Kunigas V. Vaišvilas: „Gailestingojo Jėzaus paveikslo kelionė nebuvo lengva“

Dievo valia Vilnius tapo miestu, kuriame buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, šiuo metu esantis Dievo Gailestingumo šventovėje. Buvęs šventovės rektorius Vaidas Vaišvilas, paklaustas, kaip sekėsi perkelti paveikslą iš Šventosios Dvasios bažnyčios į Dievo Gailestingumo šventovę (šis perkėlimas sukėlė daug tikinčiųjų aistrų), sakė: „Kiekviename kūrime turime patys apsivalyti, bręsti ir keistis. Taip buvo ir su šventove: tiek konfliktai, purvas, teismai, nesusipratimai, vienų ar kitų žmonių pakurstymai vyko tam, kad visos pusės kartu būtų priverstos išeiti iš savo teisumo, visažiniškumo ir atsigręžti į Dievą…“

Su kunigu VAIDU VAIŠVILU, dabar besidarbuojančiu Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje, kalbamės apie Dievo Gailestingumo kulto paplitimą, Gailestingojo Jėzaus paveikslo klajones ir Vilniaus, kaip apie Dievo Gailestingumo miesto, viziją. 

Šventajame Rašte Dievo gailestingumas minimas tiek Senajame Testamente, Pakartoto įstatymo knygoje, tiek Naujajame, Jėzaus Kalno pamokslo palaiminimuose: „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo…“ Ką Dievo gailestingumas reiškia krikščioniui? 

Vartydami visą Šventą Raštą – tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą – mes atrasime vietų, kalbančių apie Dievo gailestingumą. Ši Dievo savybė žmonėms visada labiausiai rūpėjo. Naujajame Testamente Dievo gailestingumas išsipildo: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atsiuntė mums savo vienatinį sūnų, kuris mus išgelbėjo, atpirko. Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti – aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 25–30).

Norint suprasti Dievo gailestingumą, juo gyventi, reikia tam tikrų gyvenimo patirčių. Dažnai kalbame apie gailestingumą, bet to gailestingumo nėra. Dažnai kalbame apie Dievo meilę, bet rodome jos tik tiek, kiek reikia parodyti, žiūrint kam. Suprasti Dievo gailestingumą nėra paprasta, nepakanka perskaityti šv. Faustinos dienoraštį ar Šventąjį Raštą ar dar kokias dvasingas knygeles. Dievo gailestingumas yra susijęs su žmogaus gyvenimu ir patirtimi. Sutikę žmonių, kurie visiškai nesuvokia, ką reiškia turėti draugų, mylėti kitą, bet visur įžvelgia viską savaip, galime pasakyti, kad jie net nesuvokia, kas yra tikroji draugystė ir širdies nekaltumas. Taip yra ir su Dievo gailestingumu: galime kasdien melstis, kalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį, galime adoruoti, gražiausių pamokslų prisiklausyti ir patys tų pamokslų prirašyti, bet tai dar nereiškia, kad jau pažįstame Dievo gailestingumą. Jis ateina su laiku arba yra duotas žmogus kaip Šventosios Dvasios malonė – dėl žmogaus širdies tyrumo. O jei ne – vis tiek reikia tam tikrų gyvenimo patirčių suprasti tą Dievo gailestingumą.

Krikščioniui Dievo gailestingumas reiškia daug ką – jis reiškia viską. Kaip sako šv. Faustina: „Nei angelo, nei žmogaus protu nesuvokiamas…“

Kas yra Dievo Gailestingumo šventė? Kaip krikščionys turėtų ją minėti? 

Mes, krikščionys, kasdien minime Dievo Gailestingumo šventę, nes kiekviena diena yra Jo malonės diena. Bet Liturginiame kalendoriuje per Atvelykį mes švenčiame Dievo Gailestingumo šventę. Bet kaip gražiai viskas dėliojasi! Aš atsimenu, kaip reikėjo kurti Dievo Gailestingumo savaitę, nes jos nebuvo. Perskaičius šv. Faustinos dienoraštį, po Liturgijos šventimo man į galvą atėjo mintis apie pirmąją savaitę po Velykų: ten viskas labai aišku, kiekviena diena it atlaidų diena. Tereikia kai kuriuos momentus iš šv. Faustinos dienoraščio pritaikyti tai konkrečiai dienai, ir mes turėsime puikiausią Dievo Gailestingumo šventę visą savaitę. Pastebėjau, kad ir Krokuva kai kuriuos dalykus iš mūsų nusižiūrėjo ir dabar švenčia. Dievo Gailestingumo savaitė gimė būtent Dievo Gailestingumo šventovėje. Ir dėkokime už tai Dievui.

Papasakokite apie Gailestingojo Jėzaus paveikslo atsiradimą ir apie jo klajones. 

To paveikslo kelionė – kaip ir pačios šv. Faustinos gyvenimas, o ir kulto pradžia – nebuvo lengva. Tik prie popiežiaus Jono Pauliaus II tai buvo pripažinta ir priimta. Gailestingojo Jėzaus paveikslų yra daug ir įvairių, ikoninių ir ne ikoninių. Bet žvelgdami į juos galime sakyti tuos pačius Jėzaus žodžius, kuriuos jis sakė, guosdamas šv. Faustiną, kuri, pamačiusi nutapytą paveikslą, apsiverkė, nes nematė jame tos šlovės, kurią regėjo (nes apsireiškimas palieka didesnį įspūdį nei paveikslas): „Ne dažų ar teptuko grožis yra šio paveikslo didybė, bet mano malonė…“ Galėtume sakyti, kad Vilniuje turime pirmąjį paveikslą, tačiau tai nereiškia, kad Krokuvos paveikslas prastesnis, kad kiti paveikslai, kurie žmonės yra nusitapę savo pamaldumui ar pritaikę savo kraštui, yra blogesni. Dievas per juos kalba.

O paveikslo kelionė iki šventovės, kurią turime Vilniuje, yra verta ne vienos knygos, apie tai yra daug gražių ir skaudžių pasakojimų. Tai – lyg žmogaus kelionė. 1931 m. vasario 22 d. šv. Faustina išgirdo pirmąjį Jėzaus prašymą nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą su užrašu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Paskui vyko to noro įgyvendinimas, šv. Faustinos ir tėvo M. Sopočkos susitikimas, paveikslo nutapymas, nusivylimas, kad nėra taip gražu, paveikslo klajonės iš M. Sopočkos buto į Bernardinių vienuolyną… Bandymas pagrobti, išvežti iš Lietuvos į Lenkiją nepavyko, nes žmogus, pažadėjęs pervežti per sieną, pabūgo, galvodamas, kad darys šventvagystę. Iš Baltarusijos bažnyčios (Nova Rudoje – red. pastaba) šis paveikslas buvo atvežtas į Vilnių, slapta pakabintas Šventosios Dvasios bažnyčios šoniniame altoriuje. Praeina daug metų, ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis įkuria Dievo Gailestingumo šventovę, paskiria ją Dievo Gailestingumo kultui ir Gailestingojo Jėzaus paveikslo pagerbimui.

Yra nutikę nemalonių dalykų, susijusių su šventovės pradžia, bet gal nereikia norėti, kad viskas, ką Dievas kuria, eitųsi lyg sviestu patepta. Kiekvieną kartą kurdami turime patys apsivalyti, bręsti ir keistis. Taip buvo ir su šventove: tiek konfliktai, purvas, teismai, nesusipratimai, vienų ar kitų žmonių pakurstymai vyko tam, kad visos pusės kartu būtų priverstos išeiti iš savo teisumo, visažiniškumo ir atsigręžti į Dievą. O šiandien turime visą parą visiems žmonėms prieinamą Dievo Gailestingumo šventovę.

Žmogui reikia vietos, kur jis galėtų ateiti ir pasimelsti, o septintą, aštuntą valandą vakare Vilniuje bažnyčios būna uždarytos. O tuo metu įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų, kažkas nuo tilto nušokdavo… Su Dievo malone ir su vyskupo leidimu ši šventovė buvo atverta visą parą. Ir tai nenuostabu: žvilgtelėkime į šv. Faustinos dienoraštį. Ji rašo: „Matau nedidelę bažnytėlę, kurios centriniame altoriuje kabo Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Matau, kaip ta bažnytėlė tapo nuostabia šventove…“ Svarbu tą per Dievo malonę gautą vietą išsaugoti kuo paprastesnę, nuoširdesnę ir atvirą.

Papasakokite apie savo asmeninę patirtį, perkeliant Gailestingojo Jėzaus paveikslą iš Šv. Dvasios bažnyčios į Dievo Gailestingumo šventovę. Teko girdėti, kad ji buvo mistinė… 

Visko ten buvo. Atėjome, galima sakyti, į nieką, bažnyčia buvo tik atidaryta. Viską reikėjo sukurti, bet kartu buvo ir Dievo malonė. Daugybė paveikslų buvo sukurta ir išdovanota pasaulio bažnyčioms, kai ką parduodavome, gavę pinigų darydavome kitą kopiją, kad dovanotume tiems, kam per sunku įsigyti. Paveikslus siųsdavome į Afriką, Aliaską, Sibirą. Prašiau ir Amerikos katalikų televizijos transliuoti tiesiogiai šventąsias Mišias iš Šventovės – už tą transliaciją mums nereikia mokėti!

Vienu metu galvojau viską palikti, pasakius kardinolui, jog išeinu kurti vienuolyną… Mūsų laikas yra kitoks nei Dievo. Mes norime, kad viskas vyktų greičiau ir tobulai, o Dievas turi savo laiką. Jis savo malone įkvepia visus krikščionis, kas gali atrodyti kaip mistika. Tik praėjus laikui, žvelgdamas atgal, supranti, kad tai buvo Dievo malonė ir vedimas.

Kuo mums svarbūs žodžiai, kuriuos šv. Faustinai padiktavo pats Jėzus: „Jėzau, pasitikiu Tavimi…“ 

Jie jums kažką pradės reikšti, kai atsiras bėdų. O kai viskas yra gerai, jie jums nieko nereikš. Kiekvienam savo laiku ateis ta reikšmė.

Gailestingojo Jėzaus vizija, ne kartą pasirodžiusi šv. Faustinai, padiktavo Dievo Gailestingumo vainikėlį. Kas yra tas Dievo Gailestingumo vainikėlis? 

Kontempliatyvi malda. Ji kaip ir Rožinis – gali varginti, kelti žiovulį, bet jei nuoširdžiai meldiesi, ji pasidaro labai graži. Tai – privati malda, kurios kalbėti niekas neįpareigoja – ją reikia atrasti. Vilniaus vyskupas Mečislovas Reinys buvo pirmasis, atradęs šios maldos lietuviškąjį variantą ir savo parašu patvirtinęs, leisdamas naudoti. Tuomet dar nebuvo rašomosios mašinėlės lietuvių kalba, tad raidės „ž“, „č“, raidės su nosinėmis buvo taisomos ranka. Neabejoju, kad ir kunigas M. Sopočka jį kalbėjo tuomet, kai tai dar nebuvo patvirtinta. Karo metais pamaldumas į Dievo gailestingumą plito tarp kareivių, jaunų vyrukų, kurie ėjo į karą, nešiojosi Gailestingojo Jėzaus paveiksliukus ir lietuvių, ir lenkų kalba, tai, be abejo, jie žinojo ir Dievo Gailestingumo vainikėlį, kurį meldėsi. Tik tarybiniais laikais viskas buvo prigesę. Atsimenu, kai stojau studijuoti į kunigų seminariją, apie jokį Jėzaus Gailestingumo paveikslą niekas nekalbėjo. Tik jau mano studijoms einant į pabaigą išgirdau apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, saugomą Šventosios Dvasios bažnyčioje. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pradėjo kalbėti apie Dievo Gailestingumo kultą ir šv. Faustiną.

Tam tikru metu šis kultas buvo paplitęs pal. M. Sopočkos dėka, jis platino paveikslėlius. Pal. vyskupas Teofilius taip pat buvo užsidegęs paveikslų platinimu – senose bažnyčiose randame Gailestingojo Jėzaus paveikslų, bet po to viskas prigeso.

Lietuvoje Gailestingumo kultas buvo sustojęs, o kaip Lenkijoje? 

Niekas dėl Dievo Gailestingumo kulto nėra tiek nuveikęs, kiek lenkų tauta, išplatinusi paveikslą po visus žemynus. Jie turi pavydėtiną užsispyrimą, darbštumą ir pamaldumą, kurio mums reikėtų mokytis.

Bet gal Dievo valia buvo nulemtas šv. Faustinos atvykimas į Vilnių, kur buvo nutapytas paveikslas pagal jos matytą Jėzaus viziją? Tai ir mes tame dalyvaujame?

Dalyvaujame nuo tada, kai kardinolas Audrys Juozas Bačkis pradėjo kalbėti apie tą paveikslą, ir tai jo nuopelnas, kad turime šią šventovę ir kad kultas kažkiek yra išplitęs už Lietuvos ribų. Tą juodą sunkiausią darbą ir naštą ant savo pečių prisiėmė būtent jis. Jei jo širdyje nebūtų gimusi pagarba Dievo gailestingumui, meilė ir pagarba popiežiui Jonui Pauliui II, nežinia, kaip būtų. Kardinolas pradėjo daugelį dalykų: seminarijos atidarymą, vienuolynų kūrimą, „Betaniją“ vargšams maitinti – jų be kardinolui duotų įkvėpimų neturėtume.

Turėdami Dievo Gailestingumo šventovę, kurioje kabo autentiškas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, galėtume paskatinti atvykstančių piligrimų srautus, kas išgarsintų ir patį Vilnių. 

Daug dirbome ta linkme, reikėjo ir patį šv. Faustinos namelį atsiimti, o jis taip pat yra vienas šios istorijos traukos centrų. Reikia pasakyti didelį ačiū lenkų gidams, kurie iš Lenkijos atvykstančius turistus veda Gailestingumo keliu aplankant šventovę, Šv. Faustinos namelį, Rasų gatvę, kur buvo tapomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Bet reikia, kad šeimininkas norėtų matyti Vilnių kaip Dievo Gailestingumo miestą, pasaulio piligrimų traukos vietą. O šeimininkas yra Vilniaus arkivyskupas ir Vilniaus m. savivaldybė. Mes, kunigai, galime tik šnekėti, kažkokių vizijų turėti, nes viskas atsimuša į visą struktūrą: finansus, pagalbą, supratimą.

Ką Jums asmeniškai reiškia Dievo gailestingumas? 

Mirties valandą jį patirsime… Tik paskutinėmis gyvenimo valandomis jį pajusime…