2021 04 21

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vienas lauke ne karys, arba Kunigystė trečiajam tūkstantmečiui

Kunigas laimina pintinėles su Velykų valgiais Didįjį Šeštadienį viename iš Lenkijos Pakarpatės kaimų. EPA nuotrauka

„Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“. Garsiąją šv. Pauliaus frazę, parašytą Korinto bendruomenei, visada supratau kaip apaštalo raginimą siekti tarpusavio meilės. Tačiau šįkart ji nuskambėjo kiek kitaip. Visuminio požiūrio medicina mus moko, kad vieno kūno nario negalavimas išties gali reikšti, jog viso organizmo pusiausvyra suardyta. Ir priešingai, vieno nario sveikata gali reikšmingai prisidėti prie viso kūno sveikatos.

Panašiai derėtų žvelgti ir į seniai nerimą keliantį Bažnyčios skaudulį – dvasinių pašaukimų stoką. Neužteks susitelkti vien į konkrečias kunigystės problemas. Šį ‘simptomą’ reikėtų vertinti kaip viso organizmo negalavimo ženklą.

Tokią prieigą siūlo 2022 m. vasario 17–19 d. Vatikane įvyksiantis simpoziumas, skirtas permąstyti teologinius kunigystės pagrindus. Rengėjai užsibrėžia tikslą ne vien apmąstyti „dabarties iššūkius“, bet ir suteikti „įrankių, padedančių įveikti mūsų dienų kunigystės kelią apsunkinančias ideologijas“. Greta įvairių numatomų temų, tokių kaip kunigų celibatas, klerikalizmo ištakos, moters vaidmuo Bažnyčioje, viena svarbiausių yra šventimų kunigystės (dvasininkų) ir visų pakrikštytųjų kunigystės (pasauliečių) santykis, kuris turi būti nuolat permąstomas. Netrukus pamatysime, kodėl tai taip svarbu.

Kaip jauties, Bažnyčia Europoje?

Pasaulyje kunigų skaičius auga, tačiau kodėl jis drastiškai mažėja Europoje? Suvokti pašaukimų mažėjimo priežastis ir kontekstą jau yra sprendimo pradžia, įsitikinęs airis vyskupas Francis Duffy. „Galbūt Bažnyčia buvo per daug patogi, ėjo pernelyg išvien su politine ir socialine galia ir atitraukė akis nuo radikalių Evangelijos elementų? – spėja jis. – Tada įvyko baisi, liguista prievarta, kurią kai kurie jos nariai vykdė vaikų atžvilgiu, ir kaip į tai buvo reaguojama. Tai tik keletas nuosmukio veiksnių, į kuriuos visada reikia atsižvelgti.“

„Anksčiau viskas buvo kur kas paprasčiau“, – prisimindamas savo kunigiškąjį pašaukimą interviu italų dienraščiui „Avvenire“ sakė Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas Angelo Bagnasco. Visa aplinka, visuomenė ir Bažnyčia sutartinai kalbėjo vienu balsu. Dabartinė situacija yra radikaliai kitokia: kur kas sudėtingesnė ir painesnė, tiek socialiniu, tiek ir kultūriniu požiūriu. Įsivyravus idėjiniam nihilizmui, kuris pritaria viskam ir visa ko priešingybei, „Europos žmogus iš esmės tapo dvasiškai tuščias“, be aiškios tapatybės. O neturėdamas tvirtos tapatybės, nesugebės sėkmingai kalbėtis su kitomis kultūromis, įsitikinęs Genujos arkivyskupas.

Tokiame kontekste gyvena mūsų dienų Bažnyčia. Ji tikrai nepadeda jauniems žmonėms leistis į dvasinio gyvenimo nuotykį ir išlikti tame kelyje iki galo. Pašaukimų stoka yra tik vienas iš visos „krikščionių bendruomenės nuskurdimo“ simptomų, teigia prof. Michelina Tenace, popiežiaus Pranciškaus įsteigtos komisijos, nagrinėjančios moterų diakonato klausimą, narė. Krizė yra ne vienos konkrečios grupės situacija, o „visoje Bažnyčioje vykstanti transformacija“.

Vidiniai resursai

Prieš daugiau nei 50 metų pasibaigęs Vatikano II susirinkimas į pirmą planą iškėlė pasauliečių vaidmenį, pabrėždamas visų pakrikštytųjų kunigystę. Deja, pasak simpoziumo organizatoriaus kanadiečio kardinolo Marco Ouellet’o, susirinkimo trokšta dvasininkų ir pasauliečių tarnysčių sintezė Katalikų Bažnyčioje neįvyko. „Šis klausimas susijęs ne vien su organizaciniais ir vaidmenų pasiskirstymo aspektais, bet su pačiu Bažnyčios slėpiniu“, – pabrėžė jis.

Būdama Dvasios gaivinamas kūnas, Bažnyčia yra gyvas organizmas, ir darni jos narių jungtis „kiekvienoje epochoje turi įgyti vis naują Dievo karalystės veidą“, sakė teologė M. Tenace, pristatydama simpoziumą spaudos konferencijoje.

Nėra abejonės, kad šventimus priėmę asmenys yra būtini – tai jie saugo dvasinį gyvenimą per Eucharistijos ir Sutaikinimo sakramentus. Dievo tauta savo ruožtu saugo dieviškąjį gyvenimą, statydindama Bažnyčios namus artimo meilės liudijimu ir charizmomis. „Viena neįmanoma be kito, – tęsia prof. M. Tenace. Tačiau būtina nupūsti dulkes nuo katalikiškosios kunigystės sampratos, „išlaisvinti jos tapatybę nuo tam tikros klerikalizacijos“. Kiekvienas katalikas turėtų saugotis pavojaus „tapatinti kunigystę su galia, o ne su tarnyste; buvimą alter Cristus prie altoriaus tapatinti su kunigo kaip izoliuoto asmens, stovinčio aukščiau visų kitų, vizija“. Tapatybę išgryninti padės tinkamas ugdymo ir pašaukimo ištyrimo procesas seminarijoje, juk „pašaukimas neturi nieko bendro su bet kokios formos galios siekimu“.

Pasauliečių ir dvasininkų santykį, bendrai prisiimant atsakomybę už Bažnyčią, kard. M. Ouellet kviečia svarstyti turint omenyje, jog egzistuoja viena kitai diametraliai priešingos sielovadinės prieigos, daugiakultūriškumas, migracijos keliami iššūkiai, ideologijos, kurios reikšmingai sąlygoja tikinčiųjų liudijimą ir kunigystės skleidimasis sekuliarioje terpėje.

Dievo nebuvimas užtemdo ir žmogaus prasmę.

Neišvengiamai simpoziumas liesis ir prie kunigų celibato temos. Vienos iš Romos seminarijų rektorius, profesorius Vincentas Siretas viliasi, kad nauja analizė ir temos pagilinimas būsimiems kunigams suteiks galimybę prisiimti „informuotą įsipareigojimą“. Juk „viso būsimo kunigo gyvenimo pašventimas Dievui apima visą asmenį ir gali būti pateisinamas tik žvelgiant iš abliatyvinės perspektyvos, trejybinėje dinamikoje“. Tai reiškia, sekant Kristaus pavyzdžiu, trokštant ugdyti gebėjimą nesavanaudiškai ir laisvai mylėti bei aukotis.

Tačiau ne pavieniui, o drauge su kitais.

Unsplash.com nuotrauka

Kard. Marcas Ouellet taip pat yra kalbėjęs apie gilią antropologinę krizę. „Dievo nebuvimas užtemdo ir žmogaus prasmę“, – teigia jis. Mums reikia naujai atrasti žmogaus tapatybę. Ši tapatybė visada skleidžiasi santykyje su kitais, o pamatiniai santykiai įtvirtinami šeimoje. Todėl, kardinolo nuomone, šeima saugo ateities raktus. Pašaukimai gimsta dosniose šeimose.

Kita vertus, žvelgiant plačiau, M. Ouellet pabrėžia, kad taip reikalingai naujajai evangelizacijai neužtenka vien gerų projektų ir naujų idėjų. Svarbiausias veiksnys – „reali Bažnyčios bendrystė“. Tik ji įtikina. „Kol mūsų vieno su kitu nesieja bendrystė, Dievo buvimas nėra akivaizdus ir Geroji Evangelijos žinia nėra perduodama.“ Bažnyčia yra ten, kur bendrystė.

Nuo ko pradėti?

Italijos vyskupai po nuodugnios kunigų situacijos analizės, atliktos dar 2016 m., įvardino dvi šiuo metu didžiausio dėmesio reikalaujančias temas: tai dvasinis gyvenimas ir parapijų turto administravimas. Pastarasis aspektas kartais tampa rimta našta kunigui, kuriam kartais tenka rūpintis ne viena parapija, o teisiniai-administraciniai reikalavimai vis auga ir sudėtingėja. Kaip rasti būdų, kad kunigui liktų laiko ir energijos savo tiesioginėms pareigoms?

„Manau, kad išeitis yra parapijų pastoracinės tarybos“, – sako vyskupas Francis Duffy. Šių tarybų nariai kitaip vertina kunigo vaidmenį, pateikia savitą požiūrį į tai, ko reikia parapijose.

Šiandien iš kunigo tikimasi tų pačių dalykų kaip ir visada, tačiau atliekamų misionieriaus dvasia, suvokiant, kad žmonėms, į kuriuos kreipiuosi, labai dažnai reikia naujosios evangelizacijos.

O ko reikia parapijose? „Šiandien iš kunigo tikimasi tų pačių dalykų kaip ir visada, tačiau atliekamų misionieriaus dvasia, suvokiant, kad žmonėms, į kuriuos kreipiuosi, labai dažnai reikia naujosios evangelizacijos“, – sako kard. A. Bagnasco. Tai reiškia, kad, teikiant sakramentus, laiminant šeimas, mokant katekizmo ir pan., dera suvokti, jog esame terpėje, kur „reikia naujai paskelbti Evangeliją“. Žinoma, tai visiškai „keičia stilių, būdus, prieigą prie sutiktų žmonių“.

Kalbėdamas apie pilnakraujį dvasinį gyvenimą, kuris yra apaštalavimo širdis, kardinolas pabrėžė: jei nesirūpini savo siela, kaip galėsi pasirūpinti kitais? „Jei tavo širdis nuolat neatsinaujina Jėzaus artumoje, bus sunku vykdyti tarnystę, kuri šildo žmonių širdis“, – įsitikinęs kard. A. Bagnasco. Tačiau ką reiškia dvasinis gyvenimas Trejybės teologijos sugrįžimo šviesoje?

Kun. Wilfriedas Hagemannas paskoja: „Po metų aš vėl nuėjau pas vyskupą su tuo pačiu prašymu. Sakau: „Matau, kad vienatvė kenkia mano sielai; pernelyg pasineriu į veiklą; nėra kas mane sudrausmina šia prasme. Turit man padėti.“ Vyskupas atsako: „Ne, mūsų vyskupijoje tai neįmanoma.“ Šia patirtimi ilgametis Miunsterio (Vokietija) seminarijos rektorius ir asmuo, kuriam vėliau buvo pavestas jaunų kunigų palydėjimas bei ugdymas, dalijosi prieš porą dešimtmečių. Istorija baigėsi tuo, kad po penkto mėginimo vyskupas nusileido, paskyrė jam kompanioną kunigą, su kuriuo šis pradėjo kartu gyventi. Vėliau būtent jiems patikėdavo sunkumus ar krizes patiriančius presbiterius. Šie iš naujo atrasdavo savo pašaukimą, išmokdavo gyventi bendrystės dvasia, priimti kitą tokį, koks jis yra.

Prisiminkime, kad dar Vatikano II susirinkimo dekretas „Presbyterorum ordinis“ primygtinai ragino kunigus gyventi arba tuose pačiuose namuose, arba kasdien valgyti kartu, arba bent jau reguliariai, pavyzdžiui, kartą per savaitę susitikti brolystės ir dvasinės bendrystės dvasia.

Bendrystės gyvenimas suteikia ne vieną privalumą: tarp kitų ir tai, kad suteikia galimybę objektyviau įvertinti situacijas ir priimti sprendimus, mūsų ego nutyrinimas, įgauna pusiausvyros. Jei kunigui kažkas pavyko sielovadoje, jis iškart turi su kuo pasidalinti savo sėkme ir užmiršti, labiau susitelkti į dabartinę akimirką. Meldžiantis kartu lengviau išvengti pagundos praleisti brevijorių… „Gyvenimas tampa žmogiškesnis, šeimyniškesnis“, – sako anglas teologas Thomas Norris, pabrėždamas, jog ši bendrystė garantuoja, kad, užuot tapę streso iškamuotais žmonėmis, tampame krikščionimis, kurie pirmiau patys mėgina apsivilkti Evangelijos rūbu, prieš pamokslaudami apie ją kitiems.

Šiandien nėra taip lengva pasiekti žmogišką ir dvasinę brandą, primena kun. W. Hagemannas. Tai ilgas savęs išsižadėjimo, dovanojimo procesas. „Nieko nuostabaus, kad jaunuolis, tapęs kunigu, iškart siekia sėkmės. O turėtų būti pasirengęs nematyti jokių vaisių, išgyventi nesėkmę tikėjimo šviesoje. Jėzus juk Bažnyčią pagimdė mirdamas ant kryžiaus. Jauni kunigai tai žino, tačiau jiems dar reikia išmokti tuo gyventi konkrečioje situacijoje.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas labiausiai padeda subręsti? Anot Wilfriedo Hagemanno, gyventi Evangelija reiškia pirmiausia priimti kitą. Jaunas diakonas ar kunigas, žengdamas pirmuosius žingsnius parapijoje, pirmiausia turėtų atsiverti klebonui, nesmerkti jo. Ne iš klusnumo, o trokštant bendrystės santykio. Tai padeda peržengti savojo aš ribas, subręsti ir įgyti gebėjimą megzti dialogą su daugybe kitų žmonių. „Manau, kad parapijoje prasideda tai, kuo turime būti pasaulyje.“

Radikaliai viską palikti, kad galėtume sekti Viešpačiu ir mylėti visus, nieko nepasilaikant sau, yra „didžiausias dalykas, kuris gali nutikti žmogui“, – sakė kard. A. Bagnasco. Tačiau kunigas ir psichologas Silvano Cola papildo: „Dievas iš mūsų nereikalauja atsižadėti šeimos. Jis kviečia pasirinkti dar gražesnę, didesnę – antgamtinę – šeimą, o vėliau būti prieinami visiems, būti meile ir gailestingumu visiems.“