2021 02 01

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kunigas Saulius Matulis: „Mirties bijoti neverta, labiau reikėtų vengti nuodėmės“

Unsplash nuotrauka

Visais laikais, visų tautų papročiai teigė, kad nėra svarbesnės pareigos kaip deramas mirusiojo palaidojimas. Kapas yra mirusiojo amžino poilsio vieta. Čia jis randa ramybę, jam skiriamos maldos, uždegamos atminimo žvakelės. Kapinėse mąstoma apie žemiškojo gyvenimo trapumą, laikinumą ir amžinąjį gyvenimą. Todėl svarbu, kad šeimos kapeliai būtų tvarkingi.

Individualus procesas

Šeimos kapeliai – tai mistiškai suvokta riba tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį. Tad kapų tvarkymas nuo seno mūsų kraštuose labai svarbus. Kapinėse prisimenama šeimos istorija, pagerbiami žmonės buvę ir likę atmintyje. Paminklo pasirinkimas, kapų tvarkymas, kapavietės įrengimas ir jo priežiūra – individualus, estetikos ir skonio reikalaujantis procesas.  Vaikštant po  šiandienos kapines galima pastebėti, kad vyrų paminklams būdingos tiesios linijos; paprastos, dažnai stačiakampės formos; griežtas stilius ir net grubesnių formų akmens naudojimas. Moterų paminklams paprastai būdingi minkšti, lygūs kontūrai, suapvalintos formos, subtilūs dekoratyviniai elementai, pavyzdžiui, akmeninės gėlės. Šeimos paminklas gali būti vienas keliems žmonėms arba visas memorialinis kompleksas. Dažniausiai jis yra daromas iš trijų dalių granito plokščių. Kiekvienas amžinybėn iškeliavusiajam nori skirtingai parodyti savo meilę ir rūpestį, atiduoti pagarbą, todėl  kapų tvarkymas labai individualus procesas.

Labai gražios

Kokios bus laidotuvės, labai priklauso nuo pačių žmonių, jų asmeninio tikėjimo, ryšio su Dievu. Visais laikais atsisveikinti su velioniu susirinkdavo daugybė žmonių, jie susiburdavo ne tik Mišiose, bet kartu valgydavo gedulingus pietus. Dabar situacija pasikeitė. Žmonės gali apsilankyti bažnyčioje, tačiau tik nedideliu būriu. Oficialių viešų  pamaldų nebėra. Laidotuvių Mišiose apsilanko tik patys artimiausi giminaičiai. Nebėra jokios galimybės išsiskirti prabanga, gausiu draugų ir artimųjų būriu.  „Gyvename tokiu laiku, kuomet daugelis dalykų yra apaugę komercija. Juk daug paprasčiau nueiti į parduotuvę, nusipirkti žvakę ir ją nunešti ant kapų. Bet visi turime suprasti, kad svarbiausia – tai ne žvakė. Daug svarbiau aplankyti kapą, prisiminti artimą žmogų, pasimelsti už jį“, – akcentuoja Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas, kunigas Saulius Matulis. Anot dvasininko, senosios lietuvių  laidotuvių tradicijos savitos, labai gražios. Visada būdavo kviečiami giedotojai, atrenkamos maldos. Pašventintos žvakės būdavo dedamos prie karsto ir kapinėse ant kapų, kad mirusįjį apšviestų Kristaus šviesa. Kunigas S. Matulis priminė, jog vasario antrąją minėsime ypatingą liturginę šventę – Grabnyčias. Tą dieną bažnyčiose šventinamos žvakės.

Tado Gulbino asmeninio archyvo nuotrauka

Kiekvienas savaip

Žmonės yra labai skirtingi – kiekvienas ruošiasi „išėjimui“ savaip. Būna, kuomet dar būdami gyvi pasistato sau paminklus be datos. O pasirinkti brangų paminklą, ar kuklesnį – kiekvienas renkasi pagal savo gyvenimą ir galimybes. Vieniems pakelti artimųjų netektį padeda  prabangus akmuo,  masyvus paminklas, kitiems – užtenka to, kad atsispindi vardas, pavardė, data. „Netektis atneša liūdesį, bet tikintieji puikiai supranta, jog liūdesys ir džiaugsmas – sąlyginiai dalykai. Gyvenime būna visokių dienų: viena diena linksmesnė, kita, kuomet norisi susikaupti, liūdėti, pabūti vienumoje. Kiekvienas mąstantis žmogus supranta, kad visų mūsų laukia vienoda perspektyva – vis vien reikės anksčiau ar vėliau iškeliauti. Tikintieji žino, kad iškeliavusysis baigė šį laikiną žemiškąjį gyvenimą ir nukeliavo į amžinąjį. Todėl tikinčiam žmogui yra lengviau pakelti sunkumus ir netektis“, – dalijosi savo patirtimi kunigas.

Svarbi  – laidojimo vieta

Lietuva yra krikščioniška šalis. Krikščionybę praktikuoja gyventojų dauguma. Todėl ir laidojimo tradicijos dažniausiai atitinka krikščioniškąją pasaulėjautą.  Mirusiojo palaidojimas yra laikomas vienu iš dorų gailestingumo darbų kūnui. Kapą paprastai lanko daug žmonių, kurių skonis, grožio supratimas skiriasi.  „Mūsų tikėjimas akcentuoja tai, kad  nesvarbu kokiu būdu yra atsisveikinama su žmogaus kūnu, svarbu yra tai, kad palaikai turėtų laidojimo vietą, kad nebūtų barstomi bet kur.  Laidotuvių būdavo kasmet. Sunku tiksliai pasakyti, kiek iš jų įvyko dėl pandemijos, viruso, kiek dėl kitų priežasčių. Sakyčiau, reikėtų galvoti ne apie mirtį, o apie teisingesnį mūsų pačių gyvenimą ir teisingesnį laiko paskirstymą, nes laikas yra didžiulė dovana, kurią mes turime čia ir dabar. Labai dažnai savo laiką iššvaistome. Manyčiau, kad netektis ir pati mirtis „ kalba“ jau nebe tam žmogui, kuris išėjo, bet mums, kurie dar pasiliekame gyventi. Tai yra galimybė pamąstyti, kaip mes gyvename, ką darome gerai, o ką blogai, kaip galime keistis ir eiti šventumo keliu. Labiau bijoti reikia ne mirties, o nuodėmės. Vertėtų galvoti ne apie mirtį, o apie teisingesnį mūsų pačių gyvenimą, teisingesnį laiko paskirstymą. Reikia suvokti savo gyvenimo trapumą, suprasti tai, kad laikas yra didžiulė dovana, kurią mes turime čia ir dabar“, – akcentavo dvasininkas, Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas, kunigas Saulius Matulis.

Jis linkėjo visiems stiprybės, gebėjimo pakelti sunkius netekties momentus su ramybe, tikėjimu, malda, prašant Dievo palaimos. Kad visuose gyvenimo situacijose – liūdesyje, ar džiaugsme gebėtumėm įsiklausyti, o svarbiausia ir išgirsti vieni kitus, kad kasdien bandytume tapti geresniais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Verta atsakingai tvarkyti kapus

Paminklų meistras Tadas Gulbinas akcentuoja, kad, norint pagerbti mirusio žmogaus atminimą, svarbu atsakingai tvarkyti kapus. Jis jau 15 metų dirba šioje srityje, tad geba pakonsultuoti,  patarti, kad kapų tvarkymas nevirstų nesibaigiančia našta. Žmonės gali pasirinkti standartinius – įprastus paminklus, bet galima į savo artimąjį pažvelgti unikaliu žvilgsniu ir jo atminimą pagerbti individualiu paminklo projektu. Šiuolaikinės technologijos leidžia akmenyje atspindėti mirusiojo profesiją ir pomėgius, sutelkti dėmesį į tai, ką jis savo gyvenime laikė svarbiausiu. Pajuntamas dvasinis ryšys su šį pasaulį palikusiu tėvu, mama, mylimuoju, mylimąja ar žmona, o kartais netgi iškeliavusiais Anapilin vaikais. Anot jo, norint sukurti estetišką vaizdą, visų pirma reikėtų įvertinti savo biudžetą. Jei riboja resursai, vertėtų gerai apgalvoti kiekvieną darbą, kad nereikėtų visko antrą kartą perdaryti. „Reikia suprasti, kad kapavietėse užberta skaldelė po 3 metų apsamanoja, pažaliuoja. Tai gal ir pigesnis kapų tvarkymo būdas, bet neilgam. Jei norima ilgalaikių sprendimų – labiau tinka  rinktis kokybišką akmens dangą, kurią vieną kartą susidėjus, tvarkingą, estetinį vaizdą turėsite 10- 20 metų. Užsakydami individualų paminklą, pagalvokite, kam jį statote, koks tai buvo žmogus: kuklus ir paprastas kasdieniame gyvenime, o gal – priešingai. Tuomet galima apsispręsti – mums reikės kuklaus, paprasto paminklo, ar kažko didelio ir reprezentatyvaus. Siekiant kokybės labai svarbu atkreipti dėmesį, ar gerai išbetonuoti kapavietės pamatai, sudėta armatūra. Pamatus geriausia lieti tada, kai iš žemės jau išėjęs pašalas. Betonavimo darbams būtina pliusinė temperatūra. Tai galima daryti kovo, balandžio mėnesį, bet privalu atsižvelgti ir į orus “, – apie kapų tvarkymo ypatumus, dažniausiai pasitaikančias klaidas ir trumpalaikius sprendimus, kurie padidina kapinių tvarkymo kaštus, pasakojo paminklų meistras Tadas Gulbinas.

Amatininkas atviravo, kad vyresnieji žmonės, kurie renkasi uždengti kapavietę akmens plokšte, prašo joje palikti kamputį gėlytei pasodinti. Jaunimas, šį nedidelį kamputį gali užsidengti skaldele, jei nėra laiko gėlytėms prižiūrėti. Statant suolelį, reikia gerai apgalvoti, kad jis netaptų kliūtimi, trukdančia praeiti tarp kapų. Neatsitiktinai dabar daugelis renkasi nebrangius, bet labai funkcionalius atlenkiamus plastikinius suolelius. Svarbu, kad kapavietė būtų sutvarkyta estetiškai, neišsiskirtų iš ją supančios visumos.

Partnerių turinys