2021 05 02

Mindaugas Jonušas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kunigas R. Urbonavičius: kiek pamenu save, visada buvau įsimylėjęs Mariją

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Švenčiausioji Mergelė Marija – labai svarbi Lietuvai. Mat Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje yra įvykę daugelyje vietovių, sukėlę juos regėjusiems žmonėms didelių religinių emocijų. Tokiose vietose iškilusios koplyčios, lurdai, statulos, kryžiai, pakabinti šventųjų paveikslai, tiesiog guli akmenys su Marijos antspaudu ir pan. Viena tokių vietų – Šiluva. Lietuva ne veltui yra vadinama Marijos žeme.

Šiluvos parapijos vikarui kunigui Robertui Urbonavičiui Marija nuo mažens buvo ypač svarbi, kaip jis pats sako: nuo mažens buvo įsimylėjęs Mariją. Apie stiprų dvasinį ryšį su Mergele Marija, pašaukimo kelionę ir kunigo šiandienos tikrovę kalbamės su kunigu Robertu Urbonavičiumi.

Robertai, kokia buvo jūsų vaikystė, galbūt tėvai buvo giliai tikintys, kad tapote kunigu?

Gimiau 1979 metais, sovietinės epochos pabaigoje. Augau, galima sakyti, „tradicinių katalikų“ šeimoje, kurioje tikėjimo praktikos apsiribojo religinių švenčių šventimu, tad iš savo vaikystės religinio auklėjimo neatsinešiau. Su tikėjimu, kaip ir daugumą, supažindino močiutė, kuri mokė vakarais persižegnoti, o sekmadieniais nusivesdavo į bažnyčią (tai vykdavo tada, kai laiką leisdavau pas ją Kazlų Rūdos miestelyje, kur močiutė gyveno nusavintoje bažnyčios klebonijoje). Tikėjimo kelionė prasidėjo atgimimo laikotarpiu, kai priėmiau Pirmąją Komuniją.

Tačiau dvasininko pašaukimas susiformavo daug vėliau, jau studijų metais. Manau, jei Dievas tave šaukia, Jis gali pašaukti iš bet kurios situacijos, Jam nereikia idealių ir tobulų žmonių, bet tų, kurie nori sekti paskui Jį.

Kas jums, kaip kunigui, yra svarbu tikėjime ir kokią Bažnyčią šiandien matote?

Kunigui, kaip ir kiekvienam tikinčiajam, yra svarbu ryšys su Kristumi, kad jis būtų kuo stipresnis. Tikėjimas man yra tai, ką aš priimu – ką gavau iš prieš mane buvusių kartų, o ne tai, ką man patogu tikėti. Mane žavi tai, kad Bažnyčia yra tarsi neaprėpiamas lobynas, sukrautas per du tūkstančius metų, kuris yra neišsemiamas ir įvairus, tačiau gaila, kad dauguma pasitenkina minimumu arba iškreiptu suvokimu apie tikėjimą ir Bažnyčią.

Šiandienos Bažnyčia išgyvena savo laikmečio iššūkius ir problemas, ir tai yra normalu. Pandemija Lietuvoje padėjo atsitraukti tiems tikintiesiems, kurie su Bažnyčia turėjo silpną ryšį, tikriausiai jie nebesugrįš, tad popandeminė Bažnyčia bus daug mažesnė, bet tai nėra blogai, nes kiekviena krizė gali vesti į atsinaujinimą.

Labiausiai kelia nerimą, kad didėja pasiskirstymas tarp pačių katalikų į priešingas stovyklas tiek politiniais, tiek doktrininiais, tiek moraliniais klausimais. Vis labiau linkstama į kultūrinius karus, nei į tai, kas kuria vienybę.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esate labai pamaldus Marijai – kodėl?

Kiek pamenu save, visada buvau įsimylėjęs Mariją, galbūt tai mamos ir močiutės įtaka. Tačiau manau, kad šventieji patys pasirenka sau draugus, ne mes juos. Tikiu, kad Mergelė Marija mane pasirinko, kad būčiau Jos sūnus ir kunigas. Jei ne Jos nuolatinė globa, užtarimas ir pagalba, nebūčiau tuo, kuo esu dabar.

Pamaldumas Marijai nėra naivus sentimentalizmas, bet remiasi Jėzaus valia. Nuo kryžiaus Jis mus patikėjo Marijai, o Ją atidavė mums kaip Motiną. Marija padeda sekti Kristumi kasdienybėje, nes Ji yra vienintelis žmogus, kuris geriausiai pažino savo Viešpatį ir savo Sūnų.

Kaip kunigas esu skolingas Marijai už pašaukimo malonę, kuri atėjo per Jos piligrimystės centrą Medžiugorjėje. Su Marijos pagalba galiu būti geresnis kunigas ir Jėzaus mokinys.

Išgyvename pandemiją. Kaip Mergelė Marija gali padėti šį laiką išgyventi lengviau ir kokybiškiau?

Pandemija, epidemijos, karai, persekiojimai yra Marijos laikas – metas, kada Ji parodo savo motiniškos globos galią. Neatsitiktinai seniausia malda Marijai – Tavo Apgynimo šaukiamės – gimė III amžiuje vykstant krikščionių persekiojimui. Bažnyčios Tradicija liudija, kad visais sunkmečiais tikintieji šaukdavosi motiniškos Marijos globos ir užtarimo. Tad ir mums nereikia išradinėti dviračio.

Pandemija atnešė pirmiausia daug nežinios, daug baimės, daug negatyvizmo, nepasitikėjimo viskuo ir visais. Pamaldumas Marijai yra tas vaistas, kuris padeda blaiviai žvelgti į šią situaciją.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jums, kaip Marijos gerbėjui, ko gero, buvo didelė dovana būti paskirtam Šiluvoje. Kokią Šiluva atradote ir kiek jums tai yra svarbu asmeniškai?

Taip, tai iš tiesų didelė dovana. Įdomu, kad pernai, būdamas Gvadelupėje (Meksikoje), sulaukiau vyskupo skambučio, kad norėtų pasikalbėti, o grįžęs sužinojau, jog esu siunčiamas į Šiluvą. Tarsi pati Mergelė Marija viską puikiai sutvarkė. Taip sutapo, kad mano atvykimas prasidėjo kartu su pirmuoju karantinu, tad laikas Šiluvoje buvo skirtas asmeninėms rekolekcijoms. Ir tai buvo puiku. Dabar pamažu Šiluva bunda ir laukia daug naujų veiklų.

Manau, kad Šiluvos fenomenas dar nėra atrastas Lietuvoje. Kaip čia juokaujama: Šiluva labiau žinoma Fatimoje nei Vilniuje. Deja, tas tiesa. Šiluva turėtų tapti nacionaline Marijos šventove Lietuvoje, nes tai vienintelė pripažinta apsireiškimo vieta mūsų krašte. Marijos dėka mūsų tėvynė išliko katalikiška, o carinės ir sovietinės okupacijų metais Šiluva buvo tautinio pasipriešinimo simbolis.

Turėtume iš naujo permąstyti Mergelės Marijos žinią, pasakytą apsireiškimo metu. Marija trokšta, kad būtų garbinamas Jos Sūnus, o ne vien ariama ir sėjama. Šiluva galėtų tapti Dievo šlovinimo centru Lietuvoje, iš kur prasidėtų dvasinis mūsų tėvynės atsinaujinimas. Iš dalies tai ir vyksta, pati Šiluvos koncepcija ir Šventovės vizija yra atnaujinama susibūrusios puikios komandos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandien ne tik visuomenė, bet ir Bažnyčia išgyvena keistus laikus; pamaldos be žmonių, valstybėje tampa neaišku, kas yra šeima, pandemija. Sakykite, kaip manote, kur gali nuvesti ši esama situacija?

Pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad gyvename pokrikščioniškoje epochoje. Tikėjimas ir Bažnyčia bus vis labiau stumiami į paribius ir paliekami vien privačiai erdvei. Ateina laikas, kai kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už savo ir savo tautos ateitį. Susidūrus su įvairiais iššūkiais, visuomet kyla reakcija gintis ir pulti.

Tačiau mums, krikščionims, nei gintis, nei pulti nereikia, nes mes žinome, kas yra tiesa. Mūsų užduotis – drąsiai ir tvirtai liudyti šią tiesą: apie žmogų, pasaulį ir amžinybę. Ateitį žino tik Dievas, todėl turime būti ramūs – esame Jo globojami. Norėčiau, kad tikintieji išmoktų politinio sąmoningumo ir atsakingumo, drąsiai reikšti savo nuomonę ir nebijoti būti nutildyti.

Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar vis dar būtumėt kunigas?

Į šį paskutinį klausimą, norėčiau atsakyti su humoru: kunigas Robertas man labiau patinka nei vien tik Robertas.