2022 02 01

Laima Šatienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kunigų seminarijos klierikas D. Paulavičius: „Žinau, kad šiame kelyje būsiu laimingas“

Denisas Paulavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

DENISAS PAULAVIČIUS – Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos VI kurso klierikas, lietuvių kilmės vaikinas iš Baltarusijos, prieš 8 metus atvykęs į Lietuvą siekti kunigystės. Jis dalijasi mintimis apie lietuvių kalbą, pašaukimą ir krikščioniško pavyzdžio svarbą.

Įdomi Jūsų kilmė. Papasakokite apie tai plačiau: iš kur, kada atvykote? Kokios Jūsų šaknys?

Visą vaikystės ir paauglystės laikotarpį girdėjau iš savo tėvų bei senelių pasakojimų apie mano šeimos šaknis ir istoriją. Pavyzdžiui, mano proseneliai iš mamos pusės ilgą laiką kūrė savo gyvenimą Dzūkijoje, mama su savo broliu ir sese yra praleidusi ne vieną vasarą pas savo senelius dzūkiškoje aplinkoje.

Aš asmeniškai savo prosenelį gerai prisimenu, nes, susilpnėjus sveikatai, jis persikraustė gyventi iš Dzūkijos į Baltarusiją ir 5 metus gyveno pas mano tėvus. Mane, mažą vaiką, labai dažnai pasodindavo ant kelių ir mokydavo lietuvių kalbos. Mano tėvai nemoka kalbėti lietuviškai, o jo tikslas buvo, kad mes galėtume su juo tik dviese pasišnekėti apie savo reikalus.

Lietuvis esu daugiau iš tėvo pusės, nes mano senelis buvo grynas lietuvis, gimęs lietuvių šeimoje Baltarusijoje, Pelesos kaime. Pelesos vietovė yra garsi tuo, kad joje lietuviai gyvena nuo seno, nuo LDK laikų ir tebegyvena iki šiol. Mano prosenelių šeimoje taip pat buvo laikomasi lietuvių tautos tradicijų ir kultūros, buvo kalbama tik lietuviškai. Deja, bet senelio neteko pažinti, nes man gimus jis jau buvo iškeliavęs į amžinybę. Tačiau, būdamas patarnautoju Pelesos bažnyčioje, palaikydavau ryšius su jo sese, kuri tuo metu buvo klebono šeimininkė, tai ji ir supažindino mane su mano šeimos šaknimis.

Denisas Paulavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esu gimęs už 5 kilometrų nuo Lietuvos sienos, o pasienio gyvenimas visada yra įdomesnis ne tik dėl kontrabandos, bet ir dėl socialinių klausimų. Štai taip ir įvyko, kad mano senelis susituokė su vietine lenke, ir visi senelių vaikai, tarp jų ir mano tėvas, nemoka lietuvių kalbos. Sienos atsiradimas ir santuoka padarė savo įtaką. Dar 1950 metais, prieš sovietams uždarant Pelesos parapijos bažnyčią ir pasodinus į kalėjimą didžiausią lietuvybės Pelesos krašte palaikytoją ir puoselėtoją kunigą Joną Vienažindį, parapijoje buvo apie 2 tūkstančius lietuvių. Šiandien lietuvių bendruomenę sudaro apie 250 žmonių.

Kas Jus sieja su Lietuva?

Jau 8 metus gyvenu Lietuvoje. Man kartais atrodo, kad esu čia gimęs, augęs, baigęs mokyklą bei savarankiškai įžengęs į suaugusiojo gyvenimą. Manau, prie šio jausmo daugiausia prisideda mano minėtas pasienio žmonių charakteris. Mat taip jau susiklostė, kad likome, kaip aš mėgstu sakyti, antroje barikadų pusėje. Dar visai neseniai tai buvo Lietuvos žemės, Vilniaus arkivyskupijos dalis. Apie tai liudija mūsų bendra istorija, iki šiol Baltarusijos žemėse matomas LDK palikimas – pastatai, tradicijos kultūra.

Tad vidujai, nors beveik 18 savo gyvenimo metų praleidau Baltarusijoje, jaučiuosi taip, tarsi niekad nebuvau išvažiavęs iš Lietuvos ar gyvenęs kažkur kitur. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad Lietuva visad buvo mano širdyje ir jos dalimi jaučiuosi iki šiol.

Lietuvių kalbą išmokote tik atvykęs į Lietuvą, tiesa? Kaip Jums sekėsi jos mokytis? Per kiek laiko jos išmokote ir gal turite slaptų metodų, kaip išmokti mūsų kalbą?

Atvykęs į Lietuvą mokėjau tik keletą žodžių, tačiau visą savo vaikystę, būdamas patarnautoju, girdėjau ją per pamaldas parapijos bažnyčioje. Mokėjau melstis lietuviškai nesuprasdamas žodžių. Mano pirmosios 8 metų kelionės dienos Lietuvoje nebuvo itin lengvos, nes nuo pat pradžių turėjau gyventi seminarijoje nemokėdamas kalbos – melstis, dalyvauti paskaitose, karitatyvinėje veikloje, bendrauti su žmonėmis, kurie nemoka kitų kalbų ir pan.

Niekad nesu lankęs atskirai lietuvių kalbos kursų. Visas mokymosi procesas vyko grynai lietuviškoje aplinkoje. Kai ko nors nesuprasdavau, šalia manęs būdavo bendrakursiai ar mano ugdytojai, kurie mokėjo lenkų arba rusų kalbas, į pagalbą ateidavo ir žodynai. Manau, kad privalu pabrėžti, kad kalbos mokymosi procese yra du svarbūs dalykai – aplinka ir noras. Tai stipriai prisidėjo prie to, kad jau po 3 mėnesių pradėjau kalbėti lietuviškai.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. Renata3 / Wikipedia.org nuotrauka

Labai svarbų vaidmenį mokantis lietuvių kalbos atliko mano lietuvių kalbos kultūros dėstytoja Joana Pribušauskaitė, kurį man atskleidė tikrą ir gryną šios kalbos grožį ir turtingumą. Po pirmojo seminarijos kurso buvau paskirtas atlikti praktikos į Šalčininkų parapiją, kur ieškojau lietuvių kalbos mokytojos, kuri man padėtų išmokti gramatikos. Po mėnesio ji padarė su manimi stebuklus, tai būtent mokytojos Angelės dėka išmokau taisyklingai rašyti lietuviškai.

Aš visada sakau, kad kalba yra susijusi su logika bei matematika. Jei mokėsi įsigilinti ir išjausti ją, tai sugebėsi ir taisyklingai pritaikyti stilių bei taisykles.

Kokių kalbų dar mokate? Ką Jums tai duoda?

Iš savo aplinkos man teko savaime išmokti baltarusių bei rusų kalbas, kadangi Baltarusijoje yra dvi valstybinės kalbos, tad mokyklos laikais turėjome panašų skaičių rusų ir baltarusių kalbos pamokų. Ne vieną vasarą, dar būdamas paauglys, praleidau stovyklose Lenkijoje. Bendraudamas su lenkų vaikais išmokau ir lenkų kalbą. O seminarijoje man teko mokytis italų kalbos, vėliau, išvykęs į Italiją, turėjau galimybę sustiprinti savo italų kalbos žinias.

Šiuo metu mokausi anglų kalbos. Ateityje dar norėčiau išmokti kalbėti čekiškai ir prancūziškai. Visad kartoju, kad kalba yra didelis turtas ne tik dėl to, kad gali susikalbėti, bet ir dėl to, kad ji praplečia akiratį, kalbų mokėjimas padeda susipažinti su įvairiomis pasaulio kultūromis bei tradicijomis, leidžia geriau pažinti mus supantį pasaulį ir patirti įvairovės ir skirtingumo grožį.

Kada supratote, ko norite iš gyvenimo? Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą: ar labiau paties norai, ar kažkieno įtaka iš aplinkos?

Nuo pat vaikystės dalyvavau Bažnyčios gyvenime ir, atėjus laikui pasirinkti, kas gyvenime svarbiausia, supratau, kad tai yra kunigystės kelias. Ar šiame kelyje buvau vienas? Ne. Tačiau visą laiką buvau vedamas vidinio jausmo, kurį išgyvenu iki šiol, kuris tarsi varomoji jėga, kviečianti gilintis ir pažinti tą tikrąją Šviesą. Tos Šviesos pažinime mane lydėjo autoritetai, kurie padeda man atskleisti Jos gilumas. Autoritetai, kurie gilino mano pažinimą, bet ne klaidino.

Šių dienų žmonėms trūksta tikrų autoritetų, kurie veda į tiesos pažinimą. Kartais matau, kad jaunam, dar nesubrendusiam žmogui tiesa yra daugumos nuomonė. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?..

Kas yra pašaukimas? Kodėl vieni žmonės aiškiai žino, kam yra pašaukti, o kiti savęs ieško visą gyvenimą?

Šiuolaikinis žmogus yra gerokai sutrikęs ir paskendęs pasaulio rūpesčiuose. Šitokiu būdu prarandamas ryšys su Dievu, aplinka, o galiausiai ir su pačiu Dievu. Žmogus šiais laikais nemoka sustoti ir nutilęs pažvelgti į savo širdį. „Mažasis princas“ – visiems puikiai žinoma prancūzų rašytojo Antoine‘o de Saint-Exupéry filosofinė pasaka, kurioje rašoma: „Aš pasakysiu tik vieną paslaptį… Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimi.“ Ši mintis puikiai atskleidžia paslaptį, koks yra kelias į savęs pažinimą.

Kas yra pašaukimas? Sunkiai tai galima nusakyti vienu sakiniu ar vienu puslapiu. Pašaukimas susijęs su aukščiau minėta mintimi – nuolatinis įsiklausymas į savo širdį, kur slypi giliausi žmogaus troškimai. Dievas, sukūręs milijardus žmonių, vis mus stebina sukurdamas kiekvieną iš mūsų kitokį, kuriam yra skirta ypatinga misija šiame pasaulyje.

Kaip tą misiją atpažinti, jei šiandien mes įpratę gauti greitus atsakymus, staigius rezultatus bei tuoj pat norime iš gyvenimo visko, ką tik panorėsime? Ieškant atsakymų į savo gyvenimo klausimus reikia išlaikyti savo širdį laisvą, reikia daug nuolankumo, kantrybės ir paprastumo tam, kad sugebėtume išgirsti, kam Dievas mus šaukia.

Ką galėtumėte patarti jaunam žmogui, kuris nesupranta, ką pasirinkti gyvenime?

Patarčiau trumpam atsitraukti nuo visko, sustoti ir įsiklausyti į savo širdį.

Iš kairės: diak. Darius Chmieliauskas, kard. Audrys Juozas Bačkis ir Denisas Paulavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar buvote tikras dėl savo pasirinkimo būdamas paauglys, jaunuolis?

Vaikystėje mano tėvai ir mokytojai įskiepijo man meilę matematikai ir informatikai. Jei ne pašaukimas kunigiškajai tarnystei, tai būčiau stojęs į ekonomiką. Paauglystėje buvo visokių minčių. Tačiau apsistojau ties kunigyste, nes, kai tik nukrypdavau nuo šios minties, mano širdyje dingdavo ramybė.

Kaip reagavo artimieji, sužinoję apie Jūsų ateities planus?

Esu vienturtis vaikas šeimoje, todėl mano tėvams prireikė laiko susitaikyti su šia mintimi. Jiems tai nebuvo naujiena, nes Bažnyčios gyvenime buvau labai aktyvus, bet jie visą laiką manė, kad man praeis. Nepraėjo. Atsimenu savo mamos žodžius, kuomet ji vežė mane į autobusų stotį prieš išvažiuojant studijoms į seminariją: „Nesvarbu, kuo tu būsi gyvenime, svarbiausia, būk laimingas.“ Šie mamos žodžiai lydi mane iki šiol.

O ar esate visada tikras tuo, kad esate savo kelyje, dabar? Ir kas padeda būti stipriam, nesusvyruoti dėl savo kelio?

Žinau, kad šiame kelyje būsiu laimingas. Šį kelią pasirinkau būdamas laisvas savo viduje. Svarbu, kad susijungtų racionalus mąstymas su širdies troškimais. Gyvenimo sunkumų išgyvena kiekvienas žmogus, ir jų kartais tikrai netrūksta. Tačiau, kuomet yra sunku, klausiu: kur yra Dievas? Ir maldoje jaučiu, kad Jis yra arčiausiai manęs, kiek tik tai įmanoma. Sunkumų akivaizdoje nesusvyruoti padeda supratimas, kad troškimų pastovumas yra tas pats, vidinė laisvė niekur nedingsta, o ištikimybė savo pareigoms išlieka ta pati.

Ar turite autoritetą?

Taip, turiu.

O ką reiškia Jums buvimas kitam autoritetu? Ar pavyksta juo būti: rasti tinkamų žodžių žmogui, kuris galbūt kenčia, išgyvena didžiulę krizę, galbūt jo tikėjimas susvyravęs?

Būti kitam autoritetu yra labai sudėtingas uždavinys, noriu ir vėl grįžti prie „Mažojo princo“ minties, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Visų pirma tai yra didžiulė atsakomybė už tą žmogų, tačiau kartu tai yra ir pavojus pradėti gyventi kito gyvenimą. Gali dalinti patarimus ir bendrai ieškoti sprendimo būdų, tačiau jokiu būdu ne paruoštus sprendimus.

Ar pavyksta būti autoritetu? Taip. Bet ar visada? Nemanau. Kartais nepavyksta rasti tinkamų žodžių žmogui, kuris išgyvena savo gyvenimo tragediją – artimojo netektį, šeimos nario ligą arba didžiulį nepasisekimą. Tokiais atvejais belieka būti su žmogumi kartu ir palydėti jį malda.

Denisas Paulavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Koks visuomenės požiūris šiais laikais į dvasininką? Su kokiomis patirtimis susidūrėte?

Kiek žmonių, tiek požiūrių. Vieni dvasininkus mato kaip Dievo tarnus ir švento gyvenimo vyrus, kitiems tai tik žmonės, kurie valdo instituciją pavadinimu „Bažnyčia“, dar kitiems tai magai, kurie už auką daro stebuklus. Šitie pavyzdžiai, ko gero, netilptų ant vieno lapo. Tačiau savo aplinkoje aš dažniausiai sutinku žmonių, kurie nori, kad dvasininkas būtų autentiškas, nuoširdus ir žmogiškas. Jei tik žmogus sąmoningai ateina pas tave su giliausiais širdies troškimais sutikti savo gyvenime Dievą, tai tik stebėk, kad į tavo nuoširdumą ir žmogiškumą jis atsakys su giliausia pagarba.

Deja, šiais laikais netrūksta žmonių, kurie ateina ir su priekaištais Bažnyčiai, dvasininkams, tikintiesiems. Nesakau, kad tie priekaištai bus nepagrįsti, bet kartais darosi labai liūdna, jog tam tikrais klausimais žmogus vadovaujasi bandos nuomone, bet pats savyje neieško atsakymų arba tiesiog nenori girdėti tiesos. Galbūt žmogui reikia laiko, gal jis dar nesutiko savo gyvenime Gyvojo Dievo, tačiau tam ir esame krikščionys, kad tą tikrąjį Dievo veidą atskleistume ir jį parodytume savo gyvenimu.

Ar jaučiatės laisvas? Ir apskritai, kas yra laisvė Jums?

Dažnai pagalvoju apie mūsų tautos didvyrius, kurie buvo tremiami į Sibirą. Ar jie buvo laisvi? O taip. Šiuolaikiniam žmogui, tarp jų ir man, kartais atrodo, kad mūsų laisvę kažkas varžo. Bet tai dažniausiai susiję su išoriniais gyvenimo dalykais. Tačiau turime kelti klausimą: ar vidujai esame laisvi?

Todėl atsakau į šį klausimą nuo kito galo, kad laisvė man – kai savo viduje jautiesi laisvas pasirinkti, nepaisant to, kad aplinkybės galbūt yra kitokios. Juk galiausiai Dievas dovanoja mums laisvę ir mus išlaisvina. Tik dar vienas labai svarbus dalykas… Būti laisvam reikia drąsos, ryžto, daug pastangų ir laisvos valios. Bet tikra, vidinė laisvė atsiskleidžia santykyje su Dievu ir su kitais žmonėmis, kai mes bandom atsikratyti pavydo, noro valdyti, o ne tarnauti.

Apie tą laisvę liudija Evangelija, kurią skaitėme Viešpaties Apsireiškimo iškilmėje (Mt 2, 1–12) – apie išminčius, buvusius kitokio mąstymo negu Erodas, kuris siekė tik savo naudos, išskirtinio statuso karalystėje, apgaulingos laisvės. Tam, kad tikrai būtume laisvi, privalome išeiti iš savęs ir įžvelgti daugiau, įsiklausyti ir kartais net pasukti kitu keliu.

Ar vyras su sutana gali ištirpti minioje ir likti nepastebimas?

Šiais laikais su sutana neįmanoma ištirpti minioje, nes vis mažiau matome dvasininkų su kunigišku rūbu. Bet ar apskritai įmanoma ištirpti minioje, kai mūsų Lietuva yra gan maža šalis, o kunigų vis mažėja? Manau, kad ne. Tik užėjus į parduotuvę sutinki žmonių iš parapijų ar pažįstamų, ar šiaip kur nors anksčiau matytų. Tad likti nepastebėtam yra labai sunku.

Kaip manote, kodėl mažėja pašaukimų?

„Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2), – manau, kad šie Evangelijos žodžiai yra aktualūs visais laikais. Visų pirma turime nepaliaujamai melstis, kad pašaukimų būtų daugiau.

Deja, autentiškų ir stiprių pašaukimų trūksta ne tik kunigystėje, bet ir šeimoje. Kartais svarstau, kodėl taip yra, ir man ateina vienas atsakymas, kad šiuolaikinis žmogus bijo įsipareigoti, prisiimti atsakomybę arba tiesiog jam trūksta brandos. Baimė nepagimdo atsakingo ir tvirto apsisprendimo, nes, užklupus sunkumams, mes pasiduodam ir griebiamės kažko kito, o tai rodo tam tikrą nepastovumą savo pasirinkimuose.

Denisas Paulavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas Jūsų darbe labiausiai žavi? Kuo jis prasmingas?

Drįsčiau teigti, kad tai nėra darbas, o tarnystė. Kaip ir šeimoje, būti tėvu ar mama nėra darbas, veikiau tarnystė – visiškas savęs atidavimas savo vaikui. Taip pat ir kunigystėje esame tam, kad galėtume būti su žmonėmis visada šalia ir su meile jiems patarnautume. Todėl kunigai neturi darbo grafiko, nes pati tarnystės sąvoka ir paaiškina, kad tarnavimas – tai ne viešpatavimas, o savęs dovanojimas kitiems.

Kokie Jūsų ateities planai?

Šv. Tėvas Pijus yra pasakęs: „Savo praeitį, o Viešpatie, pavedu tavo gailestingumui, savo dabartį – tavo meilei, o savo ateitį – tavo Apvaizdai.“ Manau, kad šie žodžiai tinka kiekvienam krikščioniui. Atsikeliu ir dėkoju Dievui už man dovanotą gyvenimą ir darau viską, kas nuo manęs priklauso čia ir dabar.

Savo šeimoje teko palydėti daug jaunų žmonių į amžinybę, tarp jų ir savo tėvą, kuris netikėtai paliko šį pasaulį. Tad bandau žiūrėti į gyvenimą kaip į dovaną, nes jis labai trumpas. „Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta“ (Ps 90, 5–6). Šie psalmės žodžiai skatina mane gyventi dabartimi ir džiaugtis tuo, ką Viešpats duoda dabar.

Aišku, kad turiu svajonių, kartais pagalvoju, kaip atrodys kunigystė, kuri laukia. Bet tai tik pamąstymai, todėl savo gyvenimą atiduodu į Viešpaties rankas ir tikiu, kad rytoj Jis man duos tai, ko man labiausiai reikia, kad vykdyčiau Jo valią.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką galbūt dar pridėtumėte nuo savęs, ko nepalietė šis interviu?

Pabaigoje galbūt norėtųsi palinkėti kiekvienam ieškančiam ir Dievo trokštančiam žmogui ramybės širdyje, nes, kai žmogus atranda savyje vidinę ramybę, tai visi sprendimai ateina palengva. Žvelkime į Jėzų, kuris yra romus ir nuolankios širdies, ir iš Jo mokykimės iš gyvenimo priimti ne tik pasisekimus, bet ir iššūkius, kad galėtume atpažinti pašaukimą ir įvykdyti savo misiją žemiško gyvenimo kelyje.