Kunigas ukrainietis: yra karo siaubo sostinės, yra mirties tyla uždengtos periferijos

„Jei patys vaikai nežuvo, tai savo akimis pamatė mirtį. Tėvai nužudyti, senoliai išvaryti iš namų. Patyčios, vagystės, niokojimas. Mes matėme ir pažinome pragarą. Ir matėme jį akyse tų, kurie kreipėsi į mus pagalbos. Kaime netoli Baltarusijos prisiartino grupė žmonių su ašaromis: jie norėjo pasakyti, kad jie egzistuoja, kad pasaulis jų nepamirštų. Kažkuris suriko – „Fotografuokite mus! Parodykite, kad mes esame!““, – pasakoja kun. Vitalijus Uminskis, Kyjivo ir Žytomyro „Caritas“ direktorius.

Pasak jo, Ukrainoje egzistuoja šimtai dar nežinomų Bučų su masiniais kapais. Jo žodžius iliustruoja gegužės 10 dienos žinia, jog gelbėtojai iš vieno subombarduoto penkiaaukščio Iziumo mieste ištraukė 40 kūnų, buvusių ten nuo kovo mėnesio. Anot kunigo, Buča, Irpinė, Borodianka tapo karo siaubų sostinėmis. Bet taip pat egzistuoja ir karo periferijos.

Interviu italų katalikų agentūrai SIR kun. V. Uminskis pasakojo, kad, kai tik tapo įmanoma, jis ir kiti „Caritas“ darbuotojai nuvyko į mažesnius kaimus ir kaimelius, pasklidusius šimtų kilometrų plote, vienkiemius. Karas pasiekė ir juos. Senelį, nežinia kiek dienų pragulėjusį ant grindų, mirštantį iš bado. Kitus senelius, užsidariusius savo namuose, vienišus ir įbaugintus, nes vaikai liko miestuose arba buvo pašaukti į karą. Septynerių metų amžiaus nevaikštantį berniuką palaikiame neįgaliojo vežimėlyje, sakantį močiutei ir broliukams jį palikti ir gelbėtis.

„Šiose vietose atsitiko blogiausia, kas įmanoma. Tyla buvo tarsi mirties antklodė, uždengusi sunkiai įsivaizduojamus nusikaltimus. Kai rusai pasitraukė iš mūsų kaimų, pirmiausia turėjome užmerkti akis. Nužudyti vaikai, penki iš jų Marianivkoje (Žytomyro sritis), vos tik išėję iš mokyklos slėptuvės. Jų net nebuvo įmanoma palaidoti. Ir minų kankynė. Visur jų pridėta. Net šaldytuvuose. Netoli Zirkos gyvenvietės sutikau pažįstamą kunigą, grįžtantį iš ūkininko laidotuvių, kuris grįžo dirbti į laukus ir jo traktorius užvažiavo ant minos“, – pasakoja kunigas. Pasak jo, prieš akis atsiveria milžiniškas pagalbos poreikis, o trūksta net paprasčiausių vaistų.

„Tai yra karas. Didžiausia iš visų beprotybių. Dar labiau dėl to, kad tai užpuolikiškas karas“, – cituoja Kyjivo ir Žytomyro „Caritas“ organizacijos direktorių kun. V. Uminskį italų katalikų agentūra SIR.