2020 12 18

Laisvė Radzevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kunigas M. Mitkevičius: „Gyvenimo dovanos neturi nei angelai, nei jokios dvasios“

Portretas.
Kunigas Mozė Mitkevičius. Šarūnės Zurbos nuotrauka

Kunigas MOZĖ MITKEVIČIUS sako: „Man jau nebesinori įrodinėti Dievo egzistavimo, tą palieku paaugliams. Man labiau norisi Dievą liudyti.“ Vienas iš tokių liudijimų – prieš pat Kalėdas pasirodžiusi jo parašyta knyga „Nesuskambėjęs pragaras“, kurioje kunigas išmintingai dėsto Dievo meilės kursą ir padeda gilintis į tikėjimo subtilybes.

Adventas tam – ypač tinkamas laikas“, – sako Mozė. Jo knygą pristato leidykla „Alma littera“.

Kodėl gimė knyga „Nesuskambėjęs pragaras“? Kam ją skiriate?

Prašymas rašyti knygą subtiliai pasigirsdavo iš žmonių, iš apsilankymų parapijų susitikimuose, piligriminėse kelionėse, rekolekcijose ar paskaitose. Labai rimtai į tai nežiūrėjau, nes įsivaizdavau, kad knygos lengvai neatsiranda (išties nė iš tolo nenutuokiau apie jų gimimą!). Pasaulį užklupusi pandemija drastiškai pakoregavo darbų planus ir dienotvarkę, galėjau pildyti duotą pažadą.

Ne kartą iš tikinčiųjų lūpų teko girdėti, kad Šventasis Raštas labai sudėtinga knyga, kad niekas jos deramai nepaaiškina, kad trūksta literatūros lietuvių kalba… Sutinku, daugybė klausimų kyla skaitant Dievo knygą ir ypač Senąjį Testamentą. Troškau, kad tai būtų knyga apie Dievo Žodį. Ir skirta ne tik išrinktiesiems, ištikimiems Bažnyčios lankytojams, bet visiems: tiek jau atradusiems Šventąjį Raštą, tiek tiems, kurie įvairių priežasčių vedini išdrįsta atsiversti šventuosius puslapius.

Savo knyga norėjau užpildyti terpę tarp pernelyg lengvų dvasingumo brošiūrėlių ir pernelyg sudėtingų teologinių knygų. Jos turinys turėtų auginti įvairaus amžiaus ir įvairaus išsilavinimo žmones, jei tik ją atsivers. O kaip padaryti, kad ją kas paimtų į rankas, kad pradėtų skaityti? Dauguma juk vos tik išvydę bažnytinį terminą ar simbolį tuoj kratosi tokių knygų, esą tik davatkoms tai skirta. Todėl knygos pavadinimas ir jos apipavidalinimas ne mažiau svarbus nei knygos turinys.

Knygos viršelis.Savo knygoje imatės užduoties aiškinti psalmes. Gal ir mes pirmiausia pamėginkime išsiaiškinti, kas yra tos psalmės? Kodėl jas reikia suprasti?

Psalmės visų pirma yra poezija. O poezija – tobula kalba, prasiskverbianti į giliausias sielos gelmes, pakylinti žmogų, gyvenimo išvargintuosius gaivinanti, dvasiškai sužeistus ar suluošintus gydanti, nevilties ištiktuosius guodžianti. Net ir paprasčiau žvelgiant, tiesiog poilsį bei atgaivą po visų buitinių darbų ir įtempto ritmo teikianti kalba. Taip pat ir psichologiniu žvilgsniu psalmės labai artimos daugumai žmonių, nes kančios, skausmo, baimės patirtys ištinka kiekvieną žmogų.

Psalmių autoriai yra žmonės, trokštantys išgyventi ir gyventi, ieškantys būdų pakelti juos ištikusius perversmus. Kiekvienas galvojame apie laimę, apie gerovę, apie taiką, apie ligas, mirtį ir tai, kas po jos… Ši knyga iš dalies turėtų sudominti ir filosofiniu požiūriu, gvildenant amžinas temas, ir psichologiniu kampu, mėginant pažinti save.

Psalmės yra ir Dievo Žodis. Jų statusas nė kiek ne menkesnis už Evangelijas ar kitas Šv. Rašto knygas. Dar daugiau, psalmės yra viso Šv. Rašto santrauka, todėl jų teologinei žiniai perprasti reikia Šv. Rašto visumos išmanymo. Kiekviena psalmė yra visos Išganymo istorijos trumpesnė ar ilgesnė sintezė.

Galiausiai psalmės yra malda. Tai – ne tik žmogaus pokalbis su Dievu, bet ir Dievo pokalbis su žmogumi. Šiuo aspektu ši knyga naudinga ir visiems, kurie kalbasi su Dievu melsdamiesi psalmėmis, trokšdami suprasti, kas už jų slypi.

Jei trokštame suprasti ir būti suprasti, turime mokytis Dievo kalbos. Kaip kalba Dievas? Ir kaip jį išgirsti? Ypač šitame garsų pilname pasaulyje, kur neiginius lengviau priimti nei teiginius?

Dievas kalba įvairiais būdais. Vienas iš būdų išgirsti Dievą – imti klausytis Jo žodžių. O kur tie žodžiai? Gal tai – Biblija?! Gal klausytis Jo žodžių reiškia pradėti skaityti Šv. Raštą? Galbūt pandemijos laikas ar advento tarpsnis gali pasitarnauti Dievo žodžio skaitymui. Kita vertus, skaityti ir suprasti – du skirtingi dalykai. Jei niekas nepaaiškina, kaip tuomet paprastam žmogui suprasti? Ne visi juk studijavo Šventąjį Raštą ar teologiją.

Šia knyga ir trokštu prisidėti prie Dievo žodžio aiškinimo. Sąmoningai mėginau ieškoti atsakymų į nepatogius klausimus, pasirinkdamas apmąstyti ir sunkias, vadinamąsias prakeiksmo, psalmes. Nežinau, gal kai kurios pateiktos interpretacijos kada nors bus sukritikuotos, tačiau šiandien mąstau taip. Ši knyga nėra vien mano mintys, rėmiausi autoritetingų Biblijos tyrinėtojų literatūra. Jų dėka atradau nemažą nuostabą sukėlusių dalykų, gražių ir prasmingų atradimų, tačiau leidausi ir pats ieškoti.

Na o grįžtant prie Dievo ir žmogaus pokalbio temos svarbu pastebėti, kad šiam dialogui būdingi tie patys dėsniai, kuriuos taikome ir sau, mėgindami susikalbėti tarpusavyje. Jokių mistinių patirčių, vien dėmesys ir pagarba kitam, gebėjimas „išeiti iš savęs“ ir atvirumas, trokštant kitą pažinti. Jei kiti žmonės tokie skirtingi, tai tik galime įsivaizduoti, koks yra Kitoks Dievas. Kitokia ir Jo kalba arba Jo logika, kurios ir turime mokytis.

Nes turėti Dievą ir reiškia turėti viską. Išrinktoji tauta dykumoje neturėjo nieko, bet turėjo kartu esantį Dievą, ir todėl jai nieko netrūko. Būta ir kitokių periodų Izraelio istorijoje, kai viską turėdama ji buvo nelaiminga, nes prarado savąjį Dievą. Viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, ką mes laikome laime.

Knygoje kalbate ir apie Dievo nejautimo dramą. Ar reikia praktikuotis, kad Dievą jaustum?

Turbūt esama įvairių dvasingumo pratybų, kuriomis galėtų būti pajuntamas Dievas. Tačiau man atrodo, kad šiandieninis žmogus labiau linkęs į technines praktikas, kurios turėtų neva greitai ir efektyviai užtikrinti tam tikrą rezultatą, nesvarbu – gerą savijautą, teigiamą emociją ar net ir fizinį Dievo pajautimą per ašaras, nualpimą ar dar kaip nors. Kartais atrodo, kad žmonės labiau trokšta ne tiek bendrauti su Dievu, kiek būti dvasinėse aukštumose, pasitelkiant ir įvaldant tam tikras technikas. Norima neeilinio patyrimo, kažkokios ekstazės formos, ir nuo to tarytumei priklauso asmens dvasingumo lygis.

Pamirštama, kad santykyje su Dievu esama ir antrosios pusės, paties Dievo. To, kuris yra ne įvaldytų technikų objektas, bet santykio dalyvis. Ir kaip žmonių santykiuose viskas banguoja, taip ir čia. Kartais pajunti labiau, kartais mažiau, kartais visai nejauti. Žinoma, didžiąja dalimi Dievo pajauta priklauso nuo mūsų atvirumo Jam, nuo maldos sąmoningumo ir intensyvumo. Tačiau visa tai negarantuoja Dievo artumo patyrimą. Jis neprivalo būti juntamas čia pat, mums užsigeidus. Kita vertus, ar pakeltume, jei Jis savęs nedozuotų? Ar mūsų smegenys atlaikytų nepridengtą jų Kūrėją? Turbūt todėl ir galime tik palaipsniui artintis prie Jo, tik tam tikromis akimirkomis išgyvendami tikrumą, suvokdami, kad tai, kas įvyko, buvo iš Dievo. Dievo patirtis be galo pranoksta žmogiškąją, tad ir kalbėti apie Dievą turbūt tegalime tik metaforomis, atskleidžiančiomis tai, į ką panašus yra Dievas, o ne tai, kas Jis yra. Čia įsijungia ir Dievo pedagogika, palaipsniui auginanti žmogų.

Kaip gražiai sakote: Dievo pedagogika. Ar iš tiesų toks terminas egzistuoja? Ką jis apibrėžia?

Dievo kaip Mokytojo įvaizdis nėra naujiena. Šventajame Rašte Jis dažnai apsireiškia kaip tas, kuris ugdo išrinktąją tautą. Dievo pedagogika man reiškia du dalykus: pirmiausia būdą, kuriuo Dievas ugdo žmogų, brandindamas jį per įvairias patirtis: rūpindamasis juo, leisdamas patirti gerovę ir nepriteklių, ligą ir sveikatą, džiaugsmus ir vargą, tai pat ir bausdamas, kai to reikia, ir laimindamas bei atlygindamas. Arba būdamas arti ir likdamas nepasiekiamas… Kitaip tariant, visa pasitarnauja tam, kad taptume brandūs, kad suvoktume, jog patys nesame dievai, kad esame tik kūrinys. Antra, Dievo pedagogika reiškia mėginimą suprasti Dievo logiką, Jo mąstymą. Kodėl Jis nuolat silpnųjų pusėje? Kodėl, pavyzdžiui, Jo kerštas įvykdomas Jam atleidžiant? Jo logiką galime mėginti suprasti tik iš Jo veiksmų, apreikštų mums per Šv. Raštą, todėl ir Jo skaitymas gali vadintis Dievo ir savęs pažinimo mokykla.

Ar gali taip būti, kad Dievas mums kalba apie laimę? Laimę juk esame įpratę tapatinti su visko turėjimu… Ar tokia Jo laimė?

Ir tokia. Nes turėti Dievą ir reiškia turėti viską. Išrinktoji tauta dykumoje neturėjo nieko, bet turėjo kartu esantį Dievą, ir todėl jai nieko netrūko. Būta ir kitokių periodų Izraelio istorijoje, kai viską turėdama ji buvo nelaiminga, nes prarado savąjį Dievą. Viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, ką mes laikome laime. Biblijos žmogui laimės šaltinis – Tora arba, paprasčiau tariant, santykis su Dievu. Visa tai neturi nieko bendra su emocijomis, nes santykio su Dievu turėjimą hebrajui nusako konkrečių Įstatymo nuostatų vykdymas. Nepriklausomai nuo noro ar nenoro turėti santykį su Dievu, o kartu ir būti laimingam, reiškia konkrečių gailestingumo darbų atlikimą ir apibrėžtų religinių papročių, tarp kurių taip pat ir nustatytos maldos bei Raštų studijos, laikymąsi. Gal ir mums laimę reikėtų atsieti nuo vien tik emocinio ir ekonominio lygmens?

Žmogus – kūrinijos centras. Rodos, labai orus pareiškimas, tačiau šiais laikais matome, ką su jam skirtu pasauliu padarė ir toliau daro kūrinijos centras. Ar Dievo kantrybė yra begalinė?

Nepaisant žmogaus susireikšminimo, kuris ir išvirsta vienokiu ar kitokiu būdu į neteisingą santykį ne tik su pasauliu, bet ir kitais žmonėmis, Dievo kantrybė vis dėlto yra begalinė. Nes kitaip jau seniai nebūtų likę nei pasaulio, nei žmonių. Galbūt daug svarbiau pastebėti, kad Dievo kantrybė remiasi Jo begaline meile ir troškimu būti su žmogumi. Tokią kantrybę galime atpažinti ir tėvų santykiuose su vaikas. Kad ir kas nutiktų, tėvai vadovaujasi ne vien teisingumu, bet ir besąlygine meile, gėrio savo vaikams troškimu, noru būti su jais, matant juos laimingus. Visa tai kyla iš vilties, kad vaikai vieną dieną supras tai, ko kol kas negali ar ir nenori suprasti. Dievo kantrybė neatsiejama nuo tęsinio troškimo. Visa nutraukti būtų daug paprasčiau, gal net ir labai teisinga, tačiau galimybė rastis tęsiniui, nepaisant visko, yra Dievo malonės apsireiškimas. Begalinės malonės ir meilės, iš čia ir nesibaigianti kantrybė, amžinas gailestingumas.

Ar pastebite, kad sunkiais laikais žmonės dažniau atsigręžia į sielos reikalus? Ar žmogaus natūrai būdingas toks koketavimas – kai gerai, esu pats sau, kai blogai – šaukiuosi Dievo? Manote, tai sąžininga?

Galbūt tai susiję ir su mūsų prigimtimi. Viena vertus, esame sukurti pagal Dievo paveikslą, taigi trokštame būti savarankiški, patys tvarkyti visus reikalus, kurti, spręsti, kas teisinga, kas ne. Tai tarytum užliūliuoja žmogų visagalybės iliuzijoje. Sunkūs laikai kaip tik ir atskleidžia tiesą apie žmogų, puikiai parodo, kiek jis yra galingas, protingas, amžinas. Koketavimas nėra blogas dalykas. Vaikai nuolat panašiai koketuoja su savo tėvais, trokšta kuo greičiau apleisti namus, kritikuoja tėvus, akcentuodami naujų laikų modernumą.

Viskas iki pirmų žaizdų, iki pirmojo nesugebėjimo susitvarkyti, tuomet prašoma pagalbos, pirmiausia iš tėvų. Santykyje su Dievu reikėtų galbūt labiau pabrėžti ne tai, kaip blogai, kad žmogus koketuoja, šaukdamasis Jo pagalbos sunkią valandą, tikėdamasis stebuklo ir berdamas krūva pažadų, kurių išpildymas neva leistų atsilyginti Dievui už suteiktą malonę, bet pastebėti savo nebrandumą. Elgiamės dažnai kaip vaikai, ir Dievas tai priima, bet taip pat trokšta, kad mes taptume Jo bendradarbiai. Taip kaip trokšta tėvai, kad jų vaikai užaugtų atsakingi, laisvi ir savarankiški žmonės. Ar sąžininga, kad tėvams tenka kęsti savo vaikų kaprizus ir protestus? Ar jie turi kitą pasirinkimą? Tiesiog kantriai viliasi, kad vieną dieną jų vaikai iš to išaugs.

Kalėdos – galimybė užsimiršti ir negalvoti apie mirtį, susirūpinant vien dovanų įgijimo, supakavimo, jų dovanojimo ir jų priėmimo klausimais. Bet net ir šiame kontekste gyvenimas išnyra kaip dovana. Ar gebame savo žemišką gyvenimą suvokti kaip Dievo dovaną? Dovaną, kurios neturi angelai nei jokios dvasios. Kam skirta toji dovana? Kodėl ir kaip gyvename? Ar tik ne todėl Dievas ir įsikūnijo, trokšdamas apreikšti žmonėms gyvenimo prasmę?

Tikinčiam žmogui mirti reiškia sukniubti į kuriančias mylinčio tėvo rankas. To, kuris, kaip ir laikų pradžioje, iš nebūties gali pažadinti būtį. Jei taip, kodėl tuomet taip bijome mirties?

Nes mirtis, nors ir suvokiame, kad ištiks visus, mums nėra natūralus dalykas. Mirtis priešinga mūsų prigimčiai, nes žmogus sukurtas gyvenimui, ne mirčiai. Tą jaučiame kiekvienas, visokiais būdais siekdami įsiamžinti ar kiek įmanoma pratęsti savo gyvenimo trukmę. Baimė susijusi ir su nežinomybe. O šiandienos žmogui kažko nežinojimas iš esmės yra didelis akibrokštas. Tačiau net ir visažinis guglas negali įrodyti Dievo buvimo, pateikti lengvo atsakymo apie gyvenimo prasmę, jo tęsinį, paaiškinti santykių sudėtingumą. Ko nežinome, to ir bijome. Tačiau baimė turi ir teigiamų dalykų. Dėl jos galime atrasti ir tai, kad nesame Dievas. Tik jis nieko nebijo, nes yra amžinas. O žmogus laikinas, trapus, mirtingas. To pakanka, kad imtų braškėti perdėtai savimi pasitikinčio žmogaus nepajudinamų įsitikinimų pamatai. Galima apie tai nemąstyti, tačiau ankščiau ar vėliau žmogaus egzistencijos klausimai pasivys. Tikėjimas ir Dievo Žodis turi savo atsakymą į juos. Ir jie – be galo viltingi.

Kalėdos yra Dievo gimimo šventė. Tačiau gimdami mes pradedame kelionę į mirtį. Kaip savo gyvenime užsiauginti viltį ir atsiriboti nuo beprasmybės?

Ar dėl to, kad kažkada mirsime neverta gyventi išvis? Gyvenimas vertingas dėl daugybės priežasčių. Viena jų – kitų pažinimas, kitų meilė. Tarp jų ir Dievo. Galbūt beprasmybė kyla iš klaidingo požiūrio į mirtį, suvokiant ją kaip visko pabaigą arba kaip bausmę, o ne kaip kūrinijos žymę. Biblija kalba, kad tik Dievui, Kūrėjui būdingas amžinumas, o žmogus – kūrinys, todėl ir mirtingas. Nemirtų jis tik tuomet, jei liktų su tuo, kas yra amžina, su Dievu, kuris nuolat ir palaikys gyvybę, pats būdamas gyvybės šaltinis. Kas padėtų prisijaukinti mirtį? Gamta ir jos dėsniai. Grūdas žiemą turi apmirti, kad pavasarį rastųsi tai, kas pranoksta grūdą. Kūdikio gyvenimas pereinant iš įsčių į šį pasaulį nenutrūksta, keičiasi buvimo būdas. Ir baimės tame perėjime turbūt ne ką mažiau nei mirštant.

Kalėdos – galimybė užsimiršti ir negalvoti apie mirtį, susirūpinant vien dovanų įgijimo, supakavimo, jų dovanojimo ir jų priėmimo klausimais. Bet net ir šiame kontekste gyvenimas išnyra kaip dovana. Ar gebame savo žemišką gyvenimą suvokti kaip Dievo dovaną? Dovaną, kurios neturi angelai nei jokios dvasios. Kam skirta toji dovana? Kodėl ir kaip gyvename? Ar tik ne todėl Dievas ir įsikūnijo, trokšdamas apreikšti žmonėms gyvenimo prasmę? Kalėdos – Dievo atsakas į nuolatines prasmės paieškas ir negebėjimą kurti bei palaikyti santykį su Dievu. Jis pats tapo žmogumi, įsikūnijo ir prisirišo prie žmogaus gyvenimo. Neišvengė ir mirties, dargi – brutalios. Koks Jėzaus atsakas į kryžių ir mirtį ant jo? Visiškas pasitikėjimas Dievu Tėvu, gyvybės šaltiniu. Tai – jo atsakymas. Į tai kreips jau Velykų, Kristaus prisikėlimo iškilmės. Visada liks abejonės, nes tai viršija mūsų suvokimą ir mūsų patirtis. Bet galiausiai ar turime alternatyvų? Turime vien tikėjimą Juo arba neturime nieko. Tuomet jau tikrai ne kas.

Labai gali būti, kad skaitydami šį interviu žmonės sakys: apie ką čia išvis kalbate? Ką sakote tiems, kurie leidžiasi į ginčą su jumis apie Dievo egzistavimą?

Nesuskambėjusiame pragare“ nediskutuojama apie Dievo egzistavimą. Kaip ir Biblija iš esmės nekelia šio klausimo. Diskusija gali kilti tik dėl to, koks yra Dievas, kokį Dievą aš pažįstu, kokį įsivaizduoju. Kokia Jo logika? Pavyzdžiui, kai kurie užtikrintai mėgsta pareikšti „Dievas man atleis!“, taip tarsi pateisindami savo veikimą ar neveikimą. Ar tikrai Jis atleis? Kiti, priešingai, įsitikinę, kad Dievas niekada neatleis, bet ar tikrai? Kuo pastarieji remiasi? Šv. Raštas atskleidžia ir vieną, ir kitą Dievo bruožą, ir daugybę kitų. Mėginame pažinti Jį, tačiau be jokių pretenzijų Jį perprasti, kad nepasiduotume pagundai Juo manipuliuoti. Vargu ar nebūtų įžūlu pareikšti, kad pažįstame Dievą kaip nuluptą. Jis visada naujas, visada kitoks, net mąstant tas pačias Šv. Rašto ištraukas atsidengia vis nauji Jo veidų bruožai. Psalmėse esama tokių patirčių, kai tarsi suabejojama Dievo egzistavimu, ištikus Jo tylai, bet būtent ji ir yra galimybė pasitikrinti, ką žinome apie Dievą ir kiek stiprūs tikėjime esame.

Per vienas rekolekcijas girdėjau: skirtingais pažinimo etapais žmogui duota tiek suprasti, kiek jis pajėgia priimti. Kaip jums atrodo, kiek šiandien mes pajėgiame suvokti Dievo egzistavimą?

Labai įvairiai. Turbūt priklauso nuo kiekvieno asmeninio ir išsilavinimo, noro tikėti, atvirumo. Man jau nebesinori įrodinėti Dievo egzistavimo, tai palieku paaugliams. Man labiau norisi Dievą liudyti. Kartu su bendruomene, ne vienam šaukiant nuo stogų. Gal šiandien trūksta tokių žmonių, iš kurių matytųsi, kad jie gyvena su Dievu? Pandemija koreguoja mūsų vertybių skalę. Liga ir mirtys neaplenkia ir tikėjimą praktikuojančiųjų, besimeldžiančiųjų nebūtinai išklausoma, kaip tikimasi.

Tačiau tai, kaip jie į visa tai reaguoja, atskleidžia kitokį gyvenimo suvokimą. Vieni kitus palaikydami, melsdamiesi vieni už kitus, padėdami vieni kitiems, jie tampa ir tarp jų esančio Dievo liudytojais aplinkiniams. Dievo, kuris keičia gyvenimo kokybę, net jei iššūkiai lieka tokie patys. Psalmės žmogus šiuo požiūriu labai panašus į mus. Jis kalbasi su Dievu sąmoningai, keldamas klausimus ir ieškodamas atsakymų. Ne mėgindamas primesti išankstinius teiginius. Išankstinė nuostata neskaityti Šventojo Rašto ar ir „Nesuskambėjusio pragaro“ žalos autoriui nepadarys, o galimybė atrasti kažką, kas prakalbino ir autorių, visada lieka tam, kuris trokšta įsiklausyti. Adventas – tam labai puikus laikas.

Noriu padrąsinti gilintis į Šv. Raštą, neatidėti to senatvei, nes tai – knyga, keičianti gyvenimus, kuriuos dabar gyvename. Apie ją – ir mano „Nesuskambėjęs pragaras“. Vienintelis šios knygos tikslas – kad išgirstų tai, kam vien absoliučios klausos nepakanka.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien