakojimų neatsimenu. Įstrigo šitas. Nežinau, kokiomis aplinkybėmis, bet kartą, gal tėčiui atėjus pasiskolinti pinigų, kunigas J. Gustas pasakė: „Paimk portfelį, jame yra pinigų, turėsi kada, tai atiduosi.“ Tėtis portfelio su pinigais nepaėmė. Neilgai trukus neaiškiomis aplinkybėmis J. Gustas 1958 metais mirė. Visi įtarė, kad mirė nesava mirtimi. Po Gusto mirties viskas buvo konfiskuota.

Teta Alicija prisiminė, kaip kartą važiuodama iš paskaitų (mokėsi farmacijos technikume) pamatė kunigą J. Gustą autobuse. Nors jie buvo pažįstami, ji nedrįso prie jo prieiti, pasisveikinusi droviai nuleido akis. Man ji sakė – jis buvo per didelis žmogus, kad prie jo prieitų.

Krasnojarske buvo labai didelė Pavolgio vokiečių bendruomenė. Kaip tėtis minėjo, jis mokėjo daug kalbų, matyt, ir pamaldas jiems laikė, o gal tik bendravo su jais jų gimtąja kalba. Parapijiečių Pavolgio vokiečių prisiminimai apie J. Gustą buvo labai šilti. Pati esu girdėjusi, kaip jie gražiai prisiminė kunigą J. Gustą, daugelį jų buvo sutuokęs, krikštijęs. Tai išgirdau, kai su tėčiu ir savo pusbroliu Romu 1978 metais apsilankėme Krasnojarske. Tėtis norėjo mums parodyti vietas, kur esame gimę. Tada aplankėme tremtinio Dido šeimyną ir Pavolgio vokiečių šeimą, gyvenančią tame pačiame „Pervomajskio“ rajone, kuriame mes tada gyvenome.

Atsimenu, jie su apgailestavimu svarstė apie J. Gusto mirtį. Apsilankėme senosiose Krasnojarsko kapinėse, labai ilgai teko ieškoti kapo. Kapinės labai tankios, nes kapai vienas prie kito buvo aptverti aukštomis geležinėmis tvorelėmis, kai kur net priėjimo iki kapo nebuvo. Tik pagal tvorelės stipinų formą pavyko nustatyti kapo vietą. Labai gaila, kad kapo nuotraukų neišliko, nes skrendant lėktuvu atgal fotojuostelės buvo apšviestos. Tačiau mano tėčio archyve yra nuotraukų, darytų neilgai trukus po J. Gusto mirties, matyt, sutvarkius jo kapą ir pastačius tvorelę. Mano tetos pasakojimu, J. Gusto laidotuvėmis rūpinosi mano tėtis su savo draugais. Jis pats ir padarė geležinę tvorelę ant kunigo kapo.

Tėtis dar kalėjime pramoko staliaus darbų. Jau būdamas tremtyje įsidarbino prie statybų, nes reikėjo iš ko gyventi, pasirūpinti šeima, būstu. Nusprendė jis įsigyti statybininko profesiją, o būti mokytoju visos viltys buvo palaidotos. Stojant į statybos technikumą, reikėjo turėti mokyklos baigimo dokumentą. Jo nebuvo. Tėtis pasakojo ir geru žodžiu minėjo, kad vienos Krasnojarsko mokyklos direktorius jam padėjo. Reikėjo tik išlaikyti mokyklos baigiamuosius egzaminus. Problemų dėl matematikos ir kitų dalykų nebuvo, bet buvo su rusų kalbos egzaminu, nes rusų literatūros Lietuvoje nesimokė. Mokyklos direktorius davė perskaityti romaną, per naktį perskaitė ir egzaminų dieną parašė rašinį rusų kalba. Taip buvo gautas mokyklos baigimo dokumentas. 

Sukūrus šeimą, reikėjo daug dirbti: dieną – statybose, vakarais – į paskaitas, o grįžus iš paskaitų padėti mano mamai auginti mane, neramų vaiką. Būdavo, krentu ant grindų, verkdama rėkiu, nežinia kodėl. Net kaimynai subėgdavo žiūrėti, ką tam vaikui tėvai daro. Sunkus buvo gyvenimas, vos galą su galu sudurdavo, mama niekur nedirbo, augino mane.

Grįžę seneliai 1958 metais turėjo ieškotis prieglobsčio pas gimines Zarasuose, į savo namus jų neįsileido, kol nusipirko apleisto namo pusę, jį sudarė vienas kambariukas su virtuve. Jame turėjo sutilpti seneliai ir dukros Janinos šeima su vyru Kazimieru ir sūnumi Romu.

Reginos Janaudytės krikštynos. Krikšto tėvai – Alicija Janaudytė ir kunigas Juozas Gustas. Krasnojarskas, 1956 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Liongino Janaudžio ir Stasės Janinos Norvainytės sutuoktuvės 1955 metais Krasnojarske. Dešinėje – Ona Žukauskaitė-Kavaliauskienė ir kunigas Juozas Gustas. Krasnojarskas, 1958 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Alicijos Janaudytės ir Zenono Šimanskio sutuoktuvės. Tuokia kunigas Juozas Gustas Krasnojarske 1956 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Pavolgio vokietaitės. Krasnojarskas, 1956 m. sausio 1 d. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Svečiuose pas plytinės lietuvius. Pirmosios šv. Kalėdos 1954 m. gruodžio 25 d. (Užrašas Liongino Janaudžio.) Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Juzefa Mačiokienė Krasnojarske 1957 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Prie namo Krasnojarske 1956–1957 m. Antras iš kairės – Balys Kavaliauskas, Juzefa Mačiokienė, Laura Mačiokaitė. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Prie šv. Velykų stalo Krasnojarske 1955 m. balandžio 10 d. Pirmoje eilėje trečia iš kairės – Juzefa Mačiokienė, Ona Žukauskaitė; antroje eilėje trečias iš kairės – Balys Kavaliauskas, Laura Mačiokaitė. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Kunigo Juozo Gusto laidotuvės Krasnojarske 1958 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Prie Juozo Gusto kapo Krasnojarske 1958 m. Iš kairės – Stasė Janina Janaudienė ir Janina Janaudytė-Račienė. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka
Nežinomas kunigas Krasnojarske 1956–1958 m. Reginos Vyšniauskienės šeimos archyvo nuotrauka

Į Lietuvą mes grįžome 1959 metais. Zarasai „tokių“ iš Sibiro nepriėmė, darbo reikėjo ieškotis kitur. Ta nuoskauda išliko visam gyvenimui. Įsidarbino tik Trakų rajone, Lentvaryje, o mama gavo darbą Molėtų r., Dubingiuose, kur pradėjo mokytojauti Dubingių pradinėje mokykloje. Kurį laiką gyvenome tik su mama mažame kambarėlyje prie mokyklos. 1960 m. Zarasuose gimė mano brolis Linas, 1963 m. gimė sesuo Edita. Pastoviai apsigyvenome 1960 metais tuometiniame Trakų rajone, Grigiškėse. Mama pradėjo dirbti vaikų darželyje, vėliau gavo darbą Grigiškių vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Tėtis darbo Vilniaus, Trakų rajonuose darbų vykdytoju negavo, todėl turėjo ieškotis darbo kituose rajonuose: Molėtuose, Širvintose, Vievyje. Dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Jo rūpesčiu, iniciatyva ir darbu buvo pastatyta Grigiškių Šv. Juozapo koplyčia, pašventinta 1995-aisiais. Krikščionių-demokratų partijos 1995 metais buvo išrinktas Trakų rajono savivaldybės tarybos nariu ir paskirtas Trakų mero pavaduotoju. Dirbo iki mirties.

Atsimenu, mokydamasi Grigiškių vidurinėje mokykloje labai daug skaičiau. Kai su tėčiu kalbėdavomės apie knygas, vis klausdavau, ką dar man perskaityti, tai tėtis vis sakydavo – V. Hugo „Vargdienius“, gal kokioje 8-oje ar vėlesnėse klasėse vis pradėdavau, bet neįveikdavau. Įveikiau ją daug vėliau. Matyt, tėčiui ši knyga buvo labai svarbi, norėjo, kad ją perskaityčiau. Mokykloje turėjome labai gerą lietuvių literatūros mokytoją M. Gurskaitę-Jutkevičienę. Su ja mes statėme spektaklius, rengdavome poetų minėjimus, tokių kaip S. Nėries, J. Janonio, su visa klase vaidinome K. Binkio „Atžalyne“. O kur dar raiškiojo skaitymo konkursai. Teko dalyvauti ir skaityti S. Nėries poeziją, laimėti prizines vietas Trakų rajono mokyklų konkursuose. Buvau išmokusi visą poemą „Eglė žalčių karalienė“, privalomuose konkursuose skaičiau ištraukas ir iš poemos apie Marytę Melnikaitę. Nebuvo ji jokia didvyrė, taip sakė mano senelis, pažinojęs jų šeimą, įsimylėjusi buvo vaikiną, tai ir nuėjo paskui jį į mišką. Gaila jam buvo, tokia jauna nušauta.

Man rūpėjo, kodėl S. Nėris pasuko kairėn, gal tai nebuvo savanoriškas žingsnis. Karo metų lyrikoje ieškodavau jos atgailos ir skausmo eilučių paliudijimo. Tada tėtis ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką. Tą jam yra sakęs kunigas J. Gustas, kuris tuos dienoraščius ir perdavė patikimiems žmonėms. Taip netiesiogiai per savo krikšto tėtį J. Gustą esu prisilietusi prie mylimos poetės S. Nėries gyvenimo paslapties.

Be literatūros, labai domėjausi biologija, turėjau irgi labai gerą biologijos mokytoją D. Ivanovienę. Darydavau eksperimentus su augalais, sode prižiūrėjau gėles, mokiausi skiepyti, skaičiau daug knygų apie gyvūnų biologiją, domėjausi hipnoze. Iškilo dilema, ką studijuoti. Linkau į lietuvių kalbos studijas, tačiau tėtis nedaugžodžiavo – literatūra labai arti politikos. Įrodymų nereikėjo. Mes buvome išmokę viską suprasti iš pusės žodžio. Taip aš pasukau į biologijos pusę. Nesigailėjau.

Atgimimo pradžioje tėtis norėjo J. Gusto palaikus iš Krasnojarsko pervežti į Lietuvą. Buvo nuvažiavęs gauti leidimo į Kaišiadorių vyskupiją. Leidimo negavo, buvo pasakyta, turi likti ten, kur buvo jo parapija.