Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 03

Vaiva Vasiliauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kūno klausimas krikščionybėje: glaudi reginio ir tikėjimo sampyna baroko epochoje

Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka

Kalba, pasakyta Bažnytinio paveldo muziejaus parodos „Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ atidarymo proga.

Kūno klausimui krikščionybėje nuo seno buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Pats Kristus buvo įsikūnijęs Dievas – nukankintas Dievas, savo kūnu per Eucharistiją dvasiškai maitinantis žmoniją.

Kristaus kūnas, pasak apaštalo Pauliaus, yra ir Bažnyčia. Pirmajame laiške korintiečiams jis rašo: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. <…> Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor, 12–27).

Krikščioniškoje doktrinoje, sekant Kristumi ir tinkamai rūpinantis sielos reikalais, kūnui taip pat yra pažadėtas amžinasis gyvenimas Dangaus karalystėje.

Kai kalbame apie krikščionybę ir relikvijas, kūnas iškyla kaip liudininkas ir kaip liudijimas. Pirmosiomis relikvijomis virto I–IV a. krikščionybės išpažinėjų, kankinių palaikai. Jie mirė už tikėjimą tais laikais, kai Romos imperatorių skelbimu krikščionys buvo persekiojami. Kankinys būdavo vadinamas graikišku žodžiu martyr, reiškiančiu „liudininkas“, mat mirties akivaizdoje nesvyruodamas išpažindavo savo tikėjimą Dievo malone ir amžinuoju gyvenimu, neįbaugintas žemiškojo gyvenimo kančių ir savo kūno pažeidžiamumo.

Tų laikų krikščionių bendruomenei buvo labai svarbu regėti tokį ištvermės ir drąsos pavyzdį, tad kančios ženklais pažymėtiems nukankintųjų kūnams rodyta išskirtinė pagarba: mirusiųjų palaikai būdavo surenkami, saugomi, prie jų melstasi. Vienas pirmųjų užfiksuotų relikvijų gerbimo atvejų yra 156 m. Smirnos krikščionių laiškas dėl ant laužo sudeginto šv. Polikarpo kūno: „Mes surinkome jo kaulus, – rašo jie, – kurie yra vertingesni už brangiuosius akmenis ir auksą. Mes padėjome juos į deramą vietą, kurioje, Dievui leidus, visi kartu džiaugsmingai rinksimės ir švęsime jo kankinystės dieną“ (Polikarpas, 18, 2–3) (1).

Paradoksalu, bet mirtis, kurią pasitikdavo šventieji, įkvėpdavo krikščionių bendruomenėms drąsą ir teikė viltį. Nukankintųjų tvirtumas žadino kitų stiprybę. Tad relikvija, sąvokai kylant iš lotyniško žodžio relinquere, „palikti“, tapo šventųjų savo broliams ir seserims po mirties paliktu liudijimu apie tikėjimo galią, apie tikrą gyvenimą Kristuje ir apie būsimą kūno prisikėlimą iš numirusiųjų. Įvykdavo transformacija: pažeidžiamiausios būklės kūnas tapdavo ypatingos stiprybės, pergalės ir amžinybės liudijimu.

Bažnytinio paveldo muziejaus parodos „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ kuratorė Vaiva Vasiliauskaitė. Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka

Relikvijų gerbimo fenomenui plačiai išplitus krikščioniškajame pasaulyje, atsirado kontroversijų. Buvo pastebėta, kad kai kurios relikvijos neaiškios kilmės, neįmanoma patvirtinti jų autentiškumo; kartais jos platinamos komerciniais tikslais arba joms meldžiamasi tarsi stabams, užuot prie jų meldusis Dievui. Dar šv. Augustinas savo veikale „Vienuolių darbai“ kritikavo šventvagišką vertimąsi neautentiškomis „relikvijomis“ („Vienuolių darbai“, 43, 44, 55, 66, 101, 07).

Tačiau bene didžiausia diskusija dėl pamaldumą relikvijoms lydinčių problemų kilo prasidėjus reformacijai ir į ją reagavusiai kontrreformacijai. Reformatai teigė, kad pamaldumas relikvijoms stokoja pagrindimo Šventajame Rašte, o savo išraiška primena stabmeldiškas praktikas. Katalikų Bažnyčia į kritiką atsakė 1545–1563 m. posėdžiavusiame Tridento susirinkime, visų pirma dar kartą patvirtindama, kad relikvijos tikintiesiems yra itin reikšmingos tiek kaip sektinas tikėjimo pavyzdys, tiek kaip Dievo malonės laidininkai; antra, Tridento susirinkime buvo numatyta griežčiau reglamentuoti relikvijų autentiškumo tikrinimo tvarką (2).

Tridento susirinkimas žymėjo ir beprasidedantį naują etapą Bažnyčios požiūryje į meno, vaizdo, juslinės patirties vaidmenį katalikybėje. Meninės raiškos priemonės turėjo atitikti krikščioniškąją doktriną, tinkamoje šviesoje vaizduoti Kristų, Mergelę Mariją, šventuosius (3), atsižvelgiant į tai, kad žmogaus juslės gali padėti arba suprasti dvasinius reiškinius, arba nuo jų nutolinti. Katalikybė dar kartą pabrėžė ne atmetanti materialiąją žmogaus dimensiją, bet siekianti ją kreipti tinkama linkme. Šventųjų relikvijos, tarnaudamos kaip pavyzdžiai, tapo vienu iš būdų tai padaryti.

1578 m. atradus nežinioje glūdėjusius Romos katakombų plotus, ten surasti palaikai tapo pradžia „šventumo kasykloms“ (Ghilardi, 2019) – buvo tikėta, kad katakombose palaidoti I–IV a. krikščionys kankiniai, ir imtasi jų kūnus ekshumuoti relikvijoms. Šių palaikų kaip relikvijų pateikimas pasaulio parapijose, po kurias jie netruko pasklisti, jau atspindi barokinę žiūrą, pasižymi specifine laikotarpio vizualine raiška. Altoriuose gerbimui išstatyti didingai išpuošti šventųjų kūnai vizualiai byloja savo kankinystę, narsą ir dangišką spindesį.

Šventiesiems suteikiamos ramiai besiilsinčiųjų pozos, kuriama ramybės aura. Įvairūs ikonografiniai simboliai: kario drabužiai, laurų vainikai, palmės šakelės, taip pat kaip ir brangios kūnų puošmenos rodo, jog kankiniui už jo pasirinkimą ir auką yra pažadėtas Dangus, amžinoji pergalė. Ir, – skleidžiama žinia, – Dangus taip pat yra pasiekiamas visiems, šventųjų pavyzdžiu sekantiems.

Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka

Pasak Bažnyčios mokymo, teisieji ir dorybingieji Paskutiniojo Teismo dieną prisikels su visu kūnu, o patys didieji Dievo išrinktieji prisikels visu spindėjimu ir garbe, kurios nusipelnė – būtent tą garbę tikinčiųjų akims perteikia prašmatnios altoriuose išstatytų katakombų šventųjų kūnų puošmenos iš aukso, brangakmenių ir brangių audinių, kuriomis dar žemėje kankinių kūnams suteikiamas amžinosios šlovės nimbas.

Corpisanti relikvijų pateikimo būdas, apie kurį kalba paroda, – vėlyvoji, XVIII a., katakombų šventųjų kulto išraiška, jau tolstanti nuo originalių, ypač su relikvijų autentiškumo tikrinimu susijusių tikslų, kuriuos Tridento susirinkime buvo iškėlusi Bažnyčia. Corpisanti atveju, turint tik neidentifikuotų palaikų fragmentus, žmogaus pavidalas būdavo sukuriamas skulptūriškai, kūną suformuojant iš vaško, popieriaus, vatos, medžiagos, vielos, pačias relikvijas inkorporuojant viduje.

Ši tradicija išsiskiria tiek relikvijų autentiškumo problematika, tiek komerciniu šio tipo relikvijų-skulptūrų gamybos ir sklaidos aspektu. Bet mums šiandien svarbu tai, kad ji įkūnija glaudžią pavyzdžio, reginio ir tikėjimo sampyną baroko epochoje ir atskleidžia bendrą tikinčiųjų troškimą prieš savo akis regėti šventumo pavidalą, kelrodį tikėjimo kelionėje, taip pat nurodydama į seną kankinių kūnų kaip bendruomenę drąsinančių ir stiprinančių pasiaukojimo liudijimų gerbimo istoriją.

Lietuvos kontekste corpisanti relikvijos taip pat tampa liudininkėmis, bylojančiomis apie šio krašto saitus su Romos Katalikų Bažnyčia: corpisanti į savo parapijas gabendavo vyskupai, išsirūpindavo kilmingos šeimos, siekdamos parodyti gilų pamaldumą ir per religinius saitus užsimezgusią bendriją su amžinuoju miestu. Roma, iškilusi „ant krikščionių kankinių kaulų“ (4), postulavo ne tik istorinės atminties amžinybę, bet ir tą dangiškąją.

Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka
Parodos „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ plakatas

Bažnytinio paveldo muziejaus paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ (veiks iki vasario 15 d.) pristato Romos katakombų šventųjų relikvijas-skulptūras arba corpisanti (it. k. „šventieji kūnai“). XVIII a. vid.–XIX a. vid. jos tūkstančiais paplito daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Parodos dėmesio centre – šv. Bonifaco ir šv. Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti pavyzdžiais Lietuvoje.

Paroda supažindina su ritualiniu šių relikvijų perkėlimu (translatio) į Valkininkų ir Buivydžių bažnyčias, skulptūrų simboline-religine plotme, istorine aplinka ir meniniais bruožais. Eksponuojami rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, šventųjų kankinių palaikų rentgeno tyrimai, pateikiami ir kiti geografiškai artimi atvejai, bylojantys apie sunaikintas, dingusias arba už šalies ribų atsidūrusias šio tipo relikvijas, patvirtinančias mūsų kraštus pasiekusį fenomeną.

(1) The Martyrdom of Polycarp, or the Letter of the Smyrneans. Trans. J.B. Lightfoot. Adapt. and mod. (c) 1990. ATHENA DATA PRODUCTS.

(2) „On The Invocation, Veneration, and Relics, of Saints, and on Sacred Images“. In The Council of Trent The canons and decrees of the sacred and oecumenical Council of Trent, Ed. and trans. J. Waterworth. London: Dolman, 1848; p. 233–234.

(3) Ibid, p. 234–235.

(4) Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Įvadas į 2023 m. Bažnytinio paveldo leidybai rengiamą knygą Corpisanti: Valkininkų ir Buivydžių bažnyčių relikvijos-skulptūros.

Ghilardi, M. (2019). Antonio Magnani and the invention of corpisanti in ceroplastic. In O. Burke & F. M. Galassi (Eds.), Ceroplastics: The art of wax. Rome, L’erma di Bretschneider, p. 59–66.

St. Augustine. Of The Works of Monks. In Nicene and Post-Nicene Fathers, First Series, Vol. 3. Trans. H. Browne, ed. Philip Schaff and Kevin Knight. Buffalo, NY: Christian Literature Publishing Co., 1887.

Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Vert. A. Rubšys ir Č. Kavaliauskas. Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

The Council of Trent The canons and decrees of the sacred and oecumenical Council of Trent, Ed. and trans. J. Waterworth. London: Dolman, 1848.

The Martyrdom of Polycarp, or the Letter of the Smyrneans. Trans. J.B. Lightfoot. ATHENA DATA PRODUCTS, 1990.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien